bd35bfeb-2e0c-426e-be6c-94396b6eed07 · Vilniaus apygardos teismas

? Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-55-806/2022 Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02028-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 6.1; 21.11.10. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. vasario 15 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinio nusižengimo bylÄ pagal V. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V.

M. skundas tenkintas iÅ¡ dalies ir pakeistas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau ir – VDI, Institucija) vedėjo R. Rakausko 2021 m. spalio 20 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-630-2021 ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 34 straipsnio 6 dalimi, V. M. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ paskirta 1000 Eur bauda sumažinta iki 500 (penkių Å¡imtų) eurų.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo R. Rakausko 2021 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-630-2021 V. M. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį 1000 Eur dydžio bauda.

2. Bylos nagrinėjimo metu Valstybinė darbo inspekcija nustatė, kad Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius gavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus raÅ¡tÄ , kuriuo buvo praÅ¡oma įvertinti, ar UAB „R. g. F.“ nuo 2019-11-25 iki 2020-01-10 dirbęs trečiosios Å¡alies Ganos Respublikos pilietis S. M. dirbo legaliai. Valstybinė darbo inspekcija tyrimo metu iÅ¡ pareiÅ¡kėjo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo sutarties nustatė, kad užsienietis UAB „R. g.

F.“ dirbo nuo 2019-11‑25 iki 2020-01-10 virėjo pareigose. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 2 dalis numato, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimÄ dirbti, iÅ¡skyrus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Nutarime nurodoma, kad Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informavo, kad UAB „R. g.

F.“ dėl S. M. leidimo dirbti nesikreipė ir dokumentų neteikė. Nutarimu taip pat pažymima, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019-06-26 paskelbtame įsakyme Nr. V-322, virėjo pareigybė nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trÅ«ksta Lietuvos Respublikoje, sÄ raÅ¡Ä pagal ekonominės veiklos rÅ«Å¡is 2019 m. II pusmečiui. Kitų duomenų, kad užsienietis bÅ«tų atleistas nuo pareigos įsigyti leidimÄ dirbti pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnio nuostatas Valstybinė darbo inspekcija nenustatė, todėl konstatavo, kad prieÅ¡ S. M. pradedant dirbti UAB „R. g.

F.“ privalėjo gauti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iÅ¡duodamus leidimus dirbti. Nutarime teigiama, kad tai, jog darbuotojų darbas bÅ«tų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas. Valstybinė darbo inspekcija sprendė, kad savo veiksmais (neveikimu) V. M. pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 57 straipsnio 1 dalies, 62 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytÄ pažeidimÄ .

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. M. skundas tenkintas iÅ¡ dalies. Pakeistas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo R. Rakausko 2021 m. spalio 20 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-630-2021 ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, V. M. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ paskirta 1000 Eur bauda sumažinta iki 500 (penkių Å¡imtų) eurų.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundÄ argumentai 4. Apeliaciniu skundu praÅ¡oma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-16 nutarties dalį, kuria nutarimas paliktas nepakeistas, panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021-10-20 nutarimÄ administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR N-630-2021 ir administracinio nusižengimo teisenÄ nutraukti, o nenustačius pagrindo skundžiamÄ nutartį panaikinti – pakeisti ir neskirti nuobaudos. 4.1.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus dėl principo non bis in idem pažeidimo bei dėl apelianto kaltės nebuvimo. Apeliantas laikosi pozicijos, kad nutarimu buvo pažeistas non bis in idem principas, kadangi už pažeidimÄ nutarimu atsakomybėn buvo patrauktas jis kaip UAB „R. g. F.“ vadovas ir kartu už tÄ patį pažeidimÄ buvo nubausta UAB „R. g. F.“ kaip juridinis asmuo. 4.2. Skunde nurodoma, kad nelegalų darbÄ bei atsakomybę už jį reglamentuoja ANK 95 straipsnis ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnis.

Vadovaujantis ANK 95 straipsnio 1 dalimi, nelegalus darbas užtraukia baudÄ darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tÅ«kstančio iki penkių tÅ«kstančių eurų. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: darbdavys nesudaro darbo sutarties raÅ¡tu arba nepraneÅ¡a Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieÅ¡ vienÄ darbo dienÄ iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimÄ Ä¯ darbÄ (Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 1 p.); dirba trečiosios Å¡alies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų Å¡alių piliečių įdarbinimÄ , nustatytos tvarkos (Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 2 p.).

Taigi, tiek ANK 95 straipsnyje, tiek Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už nelegalų darbÄ . 4.3. Teigiama, kad valstybinė darbo inspekcija 2021-10-20 nutarimu Nr. NUÄ®PBJ 20077 Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu, UAB „R. g. F.“ skyrė 868 Eur baudÄ už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimÄ už tai, kad trečiosios Å¡alies Ganos Respublikos pilietis S. M., dirbęs UAB „R. g.

F.“ nuo 2019-11-25 iki 2020-01-10, buvo įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų Å¡alių piliečių įdarbinimÄ , nustatytos tvarkos, t. y. įdarbintas užsienietis, neturintis leidimo dirbti. Tokiu bÅ«du susiklostė padėtis, kai už tÄ patį pažeidimÄ buvo paskirtos dvi nuobaudos (nors ekonominės sankcijos tiesiogiai ir nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus, tačiau tokios ekonominės sankcijos pagal savo prigimtį prilyginamos minėtoms nuobaudoms), todėl apeliantas prašė pirmosios instancijos teismo panaikinti nutarimÄ kaip pažeidžiantį non bis in idem principÄ . 4.4.

Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiÅ¡kose bylose priimti teismų sprendimai) turi bÅ«ti vadovaujamasi aukÅ¡tesnės instancijos (aukÅ¡tesnės grandies) teismo sukurtu precedentu.

Taip pat atsižvelgtina į precedento sukÅ«rimo laikÄ ir į kitus turinčius reikÅ¡mės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusiÄ teismų praktikÄ , ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumÄ ; į sprendimÄ priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimÄ priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikÅ¡ta teisėjų atskirųjų nuomonių;

į galimus reikÅ¡mingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikÅ¡mę turintį teismo sprendimÄ ; ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas). 4.5. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rÅ«mų sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1488-402/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-06-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021. Pažymima, kad aptariamos bylos yra administracinės, o ne administracinių nusižengimų bylos.

Å iose bylose pareiÅ¡kėjai – juridiniai asmenys, kuriems buvo pritaikyta ekonominė sankcija už Užimtumo įstatymo pažeidimÄ . Tuo tarpu Å¡ioje byloje pareiÅ¡kėjas (apeliantas) yra fizinis asmuo, kuris buvo patrauktas atsakomybėn pagal ANK. 4.6. Pasak apelianto, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rÅ«mų 2019-03-04 sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1488-402/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021‑06-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021 nelaikytini turinčiais precedentinę reikÅ¡mę, nes faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis aptariamos bylos nėra tapačios ar labai panaÅ¡ios į Å¡iÄ bylÄ .

Å ios bylos taip pat nelaikytinos teisės Å¡altiniu, todėl pirmosios instancijos teismas jomis vadovavosi be pagrindo. 4.7. Apelianto teigimu, sprendžiant klausimÄ dėl non bis in idem principo, kuris, apelianto įsitikinimu, buvo pažeistas nutarimu, nebuvo patikrinta ir įsitikinta, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatÅ«s (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-21- 624/2021). 4.8. Nurodoma, kad pagal ABÄ® 16 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ bendrovės akcininkai turi neturtinę teisę kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydami atlyginti bendrovei žalÄ , kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų ABÄ® ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Kasacinio teismo praktikoje, aiÅ¡kinant Å¡iÄ Ä¯statymo normÄ , nurodyta, kad joje įtvirtintas iÅ¡vestinis akcininko ieÅ¡kinys (ang. shareholder derivative action), t. y. bendrovės naudai pareikÅ¡tas akcininko ieÅ¡kinys tretiesiems asmenims, juo suteikiama akcininkui locus standi (teisė kreiptis į teismÄ ) ginti bendrovę nuo netinkamo jos valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013; 2018-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-313/2018). 4.9. Teigiama, kad atsakomybėn už nelegalų darbÄ patrauktos UAB „R. g.

F.“ akcininkai turi teisę reikÅ¡ti ieÅ¡kinį UAB „R. g. F.“ direktoriui – apeliantui, praÅ¡ydami atlyginti žalÄ , atsiradusiÄ pareigų nevykdymu ar netinkamu jų vykdymu. Å ios bylos kontekste tai reiÅ¡kia, kad skyrus nuobaudÄ UAB „R. g. F.“, Å¡ios nuobaudos pasekmės tenka tiek UAB „R. g. F.“ tiek ir jos direktoriui – apeliantui. Nutarimu nubaudus apeliantÄ , atsakomybės subjektas sutapo ne tik pažeidimo (t. y., už tÄ patį pažeidimÄ nubausta UAB „R. g.

F.“ ir jos vadovas – apeliantas), bet ir finansiniu požiÅ«riu, nes ir pastarosios nuobaudos pasekmės pakartotinai tenka apeliantui. 4.10. Nurodoma, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuotas aiÅ¡kinimas, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi bÅ«ti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo „baudžiamas“, t. y., ar konkrečia atsakomybės forma, pirmiausia, buvo siekiama nubausti pažeidimÄ padariusį asmenį; ar asmuo baudžiamas už tÄ patį pažeidimÄ (pažeidimo, arba neteisėtos veikos tapatumas); ar pakartotinai baudžiamas asmuo yra tas pats (asmens tapatumas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. Al5-39/2005; 2011-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011; 2021-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1323-624/2021; 2021-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-513-492/2021). 4.11.

Pasak apelianto, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymÄ buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktÄ , bÅ«tina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatÅ«s, t. y. ar skiriant nuobaudÄ juridiniam asmeniui, Å¡ios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tÄ patį pažeidimÄ jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-21- 624/2021). 4.12.

Apelianto teigimu, paskirtos nuobaudos apeliantui ir UAB „R. g. F.“ yra savarankiÅ¡kos, taikytos pagal skirtingas teisės normas, tačiau dėl to paties pažeidimo. Nuobaudos, paskirtos UAB „R. g. F.“, pasekmės iÅ¡ esmės teko tiek pačiai bendrovei, tiek ir jos direktoriui – apeliantui, kuris turi pareigÄ atlyginti žalÄ pagal ABÄ® 16 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ . Nuobaudos, paskirtos nutarimu, pasekmės pakartotinai tenka apeliantui, kas patvirtina non bis in idem principo pažeidimÄ : siekiant iÅ¡vengti non bis in idem principo pažeidimo, turi bÅ«ti konstatuota, kad turtinių sankcijų taikymo neigiami padariniai nepaveikia ir negali paveikti vieno ir to paties asmens nuosavybės. PrieÅ¡ingu atveju asmuo, pakartotinai patiriantis neigiamo pobÅ«džio turtinius padarinius, bÅ«tų pripažintas baudžiamu antrÄ kartÄ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-l5-39-05); nustačius, kad dvigubo nubaudimo atvejais neigiami teisiniai sankcijų taikymo padariniai tenka vienam asmeniui, privalu konstatuoti non bis in idem principo pažeidimÄ , ir tokia situacija turi bÅ«ti taisoma panaikinant vienÄ iÅ¡ paskirtų sankcijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-l5-39-05). 4.13.

Apeliantas laikosi pozicijos, kad Å¡ioje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir patikimų įrodymų, pakankamų padaryti neginčijamÄ ir abejonių nekeliančiÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliantas yra kaltas padaręs ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytÄ administracinį nusižengimÄ . 4.14. Nurodoma, jog teismų praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis.

Ä®statymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiÅ¡kia, kad yra faktinis pagrindas kaltÄ asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, bÅ«dingi Å¡ie keturi objektyvÅ«s ir subjektyvÅ«s požymiai:

a) objektas;

b) objektyvieji požymiai;

c) subjektas;

d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi Å¡ie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-25 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-30-699/2017; 2019-02-26 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-10-648/2019). 4.15. Nurodoma, kad ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmuo atsako pagal šį kodeksÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o 4 dalyje – kad pagal šį kodeksÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka Å¡iame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius.

ANK 7 straipsnyje nurodyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimÄ padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Å iame straipsnyje nurodant kaltės formas – tyčiÄ ir neatsargumÄ , detalizuojama minėta ANK 2 straipsnio 3 dalies nuostata, kad asmuo pagal ANK atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra padaręs administracinį nusižengimÄ bÅ«damas kaltas. Kaltė yra vienas iÅ¡ įstatyme numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių, todėl jos turinio atskleidimas yra svarbus pagrindžiant administracinės atsakomybės taikymÄ , atitinkamo administracinio nusižengimo, numatyto ANK, požymių buvimÄ .

Administracinio nusižengimo požymiai, apibÅ«dinantys jo iÅ¡orinę (objektyvieji požymiai) bei vidinę (subjektyvieji požymiai) puses, sudaro bendrÄ visumÄ . ANK 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia yra tyčinės kaltės rÅ«Å¡is. ANK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu:

1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ veikos pobÅ«dį ir norėjo taip veikti;

2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo. Valinis tyčinės kaltės elementas ANK 8 straipsnyje apibÅ«dinamas atsižvelgiant į tyčios rÅ«Å¡is ir administracinio nusižengimo, kurio tyčinė kaltė konstatuojama, sudėties ypatumus (formalioji ar materialioji sudėtis). Veikų, ANK apraÅ¡ytų formaliÄ ja sudėtimi, valinis tiesioginės tyčios elementas pagal ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ pasireiÅ¡kia tuo, kad kaltininko valia sutelkta į pavojingos veikos padarymÄ .

Psichinis santykis su pavojingos veikos padariniais įstatyme nenurodomas. ApibÅ«dinant tiesioginę veikų, apraÅ¡ytų materialiosiomis sudėtimis, tyčiÄ (ANK 8 str. 2 d. 2 p.), valinis elementas reiÅ¡kia ne tik kaltininko psichinį santykį su padaryta veika, bet ir jo psichinį santykį su ANK numatyto nusižengimo padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-10 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2A T-41-699/2018). 4.16. Teigiama, kad priimant sprendimÄ patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali bÅ«ti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimÄ padariusio asmens kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-07-02 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-38- 976/2020).

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iÅ¡ jo iÅ¡plaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiÅ¡kumai, kurie negali bÅ«ti paÅ¡alinti, aiÅ¡kintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-27 nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-30-2014; 2015-03-31 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-976/2015). 4.17.

Nurodoma, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali (nereikalaujanti padarinių kilimo). Pagal teismų praktikÄ administracinio nusižengimo sudėčiai esant formaliai, nusižengimas gali bÅ«ti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y., kai darydamas administracinį nusižengimÄ asmuo suvokė pavojingÄ veikos pobÅ«dį ir norėjo taip veikti (ANK 8 str. 2 d. 1 p.). Å iuo aspektu vertintina Å¡i teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015, Å iaulių apygardos teismo 2018-10-17 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-182-300/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-06-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-495/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-06-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-1073/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021-09-16 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-89-255/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021-11-25 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-243-651/2021.

Pastebima, kad ANK 8 straipsnyje išdėstytas tyčios apibrėžimas ir jos rūšys yra tapačios Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nurodytam tyčios apibrėžimui ir jos rūšims, todėl yra pagrindas remtis baudžiamojoje jurisprudencijoje susiklosčiusia teismų praktika šiais klausimais (dėl rėmimosi baudžiamojoje jurisprudencijoje susiklosčiusia teismų praktika pasisakyta, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-12-21 nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-40-697/2021). 4.18.

Pasak apelianto, Å¡iuo atveju turėjo bÅ«ti įrodyta, kad apeliantas suvokė, jog užsienietis buvo įdarbinamas nesilaikant teisės aktų, reglamentuojančiu trečiųjų Å¡alių piliečių įdarbinimÄ , nustatytos tvarkos, tačiau tai ignoravo, t. y. norėjo taip veikti. Vietoje to, 2021-12-16 nutartimi apelianto kaltė, nesant tam pagrindo, buvo preziumuojama nustačius aplinkybę, kad apeliantas yra juridinio asmens vadovas, atsakingas už darbuotojų įdarbinimÄ ir pan. Tokiu bÅ«du nebuvo nustatinėjama, ar apeliantas žinojo, kad užsienietis neturėjo teisinio pagrindo dirbti Lietuvoje.

Pastebima, kad pastarosios aplinkybės, t. y. apelianto žinojimo, bylos duomenys nepatvirtina. Be to, net ir nustačius, kad apeliantas žinojo, jog užsienietis neturi leidimo dirbti, Å¡i aplinkybė nebÅ«tų besÄ lyginis įrodymas, kad apeliantas, nebÅ«damas specialistas užsieniečių įdarbinimo srityje klausimais, tikrai žinojo ir suprato, kad užsienietis (darbo sutarties sudarymo metu turėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos suteiktÄ socialinio draudimo kodÄ ), neturi teisės dirbti Lietuvoje kitu pagrindu. 4.19.

Pažymima, kad pagal teismų praktikÄ asmens kaltė negali bÅ«ti grindžiama prielaidomis ir spėjimais, ir gali bÅ«ti konstatuota, kai iÅ¡tyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veikÄ , už kuriÄ turi bÅ«ti skiriama nuobauda. Visos kilusios abejonės turi bÅ«ti sprendžiamos traukiamo administracinėn atsakomybės asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-08-02 nutartis administracinėje byloje Nr. N-502-1483-07). 4.20.

Taip pat nurodoma, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant iÅ¡orinius (objektyviuosius) veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymÄ , kaltininko siekiamÄ rezultatÄ ir pan. (Vilniaus apygardos teismo 2013-11-29 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-1264-303/2013; Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-25 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-454-651/2014). 4.21.

Apelianto teigimu, iÅ¡vardinti veikos požymiai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti, tačiau sprendžiant dėl pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį, o ne apelianto kaltės klausimÄ . Å ioje byloje pirmosios instancijos teismui nagrinėjant klausimÄ dėl galimybės paskirti mažesnę baudÄ negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda, buvo nustatyta, kad darbo sutartis tarp UAB „R. g. F.“ ir užsieniečio buvo sudaryta, apie jo įdarbinimÄ buvo praneÅ¡ta atsakingoms institucijoms, buvo mokamas darbo užmokestis ir įstatymais nustatyti mokesčiai, turtinė žala nepadaryta.

Teismas sprendė, kad minėto pažeidimo padarymo motyvai nėra savanaudiÅ¡ki ar piktavaliÅ¡ki. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantas asmens įdarbinimo fakto neneigė, duomenų apie užsieniečio įdarbinimÄ neslėpė, tačiau nesutiko tik su jo veiksmų teisiniu įvertinimu. Apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Be to, administracinio nusižengimo byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantas anksčiau bÅ«tų padaręs pažeidimų, susijusių su darbo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptartos aplinkybės apeliantÄ charakterizuoja teigiamai ir leidžia manyti, kad padarytas nusižengimas yra labiau atsitiktinio pobÅ«džio, nei sÄ moningas siekis padaryti žalÄ valstybei ar iÅ¡kreipti darbo rinkÄ ir konkurencijÄ (2021‑12-16 nutarties 40 p.). IÅ¡vardintos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos bei įvertintos aplinkybės rodo nesant apelianto tiesioginės tyčios dėl nustatyto pažeidimo, t. y., kad apeliantas, darydamas jam inkriminuotÄ administracinį nusižengimÄ , suvokė pavojingÄ veikos pobÅ«dį ir norėjo taip veikti.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, apeliantui inkriminuota veika gali bÅ«ti padaryta tik tiesiogine tyčia, spręstina, kad nutarimu jis buvo patrauktas atsakomybėn nesant jo kaltės, t. y. neteisėtai. 4.22. Teigiama, kad nutarime apelianto kaltės klausimas iÅ¡samiai nebuvo nagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės Å¡io klausimo taip pat nesprendė ir vertino tik objektyviuosius veikos požymius (2021-12-16 nutarties 27-32 p.), nepaisant to, kad apeliantas kaltės klausimÄ akcentavo ir prašė teismo į tai atkreipti dėmesį (2021-12-16 nutarties 26 p.). 4.23.

Nurodoma, jog ANK 641 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylÄ dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Teismų praktikoje pažymima, kad nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla iÅ¡nagrinėta iÅ¡samiai ir sprendimas priimtas vadovaujantis byloje iÅ¡tirtais įrodymais. Nutarimas laikomas pagristu, kai iÅ¡aiÅ¡kintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe (Vilniaus apygardos teismo 2012-03-01 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-300-533/2012; 2020-04-06 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-155-312/2020).

Taigi nutarimas turi bÅ«ti priimtas, be kita ko, padarius iÅ¡vadas dėl traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, kurios turi bÅ«ti pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (ANK 569 str. 4 d.). 4.24. Pasak apelianto, atsižvelgiant į paminėtÄ , spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apelianto kaltę pagal ANK 95 straipsnio 1 dali, privalėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti visus psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus ir atskleisti jo kaltės turinį.

Tačiau pirmosios instancijos teismo apelianto kaltė buvo preziumuojama. 4.25. Nurodoma, jog teismų praktikoje pažymima, kad kaltė yra bÅ«tinas kiekvieno asmens, padariusio administracinį nusižengimÄ , administracinės atsakomybės subjektyvusis pagrindas. ANK 7 ir 8 straipsniuose, įtvirtinančiuose kaltės formas ir rÅ«Å¡is, apibÅ«dinami kiekvienai kaltei – vientisam psichiniam procesui, santykiui su daroma veika ir jos padariniais bÅ«tini, neatskiriamai kartu egzistuojantys ir vienas kitÄ lemiantys intelektinis bei valinis elementai.

ApibÅ«dinant veikas, apraÅ¡ytas formaliosiomis sudėtimis, intelektinis tiesioginės tyčios elementas pasireiÅ¡kia ANK uždraustos pavojingos veikos pobÅ«džio suvokimu, o valinis elementas pasireiÅ¡kia tuo, kad kaltininko valia sutelkta į pavojingos veikos padarymÄ . Kaltė, bÅ«dama subjektyvi kategorija, kartu yra objektyvus, realiai egzistuojantis reiÅ¡kinys, todėl teismo sprendime ir turi bÅ«ti nustatyta, ir negali bÅ«ti preziumuojama, turi bÅ«ti nurodomi argumentai, iÅ¡ kurių bÅ«tų matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingÄ veikÄ , kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018‑10-10 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-41-699/2018). 4.26.

Apelianto teigimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai nepasisakė dėl apelianto kaltės, yra savarankiškas pagrindas 2021-12-16 nutartį, dalyje, kuria nutarimas paliktas nepakeistas, panaikinti.

2. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo R. Rakausko atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡oma teismo apelianto skundÄ atmesti ir palikti apylinkės teismo nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistÄ . 5.1. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ pažymima, kad VDI nesutinka su skundo pagrindais ir jame iÅ¡dėstytais motyvais ir mano, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ bei įvertinęs visas aplinkybes ir aktualiÄ teisminę praktikÄ tinkamai skyrė administracinę baudÄ V.

M. 5.2. Nurodoma, kad administracinio nusižengimo protokolas ir nutarimas administracinio nusižengimo byloje buvo suraÅ¡ytas fiziniam asmeniui V. M., kuris užima UAB „R. g. F.“ direktoriaus pareigas. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, veikiantis bendrovės vardu, turintis teisę vienvaldiÅ¡kai sudaryti sandorius, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimÄ ir jos tikslų įgyvendinimÄ (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas 37 straipsnis). Tai reiÅ¡kia, kad nors bendrovės vadovÄ gali atÅ¡aukti jį paskyręs bendrovės organas, tačiau bendrovės vadovas nėra pavaldus jį iÅ¡rinkusiam organui, jis bendrovės veiklÄ organizuoja ir sprendimus priima savarankiÅ¡kai.

Todėl bendrovės vadovo ir bendrovės santykiai neatitinka įprastų darbo santykių. Tad, VDI nuomone, įmonės vadovas kaip fizinis asmuo ir įmonė kaip juridinis asmuo yra du atskiri subjektai, todėl paskyrus baudas juridiniam asmeniui ir fiziniam asmeniui dvigubo baudimo principas nėra pažeistas. Jei įmonė mano, kad paskirtas bendrovės vadovas nevykdė savo tiesioginių pareigų ar kitų įsipareigojimų, tokius ginčus šalys gali nagrinėti teisme (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalis) arba darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka (Darbo kodekso 105 straipsnio 1 dalis). 5.3.

Teigiama, kad juridiniam asmeniui už nelegalų darbÄ yra numatyta atsakomybė ne kaip Administracinių nusižengimų kodekse numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija juridiniam asmeniui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Pažymima, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte už nelegalų darbÄ yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris neÅ¡alina fizinio asmens, atsakingo už tinkamÄ darbuotojų įdarbinimÄ reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimÄ , administracinės atsakomybės, kadangi Å¡is pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sÄ moningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo.

Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju nuobauda mokama iÅ¡ juridinio asmens turto, kitu atveju iÅ¡ konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudÄ moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudÄ gavęs subjektas – juridinis asmuo. 5.4. Nurodoma, kad suformuotoje teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje AN2-131-932/2020), nurodyta, kad fizinis asmuo ir juridinis asmuo kaip baudžiamosios atsakomybes subjektai negali bÅ«ti tapatinami, todėl konstatuotina, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudÄ moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudÄ gavęs subjektas – juridinis asmuo.

Užimtumo Ä®statymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta iÅ¡imtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2921 straipsnį (Regionų apygardos administracinio teismo nutartis byloje Nr. I-1488- 402/2019). Regionų apygardos administracinio teismo Å iaulių rÅ«mai 2019 m. kovo 4 d. priėmė sprendimÄ (administracinė byla Nr. I-3673-257/2019) analogiÅ¡koje byloje, kur teismas pasisakė, kad:

„Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudÄ moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudÄ gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta iÅ¡imtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2921 straipsnį.“.

Tuo vadovaujantis darytina išvada, kad numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turtu). 5.5. Pažymima, jog ekonominės sankcijos, kurios yra skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme.

VDI priimdama nutarimÄ vadovavosi bendra taisykle, kad bÅ«tent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi bÅ«ti taikomos visais atvejais, skiriant ekonomines sankcijas. 5.6. Nurodoma, kad analogiÅ¡ki sprendimai priimti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. (administracinė byla Nr. A5.-811-865/2020), Regionų apygardos administracinio teismo Å iaulių rÅ«mų teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 20 d. (administracinė byla Nr. I-3673- 257/2019) bei Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rÅ«mų teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 27 d. (administracinė byla Nr. eI-6081-609/2018).

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nei apeliantas, nei jo atstovas negalėjo nurodyti teisminės praktikos pavyzdžių dėl non bis in idem principo pažeidimo tokio pobÅ«džio bylose, kas VDI yra suprantama, kadangi, VDI žiniomis, tiek bendrosios, tiek specialiosios kompetencijų teismai visais atvejais pripažino, kad tokiais atvejais non bis in idem principas nepažeidžiamas. 5.7. VDI vertinimu, apelianto skundo teiginiai nėra pilnai sÄ Å¾iningi, kadangi tokiais pačiais motyvais, t. y. dėl non bis in idem principo pažeidimo apeliantas yra apskundęs VDI priimtÄ nutarimÄ juridiniam asmeniui, todėl galima daryti iÅ¡vadÄ , kad skųsdamas priimtus nutarimus tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui apeliantas tiesiog siekia iÅ¡vengti atsakomybės. Taigi, VDI įsitikinimu, teismas pagrįstai nustatė, kad ir Å¡iuo atveju non bis in idem principas nėra pažeistas, todėl naikinti VDI nutarimo Å¡iuo pagrindu nėra priežasčių. 5.8.

VDI nesutinka su apelianto vertinimu, kad Å¡ioje byloje turėjo bÅ«ti pripažinta, kad nėra apelianto kaltės dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, kadangi Å¡ioje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir patikimų įrodymų, iÅ¡ kurių pakaktų padaryti neginčijamÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliantas yra kaltas. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, veikiantis bendrovės vardu, turintis teisę vienvaldiÅ¡kai sudaryti sandorius, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimÄ ir jos tikslų įgyvendinimÄ (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas 37 straipsnis).

To paties įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklÄ , o taip pat priima į darbÄ ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina ar skiria nuobaudas. Teismų praktikoje yra ne kartÄ konstatuota, kad bendrovės vadovas, bÅ«damas pakankamai rÅ«pestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla bÅ«tų organizuota tinkamai. VDI atkreipia teismo dėmesį, kad apelianto vadovaujama UAB „R. g. F.“ rinkoje dirba virÅ¡ 20 metų, tai yra didelė įmonė, joje dirba virÅ¡ 250 darbuotojų, įmonėje yra atsakingi asmenys, kurie atlieka darbuotojų atrankos procedÅ«ras, taigi apeliantas turėjo visas galimybes atlikti savo kaip vadovo pareigas ir tinkamai įsitikinti S. M.

įdarbinimo teisėtumu. Kaip teismas tinkamai pastebėjo, teisminėje praktikoje ne kartÄ yra pripažinta, kad nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra neabejotinas pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 str. kilti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pateiktoje personalo vadovo pareiginėje instrukcijoje nėra nurodyta, kad personalo vadovei yra deleguota teisė priimti į darbÄ darbuotojus. Pažymima ir tai, kad darbo sutartį su S. M. pasirašė pats apeliantas, o tai reiÅ¡kia, kad galutinį, valinį sprendimÄ Ä¯darbinti S. M. priėmė pats apeliantas. 5.9.

Teigiama, kad VDI nesuprantamas apelianto praÅ¡ymas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir nuobaudos neskirti, jei teismas nenustatys pagrindo minėtai nutarčiai panaikinti. VDI manymu, iÅ¡ Å¡io praÅ¡ymo matyti, kad apeliantas pats supranta padaręs pažeidimÄ ir tuo pačiu pripažįsta jį padaręs, ir turėdamas omenyje jo atsakomybę lengvinančias, tačiau tik jam vienam žinomas aplinkybes, praÅ¡o nuobaudos neskirti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principus, pritaikė ANK 34 str. 6 d. nuostatas ir skyrė mažesnę nei sankcijoje numatytÄ baudÄ .

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, apeliantas padaryto pažeidimo nepripažįsta ir su juo nesutinka, o tai, VDI nuomone, panaikina bet kokias galimybes pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir apeliantui nuobaudos neskirti. 5.10. VDI įsitikinimu, teismas nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ iÅ¡samiai iÅ¡analizavo visus byloje esančius įrodymus bei duomenis, atsižvelgė į aktualiÄ teisminę praktikÄ ir pripažino V. M. kaltu padarius ANK 95 str. 1 d. numatytÄ pažeidimÄ bei atsižvelgdamas į teisingumo ir proporcingumo principus, bei vadovaujantis ANK 34 str. 6 d. nuostatomis tinkamai skyrė pusės minimalaus dydžio įstatymo leidėjo numatytÄ baudÄ .

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai Apeliacinis skundas atmetamas.

1. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylÄ dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Nagrinėjamu atveju apeliantas savo apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės grindžia tuo, kad, jo manymu, buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimo principas bei nebuvo įrodyta jo kaltė dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Atsižvelgiantį į tai, administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama Å¡ia apimtimi.

2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamÄ apylinkės teismo nutartį ir teismui pateiktoje administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. gruodžio 16 d. nutartyje padarė pagrįstas iÅ¡vadas ir teisingai taikė įstatymÄ . Dėl draudimo bausti du kartus už tÄ pačiÄ veikÄ (non bis in idem) 3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Institucijos nutarimu buvo pažeistas non bis in idem principas, kadangi už pažeidimÄ nutarimu atsakomybėn buvo patrauktas apeliantas kaip UAB „R. g. F.“ vadovas ir kartu už tÄ patį pažeidimÄ buvo nubausta UAB „R. g. F.“ kaip juridinis asmuo. Å is apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

4. Teisės principas non bis in idem reiÅ¡kia, kad asmuo negali bÅ«ti baudžiamas už tÄ pačiÄ veikÄ antrÄ kartÄ . Å is principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalyje, ANK 591 straipsnio 8 punkte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje). ANK 591 straipsnio 8 punkte nurodyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali bÅ«ti pradėta, o pradėtoji turi bÅ«ti nutraukta, kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui yra priimtas teismo ar ne teismo tvarka institucijos (pareigÅ«no) nutarimas skirti administracinę nuobaudÄ arba yra įvykdytas administracinis nurodymas, arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teisenÄ , arba dėl to nusižengimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrÄ kartÄ baudžiamas už identiÅ¡kus arba iÅ¡ esmės tuos pačius teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus (tÄ patį poelgį). Teisminėje praktikoje suformuotas aiÅ¡kinimas, kad non bis in idem principas, drausdamas antrÄ kartÄ bausti tÄ patį asmenį už tÄ patį pažeidimÄ , nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rÅ«Å¡ių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (pavyzdžiui, civilinę atsakomybę), bei nedraudžia už tÄ pačiÄ veikÄ bausti skirtingus asmenis ar bausti tÄ patį asmenį už skirtingas veikas.

5. Sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes:

1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankcijÄ , kuri yra baudžiamojo pobÅ«džio;

2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas);

3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai;

4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-628/2019).

6. IÅ¡ administracinio nusižengimo bylos matyti, kad Institucijos 2021 m. spalio 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-630-2021 V. M. buvo paskirta administracinė nuobauda už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymÄ . Atitinkamai Institucijos 2021 m. spalio 20 d. nutarimu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUÄ®PBJ 20077 UAB „R. g. F.“ skirta piniginė bauda. Å iuo atveju V. M. yra administracinio nusižengimo teisenos subjektas, o jo vadovaujama įmonė UAB „R. g. F.“ yra Užimtumo įstatymo pažeidimo subjektas.

7. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksÄ ar Lietuvos Respublikos baudžiamÄ jį kodeksÄ .

8. Å iuo aspektu teismų praktikoje pažymima, jog bauda gali bÅ«ti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ar BK ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudÄ pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021; 2021 m. birželio 9 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4027-442/2021).

9. Kaip jau minėta, Institucijos 2021 m. spalio 20 d. nutarimais vienu atveju administracinė nuobauda – bauda buvo skirta bendrovės direktoriui – apeliantui, o kitu atveju – bendrovei kaip darbdaviui, t. y. vienu atveju buvo nubaustas fizinis asmuo (bendrovės direktorius), o kitu atveju teisinė atsakomybė buvo pritaikyta juridiniam asmeniui. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas pasireiškė per fizinio asmens veiksmus, teisinė atsakomybė kyla tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui. Bendrovė yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertintina, kad bendrovė kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1601-438/2021).

10. Å iame kontekste pastebėtina, jog bendrovės ir jos akcininkų, be kita ko, vadovo turtas yra atskiras – pagal savo prievoles bendrovė atsako tik savo turtu, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad dėl paskirtų baudų neigiamas turtines pasekmes patiria tas pats asmuo, atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl kaltės 11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje neįrodyta, jog apeliantas yra kaltas padaręs ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytÄ administracinį nusižengimÄ .

12. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad jo veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo bÅ«tų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimÄ , turi bÅ«ti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimÄ atliekantys pareigÅ«nai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktÄ ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡nagrinėti.

Remiantis minėto straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigÅ«nas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiÅ¡kia, kad nustatant teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes turi bÅ«ti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieÅ¡taravimai, logiÅ¡kumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų Å¡altinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylÄ Ä¯rodymų vertinimo aspektu, atmeta kaip nepagrįstÄ apelianto pozicijÄ , kad jis nėra kaltas dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Å iuo atveju nesutikti su apylinkės teismo argumentais ir naikinti apylinkės teismo nutartį, remiantis apeliacinio skundo motyvais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais, nutartyje aiÅ¡kiai ir pakankamai iÅ¡samiai nurodė sprendimo motyvus, taip pat iÅ¡dėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados.

Jokie procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimÄ , nei tikėjosi apeliantas, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ apylinkės teismo nutartį.

14. Minėta, jog pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios Å¡alies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų Å¡alių piliečių įdarbinimÄ , nustatytos tvarkos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbas yra vertinamas kaip nelegalus, kai yra nustatomi Å¡ie požymiai:

1) asmuo pradėjo dirbti realiai;

2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus, dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, asmuo dirba atlygintinai;

3) nebuvo laikomasi darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

15. Nagrinėjamu atveju Institucijos tyrimo metu iÅ¡ UAB „R. g. F.“ pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių bei darbo sutarties nustatyta, kad S. M. įmonėje dirbo nuo 2019‑11-25 iki 2020-01-10 virėjo pareigose. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informavo, kad UAB „R. g. F.“ dėl S. M. leidimo dirbti nesikreipė ir dokumentų neteikė. Užimtumo tarnybos direktoriaus 2019 m. birželio 26 d. paskelbtame įsakyme Nr. V-322 virėjo pareigybė nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trÅ«ksta Lietuvos Respublikoje, sÄ raÅ¡Ä pagal ekonominės veiklos rÅ«Å¡is 2019 m. II pusmečiui, kitų duomenų, kad S. M. bÅ«tų atleistas nuo pareigos įsigyti leidimÄ dirbti pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnio nuostatas nenustatyta, todėl konstatuota, kad prieÅ¡ asmeniui pradedant dirbti įmonė privalėjo gauti Užimtumo tarnybos iÅ¡duodamus leidimus dirbti.

16. Pagal teismų praktikÄ kaltės, jos formos, rÅ«Å¡ies, subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik iÅ¡aiÅ¡kinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymÄ ir kokių padarinių Å¡iais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, situacijÄ , kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).

17. ANK 7 straipsnyje yra įtvirtintos administracinį nusižengimÄ padariusio asmens kaltės formos: asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimÄ padarė tyčia ar dėl neatsargumo, o ANK 8 ir 9 straipsniuose iÅ¡vardytos ir apibÅ«dintos tyčios ir neatsargumo rÅ«Å¡ys. ANK nėra normos, analogiÅ¡kos įtvirtintajai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 4 dalyje, pagal kuriÄ asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymÄ dėl neatsargumo tik Å¡io kodekso specialiojoje dalyje atskirai nustatytais atvejais.

ANK specialiosios dalies straipsniuose, skirtingai nei BK specialiosios dalies straipsniuose, atskiri atvejai, kai veika yra administracinis nusižengimas tik tais (arba ir tais) atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo, nenustatyti. Tai reiÅ¡kia, kad visi administraciniai nusižengimai gali bÅ«ti padaromi tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai pagal sudėties konstrukcijÄ akivaizdu, kad tas administracinis nusižengimas gali bÅ«ti padaromas tik tam tikra kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-4-689/2020).

Dėl šios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas galėjo būti padarytas tik tiesiogine tyčia – apelianto padarytas administracinis nusižengimas gali būti padarytas tiek tyčios, tiek neatsargumo kaltės forma. Pastebėtina, jog atitinkamo administracinio nusižengimo sudėties forma (materiali ar formali) negali lemti asmens kaltės rūšies ir formos prezumpcijos, kadangi kaltė kaip subjektyvusis administracinio nusižengimo sudėties požymis yra savarankiškai įrodinėtina aplinkybė.

18. Å iame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalis, bÅ«tent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimÄ , priima į darbÄ ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas, bÅ«damas pakankamai rÅ«pestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla bÅ«tų organizuojama tinkamai, todėl nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali bÅ«ti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria Å¡is nepadaro to, kÄ privalo padaryti. Darbdavys turi užtikrinti, kad darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Neveikimas pasireiÅ¡kia nepakankama darbdavio kontrole Å¡ioje srityje, o tai sudaro pagrindÄ administracinei atsakomybei atsirasti (kasacinė nutartis byloje Nr. 2AT-39-648/2016). IÅ¡ darbo sutarties, pasiraÅ¡ytos su S. M., rekvizitų matyti, jog Å¡iÄ darbo sutartį pasirašė pats apeliantas, taip iÅ¡reikÅ¡damas bÅ«tent savo valiÄ Ä¯darbinti minėtÄ asmenį.

Taigi, aplinkybė, kad apeliantas galimai nesuvokė, jog užsienietis buvo įdarbinamas nesilaikant teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų Å¡alių piliečių įdarbinimÄ , nustatytos tvarkos, neÅ¡alina jo atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. V. M. kaip įmonės vadovas privalėjo užtikrinti, kad bendrovės veikla bÅ«tų organizuojama tinkamai bei užtikrinti, kad bendrovėje visi darbuotojai bÅ«tų įdarbinti teisės aktų, be kita ko, reglamentuojančių trečiųjų Å¡alių piliečių įdarbinimÄ , nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė.

Dėl paskirtos administracinės nuobaudos 19. Apeliaciniu skundu taip pat praÅ¡oma pakeisti skundžiamÄ nutartį ir neskirti nuobaudos tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nenustatytų pagrindo skundžiamÄ nutartį panaikinti.

20. ANK 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

21. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sankcijÄ darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims skirtina bauda nuo 1 000 iki 5 000 eurų.

22. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylÄ ne teismo tvarka iÅ¡nagrinėjusi institucija (pareigÅ«nas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobÅ«dį, pažeidėjo kaltės formÄ ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudÄ negu Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti Å¡velnesnę administracinę nuobaudÄ ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir apeliantui skyrė perpus mažesnę nei ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytÄ minimaliÄ baudÄ Â â€“ 500 Eur. Teismas atsižvelgė į tai, kad apelianto padarytas administracinis nusižengimas iÅ¡ esmės buvo atsitiktinio pobÅ«džio, juo nebuvo siekiama asmeninės naudos bei nebuvo pažeistos nelegaliai įdarbinto asmens teisės. Å iame kontekste pastebėtina, kad pagal ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas administracinė nuobauda gali bÅ«ti Å¡velninama arba iÅ¡ viso neskiriama tik iÅ¡skirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumÄ aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieÅ¡tarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali bÅ«ti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba jÄ Å¡velninant.

Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visumÄ aplinkybių, dėl kurių apelianto atsakomybė buvo Å¡velninama, tačiau jos nelaikytinos pakankamu pagrindu apeliantui visai neskirti administracinės nuobaudos. Vien tai, kad apeliantas nežinojo, kad trečiosios Å¡alies pilietis yra įdarbintas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neÅ¡alina jo atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Kitoks aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų, kad bet koks administracinis nusižengimas, padarytas dėl neatsargumo ir aplaidumo, kuriuo nėra padaroma didelė žala, bÅ«tų pagrindas neskirti administracinės nuobaudos, kas iÅ¡kreiptų ANK 34 straipsnyje nustatyto reguliavimo esmę.

Dėl Å¡ios priežasties darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, tinkamai individualizavo apeliantui skirtinos administracinės nuobaudos – baudos dydį ir pagrįstai skyrė mažesnę nei ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytÄ â€“ 500 Eur baudÄ . Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų 24. Apeliantas skunde taip pat kvestionuoja teisminę praktikÄ , kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad aptartos bylos yra administracinės, o ne administracinių nusižengimų bylos.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiuo aspektu pasisakytina, kad iš esmės analogiški skundo argumentai dažniausiai ir yra nagrinėjami administracinių bylų teisenoje, todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi aktualia teismų praktika. Tai, kad šiuo atveju apeliantas nėra juridinis asmuo, nėra aplinkybė, dėl kurios rėmimasis minėta teismų praktika būtų nepagrįstas. Pastebėtina, jog ir pats apeliantas apeliaciniame skunde remiasi, be kita ko, administracinių teismų praktika tokio pobūdžio bylose.

25. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamÄ nutartį, tinkamai įvertino nustatytas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė įstatymÄ , pasisakė dėl visų esminių skundo argumentų, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : V. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ . Teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė