P-520-167-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 – 580/2009

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant atsakovo atstovei Aleksandrai Rostovcevai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. prašymą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) prašymu (T 1, b. l. 5-9), kurį patikslino (T 1, b. l. 73-77; 122-125), kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) išmokėti jai piniginę kompensaciją – 1 969,60 Lt - vietoj neišduotos nuo 2003 m. iki 2007 m. tarnybinės uniformos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarime Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Nutarimas) įtvirtintas normas.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos m. VPK) 4 policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos pareigose. Tarnybinė uniforma jai paskutinį kartą buvo išduota 1998 m. spalio mėnesį. Paaiškino, kad ji su prašymu kreipėsi į Klaipėdos m. VPK siekdama išsiaiškinti, kodėl kriminalinės policijos pareigūnams daug metų neišduodama tarnybinė uniforma bei nekompensuojama pinigais už jos neišdavimą. Klaipėdos m.

VPK 2007 m. liepos 25 d. raštu informavo pareiškėją, kad lėšų piniginėms kompensacijoms už tarnybinę uniformą Klaipėdos m. VPK nėra skirta. Tačiau Lietuvos policijos logistikos centro tarnybinės uniformos viršininkė 2006 m. gruodžio 4 d. raštu informavo Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinę sąjungą, kad paraiškų dėl piniginės kompensacijos mokėjimo iš Klaipėdos m. VPK 2004 - 2006 m. nebuvo gauta. Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga 2007 m. rugsėjo 3 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos m.

VPK ir 2007 m. rugsėjo 13 d. gavo atsakymą, kad Klaipėdos m. VPK kriminalinės policijos pareigūnų Lietuvos policijos logistikos centras nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, todėl jie nėra įgiję teisės kreiptis su prašymais dėl piniginės kompensacijos, ir paraiška dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą nebuvo ruošiama. Klaipėdos m. VPK, ignoruodamas teisės aktų reikalavimus, neinformavo Policijos departamento apie lėšų poreikį piniginėms kompensacijoms mokėti už tarnybinę uniformą, nesirūpino kompensacija pareigūnams už nuosavų drabužių nusidėvėjimą.

Skirtingai negu viešosios policijos pareigūnai, kurie neturi papildomų išlaidų drabužių įsigijimui, kriminalinės policijos pareigūnai priversti dažnai keisti drabužius, ir tai turi neigiamos įtakos jų materialinei padėčiai. Piniginių išmokų už tarnybinę uniformą tikslas yra kompensuoti išlaidas kriminalinės policijos pareigūnams už nuosavų drabužių nusidėvėjimą. Pažymėjo, kad kompensacijos mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatas, pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas.

Atkreipė dėmesį, kad teisės norma turi būti ne tik priimta, bet ir įgavusi teisinę galią, tai yra nustatyta tvarka viešai paskelbta. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paskelbtos, todėl jos yra negaliojančios. Pareiškėja reikalauja kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą, kuria atsakovas ją privalėjo aprūpinti. Kadangi reikalavimas dėl kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos yra susijęs su ekonominėmis teisėmis, todėl turi būti taikomos Civilinio kodekso (toliau - ir CK) ir Darbo kodekso (toliau - ir DK) normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą, nes prašoma išmokėti kompensacija laikytina tam tikru asmens patirtos žalos atlyginimu.

Akcentavo, kad 2007 m. gruodžio mėnesį pareiškėjai buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2 242 Lt, neišduota būtinos uniformos dalis yra apie 220 Lt, todėl, mano, kad atsakovas turi kompensuoti 80 procentų išduotos uniformos, tai yra 1 969,60 Lt, nes jis privalėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, aprūpinti kriminalinės policijos pareigūnus tarnybine uniforma arba išmokėti jiems kompensacijas.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 34-36; 50-51; 133-135; 163-164) prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą; taip pat prašė taikyti trijų metų reikalavimo senatį, nes pareiškėjos reikalavimas sumokėti kompensaciją yra daugiau nei už trejus metus.

Atsakovas paaiškino, jog nei Taisyklės, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) nėra norminiai administraciniai teisės aktai. Taisyklės nebuvo paskelbtos įstatymų nustatyta tvarka ir neįgavo norminio pobūdžio, todėl jos nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjos teisių, kurias ji galėtų ginti teisme. Nurodė, kad pareiškėja netinkamai grindžia savo reikalavimą išmokėti piniginę kompensaciją Nutarimu ir Tvarka, nes Nutarimas buvo priimtas siekiant racionaliau naudoti Lietuvos valstybės biudžeto asignavimus, skirtus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnų uniformoms įsigyti.

Nutarime nustatyta, kad tik kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Taigi Nutarime įvirtinta ne imperatyvi teisės norma, o bendroji dispozityvioji teisės norma, suteikianti ne pareigą, bet teisę. Nutarimas tiesiogiai pareiškėjai nesuteikė teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis adresuotas Vidaus reikalų ministerijos sistemos įstaigoms ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, o Tvarka atsakovas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją, tiesiog buvo įpareigotas spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo.

Teigė, kad sprendžiant piniginių kompensacijų mokėjimo klausimus nepakankamas finansavimas ir lėšų trūkumas yra teisiškai pagrįstas pagrindas atsisakyti piniginių kompensacijų mokėjimo vietoj uniformos. Lėšos piniginių kompensacijų mokėjimui nebuvo skiriamos, finansavimas buvo nepakankamas, už skirtas lėšas tarnybine uniforma buvo aprūpinti tik viešosios policijos pareigūnai. Atkreipė dėmesį, kad Taisyklės yra individualus administracinis aktas, skirtas konkretiems asmenims konkrečiose situacijose, todėl buvo nuspręsta jų neskelbti oficialiame leidinyje.

Vadovaujantis Taisyklėmis, piniginės kompensacijos išmokėjimas yra saistomas kelių faktinių aplinkybių, kurioms esant pareigūnams gali būti išmokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija, tai yra pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, taip pat turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Atsakovo manymu, ginčo atveju minėtos sąlygos nebuvo įvykdytos. Turimais duomenimis Klaipėdos m.

VPK neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Nors pareiškėja remiasi teisės normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimo klausimą, CK ir DK nuostatomis, tačiau nesivadovauja DK 246 straipsniu ir bendrais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais CK, bei nenurodo visų aplinkybių, būtinų žalos atlyginimui. Kadangi atsakovas niekada neprivalėjo mokėti pareiškėjai piniginės kompensacijos už uniformą, dėl to pareiškėja neturi teisės reikalauti, kad teismas įpareigotų Policijos departamentą sumokėti jai nepriklausančią kompensaciją.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Klaipėdos m. VPK atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 23-25; 156) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo paaiškino, kad Klaipėdos m. VPK nėra policijos asignavimų valdytojas, disponuojantis biudžeto lėšomis, skirtomis pagal sąmatą policijos pareigūnų materialiniam aprūpinimui ir piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą išmokėjimui. Lietuvos policijos logistikos centras nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis Klaipėdos m. VPK kriminalinės policijos pareigūnų, todėl jie nėra įgiję teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. vasario 22 d. rašte yra akcentuota, kad kol policijos pareigūnai nebus aprūpinti visu naujo pavyzdžio kasdieninės arba išeiginės tarnybinės uniformos komplektu, iki tol piniginės kompensacijos nebus mokamos. Pažymėjo, kad paraiškos Lietuvos policijos logistikos centrui dėl piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą policijos pareigūnams teikiamos nebuvo, nes kompensacijos mokamos tik tiems policijos pareigūnams, kurie turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Kriminalinės policijos pareigūnai naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos neturi. Klaipėdos m. VPK teikdamas paraiškas būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 16 d. sprendimu (T 1, b. l. 191-198) atmetė pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, tačiau joje nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas, kylantis iš tarnybos teisinių santykių ir susijęs su valstybės tarnautojo socialinėmis garantijomis. Teismas pažymėjo, kad toks terminas nėra nustatytas nei Valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ), nei Statute.

Vadovaujantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Pagal VTĮ 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Sisteminė nurodytų teisės aktų nuostatų analizė leidžia teismui pagrįstai teigti, kadangi VTĮ ir Statutas nenustato termino iš tarnybos teisinių santykių kylančių pažeistų teisių gynimui, todėl ginčo atveju atsiranda teisinis pagrindas taikyti senaties terminą, numatytą DK.

Analogiškos nuostatos dėl senaties termino taikymo iš tarnybos teisinių santykių kylančiuose ginčuose laikomasi ir suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A-415-386/2007, A-469-486/2007 ir Nr. A-39-56/2007). DK 27 straipsnio 2 dalyje yra numatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Minimo straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas yra civilinės teisės institutas, reglamentuojamas CK VII skyriuje. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi ieškinio senaties taikymo taisyklė: ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Į teismą pareiškėja su prašymu dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2007 m. spalio 8 d. ir prašė įpareigoti atsakovą išmokėti jai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2003 m. iki 2007 m. tarnybinės uniformos.

Teismas konstatavo, kad atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašymas tenkintinas, ginčo atveju taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas, įtvirtintas DK, o pareiškėjos reikalavimas - įpareigoti atsakovą išmokėti jai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. spalio 7 d. tarnybinės uniformos atmestinas kaip nepagrįstas, nes ji praleido senaties terminą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra piniginės kompensacijos pareiškėjai neišmokėjimo vietoj jai neišduotos nuo 2004 m. spalio 8 d. iki 2007 m. spalio 8 d. tarnybinės uniformos teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo dalyko teisinius santykius reglamentavo ir reglamentuoja Statutas, Nutarimas, Tvarka ir Taisyklės. Teismas nurodė, kad rašytiniai byloje įrodymai patvirtina, jog vadovaujantis Nutarimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams instrukciją (toliau – ir Instrukcija). Lietuvos Respublikos vidaus reikalą ministras 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 478, siekdamas racionaliau naudoti biudžeto asignavimus, priėmė Instrukcijos pakeitimą, pagal kurį piniginę kompensaciją sudarė ne 80, o 30 procentų priklausančios išduoti uniformos vertės. Taip pat šiuo įsakymu papildė 1993 m. vasario 17 d. ir 1997 m. vasario 21 d. priimtus įsakymus ir nurodė, kad policijos pareigūnams, kuriems pagal darbo pobūdį nebūtina dėvėti uniformą, uniforminę aprangą išduoti tik pirmą kartą paskyrus į atitinkamas pareigas, o vėliau už ją mokėti piniginę kompensaciją.

Instrukcija ir įsakymas buvo panaikinti 1999 m. gruodžio 22 d. LR vidaus reikalų ministrui priėmus Tvarką, kuria buvo pavesta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams - vyriausiems asignavimų valdytojams (tarp jų ir Policijos departamentui), atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Nutarimu nustatytos vertės normos. Remdamasis Tvarka, Policijos departamento generalinis komisaras 1999 m. gruodžio 24 d. priėmė įsakymą Nr. 397 „Dėl policijos pareigūnų uniforminės aprangos išdavimo ir piniginės kompensacijos mokėjimo tvarkos pakeitimo“, kuriuo įsakė, kol bus sureguliuotas uniforminės aprangos aprūpinimo finansavimas Policijos departamente ir jam pavaldžiose policijos įstaigose, policijos pareigūnams piniginių kompensacijų už aprangą nemokėti, o uniforminę aprangą išduoti tik viešosios policijos pareigūnams.

Policijos generalinio komisaro 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 609 minėtas 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 397 pripažintas netekusiu galios. Tarp pareiškėjos ir atsakovo kilusį ginčą šiuo metu reglamentuoja Taisyklės, priimtos 2004 m. gruodžio 24 d., vadovaujantis Statuto 46 straipsniu, Nutarimu ir Tvarka, bei nustatančios piniginių kompensacijų už tarnybinę uniformą mokėjimo tvarką ir sąlygas Policijos departamento pavaldžiose įstaigose. Teismas, įvertinęs Taisyklių I dalies „Bendrosios nuostatos“ 2 punktą, nurodė, kad iš šio punkto turinio matyti, jog Taisyklės yra taikomos tik tam tikroms policijos įstaigoms, tai yra jame apibrėžta subjektų, apibūdintų individualiais požymiais, grupė, kuriai jos yra taikomos, ir šios policijos įstaigos įeina į vieningą Lietuvos policijos sistemą, kuriai vadovauja Taisykles priėmęs Lietuvos policijos generalinis komisaras.

Naudojama sąvoka „individualūs požymiai“, pagal lingvistinį teisės aiškinimo metodą, suprantama kaip savybės, priklausančios individualiam asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Taisyklės yra individualus teisės aktas, kurio, pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio 3 dalį, neprivalu skelbti oficialiame leidinyje, tai yra (...) individualūs teisės aktai šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

Todėl teismas pareiškėjos argumentą, kad Taisyklės nebuvo paskelbtos nustatyta tvarka, todėl yra negaliojančios, atmetė. Tuo atveju, jei tam tikras aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui kyla pareiga šį aktą paskelbti įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju toks aktas būtų laikomas negaliojančiu, o ne įgytų individualaus administracinio akto pobūdį. Tai ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs ir LVAT (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A-2-736/2002, I-1-1/2007 ir A-556-151/2008).

Teismas konstatavo, kad Taisyklės yra galiojančios ir taikytinos šio ginčo atveju. Taisyklių 3 punkte yra įvirtinta dispozityvioji teisės norma, o ne imperatyvioji, tai yra šiuo punktu nustatyta teisė, o ne pareiga mokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Be to, šiame punkte nustatytos dvi sąlygos, kurias turi įvykdyti asmuo, siekiantis gauti iki 80 procentų uniformos vertės piniginę kompensaciją. Pirmoji sąlyga kompensacijai išmokėti - pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą.

Antroji sąlyga - turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Teismas, atsižvelgęs į Taisyklių 4, 6, 12 punktuose įtvirtintas nuostatas, padarė išvadą, kad tik pareigūnas, kuriam yra ar buvo išduota naujo pavyzdžio tarnybinė uniforma, esant Taisyklių 3 punkte numatytoms sąlygoms, turi teisę teikti prašymą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo policijos įstaigos vadovui, kuris priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, kai prašymas patenkinamas, parengia ir teikia paraišką Lietuvos policijos logistikos centrui.

Vadovaujantis Taisyklių 15 ir 16 punkto nuostatomis, policijos įstaigos vadovas, gavęs vizuotą policijos pareigūno tarnybinį prašymą, įvertina policijos pareigūno tarnybiniame prašyme išdėstytus motyvus, vizuojant išdėstytus siūlymus, o priėmęs sprendimą tenkinti policijos pareigūno prašymą dėl kompensacijos už tarnybinę uniformą, parengia paraišką Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centrui. Teismas nustatė, kad iki 2007 m. pareiškėjai tarnybinė uniforma paskutinį kartą buvo išduota tik 1999 m. spalio mėnesį.

Pareiškėja 2007 m. gruodžio mėnesį gavo naują kasdieninės uniformos komplektą. Duomenų, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu būtų atitikusi Taisyklių 3 punkto nurodytas sąlygas, byloje nėra. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, būtų tinkamai realizavusi savo teisę gauti kompensaciją vietoj tarnybinės uniformos, t. y. būtų pateikusi Klaipėdos m. VPK prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo. Pagal byloje esančius duomenis, Klaipėdos m. VPK neteikė Lietuvos policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas.

Taip pat teismas nustatė, kad tik 2007 m. buvo pradėtas naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos išdavimas kriminalinės policijos pareigūnams, o nuo 2000 iki 2007 m. kriminalinės policijos pareigūnams tarnybinė uniforma nebuvo išduodama ir piniginė kompensacija nebuvo mokama. Remiantis aptartų teisės normų analize ir ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad pareiškėja savo reikalavimą įpareigoti atsakovą išmokėti jai kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos grindžia netinkamu Nutarime įtvirtintų teisės normų aiškinimu ir nepagrįstai nesivadovauja Taisyklėse įvirtintomis nuostatomis.

Be to, kadangi pareiškėjos ginčo laikotarpiu Lietuvos policijos logistikos centras nebuvo aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybine uniforma, todėl ji neįgijo teisės kreiptis su prašymu dėl piniginės kompensacijos. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti jai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2004 m. spalio 8 d. iki 2007 m. spalio 8 d. tarnybinės uniformos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl atmestinas. Teismas atkreipė dėmesį, nors pareiškėja ir būtų nustatyta tvarka Klaipėdos m. VPK pateikusi prašymą išmokėti kompensaciją vietoj neišduotos uniformos, tačiau ginčo laikotarpiu galiojančių teisės aktų nuostatos nesuponavo atsakovui pareigos sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją.

Tvarka buvo pavesta spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos suteikimo mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams - vyriausiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Nutarimu nustatytos uniformos vertės normos, t. y. iki 80 procentų uniformos vertės. Tvarka atsakovas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją. Šiuos klausimus Policijos departamentas turėjo pareigą spręsti, atsižvelgdamas į turimas tiems reikalams skirtas lėšas.

Kaip nurodė Lietuvos policijos logistikos centras, lėšos piniginėms kompensacijoms mokėti nebuvo skiriamos. Finansavimas buvo nepakankamas, už skirtas lėšas tarnybine uniforma buvo aprūpinti tik viešosios policijos pareigūnai, kurie privalo tarnyboje dėvėti uniformą, skirtingai nei kriminalinės policijos pareigūnai, kuriems leista dėvėti civilius drabužius. Teismas nurodė, kad kadangi pareiškėja neišmokėtą kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos įvardija kaip jos patirtą turtinę žalą, kurią kildina iš viešojo administravimo subjekto veiksmų, todėl, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, DK nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimą, netaikytinos, nes turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka (CK 6.245-6.250, 6.271 str.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Byloje nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos - valstybinės valdžios institucijos neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą. Teismas taip pat akcentavo, kad kompensacijos paskirtis yra daugiau materialinio skatinamojo pobūdžio priemonė pareigūnams, kurie tinkamai prižiūri ir rūpinasi tarnybine uniforma bei atskiromis jos dalimis ir dėvi ją taip, kad ji tinkama dėvėjimui tarnyboje netgi pasibaigus nustatytam dėvėjimo terminui, o ne kaip sudėtinė dalis darbo užmokesčio ar patirtų išlaidų tarnybinei uniformai (atskiroms jos dalims) prižiūrėti atlyginimo forma (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-111/2008).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 1-4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 16 d. sprendimą bei įpareigoti Policijos departamentą vietoj neišduotos tarnybinės uniformos iki 2007 m. spalio mėnesio išmokėti pareiškėjai 1 969,6 Lt piniginę kompensaciją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad Taisyklės yra individualus teisės aktas, joms nėra privalomas oficialus paskelbimas bei jos yra galiojančios ir taikytinos šio ginčo atveju. Taisyklės nustato elgesio taisykles, kurie skirti individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, ir vadovaujantis ABTĮ nuostatomis laikytinos norminiu teisės aktu.

2. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, jog byloje nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos neteisėtos veikos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 Policijos departamentas buvo tiesiogiai įpareigotas spręsti klausimą dėl kompensacijos už uniformos išmokėjimą, tai yra turėjo paruošti atitinkamus teisės aktus, reglamentuojančius kompensacijos išmokėjimo tvarką bei pagrindus. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pateikė Policijos generalinio komisaro 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 397 bei 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 609 kopijas. 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 397 panaikinimas kompensacijos išmokėjimas bei sustabdomas uniformos išdavimas (išskyrus viešosios policijos pareigūnus). 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 609 buvo panaikintas 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 397 bei Lietuvos policijos materialinio aprūpinimo centras (dabartinis pavadinimas - Logistikos centras) įpareigojamas išdavinėti uniformą tik uniformuotos policijos pareigūnams.

3. Vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. redakcija) 17 straipsnio 2 dalimi, policijos pareigūno statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas. Pareiškėjos manymu, savo neteisėtu veiksmu atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 690 reikalavimus bei Statuto (Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. 304 redakcija) 17 straipsnio nuostatas.

4. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 (panaikintas 2006 m. gruodžio 12 d.) patvirtino Tarnybinės uniformos išdavimo normas bei dėvėjimo tvarką. Pagal Tvarkos 2 punktą tarnybinę uniformą turi teisę dėvėti visi policijos pareigūnai, pagal Tvarkos 5 punktą civilinius drabužius tarnybos metu dėvi kriminalinės policijos pareigūnai ir pareigūnai, atliekantys neviešo pobūdžio policijos funkcijas. Pareiškėjai, kaip kriminalinės policijos pareigūnei, leidžiama tarnybos metu dėvėti civiliniais drabužiais ir turi būti taikomos Nutarimo nuostatos, nes piniginės išmokos už tarnybinę uniformą pirmiausiai turi tikslą kompensuoti išlaidas kriminalinės policijos pareigūnams už nuosavų drabužių nusidėvėjimą.

5. Policijos pareigūnų reikalavimai dėl kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos yra reikalavimai kurie susiję su „ekonominėmis teisėmis“ ir jiems, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, turi būti taikomos CK bei DK nuostatos, reglamentuojančius žalos atlyginimo klausimus. Tai ne vieną kartą yra pabrėžęs LVAT savo nutartyse (administracinėse bylose Nr. A1-638/2005, Nr. AS11-56/2005, Nr. A5-826/2005, Nr. A11-798/2005). Konstitucinis Teismas ne vieną kartą yra pabrėžęs, kad iš Statuto 3 straipsnio 8 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) įtvirtinto teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principo kyla prezumpcija, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, jog valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pareigūnų pagal šį Statutą bei kitus įstatymus teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui.

6. LVAT administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 8) pažymėjo, kad teisinėje valstybėje yra ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Atsakovo kaltumas pasireiškia tuo, kad Policijos departamentas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, nepriėmė atitinkamus aktus, reglamentuojančius kompensacijos išmokėjimą, nevykdė LR vidaus reikalų ministro nurodymą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Priimant pareiškėją į vidaus tarnybą, atsakovas buvo įpareigotas užtikrinti uniformos išdavimą bei keitimą.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 12-13) prašo atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, išdėstydama savo argumentus bei reikalavimus, remiasi netinkamu teisės normų aiškinimu, pagrįstu vien tik jos vidiniu įsitikinimu bei prielaidomis. Be to, pareiškėjos nurodyti motyvai ir argumentai iš esmės yra tapatūs argumentams išdėstytiems pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovas jau pateikė išsamius atsikirtimus į juos savo rašytiniuose atsiliepimuose. Pareiškėja suformulavo savo reikalavimus ir prašė pirmosios instancijos teismo įpareigoti atsakovą išmokėti jai piniginę kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą, taigi ginčas kilo dėl kompensacijos priteisimo už tarnybinę uniformą, o ne dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad teismas padarė išvadą, kad turtinė žala jai nebuvo padaryta, nes teismas tokios išvados nedarė, o sprendime pasisakė dėl pareiškėjos suformuluoto reikalavimo. Be to, pareiškėja neįrodė žalos fakto ir dydžio, neteisėtos veikos, tai pat neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. neįrodė ne vienos sąlygos būtinos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepažeidė ir tinkamai pritaikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, bei atsakė į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos m. VPK atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 9-11) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 16 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl palaiko teismo sprendimą ir jame išdėstytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja į tarnybą buvo priimta 1999 m. spalio 6 d. (T 1, b.l. 26). Tuo metu galiojusio Policijos įstatymo (redakcija nuo 1998 m. birželio 24 d. iki 2000 m. spalio 27 d.) 50 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad policijos padaliniai transporto priemonėmis, uniforma, ginklais, šaudmenimis, specialiosiomis policijos priemonėmis, operatyvine, ryšių, informacijos ir kita technika, raštvedybos bei kitokiomis jų darbui reikalingomis priemonėmis aprūpina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

G. K. uniforma išduota 1999 m. spalio mėnesį. Spręstina, kad po jos priėmimo į pareigas (b.l. 18).

Policijos įstatymas laidavęs pareigūnų aprūpinimą uniforma neteko galios nuo 2003 m. gegužės 1 d. Nuo šio momento įsigaliojo Vidaus tarnybos statutas.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalį (originali redakcija) buvo numatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Taigi imperatyvas pareigūnus aprūpinti tarnybine uniforma išliko. Pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarka turėjo būti sureguliuota vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų (Vidaus tarnybos statuto 46 str. 2 d.).

Pareiškėja tvirtina, kad nustatytu laiku neišdavus jai priklausančios uniformos ji įgijo teisę į kompensaciją pagal Nutarimą, todėl ir prašo priteisti kompensaciją už laikotarpį nuo 1998 m. iki 2007 m. (b.l. 77, 125). Šį prašymą grindžia tuo, kad 2007 m. liepos 25 d. į pareiškėjos 2007 m. sausio 12 d. tarnybinį prašymą buvo atsakyta, kad jai tarnybinė uniforma kartą buvo išduota 1999 m. spalio mėnesį, o lėšų piniginėms kompensacijoms už tarnybinę uniformą Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui nėra skirta (T 1, b.l. 18). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis atsakymas – atsisakymas išmokėti prašomą kompensaciją.

Pareiškėjos tarnybos pobūdis pagal savo specifiką atitinka Nutarime vartojamą sąvoką „kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką,” todėl ji turėtų teisę į kompensaciją vietoj uniformos, bet kaip matyti iš pareiškėjos skundo ji prašo ne kompensacijos vietoj uniformos, o kompensacijos už neišduotą uniformą. Pareiškėja turėjusi teisę gauti uniformą ir jos negavusi prašo atlyginti tokiu būdu atsiradusius nuostolius, t. y. materialinę žalą, ją tik įvardindama kaip kompensaciją (T 1, b.l. 75,77; Dabartinės lietuvių kalbos žodyne kompiuteriniame variante žodis „kompensacija“ aiškinamas kaip atlyginimas už nuostolius, o žodis „nuostolis“ kaip materialinė žala). Iš pareiškėjos prašymų turinių spręstina, jog ji būtų nekėlusi reikalavimo dėl kompensacijos, jei būtų gavusi uniformą pagal nustatytas normas. Tačiau teigtina, jog gindama savo teises, nurodė netinkamą teisinį pagrindą – Nutarimą, kadangi šis teisės aktas yra skirtas reguliuoti santykius, kai uniforma neišduodama (kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija). Teisėkūros subjektas Nutarimo nuostatas skyrė reguliuoti tuos santykius, kurie liečia galimybę gauti ne uniformą, o kompensaciją už ją. Tai reiškia, kad uniforma apskritai neišduodama, o už ją mokama nustatyto dydžio kompensacija.

Taigi, pasibaigus pareiškėjos uniformos dėvėjimo terminui ar tos uniformos atskirų sudėtinių dalių dėvėjimo terminams pareiškėja įgijo teisę į naują uniformą ar atskiras sudėtines jos dalis, o nesilaikius šios prievolės atsirado pagrindas atlyginti žalą, t.y. kompensuoti galimai patirtus materialinius nuostolius.

Administracinėje byloje esantys įrodymai, laiko tarpas tarp pirmą kartą ir paskutinį kartą gautų uniformų, leidžia daryti išvadą, kad nebuvo laikytasi įstatymų leidėjo įtvirtinto imperatyvo nustatytais terminais aprūpinti pareigūną uniforma. Vadinasi, yra pagrindas teiginiui, jog nepaisyta įstatymų leidėjo valios ir tai galimai padaryta neteisėtai. Bet tam, kad nustatyti, ar iš tikro buvo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, kaip vienas iš civilinės atsakomybės elementų, būtina išsiaiškinti, kada po 1999 m. spalio mėnesio turėjo būti išduota kita uniforma arba jos dalys, kas buvo atsakingas už šių veiksmų atlikimą ir, dėl kokių priežasčių tie veiksmai nebuvo atlikti, ar pareiškėja pati neatsisakė tarnybinės uniformos, nors ji buvo siūloma. Tokią poziciją įtvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-287/2009 (procesinio sprendimo kategorija 16.5). Nustačius galimą veiksmų (neveikimo) atitinkamos kompetentingos institucijos neteisėtumą turėtų būti aiškinamasi, ar yra kiti elementai suponuojantys žalos atlyginimą.

Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Ir sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik Administracinių bylų teisenos įstatymu, bet ir privatinės teisės normomis.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčui nagrinėti taikytinas teisės normas, nesurinko pakankamai faktinių duomenų, sąlygojančių visapusiško bei objektyvaus sprendimo priėmimui šioje administracinėje byloje, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, bet tik iš dalies. Skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

G. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Sutkevičius