bd66a247-da95-4caf-8396-4e4ddfa457f2 · Panevėžio apygardos teismas

Pirmosios instancijos teismo                                                Civilinė byla Nr. 2A-42-278/2015Teisėja Irena Stacevičienė                                     Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01483-2010-9             Procesinio sprendimo kategorija: (S) 30.5; 42.11.3; 49; 99.3; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21                                                                                  PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS                                                    N U T A R T I S                             LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                 2015 m. vasario 5 d.                                                         Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų:

Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų A. K., P. K. apeliacinį skundÄ dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-228/2014 pagal ieÅ¡kovų A. K., P. K. ieÅ¡kinį atsakovams J. K., P. J., tretiesiems asmenims A. O. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, Kauno miesto 2-ajam notarų biurui (notarei Z. K.) dėl teisių pažeidimo, teisės į žemės sklypus pripažinimo, dovanojimo sutarties dalinio panaikinimo ir žemės sklypų priteisimo.IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegijan u s t a t ė : ieÅ¡kovai A.

K., P. K. nurodė, kad jie ir atsakovas J. K. yra K. K. ir A. O. K. vaikai. Nurodė, jog iki žemės nacionalizacijos jų tėvas valdė 35 ha žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini). Teigė, jog motina A. O. K. KuktiÅ¡kių seniÅ«nijos agrarinei reformos tarnybai 1991-10-29 padavė praÅ¡ymÄ Â atkurti nuosavybės teises į K. K. valdytÄ Å¾emės sklypÄ bei nurodė visus tris jo vaikus - įpėdinius. Nurodė, kad atskiro praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises į žemę nei jie, nei atsakovas J.

K. nepateikė, o A. O. K. 1992-02-27 parašė neteisėtÄ ir niekinį sutikimÄ atkurti nuosavybės teises atsakovui J. K.. Teigė, kad jie savo turtinių teisių neperleido nei motinai, nei broliui, todėl jų visų teisės į K. K. turėtÄ Å¾emę buvo lygios. Nurodė, jog A. O. K. 1991-10-29 praÅ¡yme nurodžius visus tris vaikus, turinčius teisę į turto susigrÄ Å¾inimÄ , atsakovas J. K. be teisėto pagrindo įgijo teisę į 35 ha ploto žemę. Teigė, kad jie turi teisę gauti kompensacijÄ iÅ¡ atsakovo kiekvienas po 1/3 dalį iÅ¡ grÄ Å¾into 35 ha žemės ploto.

Nurodė, kad atsakovas J. K. atsakovui P. J. 2009-09-22 padovanojo 8,4389 ha žemės sklypÄ , tačiau dovanojimo sandoris prieÅ¡tarauja gerai moralei ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes atsakovas J. K. nevykdė pažado broliams grÄ Å¾inti dalį žemės, kartu pažeidžiant vieÅ¡us interesus. Teigė, jog nebuvo pažeistas terminas ieÅ¡kiniui paduoti, nes ginčas buvo sprendžiamas neteisminio ginčo tvarka. Prašė teismÄ pripažinti, kad atsakovas J. K. nepagrįstai ir neteisėtai įgijo 35 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir pripažinti jiems teisę į buvusio savininko K.

K. žemę kiekvienam po 1/3 dalį, kas sudarytų kiekvienam po 11,66 ha; priteisti iÅ¡ atsakovo J. K. jų naudai bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis žemės sklypus: 1,6075 ha sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,1374 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,6502 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,7102 ha sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 12,55 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. 8230-0005-0007, 6,0200 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,7698 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,7628 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); panaikinti dovanojimo sutartį, sudarytÄ 2009-09-22 tarp atsakovų P. J. ir J.

K. dalyje dėl 6,6545 ha žemės sklypo dovanojimo ir priteisti iÅ¡ atsakovo P. J. 6,6545 ha iÅ¡ 8,4389 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Nustatė, kad atsakovo J. K. veiksmai buvo atlikti iki pasibaigiant terminui pateikti praÅ¡ymus atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryÅ¡ius patvirtinančius dokumentus. Å iuos atsakovo veiksmus teismas įvertino kaip jo valiÄ pretenduoti į K. K. nuosavybės teise valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ .

Ä®vertinęs įstatyminį kompensacijų už nesugrÄ Å¾intos žemės ar miÅ¡ko plotÄ reglamentavimÄ ieÅ¡kinio pateikimo metu, teismas ieÅ¡kovų reikalavimus pripažinti nepagrįstÄ ir neteisėtÄ atsakovo J. K. 35 ha ploto žemės sklypo įgijimÄ ir pripažinti jiems teisę į buvusio savininko K. K. žemę kiekvienam po 1/3 dalį bei priteisti iÅ¡ atsakovo lygiomis dalimis žemės sklypus (duomenys neskelbtini), laikė nepagrįstais, nes teisės norma, kurios pagrindu keliamas reikalavimas, ieÅ¡kinio padavimo momentu nebegaliojo ir negalioja, todėl ieÅ¡kovų reikalavimo patenkinimui nėra teisinio pagrindo.

Nurodė, jog negaliojant teisės normai, kurios pagrindu keliami minėti ieÅ¡kovų reikalavimai, klausimas dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo Å¡ių reikalavimų atžvilgiu nespręstinas. Teismas nurodė, jog ieÅ¡kovai pripažino atsakovÄ turint teisę į 1/3 dalį K. K. žemės, kas sudaro 11,66 ha, o atsakovo J. K. padovanotas žemės sklypas yra tik 8,4389 ha ploto, todėl atsakovo padovanotas žemės sklypas nesudaro net ieÅ¡kovų pripažįstamos atsakovui priklausančios žemės sklypo dalies.

Konstatavo, jog nenustatyta, kad tarp atsakovų sudarytas žemės dovanojimo sandoris prieÅ¡tarautų imperatyvioms įstatymo normoms, nes nei notaras, nei dovanojimo sutarties Å¡alys nėra vieÅ¡ojo administravimo subjektai, o ieÅ¡kovų minima VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 23 straipsnio norma netaikoma sprendžiant klausimÄ dėl dovanojimo sandorio sudarymo teisėtumo. Be to, nurodė, kad minėta įstatymo norma taikoma vieÅ¡ojo administravimo subjektui vykdant skundų nagrinėjimÄ . Nurodė, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu dovanojamas žemės sklypas nuosavybės teise priklausė J.

K., todėl asmuo yra laisvas pasirinkti vienus ar kitus sprendimus savo nuosavybės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas darė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovai neįrodė esant pagrindų 2009-09-22 žemės sklypo dovanojimo sandorį, sudarytÄ tarp atsakovų, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, nes neįrodyta, jog Å¡is sandoris prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, vieÅ¡ajam interesui ar gerai moralei. Nurodė, kad 1992-02-27 A. O. K. teisių perleidimo klausimas yra iÅ¡spręstas kitose bylose ir nebegali bÅ«ti sprendžiamas pakartotinai.

Atsakovų praÅ¡ymÄ taikyti ieÅ¡kovams baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis teismas atsisakė tenkinti, nurodęs, jog ieÅ¡kovai nėra teisininkai, juos atstovavo advokatai, kurie rengė ir tikslino ieÅ¡kinį, atstovavo ieÅ¡kovus posėdžių metu, taip pat atsižvelgiant į Å¡alių giminystės ryÅ¡ius ir susiklosčiusius santykius, bei į iÅ¡imtinį CPK 95 straipsnio nustatytos baudos taikymo pobÅ«dį ir į tai, kad Å¡ios baudos skyrimas, net ir pripažinus Å¡alį piktnaudžiavus procesu, yra teismo teisė, o ne pareiga.

Teismas darė iÅ¡vadÄ , jog byla yra sudėtinga, atsakovas teikė atsiliepimÄ ieÅ¡kinį, praÅ¡ymus dėl papildomų įrodymų, baudos skyrimo, atstovavo atsakovo interesus posėdžių metu, kur keturiuose posėdžiuose sugaiÅ¡o apie 2 valandas, tame tarpe du kartus posėdžiai neįvyko dėl ieÅ¡kovų kaltės ir dalis atsakovo iÅ¡laidų padidėjo dėl ieÅ¡kovų procesinio elgesio ir konstatavo esant pagrindui iÅ¡ ieÅ¡kovų priteisti 3 000 Lt atstovavimo iÅ¡laidų. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovai A.

K., P. K. praÅ¡o Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimÄ panaikinti, priimti naujÄ sprendimÄ ir ieÅ¡kinį tenkinti. Teigia, jog teismas neiÅ¡tyrė svarbios aplinkybės, kad ne tik jie, ieÅ¡kovai, nebuvo pateikę praÅ¡ymų atkurti nuosavybės teisės į tėvo žemę, bet ir J. K. nebuvo pateikęs teisės aktais nustatytos formos praÅ¡ymo atgauti tėvo žemę, o jo pateiktas 1995-05-12 praÅ¡ymas buvo galimai suklastotas. Nurodo, jog atsakovo J. K. 1995-05-12 praÅ¡ymas vertintinas kaip praÅ¡ymas skirti žemę privačiam Å«kininkavimui, kas turėjo bÅ«ti pateikta 1989 m., skiriant 16,43 ha žemės sklypÄ valstiečio Å«kiui steigti, bet ne atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę.

Nurodo, jog 1992 m. sutikime A. O. K. sÅ«nų J. K. nurodė kaip vienintelį pretendentÄ Ä¯ tėvo žemę tikėdamasi greitesnio ir paprastesnio nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso, tačiau tarp Å¡alių buvus griežtam žodiniam susitarimui, jog tėvo žemę vėliau pasidalys visi trys pretendentai. Teigia, jog Å¡alių teisiniai santykiai susiformavo giminystės ryÅ¡ių pagrindu ir tarp motinos, ir jos sÅ«nų, todėl žodinį susitarimÄ dėl nuosavybės teisių į tėvo turėtÄ Å¾emę pasidalijimo tarp pretendentų brolių laiko teisėtu ir pagrįstu, o J.

K. atsisakymas vykdyti tokio žodinio sandorio įtvirtintas prievoles - pasidalinti tėvo žemę, vertintinas kaip prieÅ¡taraujantis teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principams. Nurodo, kad Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimas atkurti J. K. nuosavybės teises į tėvo K. K. žemę buvo priimtas 1996-04-24, galiojant 1991-06-16 įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nuostatai dėl teisės gauti kompensacijÄ už nesugrÄ Å¾intos žemės ar miÅ¡ko plotÄ , todėl mano, jog minėta įstatymo nuostata turi bÅ«ti taikoma jų reikalavimui dėl kompensacijos priteisimo.

Nurodo, kad J. K. užsakymu buvo rengiamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas tuo metu, kai Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamas prokuroro skundas dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo. Mano, jog J. K., dovanodamas žemės sklypÄ P. J., suklaidino notarę, pateikdamas klaidingÄ informacijÄ apie dovanojamÄ sklypÄ , kas sudaro pagrindÄ pripažinti sandorį prieÅ¡taraujančiu gerai moralei ir pažeidžiančiu imperatyvias įstatymo normas. Be to, nesutinka su teismo paskirstytomis advokato pagalbai apmokėti iÅ¡laidomis, nes P. J. byloje gynė savo interesus, kurie buvo susiję ir su J.

K. interesais. Teigia, jog byloje nerado advokato iÅ¡laidas patvirtinančių dokumentų.Papildomuose paaiÅ¡kinimuose ieÅ¡kovai tvirtina, kad bÅ«tina iÅ¡reikalauti civilinę bylÄ pagal A. O. K. ieÅ¡kinį atsakovams, nes joje yra daug informacijos apie neteisėtus atsakovų veiksmus, grÄ Å¾inant nuosavybės teises į žemę. Nurodo, jog J. K. trukdo A. O. K. naudotis sodu, tvenkiniu, statinių pamatais, kurie priklauso jai, daro žalÄ jiems ir A. O. K.. Be to, teigia, kad nėra iÅ¡tirti giminystės ryÅ¡iai tarp J.

K. ir P. J.. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai J. K., P. J. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodo, kad pretendentais į nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimÄ yra tik A. O. K. ir J. K., o ne visi K. K. vaikai. Neigia, jog 1995-05-12 J. K. praÅ¡ymas buvo suklastotas, nes toks praÅ¡ymas nuo pat jo suraÅ¡ymo buvo Nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimo byloje ir šį praÅ¡ymÄ pripažino bei iÅ¡ dalies juo vadovavosi Utenos apskrities valdytojo administracija. Teigia, kad susitarimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo buvo galimi tik tarp pretendentų, tačiau A.

O. K. negalėjo bÅ«ti laikoma pretendente, todėl iÅ¡ankstinis susitarimas dėl bÅ«simo žemės padalijimo nebuvo galimas, nes nebuvo su kuo tartis. Teigia, jog teismas sprendime nevertino ir neanalizavo 1995-05-12 J. K. praÅ¡ymo, nes buvo daugiau raÅ¡ytinių įrodymų, patvirtinančių J. K. valiÄ . Be to, institucija, sprendusi ir tebesprendžianti nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimo klausimus, pripažįsta J. K. tinkamÄ kreipimÄ si dėl nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimo.

Teismas pagrįstai pasisakė dėl grafologinės ekspertizės skyrimo nereikalingumo ir prasmingumo. Nurodo, jog ieÅ¡kovai nepraÅ¡o pripažinti negaliojančiu ar panaikinti dokumentÄ , kurio pagrindu nuosavybės teisė į žemę atkurta, todėl pripažinimas neteisėtu J. K. nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo yra neįmanomas. Teigia, kad Å¡alių ginčas kilo 2007 metais, nebegaliojant įstatymo normai dėl kompensacijos iÅ¡mokėjimo ir ieÅ¡kovai nėra kreipęsi į atitinkamas valstybės institucijas dėl nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimo, todėl reikalavimas priteisti kompensacijÄ nepagrįstas.

Nurodo, jog klausimas dėl dovanojimo sutarties teisėtumo buvo iÅ¡spręstas teismine tvarka ir, nėra teisinio pagrindo priteisti ieÅ¡kovams žemės sklypo dalį. Be to,  ir patenkinus šį ieÅ¡kovų praÅ¡ymÄ , dovanota žemės sklypo dalis grįžtų J. K. nuosavybėn, kas nepatvirtina esant vieÅ¡ajam interesui. Teigia, jog J. K. pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį, P. J. jį atstovavo ir tik procesui įpusėjus tapo atsakovu, todėl teismas pagrįstai iÅ¡ ieÅ¡kovų priteisė bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Be to, J. K. nėra nutraukęs atstovavimo sutarties su P. J., o atstovavimo išlaidos pagrįstos dokumentais, esančiais byloje.Apeliacinis skundas atmestinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Iš bylos dokumentų matyti, kad Utenos r.

KuktiÅ¡kių agrarinės reformos tarnybai 1991-10-29 A. O. K. pateikė praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į K. K. valdytÄ Å¾emės skypÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 20). Nustatyta, jog Å¡iame praÅ¡yme A.O. K. nurodė esanti sutuoktinė, J. K., A. K. ir P. K. – įpėdiniai, o pretendentais gauti žemę nurodyti A. O. K. ir J. K.. Minėto A. O. K. praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo metu galiojusio 1991-06-18 LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nuostatos reglamentavo piliečių, iÅ¡ kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atstatymo tvarkÄ ir sÄ lygas.

Minėto įstatymo 10 straipsnis numatė asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisės atstatymÄ , praÅ¡ymų dėl turto sugrÄ Å¾inimo ar kompensacijos už jį iÅ¡mokėjimo (iÅ¡pirkimo) pateikimo tvarkÄ , pagal kuriÄ kartu su praÅ¡ymu pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai (10 str. 4 d.). Be to, minėto įstatymo pirminė redakcija nustatė, kad praÅ¡ymai yra pateikiami iki 1991-12-31 ir asmenys (iÅ¡skyrus nurodytus atvejus) praleidę šį terminÄ , netenka teisės į turto susigrÄ Å¾inimÄ pagal šį įstatymÄ .

PraÅ¡yme dėl iÅ¡likusio nekilnojamojo turto sugrÄ Å¾inimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo bÅ«ti nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, iÅ¡likusio nekilnojamojo turto rÅ«Å¡ys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtÄ pagrindas, esamas turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir bÅ«das bei nurodomi kiti pareiÅ¡kėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į Å¡io turto sugrÄ Å¾inimÄ pagal įstatymÄ , taip pat pageidavimas atgauti turtÄ natÅ«ra arba gauti už jį kompensacijÄ (11 str.).

PraÅ¡ymo dėl atstatymo nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ formÄ reglamentavo LR Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331 patvirtinta piliečių praÅ¡ymų atstatyti nuosavybės teisę į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ padavimo tvarka. 1991-06-18 Ä®statymo pakeitimai bei 1997-07-01 priimto LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo ir jo pakeitimo nuostatos nustatė Lietuvos Respublikos piliečio praÅ¡ymų atitinkamai institucijai padavimo terminÄ iki 2001-12-31, o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminÄ - iki 2003-12-31.

Teismų praktikoje buvo suformuluota taisyklė, kad asmenys, kurie pretendento praÅ¡yme dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo nurodyti kaip pareiÅ¡kėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrÄ Å¾inimÄ , tačiau patys nepareiÅ¡kę valios dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo „Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijos“).

Tačiau asmenys, kurie pretendento praÅ¡yme dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrÄ Å¾inimÄ , ir kurie savo valiÄ dėl nuosavybės teisių jiems atkÅ«rimo nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ vykdančioms institucijoms iÅ¡reiÅ¡kė kitais bÅ«dais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasiraÅ¡ytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrÄ Å¾intos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ .

Dėl paminėto konstatuotina, jog nors A. O. K. 1991-10-29 praÅ¡yme ieÅ¡kovai ir buvo nurodyti asmenimis, susijusiais su buvusiu žemės savininku, tačiau jie negali bÅ«ti laikomi pretendentais į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , nes, kaip ir patys pripažįsta, praÅ¡ymų atkurti jiems nuosavybės teises į tėvo žemę nepateikė (CPK 187 str.). 1992-02-27 A. O. K. KuktiÅ¡kių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė sutikimÄ , kuriuo ji sutiko, kad nuosavybės teisės į K. K. priklausiusiÄ Å¾emę bÅ«tų atstatytos vienam J.

K. (1 t., b. l. 22). Nors apeliantai nurodo, kad A.O. K., bÅ«dama nutraukusi santuokÄ su K. K., neturėjo teisės teikti praÅ¡ymo dėl nuosavybės atstatymo į buvusio sutuoktinio turtÄ , o tuo pačiu  ir atsisakyti tariamų savo teisių, tačiau Å¡is bei 1992-02-27 jos sutikimas nėra nuginčyti ir yra galiojantys, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jie yra niekiniai (1 t., b. l. 130-139). Be to, atsakovas J. K. savo paaiÅ¡kinimuose Panevėžio apygardos administraciniam teismui, byloje Nr. 1-204-283/2008 pagal prokuroro ieÅ¡kinį dėl sprendimo panaikinimo ir kt., 2008-09-15, 2008-10-20 raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose ir 2008-10-21 teismo posėdyje nurodė, jog 1992-02-27 motinai paraÅ¡ius sutikimÄ , tÄ pačiÄ dienÄ jis pats Agrarinės reformos tarnybai parašė praÅ¡ymÄ Â dėl nuosavybės atstatymo į tėvui priklausiusį žemės sklypÄ (administracinė byla Nr. 1-204-283/2008, 1 t., b. l. 76-79, 98-100, 106-113).

Nors minėto atsakovo praÅ¡ymo nuosavybės teisių atkÅ«rimo byloje nėra, minėti teiginiai nepaneigti. 2007-07-03 ir 2007-08-02 A. K. Panevėžio apygardos prokurorui nurodė, jog prasidėjus nuosavybės teisių atkÅ«rimui buvo sutarta, jog visa tėvui K. K. priklausiusi žemė atitektų broliui J. K., nes jis rengėsi Å«kininkauti bei nurodė, jog vėliau brolis žadėjo jiems atidalinti priklausančias dalis. Tai patvirtino ir P. K.. 2007-08-02 apklausta Å¡alių motina A.O. K. nurodė, kad buvo nutarta, jog vienas sÅ«nus J. pateiks praÅ¡ymÄ bei, kad tokį praÅ¡ymÄ J.

K. pateikė Agrarinės reformos tarnybai 1995 m. (Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros praÅ¡ymo (pareiÅ¡kimo, skundo) nagrinėjimo byla, b. l. 24-25, 52-55). Be to, J. K. nuosavybės teisių atkÅ«rimo byloje esantys dokumentai, 1995-05-12 praÅ¡ymas patvirtina J. K. iÅ¡reiÅ¡kus valiÄ atkurti jam nuosavybės teisę į K. K. žemę: t.y. jo pateikti giminystės ryÅ¡ius patvirtinantys dokumentai, K. K. nuosavybę patvirtinantys dokumentai, žemės sklypo iÅ¡dėstymo planas (1 t., b. l. 23, nuosavybės teisių atkÅ«rimo byla, l. 8-13;

LR įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų 9-11 str.). Minėti duomenys leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovas J. K. pagrįstai buvo laikomas pretendentu į nuosavybės teisės atkÅ«rimÄ , yra pagrįsta. A. K. ir K. K. teigia, jog atsakovas nebuvo iÅ¡reiÅ¡kęs valios dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, nes 1995-05-12 praÅ¡ymas neatitinka teisės aktais nustatytos praÅ¡ymo formos. 1995-05-12 J.

K. praÅ¡yme KuktiÅ¡kių agrarinės reformos tarnybai nurodė suteikti jam 35 ha ploto žemės sklypÄ privačiam Å«kiui steigti. Kaip minėta aukščiau, 1991-06-18 įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 11 straipsnio bei LR Vyriausybės 1991-08-15 nutarimo Nr. 331 nuostatos nustatė praÅ¡ymo turinio ir formos reikalavimus. Apeliantai teisÅ«s, jog atsakovo J. K. 1995-05-12 praÅ¡ymas neatitinka praÅ¡ymo turiniui bei formai, tačiau 1991-06-18 nuosavybės teisių atstatymo įstatymas, galiojęs praÅ¡ymo pateikimo metu, nenumatė, jog Vyriausybės nutarimu nustatytos praÅ¡ymo formos nesilaikymas yra pagrindu pripažinti, kad praÅ¡ymas nepaduotas, todėl formos trÅ«kumai nesukelia neigiamų teisinių pasekmių.

Nors praÅ¡ymas  neatitinka ir turinio reikalavimų, tačiau vien tai, kad jame nėra visų 1991-06-18 įstatymo 11 straipsnyje nurodytų faktų, nėra pakankama sÄ lyga paneigti, jog asmuo, pateikęs tokį praÅ¡ymÄ , kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Be to, nepaneigus, jog atsakovas 1992-02-27 KuktiÅ¡kių agrarinės reformos tarnybai buvo pateikęs praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės atstatymo, 1995-05-12 praÅ¡ymas gali bÅ«ti laikomas papildomu dokumentu, pagrindžiančiu atsakovo valiÄ dėl nuosavybės atstatymo jo vardu.

IÅ¡ byloje esančių dokumentų matyti, kad 1990-01-10 LTSR Utenos rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas valstybiniu žemės nuosavybės aktu Nr. 8 J. K. suteikė 16,43 ha ploto žemės sklypÄ (duomenys neskelbtini), valstiečio Å«kiui steigti (1 t., b. l. 23; 2 t., b. l. 40, nuosavybės teisių atkÅ«rimo byla, b. l. 42). IÅ¡ J. K. nuosavybės teisių atkÅ«rimo bylos matyti, kad vykdant nuosavybės teisės į K. K. žemę atkÅ«rimo procedÅ«ras, tuo pat metu buvo vykdomas žemės reformos žemėtvarkos preliminarinis projektas (nuosavybės teisių atkÅ«rimo byla, l. 16-36).

Pagal minėtÄ projektÄ , formuojant J. K. naudotinus žemės sklypų plotus, pirmiau paminėto valstybinio žemės nuosavybės akto pagrindu suteiktas jam 16,43 ha ploto žemės sklypas buvo įtrauktas į grÄ Å¾intinÄ J. K. jo tėvo K. K. valdytÄ 35 ha ploto žemės sklypÄ . Tai, kad 1995-05-12 J. K. praÅ¡yme nurodė suteikti 35 ha ploto žemės sklypÄ privačiam Å«kiui steigti, nepaneigia jo valios atkurti jam nuosavybės teises į jo tėvui priklausiusį žemės sklypÄ . Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismai tokius piliečių praÅ¡ymus turėtų vertinti kaip tinkamÄ valios dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo iÅ¡reiÅ¡kimÄ turinio ir formos aspektu, jeigu iÅ¡ praÅ¡ymo turinio aiÅ¡ku, kad pilietis tuo praÅ¡ymu iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rÅ«Å¡iniais požymiais apibrėžtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-08-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-709-2003).

Minėtame 1995-05-12 J. K. praÅ¡yme yra nurodytas pageidaujamas suteikti žemės sklypo plotas, jo buvimo vieta, kas tik papildo anksčiau J. K. pateiktus dokumentus (1991-10-29 A. O. K. praÅ¡ymÄ , 1992-02-27 A. O. K. sutikimÄ , J. K. pateiktus giminystės ryÅ¡ius patvirtinančius dokumentus ir kt.) ir nepaneigia atsakovo J. K. valios atkurti jam nuosavybės teisę į tėvo K. K. žemę. Dėl paminėto, konstatuoti, jog J. K. nepateikė praÅ¡ymo dėl nuosavybės teisės atkÅ«rimo, nėra pakankamo pagrindo.

Be to, apeliantai teigia, jog 1995-05-12 praÅ¡ymas yra suklastotas, tačiau byloje nustatyta, jog praÅ¡ymas buvo suraÅ¡ytas agrarinės reformos tarnybos darbuotojos, o pasiraÅ¡ytas paties atsakovo. Tai J. K. tvirtino viso teisminio proceso metu. IÅ¡ byloje esančių dokumentų matyti, kad Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Utenos apylinkės prokuratÅ«ros 2012-08-06 ir 2014-02-24 nutarimais buvo atsisakyta panaikinti atsisakymÄ pradėti ikiteisminį tyrimÄ dėl galimo dokumento klastojimo (4 t., b. l. 27-37, 91-92). 2013-02-27 teismo posėdžio metu protokoline nutartimi bei 2014-01-07 nutartimi teismas atsisakė tenkinti ieÅ¡kovų praÅ¡ymÄ skirti raÅ¡ysenos ekspertizę (3 t., b. l. 131-134, 4 t., b. l. 38-39).

Ä®vertinus, jog ginčijamo 1995-05-12 praÅ¡ymo pagrindu Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimas atkurti J. K. nuosavybės teises į tėvo K. K. žemę yra galiojantis, nenuginčytas, skirti ekspertizę teismui nebuvo pakankamo teisinio pagrindo. Ta aplinkybė, jog praÅ¡ymas buvo suraÅ¡ytas ne paties J. K., taip pat nėra pagrindas konstatuoti, jog praÅ¡ymas yra suklastotas (3 t., b. l. 131-134; 4 t., b. l. 18-19). Vienam iÅ¡ pretendentų atsisakius savo teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ arba per įstatymo nustatytÄ terminÄ nepadavus praÅ¡ymo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, t. y.

įstatymo nustatyta tvarka nepareiÅ¡kus valios atkurti nuosavybės teises, kitam pretendentui (pretendentams), laiku padavus praÅ¡ymÄ , nuosavybės teisės atkuriamos į visÄ buvusio savininko turtÄ , t. y. ir į tÄ dalį, į kuriÄ galėjo pretenduoti asmuo, atsisakęs Å¡ios savo teisės arba per nustatytÄ terminÄ nepadavęs praÅ¡ymo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Kadangi ieÅ¡kovai neiÅ¡reiÅ¡kė savo valios dėl nuosavybės teisės atstatymo į tėvui priklausiusį žemės sklypÄ , nuosavybės teisės buvo atkurtos vienam atsakovui J.

K.. Ta aplinkybė, jog teismui pateiktuose KuktiÅ¡kių agrarinės reformos tarnybos registravimo žurnaluose nuo 1992-02-27 iki 1996-04-24 nebuvo registruotas J. K. praÅ¡ymas, nėra pakankamas įrodymas, jog atsakovas praÅ¡ymų Å¡iai tarnybai nėra pateikęs. Ä®vertinus ieÅ¡kovų teiktus paaiÅ¡kinimus, nepaneigus, jog atsakovas kreipėsi dėl nuosavybės atstatymo, konstatuoti, jog nuosavybės teisės jam buvo atstatytos neteisėtai, negalima. 1991-06-18 LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ 2 straipsnį papildant 2 dalimi (įstatymo pakeitimas įsigaliojo 1993-07-28), buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , Å¡iÄ teisę perleisti notariÅ¡kai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams.

Minėta įstatymo nuostata leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad bet kokie sandoriai, susiję su nuosavybės teisių atkÅ«rimu, privalėjo bÅ«ti raÅ¡ytinės formos, kuri vėliau buvo pakeista į notarinę formÄ . Apeliaciniame skunde A. K. ir P. K. tvirtina buvus žodiniam susitarimui su atsakovu J. K. dėl jų tėvui K. K. priklausiusios žemės valdymo, atstačius nuosavybę. Atsakovas neigia buvus tokį susitarimÄ , tai matyti ir iÅ¡Â jo 2007-07-19 Panevėžio apygardos prokurorui duotų paaiÅ¡kinimų, 2008-10-20 raÅ¡ytinio paaiÅ¡kinimo Panevėžio apygardos administraciniam teismui, parodymų nagrinėjamoje ir kitose bylose (1 t., b. l. 9-13;

Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros praÅ¡ymo (pareiÅ¡kimo, skundo) nagrinėjimo byla, b. l. 40-41, administracinė byla Nr. 1-204-283/2008, 1 t., b. l.77- 79, 98-100). Kadangi nuosavybės teisių atkÅ«rimas iÅ¡imtinai siejamas su pretendento valios iÅ¡reiÅ¡kimu, kuris įstatymo pagrindu buvo reglamentuotas raÅ¡ytinės formos, o apeliantai neginčija ir neneigia neteikus raÅ¡ytinių praÅ¡ymų atkurti jų tėvo K. K. valdytÄ Å¾emės sklypÄ , todėl žodinį susitarimÄ laikyti pagrįstu ir teisėtu nėra pagrindo, o J.

K. atsisakymas vykdyti apeliantų nurodytÄ ginčytinÄ Å¾odinį susitarimÄ , nelaikytinas prieÅ¡taraujančiu 1991-06-18 LR įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų nuostatoms. Esant įstatyminiam reikalavimui dėl sandorio formos, ieÅ¡kovų nurodyto ginčytino susitarimo nesilaikymas negali bÅ«ti vertinamas kaip prieÅ¡taraujantis teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principams. Apeliantai nesutinka ir su teismo sprendimu dalimi, kuria atmesti jų reikalavimai dėl nuosavybės teisių į žemės sklypÄ , kiekvienam po 1/3 d.  pripažinimo ir konkrečių sklypų priteisimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus neturi pagrindo priimti prieÅ¡ingÄ sprendimÄ . Nustatyta, kad ieÅ¡kovų ieÅ¡kinys buvo pateiktas 2010-09-07, nebegaliojant 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ (15 teisės akto redakcija, galiojusi atsakovui J. K. nuosavybės teisės atstatymo metu) 10 straipsnio 9 dalies nuostatai dėl kompensacijos už nesugrÄ Å¾intos žemės ar miÅ¡ko plotÄ gavimo teismine tvarka.

Teismas, spręsdamas ginÄÄ , neturi pagrindo vadovautis ginčo kilimo metu negaliojančiais teisės aktais, nes 1997-07-01 priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos nustatė, jog piliečiai, praleidęs nustatytus terminus praÅ¡ymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ pagal šį įstatymÄ . Duomenų, kad Utenos apskrities valdytojai 1996-04-24 priėmus sprendimÄ Nr. 40-4935 dėl J.

K. nuosavybės teisės atkÅ«rimo, iki 1997-07-01 įstatymo įsigaliojimo ieÅ¡kovai bÅ«tų kreipęsi dėl kompensacijų už negrÄ Å¾intos žemės ar miÅ¡ko plotÄ teismine tvarka, byloje nėra (CPK 12 str., 178 str.). Ta aplinkybė, jog Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimas buvo priimtas galiojant 1991-06-18 įstatymo nuostatoms, nesudaro pagrindo taikyti Å¡io įstatymo nuostatas nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ . Esant nenuginčytam Utenos apskrities valdytojos 1996-04-24 sprendimui atkurti J.

K. nuosavybės teises į tėvo K. K. žemę, pripažinti kiekvienam ieÅ¡kovui teisę į 1/3 K. K. priklausiusio žemės sklypo ir priteisti iÅ¡ atsakovo jų praÅ¡omus žemės sklypus, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Ä®vertintina aplinkybė, jog ieÅ¡kovams teigiant, kad jiems buvo žinoma apie motinos O.A. K. 1992-02-27 Agrarinės reformos tarnybai pateiktÄ sutikimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo J. K. vardu bei tarp Å¡alių buvus susitarimui dėl nuosavybės teisių atstatymo vieno atsakovo vardu, siekiant greitesnio klausimo iÅ¡sprendimo, tuo pačiu ieÅ¡kovai pripažįsta, jog jų sutikimu J.

K. teikė praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės atstatymo, buvo pretendentas į tėvui priklausiusį žemės sklypÄ ir Å¡i aplinkybė jiems buvo žinoma eilę metų. Tačiau, jų teigimu atsakovui nevykdant susitarimo, ginčyti Agrarinei reformos tarnybai motinos teiktus praÅ¡ymus, 1996-04-24 sprendimÄ dėl nuosavybės atstatymo, pradėjo praėjus daugiau nei 10 metų nuo nuosavybės teisių atsakovui atstatymo, t.y. praÅ¡ymÄ Utenos rajono apylinkės prokuratÅ«rai pateikė tik 2007-05-17 (Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros praÅ¡ymo (pareiÅ¡kimo, skundo) nagrinėjimo byla, b. l. 2).2009-09-22 dovanojimo sutartimi J.

K. padovanojo P. J. 8,4389 ha ploto žemės sklypÄ , (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 124-125). IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad 2009-09-22 dovanojimo sandorio sudarymo metu, Utenos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1116-228/2009 pagal A. K. ir P. K. ieÅ¡kinį atsakovams A. O. K., J. K., Utenos apskrities virÅ¡ininko administracijai ir Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl A. O. K. sutikimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo (2009-11-26 nutartimi byla Nr. 2-1116-228/2009 nutraukta, b. l. 150-151, 205-206), o Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme - Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ , kurį 2009-11-06 nutartimi atsisakyta tenkinti (administracinė byla Nr. 1-204-283/2008; (P(261)-233/2009, 1 t., b. l. 130-132; 146-150, 185-194).

Lietuvos teismo informacinės sistemos „Liteko“, civilinės bylos Nr. 2-116-228/2009, administracinės bylos Nr.1-204-283/2008 duomenimis, ginčijamo sandorio sudarymo metu, jokie apribojimai dovanojimo sutartyje nurodytam nekilnojamajam daiktui nebuvo taikyti (Utenos rajono apylinkės teismo 2009-06-05 nutartimi atsisakyta taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, civilinė byla Nr. 2-116-228/2009, b. l. 55-56, 80-81; administracinėje byloje Nr. 1-204-283/2008 taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos 2009-02-19 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009-03-20, 1 t., b. l. 158-159, 171-174;

CPK 179 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik apdovanotasis turi teisę reikÅ¡ti pretenzijas dovanotojui dėl dovanojamo turto suvaržymų, trukdančių tokiu turtu naudotis, jei tokie egzistuoja dovanojimo sandorio sudarymo metu (CK 6.473 str. 4 d.). Duomenų, jog atsakovas J. K. apgavo notarę, ar teikė neteisingus duomenis, tuo labiau ieÅ¡kovams pripažįstant, jog 11,6 ha žemės sklypo priklauso atsakovui, ieÅ¡kovai nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinti 2009-09-22 dovanojimo sutartį negaliojančia, kaip prieÅ¡taraujančiÄ imperatyvioms įstatymo nuostatoms, gerai moralei, teismui nebuvo pagrindo.IeÅ¡kovai abejoja ar atsakovas P. J. yra jų brolis, tačiau Å¡i aplinkybė esminės reikÅ¡mės, sudarant dovanojimo sandorį neturi, nes jo sudarymo metu atsakovas J.

K. buvo žemės sklypo savininkas ir turėjo teisę jam priklausantį turtÄ dovanoti bet kuriam asmeniui, savo pasirinkimu. Byloje nustatyta, kad teisminiame procese J. K. atstovavo advokatas P. J. (1 t., b. l. 56). Patirtas iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti byloje atsakovo J. K. grindė 2010-10-01 pinigų priėmimo kvitu 4 500 Lt sumai (1 t., b. l. 57; 3 t., b. l. 106). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu J. K. naudai priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovų po 1 500 Lt (iÅ¡ kiekvieno) bylinėjimosi iÅ¡laidų, nes CPK 93 straipsnio 4 dalis teismui suteikia teisę nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo taisyklių.

IeÅ¡kovai nesutinka su Å¡ia sprendimo dalimi, teigdami, jog J. K. atstovavo atsakovas P. J., kuris byloje gynė ir savo interesus (1 t., b. l. 56). Byloje nepaneigta, kad J. K. atstovavo advokatas P. J. ir atsakovas patirtas iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti grindė 2010-10-01 pinigų priėmimo kvitu 4 500 Lt sumai, pirmosios instancijos teismui pateiktu 2010-10-01, kartu su atsiliepimu į ieÅ¡kinį (1 t., b. l. 57; 3 t., b. l. 106). IÅ¡ bylos dokumentų matyti, kad P. J. į bylÄ atsakovu buvo įtrauktas daugiau nei po metų, t.y. 2011-11-15 patikslintu ieÅ¡kiniu (2 t., b. l. 96-111).

Kadangi nepaneigta, jog J. K. atstovavo advokatas P. J. ir J. K. patirtos atstovavimo iÅ¡laidos pagrįstos raÅ¡ytiniais dokumentais, o ta aplinkybė, jog bylos eigoje P. J. buvo įtrauktas į bylÄ atsakovu nepaneigia J. K. patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų, ruoÅ¡iant atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, dalyvaujant pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, konstatuotina, jog teismas pagrįstai iÅ¡ pralaimėjusios bylÄ Å¡alies priteisė bylinėjimosi iÅ¡laidas (CPK 93 str. 1 d.). Priteistos bylinėjimosi iÅ¡laidos nevirÅ¡ija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintų rekomendacijos dėl priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ civilinėse bylose dydžių, todėl bylinėjimosi iÅ¡laidas mažinti ar jų nepriteisti, nėra pagrindo.

Apeliantų papildomame 2015-01-09 apeliacinės instancijos teismui pateiktame paaiÅ¡kinime nurodytas praÅ¡ymas iÅ¡reikalauti civilinę bylÄ pagal A.O. K. ieÅ¡kinį atsakovams netenkintinas, nes apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo sprendimo pagrįstumÄ ir teisėtumÄ , kuris priimtas įvertinus bylos nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus. Be to, nagrinėjamoje byloje yra pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-28 nutartis, priimta minėtoje byloje, iÅ¡ kurios matyti, jog priimti žemesnių teismų procesiniai sprendimai yra palikti nepakeisti, o nustatytos aplinkybės nepaneigtos (4 t., b. l. 94-101).

Koks konkretus, naujas įrodymas, esantis praÅ¡omoje iÅ¡reikalauti byloje nebuvo pateiktas nagrinėjamoje byloje, apeliantai A. K. ir P. K. nenurodė. Minėtame praÅ¡yme nurodyti kylantys nauji Å¡alių ginčai nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ apeliantų argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Aukščiau iÅ¡dėstytų motyvų pagrindu darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Dėl paminėto, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ pakeisti ar panaikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegijan u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjų kolegija                                                                            Eigirdas Činka                                                                           Birutė Jonaitienė                                                                               Birutė Valiulienė