2013-03-14 Nr. AB-539-3-61-3-00490-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-840/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00490-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2.; 37.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Zitai Bareišienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M., A. M. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M., A. M. ir D. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai L. M., A. M. ir D. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 38-45) kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 1PM190475S; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-377; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. S-16 (7-255/2011).

Skunde paaiškino, kad pareiškėjų skola muitinei įregistruota vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 3 dalimi. Tačiau nėra įrodyta, kad pareiškėjai cigaretes importavo, t. y. įvežė iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją. Departamentas neteisingai taikė Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į tai, kad būtina sąlyga yra asmenų žinojimas, jog prekės įvežtos neteisėtai. Pareiškėjai baudžiamojoje byloje Nr. I-261-133/2011 buvo pripažinti kaltais padarę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1992 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai žinojo, jog cigaretės į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.

Tuo tarpu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, skolininku gali būti pripažintas tik asmuo, kuris prekių įsigijimo metu žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės įvežtos neteisėtai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai 2010 m. rugsėjo mėnesį tik neteisėtai laikė ir vykdė akcizais apmokestinamų cigarečių gabenimą. Komisija sprendimą, kad pareiškėjai turėjo žinoti, jog cigaretės įvežtos neteisėtai, grindė tik dideliu įsigytų cigarečių kiekiu, cigarečių paženklinimu Rusijos Federacijos banderolėmis, cigarečių slėpimu elektros kabelio ritėse.

Pareiškėjų atžvilgiu neteisingai taikyta Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, nes nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai importavo akcizines prekes (cigaretes). Pagal baudžiamoje byloje esantį sprendimą galima buvo svarstyti tik teorinį klausimą dėl Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. Tačiau ir šiuo pagrindu neatsirado pareiga mokėti akcizo mokestį. Tokia prievolė atsiranda tik asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai prekes priėmė. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad L.

M. jau Lietuvos teritorijoje 2010 m. rugsėjo mėnesį iš nepažįstamo asmens įsigijo 121 392 pakelių cigarečių „Jing ling“, tačiau nebūdamas asmeniu, kuris pirmas prekes priėmė Lietuvos Respublikoje, negali būti atsakingas už akcizų mokesčio sumokėjimą, o kiti pareiškėjai tik padėjo L. M. gabenti šias prekes. Tai nurodyta ir Kauno TM 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendime. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-689/2007. Manė, kad prekių laikymas taikytinas tik L.

M., kiti pareiškėjai negali būti pripažinti tų prekių laikytojais. Nesutiko, kad importo mokesčių suma pagal Bendrijos muitų kodekso 213 straipsnį ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį priskaičiuota solidariai (muitas, akcizas ir PVM, delspinigiai ir bauda). Turėjo būti nustatyta, kokį kiekį cigarečių laikė ar (ir) gabeno L. M., ir kiti pareiškėjai, turėjo būti aiškiai įvardintas prievolės atsiradimo momentas. Paprastai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neatsiranda solidarioji mokesčių mokėtojų pareiga dėl tam tikrų mokesčių sumokėjimo.

Mokestinės prievolės yra individualizuotos ir turi būti aiškus mokesčio mokėtojas. Komisija savo sprendime pripažino, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta solidari skolininkų atsakomybė, tačiau pritaikė Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio analogiją ir pripažino pareiškėjus solidariais skolininkais. Šiuo aspektu nurodė 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyvos 2006/112 EB 43 straipsnį.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 51-54) nesutiko su pareiškėjų skundu, ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Kauno TM 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 1PM19/0475S pareiškėjams apskaičiavo ir įregistravo importo mokesčių skolą (muito mokestį, importo akcizą ir importo PVM) muitinei už neteisėtai iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtus 121 392 pakelius cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. apskaičiavo importo mokesčius už įvežtas iš trečiųjų šalių importo mokesčiais apmokestinamas, tačiau, neteisėtai įvežant, įvežimo metu neapmokestintas, prekes.

Administruodama muitus, muitinė pirmiausia vadovaujasi Bendrijos muitinės kodeksu ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, normomis. Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 dalyje apibrėžta, kas laikytina skola muitinei. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai.

Vadovaujantis minėtais teisės aktais ir baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nustatyta, kad pareiškėjai, gabendami didelį kiekį cigarečių, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, negalėjo nežinoti, kad prekės (cigaretės) į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse realizuojamų cigarečių, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis (ne Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis), Lietuvoje nėra. Tai nustato Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas ir Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408. Minėtas įstatymas reglamentuoja ir tabako gaminių prekybos reikalavimus. Jame nėra numatyta galimybė prekiauti nustatyta tvarka akcizų ženklais nepaženklintomis cigaretėmis įstatyme neapibrėžtose prekybos vietose. Gabendami ir laikydami cigaretes su rusiškomis banderolėmis, pareiškėjai neabejotinai suprato ir žinojo, jog jos į Lietuvą įvežtos ir įsigytos neteisėtai (priešingu atveju, kam tada pareiškėjai jas slėpė elektros kabelio ritėse). Asmenų, laikančių neteisėtai įvežtas cigaretes, pripažinimui skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį muitinei nereikia nustatyti prekių savininko (aiškintis nuosavybės teisinius santykius). Juo labiau nėra ir pareigos muitinei surinkti kokius nors įrodymus, kas įvežė šias prekes per valstybės sieną ar „kuris pirmas priėmė Lietuvos Respublikoje“, o pakanka turėti „pagrindą manyti“, jog jas įsigiję, laikantys ar gabenantys asmenys turėjo žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Teismo baudžiamajame įsakyme nustatyti faktai, kad pareiškėjai laikė ir gabeno cigaretes su rusiškomis banderolėmis, be mokesčių sumokėjimą ir įsigijimo faktą patvirtinančių dokumentų. Todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, šie asmenys laikomi skolininkais dėl tokių prekių laikymo ir gabenimo, žinant („yra pagrindo manyti, turėję žinoti“), kad jos buvo įvežtos į Bendrijos teritoriją neteisėtai.

Pareiškėjai taip pat neteisingai aiškina ir taiko Akcizų įstatymą. Šiuo atveju prievolė mokėti akcizo mokestį atsiranda ne pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus (kaip nurodyta skunde), tačiau pagal 9 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes“, o šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai „asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei“. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes. Teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad 121 392 pakelius cigarečių laikė ir gabeno L. M., A. M. ir D. S., todėl jie visi pagrįstai pripažinti skolininkais. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis nustato, kad „jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą“. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalyje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai prievolė mokėti akcizus tenka keliems asmenims, jie solidariai atsako už akcizų sumokėjimą. Todėl pagrįstai pareiškėjams nustatyta solidari atsakomybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime (b. l. 57) nesutiko su pareiškėjų skundu ir prašė jį atmesti iš esmės analogiškais Muitinės departamento atsiliepimo motyvais. Papildomai paaiškino dėl pareiškėjų solidarios atsakomybės pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį. Paaiškino, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta solidari atsakomybė, tačiau PVM apskaičiuojamas ir mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie būtų nustatyti), kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekse. Todėl taikytina Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio analogija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjų L. M., A. M. ir D. S. skundą atmetė.

Teismas pripažino, jog byloje objektyviais duomenimis (Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-261-133/2011) nustatyta, kad pareiškėjai gabeno net 121 392 pakelių cigarečių „Jing Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. gavo prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 32 straipsnis, įstatymo redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu).

Taip pat nustatė, jog pareiškėjai pripažįsta gabenę nurodytas cigaretes, sudėtas elektros kabelių ritėse įrengtose slėptuvėse. Kadangi į Lietuvos Respubliką įvežtos prekės, t. y. 121 392 pakeliai cigarečių „Jing Ling“, sulaikytos jau kirtusios Bendrijos išorės sieną, pareiškėjai neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją atgabentas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, tai reiškia, kad nurodytos cigaretės į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą.

Duomenų, galinčių paneigti tokį vertinimą, teismas nenustatė. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nurodytas prekes gabeno neteisėtai, nes jos buvo gabenamos nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas, už šias prekes nebuvo sumokėti importo mokesčiai. Savo kaltę pareiškėjai neigia tik nežinojimu. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai negalėjo nežinoti, jog cigaretės į Lietuvos Respubliką įvežtos neteisėtai. Lietuvoje išleisti į apyvartą Rusijos federacijos kilmės cigaretes galima tik paženklinus Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis.

Įsivežti į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, paženklintus Rusijos Federacijos banderolėmis, galima tik asmeninėms reikmėms ir nedideliais kiekiais (fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti lietuviškomis banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių). Todėl tai, kad didelis kiekis (121 392 pakelių) cigarečių buvo paženklintos tik Rusijos federacijos banderolėmis, kad joms nebuvo pateikti importo mokesčių sumokėjimą patvirtinantys dokumentai, kad jos buvo kraunamos į kabelio ritėse įrengtas slėptuves, sudarė pagrindą pareiškėjams suprasti, jog šios prekės į Bendrijos teritoriją įvežtos iš trečiosios šalies neteisėtai.

Be to, iš baudžiamojoje byloje esančių pareiškėjų apklausos protokolų matyti, kad pareiškėjai suprato apie neteisėtą cigarečių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją (pagal tai, kaip pareiškėjai parodė apie elektros kabelių ričių pirkimą, slėptuvių jose įrengimą, transporto, kuriame buvo sukrautos cigaretės atvarymą į sutartą teritoriją, cigarečių sukrovimą į elektros kabeliuose įrengtas slėptuves, cigarečių gabenimą ir perdavimą kitiems asmenims, baudžiamosios bylos Nr. 1-261-133/2011 t. II, l. 113-115, 117-118, 121, 124, 127, 132, 167-168, 180-181, 184-186, t.

III, l. 7-9, 14, 16-19).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 esantį išaiškinimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai įvežtas prekes. Pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų aiškinimas apie nežinojimą, kad cigaretės įvežtos neteisėtai, teismo laikytas tik jų pasirinkta gynybos priemone. Nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais nustatyti tokias aplinkybes, kaip, kas įvežė cigaretes per valstybės sieną, kuris pirmas priėmė cigaretes Lietuvos Respublikoje, kam cigaretės priklauso nuosavybės teise, žinojo asmenys ar ne, kad nesumokėti mokesčiai ir pan. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Todėl ta aplinkybė, kad pareiškėjai patys neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nelaikyta reikšminga, sprendžiant jų pripažinimo skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką klausimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjai pagrįstai pripažinti skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką ir pagrįstai jiems apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Akcizų įstatymo nuostatomis, muitinė administruoja importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Prievolė mokėti importo PVM ir importo akcizą atsiranda, kai atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalis, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Taigi prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes atsirado, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus.

Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už nurodytas prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Pareiga mokėti importo PVM ir akcizą tenka importuotojui. Pareiškėjai laikytini importuotojais, nes, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžta muitinės skolininko sąvoka („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei), vienareikšmiškai teigtina, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo prasme.

Taigi, pripažinus, kad pareiškėjai pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jie taip pat pripažinti ir importuotojais pagal Akcizų įstatymą. Todėl pareiškėjams ir tenka pareiga sumokėti importo akcizą. Nagrinėjamu atveju prievolė mokėti akcizo mokestį pareiškėjams atsirado ne Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 9 dalies pagrindais (kaip nurodyta skunde), tačiau 9 straipsnio 2 dalies pagrindu (prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes).

Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, ir išaiškinta, kas laikomas importuotoju – tai asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Ta aplinkybė, kad ginčo prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, pripažinta neturinčia reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Taip pat spręsta, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėjus nuo akcizo Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kadangi ginčo cigaretės yra konfiskuotos ir sunaikintos pagal prokuroro nutarimą ir teismo baudžiamąjį įsakymą.

Pareiškėjų atvejis nepatenka į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. VA-155 patvirtintų Apdoroto tabako sunaikinimo prižiūrint apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir atleidimo nuo akcizų taisyklių reglamentavimą, kadangi ginčo cigaretės buvo neteisėtai laikomos ir sunaikintos dėl jų konfiskavimo (2008 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008, 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-205/2009, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-11738/2010, 2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-372/2011).

Laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamųjų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizą įtakos neturi (2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010, 2011 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1011/2011).

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktu, asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Kadangi pareiškėjai pagristai buvo pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jie taip pat pripažintini importuotojais ir pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, todėl jiems ir tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį bei Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalį pagrįstai pareiškėjams įregistruota solidari atsakomybė. Nors Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta solidari atsakomybė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad importo PVM apskaičiuojamas ir mokamas tokiais pačiais terminais, kaip būtų mokami importo muitai už šias prekes (jeigu jie joms būtų nustatyti), kaip tai nustatyta Muitinės kodekse (94 straipsnio 1 dalis), šiuo atveju taikytina Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnio analogija.

Teismas taip pat konstatavo, jog Komisija pagrįstai, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 esančiu išaiškinimu dėl non bis in idem principo taikymo, pareiškėjams panaikino pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskirtą baudą. Kadangi pareiškėjai 2011 m. birželio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nubausti baudomis, pareiškėjams pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskirtos baudos palikimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies požiūriu prieštarautų minėtam principui.

III. Pareiškėjai L. M., A. M. ir D. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 93-97) nurodoma, kad:

1. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-261-133/2011 Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjai buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1992 straipsnyje (neteisėtai laikė bei vykdė neteisėtą akcizais apmokestinamų cigarečių gabenimą), tačiau byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad jie žinojo, jog šios cigaretės į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, juo labiau, kad šias prekes pagal baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą, iš nenustatyto asmens įgijo tik L. M., o A. M. ir D. S. tik padėjo jam laikyti ir gabenti šias prekes. Todėl tiek teismas, tiek muitinė savo sprendimuose neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai turėjo žinoti, kad šios prekės (cigaretės) į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį pareiškėjai negali būti pripažinti skolininkais muitinei.

2. Kadangi tiek baudžiamojoje byloje Nr. I-261-133/2011, tiek mokestinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai šias prekes (cigaretes) importavo, todėl pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį jiems neatsirodo prievolė mokėti akcizus. Tiek Muitinės departamentas, tiek mokestinių ginčų komisija neteisingai išaiškino bei pritaikė Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalį ir savo sprendime nurodė, kad akcizus sumokėti privalo importuotojas, t. y. asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei. Remiantis Akcizų įstatymo nuostatomis, prievolė mokėti akcizo mokestį Lietuvos Respublikoje už nurodytas cigaretes atsirado asmeniui, kuris pirmas jas priėmė nuosavybėn Lietuvos Respublikoje ir būtent tuo momentu, kai jas priėmė. Kadangi L. M. jau Lietuvos Respublikos teritorijoje 2010 m. rugsėjo mėn. iš nepažįstamo asmens įsigijo 121392 pakelių cigarečių „Jing ling“, tačiau nebūdamas asmeniu, kuris pirmas jas priėmė Lietuvos Respublikoje, jis negali ir neturi būti atsakingas už akcizų mokesčio sumokėjimą Akcizų įstatymo nustatyta tvarka, o kiti pareiškėjai, t. y. A. M. bei D. S. iš viso šių prekių neįgijo, o tik padėjo L. M. gabenti šias prekes (cigaretes). Nors epizodiškai A. M. ir D. S. dalyvavo organizuojant cigarečių gabenimą ir pakrovimą, tačiau Akcizų įstatymas nustato, kad akcizų mokestį turi mokėti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintas, prekes, o ne dalyvaujantis jų gabenime ar pakrovime. Todėl Kauno teritorinė muitinė, norėdama apskaičiuoti mokestį ir taikyti sankcijas, turėtų aiškiai įvardinti kokį kiekį cigarečių laikė ar/ir gabeno kiekvienas iš pareiškėjų atskirai tuo metu, kai jiems atsirado prievolė mokėti akcizų mokestį (aiškiai įvardindama prievolės atsiradimo momentą).

3. Tiek teismas savo sprendime, tiek muitinė savo sprendimuose nepagrįstai pritaikė Muitinės kodekso 203 straipsnio analogiją ir pareiškėjus pripažino solidariais PVM skolininkais, todėl kadangi PVM įstatymas nenumato solidarios skolininkų atsakomybės, todėl pareiškėjams nepagrįstai apskaičiuota solidari mokestinė prievolė – PVM – 137832 Lt ir PVM delspinigiai – 12984 Lt.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 104-108) nurodoma, kad:

1. Administruodama muitus, muitinė pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso, bei 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, normomis, o Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu tiek, kiek jis neprieštarauja minėtiems reglamentams. Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjų aiškinimas apie nežinojimą, kad cigaretės įvežtos neteisėtai, laikytinas tik jų pasirinkta gynybine priemone. Nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kaip: kas įvežė cigaretes per valstybės sieną, kuris pirmas priėmė tas cigaretes Lietuvos Respublikoje, kam cigaretės priklauso nuosavybės teise ir kt. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo pats asmeniškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam kad jis būtų pripažintas skolininku muitinei. Apeliantų nurodyti argumentai, jog jie neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšmingi sprendžiant jų pripažinimo skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką klausimą. Be to, vien tai, kad cigaretės nebuvo paženklintos nacionaliniais akcizų ženklais (banderolėmis) (Akcizų įstatymo 30 str.), sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjai turėjo suprasti ir suprato, kad jos įvežtos ir išleistos į apyvartą yra neteisėtai, todėl jos ir buvo laikomos bei gabenamos specialiai transporto priemonėse įrengtose slėptuvėse (kabelių ritėse) ir tai yra pakankamas pagrindas pripažinti juos skolininkais pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką.

3. Šiuo atveju prievolė mokėti akcizo mokestį atsiranda ne Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktų pagrindais (kaip nurodyta skunde), tačiau 9 straipsnio 2 dalies pagrindu (prievolė mokėti akcizus atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas (įskaitant neteisėto importo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes). Prievolė mokėti akcizus už tokias prekes, kurios pagal Europos Bendrijos atitinkamus teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal atitinkamus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus (Akcizų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, o taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 102-103) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad dėl tokių aplinkybių, kaip tai, kad pareiškėjai gabeno didelį kiekį cigarečių (121392 pakelius), paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis ir paslėptų kabelio ritėse, ypač turint omenyje plačiai visuomenėje žinomą cigarečių kontrabandos ir Rusijos Federacijos problemą, yra pagrindas daryti išvadai, kad pareiškėjai negalėjo nežinoti, jog cigarečių įvežimas į Lietuvą buvo neteisėtas. Pareiškėjų pozicija, kad cigaretės buvo įsigytos Lietuvoje iš nepažįstamo asmens, todėl pareiškėjai negalėjo žinoti, kad cigaretės buvo įvežtos neteisėtai, pagrįstai laikyta pareiškėjų gynybine pozicija. Pažymėtina, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais (banderolėmis) yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekės buvo paženklintos Rusijos Federacijos specialiais ženklais, į cigarečių kiekį, bei, kaip nurodo patys pareiškėjai, į tai, kad cigaretės buvo pirktos ne parduotuvėje, bet iš nepažįstamo asmens, elgdamiesi rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad jie įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjai žinojo (turėjo žinoti), kad ginčui aktualios cigaretės buvo įvežtos į Bendrijos teritoriją neteisėtai, o muitinė pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. nuostatomis, laikomi skolininkais muitinei.

2. Tais atvejais, kai nustatoma, kad prekės yra neteisėtai importuotos Lietuvos Respublikoje, akcizą ir PVM turėtų sumokėti asmenys, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas laikomi asmenimis, turinčiais sumokėti importo skolą muitinei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčas byloje kilo dėl importo skolos muitinei atsiradimo bei tinkamų importo skolininkų muitinei nustatymo, neteisėtai laikius, gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjai buvo pripažinti kaltais, padarę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1992 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką (Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), duomenimis, pripažino, jog pareiškėjai dėl tokių savo veiksmų laikomi skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, kadangi negalėjo nežinoti, kad šios prekės (cigaretės) į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, teigia, jog jie negali būti laikomi skolininkais Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, kadangi nežinojo apie tai, kad importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Rusijos Federacijos banderolėmis paženklintos cigaretės buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką neteisėtai, be to, visi trys negali būti laikomi solidariais skolininkais, būtina individualizuoti kiekvieno indėlį gabenant šias prekes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos ribomis, ir patikrinusi visą bylą, konstatuoja, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 ir kt.) laikomasi vieningos nuomonės tinkamų importo skolininkų muitinei nustatymo, neteisėtai laikius, gabenus importo muitais ir kitais mokesčiais apmokestintas prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais nustatyti specialūs išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, klausimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo bylos faktinių aplinkybių įvertinimu ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjų, kaip skolininkų muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, pripažinimo. Todėl, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas savo sprendime gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų šiuo klausimu (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Dėl solidariosios muitinės skolininkų atsakomybės pažymėtina, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, sakydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02). Nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi pareiškėjai, kaip minėta, pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo pripažinti skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų atsakomybę muitinei laikė solidaria.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjams pagrįstai panaikinta pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą paskirta bauda. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-261-133/2011, neabejotina, kad šiuo atveju pareiškėjai už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis baudžiamojoje byloje buvo nubausti kriminalinio pobūdžio bausme (bauda), o bauda (nagrinėjamu atveju 218 223 Lt), pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskirta už analogišką teisės pažeidimą (gabeno cigaretes ir nebuvo nustatyta tvarka sumokėję nurodytų mokesčių), prilygo pareiškėjų nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija ir tokiu būdu buvo pažeistas non bis in idem principas. Todėl visiškai pagrįstai Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimais ši bauda pareiškėjams buvo panaikinta.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, tinkamai rėmėsi nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų L. M., A. M. ir D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas