2025-05-21 Nr. AB-8931-3-61-3-02099-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1896-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02099-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-1721 „Sprendimas dėl skundo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės (toliau – ir Vidaus reikalų ministrė) 2023 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 1V-561 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 3) įpareigoti VRM iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjas pateikė Vidaus reikalų ministrei prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1, 2 dalių ir 7 straipsnio 4 punkto nuostatų pagrindu. Pareiškėjas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo grindė savo tėvo I. A. K. iki 1940 m. birželio 1 d. turėta Lietuvos Respublikos pilietybe, tačiau Vidaus reikalų ministrė Įsakymu nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas, be kita ko, gavo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 1 d. teikimą Nr. 23TR205 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Teikimas), kuriuo remiantis buvo priimtas Įsakymas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakyme ir Teikime nurodytais argumentais, 2024 m. vasario 26 d. pateikė skundą VRM, prašydamas panaikinti Įsakymą ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau VRM Sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

2.2. Teikime nurodyta, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog jo tėvas I. A. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad I. A. K. 1940 m. birželio 15 d. būtų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Teikime, be kita ko, pažymima, kad pareiškėjas negali būti laikomas asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ar asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonimi, kadangi jo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ir asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokų. Pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo.

2.3. Teikime paaiškinama, kad pareiškėjo tėvas I. A. K. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi 1941 m. jis buvo evakuotas į (duomenys neskelbtini), t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią (duomenys neskelbtini), ir neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos. Teikimo išvada, kad pareiškėjo tėvo evakuacija 1941 m. į (duomenys neskelbtini) reiškia, kad asmuo išvyko „nuolat gyventi“ į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos, numatančios, kad ši nuostata negali būti vertinama ir taikoma formaliai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., arba yra tokio asmens palikuonis (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktai). Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.,- iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo arba jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis, matyti, jog įstatymų leidėjas suformulavo 3 kumuliatyvias sąlygas tam, kad asmuo galėtų būti pripažįstamas asmeniu iki 1990 m. kovo 11 d. išvykusiu iš Lietuvos, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 3 punkto prasme: (1) asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; (2) asmuo ar jo palikuonis turi būti iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę. Ta valstybė, kurioje išvykęs asmuo nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija; (3) 1990 m. kovo 11 d. asmens ar jo palikuonio nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti buvusi ne Lietuvoje. Ta valstybė, kurioje išvykęs asmuo nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija.

2.4. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina visų Pilietybės įstatyme įtvirtintų kumuliatyvių sąlygų buvimą tam, kad pareiškėjo tėvas būtų pripažintas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 3 punkto prasme. Pirma sąlyga: asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl šios sąlygos buvimo ginčo nėra. Antra sąlyga: asmuo turi būti iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę.

Ta valstybė, kurioje išvykęs asmuo nuolat gyveno, neturi būti buvusi Sovietų Sąjungos teritorija. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis asmens išvykimą sieja su savanorišku asmens išvykimu iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę. Žodis „išvykimas“ Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytoje teisės normoje turėtų būti suprantamas ne kaip trumpalaikis apsilankymas kitose valstybėse ar formalus valstybės sienos perėjimas / kirtimas, tačiau kaip išvykimas nuolat gyventi į pasirinktą valstybę.

Todėl konkrečiu atveju vertinant, ar asmuo atitinka išvykusio asmens kriterijus, turi būti nustatoma, į kokią valstybę asmuo išvyko būtent nuolatiniam gyvenimui. Išimtimi, kad išvykusiu iš Lietuvos nelaikomas asmuo, kuris išvyko nuolat gyventi iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, įstatymo leidėjas pirmiausiai siekė apriboti teisę Lietuvos Respublikos pilietybę gauti asmenims, kurie išvyko bei nuolat gyveno buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje esančiose valstybėse, buvo įgiję šių šalių pilietybes, t. y. buvo socialiniu, kultūriniu ir ekonominiu požiūriu glaudžiai susiję su šiomis valstybėmis.

Toks ribojimas susijęs su tuo, kad šie asmenys negalėtų būti kartu ir Lietuvos, ir minėtų valstybių, kurių pasirinkta politinės raidos kryptis galbūt neatitiko Lietuvos interesų, piliečiais. Toks dvigubos pilietybės ribojimas nėra nustatytas jokių kitų teritorijų ar valstybių, įskaitant (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį dėl asmenų išvykimo nuolatiniam gyvenimui į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją siejo būtent su tikslo nuolat gyventi kitoje valstybėje kriterijumi.

LVAT vertino, ar iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją asmuo išvyko su tikslu nuolat gyventi. Šioje byloje teismas pripažino, kad formalus asmens išvykimas į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją 1944 m. (karo aplinkybėmis) ne nuolatiniam gyvenimui nepatenka į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reguliuojamą sritį. Teismas išaiškino, kad: „Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „ Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

“, negali būti aiškinama atsietai tiek nuo likusios šios teisės normos dalies nuostatos, įvardijančios išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę tikslo („nuolat gyventi“), tiek nuo viso Pilietybės įstatymo dalies, susijusios su pilietybės atkūrimu, išlaikant kitos valstybės pilietybę, konteksto: viena vertus, tuo siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. sudėtingu tiek valstybei, tiek visam regionui laikotarpiu, išvykusiems iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, nustatomos kitokios, t. y. lengvesnės pilietybės atkūrimo sąlygos, be kita ko, galimybė kartu būti ir kitos valstybės piliečiu.

2.5. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis dėl asmenų išvykimo nuolatiniam gyvenimui į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją neturėtų būti aiškinama ir taikoma formaliai. Sprendžiant, ar konkretus asmuo yra pripažįstamas išvykusiu nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, turėtų būti atsižvelgiama į įstatymų leidėjo ketinimus, atitinkamai įvertinant išvykusio asmens santykį su konkrečia valstybe, į kurią jis išvyko, jo buvimo toje valstybėje trukmę, socialinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius su konkrečia valstybe, taip pat įvertinami tikrieji išvykusio asmens emigracijos tikslai ir kryptys.

Šiuo atveju, Teikime neatsižvelgta į aplinkybę, kad, pagal pateiktus dokumentus, pareiškėjo tėvas nuolat gyventi išvyko ne į (duomenys neskelbtini), o į (duomenys neskelbtini), t. y. valstybę, su kuria Pilietybės įstatymas nesieja dvigubos pilietybės ribojimo. (Duomenys neskelbtini) jis gyveno jau 1949 m. iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) (tai patvirtina (duomenys neskelbtini) išrašas iš Gyventojų registro, kuriame nurodyta, kad I. A. K., gim. (duomenys neskelbtini), 1949 m. gegužės mėnesį buvo registruotas kaip naujas gyventojas, mirė – (duomenys neskelbtini).

Taigi ir 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjo tėvo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Būtent šie duomenys, įvertinus juos su kitais dokumentais (pvz., 1962 m. pareiškėjo gimimo liudijimu, kuriame įrašytas tėvas I. A. K.; 1982 m. sausio 22 d. I. A. K., išduotu (duomenys neskelbtini) pasu) ir reikšminga gyvenimo šioje valstybėje trukme, patvirtina pareiškėjo tėvo išvykimą (apsisprendimą išvykti) nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini), t. y. ne buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančią valstybę. Būtent (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), buvo pareiškėjo tėvo socialinių, kultūrinių ir ekonominių interesų centras, šioje valstybėje pareiškėjo tėvas gyveno didžiąją dalį savo gyvenimo, čia gimė jo palikuonys, (duomenys neskelbtini) buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta ir 1990 m. kovo 11 d.

Vien tik formali aplinkybė, kad pareiškėjo tėvas, prieš išvykdamas į (duomenys neskelbtini) (kuriame jau 1949 m. nuolat gyveno), 1941 m. buvo karo sąlygomis evakuotas į (duomenys neskelbtini), neturėtų būti vertinama kaip jo nuolatinis išvykimas gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Su šia valstybe pareiškėjo tėvas ar Lietuvos Respublikos pilietybę siekiantis atkurti pareiškėjas nėra susijęs jokiais teisiniais ar socialiniais ryšiais, neturi šios valstybės pilietybės ir čia nuolat negyveno.

2.6. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. spalio 5 d. pažyma Nr. R4-3843 „Apie A. K. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“ patvirtina, kad pareiškėjo tėvas paliko Lietuvą ne savo noru, o buvo evakuotas į Sovietų Sąjungų karo pradžioje. Pareiškėjo tėvo evakuacijos 1941 m. ir buvimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu vyko intensyvūs karo tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos veiksmai, Holokausto įvykiai ir pareiškėjo tėvas, kaip žydų tautybės asmuo, buvo evakuotas iš Lietuvos dėl kilusios grėsmės gyvybei. Tokios istorinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip savanoriškas išvykimas. Be to, 1949 m. Sovietų Sąjunga faktiškai buvo užėmusi tiek (duomenys neskelbtini) teritorijas, todėl nepriklausomai nuo to, iš kurios teritorijos pareiškėjo tėvas išvyko į (duomenys neskelbtini), jo veiksmai rodo, kad jis siekė pasitraukti į demokratinę valstybę, bėgdamas nuo to paties Sovietų Sąjungos režimo. Todėl vien tik pats išvykimo vietos aspektas, nevertinant kitų aplinkybių, neturėtų būti esminis sprendžiant dėl to, ar pareiškėjo tėvas atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą išvykusio asmens sąvoką.

2.7. Teikime akcentuojama, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvas būtų grįžęs iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau tokie Teikimo motyvai yra nesuderinami su Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų tikslais. Vadovaujantis tokia pozicija, pareiškėjo tėvui būtų užtekę iš (duomenys neskelbtini) sugrįžti į Lietuvą bent kelioms dienoms ir iš Lietuvos išvykti į (duomenys neskelbtini), tuomet jo išvykimas būtų pripažįstamas tinkamu, nors akivaizdu, kad šiuo atveju skirtumas, ar į (duomenys neskelbtini) jis išvyko iš Lietuvos, ar iš (duomenys neskelbtini), būtų tik formalus ir sukurtų tuos pačius padarinius. Todėl Teikime konstatuota, kad pareiškėjo tėvas tariamai neatitinka asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvokos, kadangi 1941 m. išvyko nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo tėvas 1949 m. nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), kad 1982 m. jam buvo išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, pareiškėjo tėvas (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini), ir šios aplinkybės patvirtina jo nuolatinio gyvenimo (duomenys neskelbtini) faktą. Šios aplinkybės, be kita ko, patvirtina asmens išvykimą iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę, ko reikalaujama pagal aptariamą Pilietybės įstatymo apibrėžtą antrąją sąlygą.

2.8. Teikime nustatyta, kad pareiškėjo tėvas gimė (duomenys neskelbtini), t. y. dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje (dabar – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, 1927 m. gruodžio 23 d. ir 1938 m. spalio 20 d. jam išduoti Lietuvos Respublikos pasai. Ši informacija patvirtina, kad pareiškėjo tėvas gimė, gyveno ir išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos. Teikime, be kita ko, pažymima, kad pareiškėjo tėvas 1949 m. įregistruotas kaip naujas imigrantas (duomenys neskelbtini), jam išduotas (duomenys neskelbtini) pasas. Pareiškėjo tėvas mirė (duomenys neskelbtini). Taigi 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjo tėvo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), šios aplinkybės patvirtina ir trečiąją sąlygą, t. y. kad 1990 m. kovo 11 d. asmens nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje ir ne buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Taigi, pareiškėjas pateikė visus Pilietybės įstatyme nurodytas dokumentus, patvirtinančius jo atitiktį Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte įtvirtintoms sąlygoms kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Pareiškėjas yra Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad egzistuoja Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalyse bei 7 straipsnio 4 punkte nustatytos sąlygos pareiškėjo prašymui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tenkinti.

2.9. Teikime nebuvo analizuojamos faktinės aplinkybės, susijusios su evakuacija pagal Pilietybės įstatymą, o tik apsiribojama nemotyvuotu teiginiu, kad evakuacija pagal Pilietybės įstatymą nėra prilyginama tremčiai iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Nors Teikime aptartos ir Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei 7 straipsnio 2 punkto nuostatos, tačiau nenagrinėtos ir nevertintos faktinės aplinkybės šioms teisės normoms taikyti. Pareiškėjo tėvo statusas atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos – asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., požymius, atitinkamai ir pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte įtvirtintas sąlygas.

2.10. Pareiškėjo tėvo išvykimas į (duomenys neskelbtini) 1949 m. negali būti siejamas su siekiu iki tol nuolat gyventi (duomenys neskelbtini), nes faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo tėvas išvyko iš Sovietų Sąjungos iš karto, kai objektyviai tai padaryti buvo įmanoma. Tai įrodo pareiškėjo tėvo tikslą išvykti iš Sovietų Sąjungos ir nuolat gyventi (duomenys neskelbtini) (aplinkybė, kad jis po 1945 m. negrįžo į okupuotą Lietuvą taip pat įrodo jo siekį išvykti iš Sovietų Sąjungos).

3. Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

4.1. Pareiškėjo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies sąvokos „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, todėl pagal šio įstatymo 9 straipsnį, Lietuvos pilietybė gali būti atkurta tik pareiškėjui atsisakius kitų pilietybių. Pareiškėjo skunde minimoje LVAT byloje nagrinėta kitokia situacija – tos bylos pareiškėjo protėvis 1944 m. iš Lietuvos buvo prievarta išvežtas ir įkalintas Sovietų Sąjungos teritorijoje. Akivaizdu, kad tai nebuvo išvykimas savo valia nuolat gyventi. Iš esmės analogiška situacija nagrinėta ir kitoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3075-415/2019, pagal kurios išaiškinimus, pareiškėjo tėvo išvykimas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) nelaikytinas išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos.

4.2. Nacistinės Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išstumta 1945 m., t. y. išnyko pareiškėjo tėvo evakuacijos priežastis, tačiau pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno (duomenys neskelbtini) iki 1949 m. Šis 1946-1949 m. laikotarpis irgi laikytinas nuolatiniu gyvenimu (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Skundo argumentas, kad dar nebuvo (duomenys neskelbtini) valstybės, negrįžimo motyvai neturi reikšmės, nes pagal įstatymą svarbu tik tai, kad pareiškėjo tėvas pasiliko gyventi (duomenys neskelbtini), o ne grįžo į Lietuvą. Kadangi pareiškėjo tėvas išvyko iš Lietuvos nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini) – tai turi lemiamą reikšmę pagal sąvokos išlygą, ko ji neapima. Iš sąvokos turinio matyti, kad iškeldinimas turėjo būti ne bet koks, o (1) prievartinis, (2) represinio pobūdžio, o pareiškėjo tėvas buvo evakuotas savanoriškai ir jo paties interesais.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu.

6. Migracijos departamentas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

6.1. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas, įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ar asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonimi, kadangi jo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ir asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokų. Atsižvelgiant į tai, 2023 m. rugpjūčio 1 d. Migracijos departamentas paruošė Teikimą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 23TR205.

6.2. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju netinkamai aiškina Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį konkrečioje situacijoje ir tik deklaratyviai nesutinka su Teikimo išvada. Pareiškėjo tėvas I. A. K. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi 1941 m. jis buvo evakuotas į (duomenys neskelbtini), t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skunde nurodoma LVAT praktika nėra tapati nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo ja vadovautis. Pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad jo tėvas vėliau išvyko į (duomenys neskelbtini) nėra teisiškai reikšminga, nes į (duomenys neskelbtini) jis išvyko po evakuacijos, ir išvyko iš (duomenys neskelbtini) teritorijos, o ne iš Lietuvos.

II. 7. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. K. skundą.

8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

8.1. Migracijos departamentas surašė 2023 m. rugsėjo 20 d. teikimą Nr. 10K-10810 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo (M. K. )“, kuriame išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir prie jo pridėtus dokumentus. Teikime Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas negali būti laikomas asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ar asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonimi, kadangi jo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ir asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokų, siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

8.2. Teikime nurodoma, kad pareiškėjo tėvas I. A. K. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi 1941 m. jis buvo evakuotas į (duomenys neskelbtini), t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią (duomenys neskelbtini) ir neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, taip pat pareiškėjo tėvas negali būti laikomas asmeniu, ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi jo 1941 m. evakuacija į (duomenys neskelbtini) pagal Pilietybės įstatymą nėra prilyginama tremčiai iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. pareiškėjo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintos asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, todėl pareiškėjui netaikytinas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

8.3. Teikime atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas yra Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis, išaiškinta, jog jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus. Atsisakius Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės ir pateikus tai patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių. Nustatyta, kad nėra aplinkybių, nurodytų Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte, dėl kurių pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėtų būti atkurta.

8.4. Atsakovas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Teikimą priėmė sprendimą neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjo skunde (dėl priimto Įsakymo) nurodytoje LVAT byloje nagrinėta kitokia situacija, o pareiškėjo tėvo išvykimas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) nelaikytinas išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos. Be to, nacistinės Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išstumta 1945 m., t. y. išnyko pareiškėjo tėvo evakuacijos priežastis. Tačiau pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno (duomenys neskelbtini) iki 1949 m. Šis 1946-1949 m. laikotarpis laikytinas nuolatiniu gyvenimu (duomenys neskelbtini) teritorijoje, todėl pareiškėjo tėvas neatitinka Pilietybės įstatymo sąvokos „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“.

9. Teismas, apžvelgęs Pilietybės įstatymo nuostatas (9 str. 1 d., 2 str. 3 d.) konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoje sąvokoje pateikta išimtis, kad į šią kategoriją nepatenka asmenys, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Šioje byloje būtent ir susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjo tėvas 1941 m. buvo evakuotas į buvusią (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nurodė, jog pareiškėjo skunde akcentuojamoje LVAT 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 teismas pripažino, kad formalus asmens išvykimas į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją 1944 m. (karo aplinkybėmis) ne nuolatiniam gyvenimui nepatenka į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reguliuojamą sritį. LVAT išaiškino, kad: „Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „ Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. “, negali būti aiškinama atsietai tiek nuo likusios šios teisės normos dalies nuostatos, įvardijančios išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę tikslo („nuolat gyventi“), tiek nuo viso Pilietybės įstatymo dalies, susijusios su pilietybės atkūrimu, išlaikant kitos valstybės pilietybę, konteksto: viena vertus, tuo siekiama nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. sudėtingu tiek valstybei, tiek visam regionui laikotarpiu, išvykusiems iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, nustatomos kitokios, t. y. lengvesnės pilietybės atkūrimo sąlygos, be kita ko, galimybė kartu būti ir kitos valstybės piliečiu; kita vertus, toks teisinis reguliavimas nustatytas neignoruojant ir nūdienos realijų, atsižvelgiant į šalies pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus paaiškinimus, svarbu atsižvelgti į buvusį istorinį kontekstą ginčui aktualiu laikotarpiu. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas turi Izraelio ir JAV valstybių pilietybes, tai, kad pareiškėjo tėvas buvo evakuotas į (duomenys neskelbtini) 1941 m., o iš Lietuvos pareiškėjo tėvas išvyko po 1940 m. birželio 15 d., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui negrįžo į Lietuvą gyventi, o 1949 m. į (duomenys neskelbtini) išvyko ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos, o ne iš (duomenys neskelbtini), nusprendė, kad jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

11. Teismas nurodė, jog atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno (duomenys neskelbtini) iki 1949 m. ir jog šis 1946-1949 m. laikotarpis laikytinas nuolatiniu gyvenimu (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Teismas vertino, kad viena vertus, pareiškėjo tėvo tikslas buvo išvykti į (duomenys neskelbtini), tačiau kita vertus, nepaaiškinamas pareiškėjo tėvo gyvenimo laikotarpis (duomenys neskelbtini) pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1945 m.) iki faktiškai 1948 m. atsiradusios galimybės pareiškėjo tėvui išvykti į (duomenys neskelbtini).

12. Teismas sutiko su Migracijos departamento Teikime pateiktu vertinimu ir konstatavo, kad Teikime tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, tinkamai pritaikyti ginčo teisinį santykį reglamentuojantys teisės aktai, Įsakymas ir Sprendimas priimti vadovaujantis Teikimu, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo pridėti prie bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką. Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo tėvo evakuacija Antrojo pasaulinio karo metu į (duomenys neskelbtini) ir laikinas, kelerius metus trukęs, buvimas šioje teritorijoje, prilyginamas pareiškėjo tėvo savanoriškam ir nuolatiniam gyvenimui (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Teismas, be kita ko, nepagrįstai nusprendė, kad išvykimas nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) neatitinka minėtoje teisės normoje įtvirtintos sąvokos. Sprendime pateiktas faktinių aplinkybių ir situacijos teisinis vertinimas neatitinka nei istorinių faktų, nei bylos aplinkybių, nei naujausios LVAT praktikos.

14.2. Pareiškėjo tėvo išvykimas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) buvo priverstinis dėl pareiškėjo tėvui kilusios grėsmės jo kilmės valstybėje. Į bylą pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. spalio 5 d. pažyma Nr. R4-3843 „Apie A. K. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“ patvirtina, kad pareiškėjo tėvas į (duomenys neskelbtini) buvo evakuotas (iškeldintas) Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje, kaip (duomenys neskelbtini) tautybės asmuo. Pažymoje nurodyti visi evakuoti asmenys buvo (duomenys neskelbtini) kilmės. Pareiškėjo tėvo evakuacijos 1941 m. ir buvimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu vyko intensyvūs karo tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos veiksmai, Holokausto įvykiai ir pareiškėjo tėvas, kaip (duomenys neskelbtini) tautybės asmuo, buvo evakuotas iš Lietuvos dėl kilusios grėsmės gyvybei. Be to, buvo evakuota pareiškėjo šeima. Todėl akivaizdu, kad tokios istorinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip savanoriškas išvykimas, o turi būti vertinamos kaip priverstinis išvykimas. Evakuacija į (duomenys neskelbtini) teritoriją buvo laikina ir tik pasitaikius realiai galimybei pareiškėjo tėvas 1948 m. išvyko nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini).

14.3. Pareiškėjo tėvo negrįžimas į Lietuvą negali būti laikomas sąmoningu pasirinkimu vengti grįžti į gimtinę, o greičiau traumuojančia patirtimi, netekus šeimos, gyvenamosios aplinkos ir bendruomenės, kurią sunaikino Holokaustas. Vieninteliai gyvi tuo metu likę šeimos nariai gyveno (duomenys neskelbtini), todėl tik su šia valstybe galėjo pareiškėjo tėvas sieti savo tolimesnį gyvenimą. Pareiškėjo tėvo išvykimas į (duomenys neskelbtini) 1949 m. negali būti siejamas su siekiu iki tol nuolat gyventi (duomenys neskelbtini), nes iš istorinių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjo tėvas išvyko iš (duomenys neskelbtini) iš karto, kai tik objektyviai tai padaryti buvo įmanoma.

14.4. Pirmosios instancijos teismo Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies vertinimas yra neteisingas, nes neatitinka įstatymo formuluotės. Šioje teisės normoje aiškiai akcentuojami trys esminiai kriterijai: istorinė riba – 1940 m. birželio 15 d.; išvykimo tikslas – nuolatinis gyvenimas kitoje valstybėje; išvykimo nuolat gyventi į kitą valstybę kryptis – ne į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Šiai teisės normai taikyti nėra reikšminga, ar asmuo fizinį išvykimą, turėdamas tikslą nuolat gyventi ne Lietuvoje, baigė būtent iš dabartinės Lietuvos teritorijos, ar iš kitos valstybės teritorijos. Minėta teisės norma nenumato jokių papildomų ribojimų ar sąlygų, kad paskutinis išvykimo etapas turėjo būti vykdomas išskirtinai iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos. Taigi, pareiškėjo tėvo priverstinis išvykimas Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), ir tolimesnis išvykimas iš (duomenys neskelbtini) nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini) atitinka asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką.

14.5. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3075-415/2019, tačiau nepakankamai atsižvelgė į vėlesnius, 2020 m. lapkričio 25 d. LVAT išaiškinimus administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020. Šioje byloje akcentuojama būtinybė detaliai analizuoti istorinį kontekstą ir asmens išvykimo iš Lietuvos aplinkybes. Kadangi šie aspektai turi lemiamą reikšmę nagrinėjamam klausimui, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinkantis LVAT praktikos.

15. Atsakovas VRM, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde selektyviai akcentuoja Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Šioje teisės normoje yra aiškiai numatyta, kad ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjo tėvas buvo evakuotas į (duomenys neskelbtini), t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią (duomenys neskelbtini). Šioje teisės normoje taip pat numatyta išimtis, kad į asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. kategoriją nepatenka asmenys, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjo tėvas buvo evakuotas 1941 m. į buvusią (duomenys neskelbtini).

18. Migracijos departamentas nurodo, kad Pilietybės įstatyme nėra numatyta, kokiu būdu asmuo turi išvykti iš Lietuvos, t. y. savanoriškai ar priverstinai, kad asmuo turėtų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakydamas turimos kitos valstybės pilietybės. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjo tėvas į (duomenys neskelbtini) išvyko ne iš Lietuvos Respublikos, bet iš (duomenys neskelbtini), t. y. iš (duomenys neskelbtini), todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl evakuacijos aplinkybių ir jų vertinimo. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo tėvas po karo negalėjo grįžti į Lietuvą, nes čia nebeliko nei vieno jo šeimos nario, tačiau nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) buvo ar gyveno jo šeimos nariai.

19. Migracijos departamentas teigia, jog pareiškėjo nurodoma teismų praktika negali būti taikoma visiems atvejams, nes tokią išvadą teismas padarė vertindamas konkrečios bylos aplinkybes ir išimtinai tos bylos surinktų duomenų kontekste. Atsakovas pažymi, jog dviguba pilietybė yra itin retas reiškinys ir būtent atsakovas turi diskrecijos teisę vertinti, ar pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 1D-1721 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2023 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. 1V-561 pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

21. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Teikime tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, tinkamai taikyti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai, Teikimo pagrindu priimtas teisėtas bei pagrįstas Įsakymas ir Sprendimas, kuriuo buvo revizuotas Įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. tenkinti jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas Sprendimą, neįvertino / nepakankamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesivadovavo ginčui aktualia LVAT praktika, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

23. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (6 priedus). ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25. Nagrinėjamu atveju šiais dokumentais (priedais) nebuvo remtasi priimant byloje skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių šie nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ar juo labiau, kodėl jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Atsižvelgiant į tai, šiuos pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus atsisakoma tirti.

26. Ginčo teisinius santykius iš esmės reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. Minėto įstatymo 3 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. To paties straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tėvas I. A. K. 1941 m. buvo evakuotas į (duomenys neskelbtini), t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią (duomenys neskelbtini). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui (1945 m.) pareiškėjo tėvas į Lietuvą negrįžo – gyveno (duomenys neskelbtini) iki 1949 m. įskaitytinai, kol išvyko į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turi Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybes. Taigi nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo tėvas išvyko iš Lietuvos po 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko nuolat gyventi (buvo evakuotas) į buvusią (duomenys neskelbtini) teritoriją, o iš ten į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo tėvas I. A. K. iš Lietuvos išvyko po 1940 m. birželio 15 d. ir tuometinėje (duomenys neskelbtini) teritorijoje nuolat gyveno iki išvykimo į (duomenys neskelbtini), negali būti vertinamas kaip priverstinis / represinio pobūdžio išvykimas.

28. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, įvertinę faktinę situaciją ir teisinį reguliavimą, teisingai konstatavo, kad pareiškėjo tėvas I. A. K. negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi 1941 m. jis buvo evakuotas į (duomenys neskelbtini), t. y. išvyko nuolat gyventi į buvusią (duomenys neskelbtini) ir neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, taip pat pareiškėjo tėvas I. A. K. negali būti laikomas asmeniu, ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi I. A. K. 1941 m. evakuacija į (duomenys neskelbtini) pagal Pilietybės įstatymą nėra prilyginama tremčiai iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. I. A. K. neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, todėl pareiškėjui netaikytinas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytais atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

29. LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3075-415/2019 yra konstatavęs, kad anksčiau pacituotas teisinis reglamentavimas (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalys, 7 straipsnio 2-4 punktai, 9 straipsnio 1 ir 2 dalys) suponuoja, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma LVAT 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3358-624/2020 nėra identiška savo faktine situacija, todėl nėra pagrindo ja vadovautis ir vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos.

30. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (kad tik 1948 m. buvo įkurta (duomenys neskelbtini) valstybė, egzistavo kliūtys išvykti iš (duomenys neskelbtini) teritorijos ir pan.) savaime taip pat nekeičia padarytų išvadų arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų ir su jais susijusių pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų plačiau nepasisakoma.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė