2016-03-23 Nr. AB-6386-3-62-3-00806-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1009-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00806-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 12–15), kurį patikslino (b. l. 31–32), prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) S-40368;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4522;

3) panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5233;

4) priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus 4 868,35 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir 0,5 procento palūkanas.

Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo perskaičiuota jo senatvės pensija ir mokama sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl, siekdamas atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo šio momento, t. y. turėjo būti laikoma, kad pareiškėjas nepraleido nustatyto 3 metų termino.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 45–48) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjo skundo VSDFV padavimo terminas yra 3 metai. Apie pensijos sumažinimą jis sužinojo (turėjo sužinoti) išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją 2010 metų sausio mėnesį – tokiu aiškinimu vadovaujamasi ir nusistovėjusioje teismų praktikoje. Kadangi skundą VSDFV pareiškėjas pateikė 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidęs 3 metų skundo padavimo terminą, pagrįstai šį skundą atsisakyta nagrinėti. Be to, jis VSDFV nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą skundo padavimo terminą atnaujinti, todėl, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, skundas yra nepagrįstas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą nurodė iš esmės tuos pačius motyvus kaip ir atsakovas VSDFV (b. l. 35–39).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 81–84) administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo V. S. skundo dalį, kurioje reikalaujama priteisti 2010–2011 m. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir 5 procentų palūkanas, taip pat skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) S-40368 ir VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4522, nutraukė, likusią skundo dalį atmetė.

Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) S-40368, panaikinti VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-4150 ir priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus 2010–2011 metais negautą 4 868,35 Lt senatvės pensijos dalį ir 0,5 procento delspinigius. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-4385-142/2014 (proceso Nr. 3-62-3-00711-2013-9), 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu V. S. skundą patenkino iš dalies – panaikino VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-4150 ir įpareigojo VSDFV V. S. 2013 m. birželio 6 d. skundą išnagrinėti iš esmės, kitus pareiškėjo reikalavimus paliko nenagrinėtus (b. l. 24–28). VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 20 punktu, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4522 pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, taip pat nusprendė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) S-40368 (b. l. 21–23). VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5233 skundą nagrinėti atsisakė dėl praleisto termino (b. l. 60).

VSDFV Kauno skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi jis Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Šiuo atveju yra privaloma teisės į senatvės pensiją gynimo išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, kuri nustatyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Taisyklėse. Ginčo santykiams taikytina Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalies redakcija nustatė, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Minėto 3 metų skundo padavimo VSDFV termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Teismų praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad svarbiomis šio termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., LVAT nutartis šiose administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. kovo 23 d. Nr. A870-146/2015 ir kt.).

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjo skundai dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Kadangi pareiškėjas nurodytu terminu nenurodė svarbių individualių priežasčių, VSDFV sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vadinasi, nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 2010–2011 metų pensijos nepriemokos priteisimo ir VSDFV (išankstinio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo paduotą skundą. Taigi pareiškėjo skundo dalis, kurioje reikalaujama panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5233, atmetama kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Kaip minėta, tik privaloma ikiteismine tvarka VSDFV išnagrinėjus ginčą iš esmės, priimtas sprendimas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo gali būti skundžiamas administraciniam teismui, kartu reiškiant reikalavimą priteisti pensijos nepriemoką. Ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą (LVAT 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-870/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5233 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus grąžinti sumažintos senatvės pensijos dalį, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas ginčo klausimu nepasinaudojo privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neišmokėtos senatvės pensijos dalį yra paduotas nesilaikant nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir jau nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Tai yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti remiantis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu.

VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. (10.1) S-40368 buvo panaikintas VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4522 (b. l. 58), todėl pareiškėjo reikalavimo jį panaikinti teismas nenagrinėja. VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-4522, kuriuo, inter alia, pareiškėjui pasiūlyta iki 2014 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, kad terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, yra tarpinis sprendimas, nesukuriantis teisių ir pareigų, todėl reikalavimas šį sprendimą panaikinti yra nenagrinėtinas teismų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti remiantis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 90–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas.

2. Konstitucinis Teismas priėmė 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažino, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijai. Šis nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV 2013 m. gegužės 31 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino.

3. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėjo iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką. Tai iki šiol neatlikta.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 97–102) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, jog pasekmes pareiškėjui sukelia VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5233, o ne VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4522. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923, kuriuo nustatyta 2016 m. – 2018 m. kompensuoti senatvės ir valstybinių pensijų praradimus, atsiradusius dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–107) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu teismas nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo V. S. skundo dalį, kurioje reikalaujama priteisti 2010–2011 m. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir 5 procentų palūkanas, taip pat panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) S-40368 ir VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4522, o likusią pareiškėjo skundo dalį (dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5233) atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėn. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Iš byloje surinktų duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4522 atsakovas pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, taip pat nusprendė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) S-40368 kaip priimtą valdybos teritoriniam skyriui viršijus jam suteiktą kompetenciją (b. l. 21–23). Kadangi pareiškėjas į VSDFV su prašymu atnaujinti praleistą terminą nesikreipė ir jokių šio termino praleidimą pateisinančių priežasčių VSDFV nenurodė, atsakovas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5233 skundą nagrinėti atsisakė, konstatavęs, kad pareiškėjo 2013 m. gegužės 31 d. prašymas, paduotas VSDFV teritoriniam skyriui, ir 2013 m. birželio 6 d. skundas, paduotas VSDFV, pateikti praleidus skundo padavimo terminą (b. l. 33, 60).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jo praleistą 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose (t. y. bylose dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, susidariusios nepriemokos išmokėjimo), pateiktais išaiškinimais. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėjas nei VSDFV, nei teismui nenurodė.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo šio momento, t. y. turi būti laikoma, kad pareiškėjas nepraleido nustatyto 3 metų termino. Šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes pagrįstai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tokie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Papildomai įvertinusi byloje surinktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos aktualios LVAT suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė