2024-12-30 Nr. AB-18746-3-61-3-06165-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-877-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06165-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Pakistano Islamo Respublikos piliečio M. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Pakistano Islamo Respublikos pilietis M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 24S235678 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760314910 (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neišsiųsti jo (pareiškėjo) iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, ir laikyti jo Leidimą galiojančiu, kol teismas priims galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, kad jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, t. y. iš savo ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos (dėl to komplikuotųsi susiklostę jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, jį atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos, būtų ypatingai pažeistos jo teisės). Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, jis neteks darbo, praras būstą. Pareiškėjas nurodė, jog jau seniai išvyko iš Pakistano Islamo Respublikos, kurioje yra nutraukęs visus socialinius ryšius ir neturi giminių. Pareiškėjas tvirtino, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis būtų paliktas be gyvenamosios vietos, turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo ir / arba tapti benamiu. Pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę, jis taip pat neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų.

Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog sunkiai bendrauja lietuvių ar rusų kalbomis, be to, jis ruošiasi pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) išdavimo, todėl tikisi, kad Lietuvos Respublikoje liks legaliai. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nekelia realaus pavojaus ar grėsmės valstybės saugumui, o Sprendimas priimtas neatlikus visų reikšmingų aplinkybių vertinimo, grindžiamas nepagrįsta informacija. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendimas savaime neįpareigoja jo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau galiojant tokiam sprendimui, pareiškėjas nebegali ne tik teisėtai likti Lietuvos Respublikoje, bet ir prašyti laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. A. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju priimtame Sprendime Migracijos departamentas neįpareigojo pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas, atsižvelgęs į šią aplinkybę, nepripažino pagrįstais pareiškėjo prašymo argumentų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. kad jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir dėl to jam (pareiškėjui) bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas pabrėžė, kad vien prielaida, jog asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, šiuo atveju socialinių ir ekonominių santykių komplikacijas, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti priešingas išvadas.

Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jis neteks darbo, praras būstą, kad artimiausiu metu pateiks prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šią jo poziciją, t. y. naujos darbo sutarties, nuomos sutarties, įrodymų apie kreipimąsi dėl naujo leidimo ar pan. Teismas pastebėjo ir tai, kad pareiškėjas disponuoja galimybe patirtus finansinius nuostolius išsiieškoti iš valstybės, naudodamasis žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atlyginimo institutu.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais dėl galimų ateityje sprendimų, galimos atsirasti žalos ir nepatogumų, t. y. jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o prašo teismo prevenciškai ginti jo teises.

Teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymas arba kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

III. Pareiškėjas M. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį ir priimti naują – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. neišsiųsti jo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, laikyti Leidimą galiojančiu iki kol teismas priims galutinį sprendimą nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Pareiškėjo vertinimu, teismo nutartis yra nepagrįsta, priimta neįvertinus, kad su pradiniu skundu buvo pateikti visi jo (pareiškėjo) statusą pagrindžiantys dokumentai ir duomenys. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino įrodymų, kuriais buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat, kad jis (pareiškėjas) nebuvo išklausytas byloje.

Pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, kad prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos nustatytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas nurodo, jog seniai yra išvykęs iš Pakistano Islamo Respublikos, kurioje yra nutraukęs visus ryšius ir neturi giminių; jį grąžinus į kilmės valstybę, jis geriausiu atveju turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo ir / arba tapti benamiu; jam neturint teisėto statuso Lietuvos Respublikoje ir grąžinus jį į kilmės valstybę, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų, o tai turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjas tvirtina, kad jis pagrindė reikalavimą dėl Sprendimo neteisėtumo, ir nurodo ABTĮ nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo administracinėse bylose; UTPĮ nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimu; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Europos Sąjungos piliečio statusu, teise laisvai judėti bei šios teisės ribojimu. Pareiškėjas taip pat nurodo subjektus, kurie priima sprendimą (ne)uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, draudimo atvykti trukmės individualizavimą ir tokio sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėjo vertinimu, priimtas Sprendimas yra per griežtas, neteisėtas ir prieštaraujantis UTPĮ ir viešajai tvarkai.

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog nėra atlikęs pažeidimų, nesislėpė nuo pareigūnų, aktyviai bendradarbiauja ir atsako į visus atsakovo skambučius ar klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo Pakistano Islamo Respublikos piliečio M. A. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neišsiųsti jo (pareiškėjo) iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, bei laikyti Leidimą galiojančiu iki kol teismas priims galutinį sprendimą nagrinėjamoje administracinėje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nustatęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo administracinėje byloje vykdymas arba nepritaikius jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir laikydamasis pozicijos, kad jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti patenkintas, atskirajame skunde teigia, jog nebuvo įvertinti jo pateikti įrodymai kartu su skundu, kuriais buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat, kad pareiškėjas nebuvo išklausytas nagrinėjant bylą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neišsiųsti jo iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, ir laikyti jo Leidimą galiojančiu iki kol teismas priims galutinį sprendimą šioje administracinėje byloje.

Prašymą taikyti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, jis neteks darbo, praras nuomojamą būstą, o grįžęs į Pakistano Islamo Respubliką turėtų kreiptis dėl socialinės paramos, kadangi su šia valstybe yra nutraukęs visus ryšius, joje neturi giminių, be to, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų nagrinėjamoje byloje.

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 24S235678, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta pareiškėjui išduotą Leidimą grąžinti Migracijos departamento teritoriniam skyriui.

Pagal iki 2024 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos UTPĮ 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2021 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XIV-816 redakcija) nuostatas, apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – šio įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 21 punkte nurodytais pagrindais. Nuo 2024 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2024 m. birželio 20 d. įstatymas XIV-2784, kurio 35 straipsniu nuspręsta pripažinti UTPĮ 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą netekusiu galios. UTPĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal UTPĮ 127 straipsnio 5 dalį, sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Taigi, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, sprendimo dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo: apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį ir jo nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti pritaikytos šios priemonės, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Šioje byloje pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad priimti sprendimai dėl jo (pareiškėjo) grąžinimo / išsiuntimo į jo kilmės valstybę. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl patirs didelę žalą – neteks darbo, praras nuomojamą būstą, grįžęs į Pakistano Islamo Respubliką neturės kur gyventi, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, nesant duomenų, jog atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę procedūrą, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad nagrinėjamu atveju yra būtina laikyti jo Leidimą galiojančiu, t. y. leisti jam (pareiškėjui) ir toliau dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Leidimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjas dirba, nuomojasi butą ir / ar gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, taip pat savaime nėra pagrindas taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, nes jis neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog neleidus jam toliau dirbti pagal Leidimą, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis, be kita ko, netektų galimybės teisme duoti paaiškinimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog Regionų administraciniame teisme 2024 m. gruodžio 18 d. vyko rašytinis teismo posėdis (pareiškėjas prašė, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka), kuriame buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas ir priimtas sprendimas, kuriuo netenkintas skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą. Dėl to darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę būti išklausytas teisme.

Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Pareiškėjas nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus konstatuoti, kad šiuo atveju nepritaikius jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, neatitaisomai bus pažeisti jo teisės ir teisėti interesai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė