2019-07-17 Nr. AB-14500-3-62-3-01996-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4422-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01996-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. jam atvykus į Kauno TI nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu ir nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas, be to, nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui nebuvo leista pasivaikščioti lauke. Pareiškėjas yra nuteistasis, todėl turėjo teisę gryname ore vaikščioti 3 valandas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir diskomfortą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimasis, kaip tai nustato teisės aktai. Karšto vandens tiekimas į kameras nėra reglamentuotas, tačiau esant asmenų prašymams, į kameras išduodamas šiltas vanduo gėrimui pasigaminti, tokia kalinamųjų teisė nurodyta Kauno TI informaciniuose stenduose. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir SVĮ). Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys apie orumo pažeminimą laikytinas deklaratyviu, neargumentuotu ir turi būti atmestas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018 Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo veiksmus, nesudarant galimybės pareiškėjui nusiprausti duše po šiltu vandeniu, atvykus į Kauno TI 2016 m. rugpjūčio 24 d., pripažino neteisėtais, o pareiškėjas nenurodė nei teisės aktais, nei bylos faktais paremtų argumentų, dėl kurių tokia pirmosios instancijos išvada turėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. buvo nuteistasis (pareiškėjui priimtas nuosprendis buvo įsiteisėjęs). Iš pareiškėjo argumentų, atsakovo atstovo atsikirtimų galima daryti tik prielaidą, kad pareiškėjas buvo nuteistasis, laikinai perkeltas į izoliatorių iš pataisos namų. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė pareiškėjo statuso (teisinės padėties), nors tai yra esminė teisiškai reikšminga aplinkybė bylai išnagrinėti. Būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjas buvo suimtasis, ar suimtiesiems asmenims prilygintas asmuo, ar buvo nuteistasis, kuriam taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos dėl pasivaikščiojimo trukmės.

III. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu, iš naujo išnagrinėję pareiškėjo E. V. skundą, jį tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas Kauno TI nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš Alytaus pataisos namų į Kauno TI atvyko 2016 m. rugpjūčio 24 d., o 2016 m. rugpjūčio 26 d. išvyko į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

11. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam atvykus į Kauno TI nebuvo atliktas sanitarinis švarinimasis ir neleista nusiprausti po šiltu vandeniu, Kauno TI pareigūnai atsisakė pareiškėjui atnešti karšto vandens, kad jis galėtų apsiprausti kameroje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno TI pateikto Atvykusių suimtųjų, nuteistųjų sanitarinio švarinimosi apskaitos žurnalo išrašo duomenimis bei darė išvadą, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui atvykus į Kauno TI, jam buvo atliktas sanitarinis švarinimas. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Kauno TI nustatyta tvarka tvarkomo žurnalo duomenimis. Vis dėl to, teismas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d. – 2016 m. rugpjūčio 26 d. dėl vandentiekio sistemos priežiūros darbų buvo apribotas šilto vandens tiekimas Kauno TI, šiuo laikotarpiu Kauno TI laikomiems asmenims buvo suteikiama galimybė nusimaudyti duše po šaltu vandeniu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė leidžia teigti, jog atvykusiam į Kauno TI pareiškėjui sanitarinis švarinimas buvo atliktas, tačiau Kauno TI nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad teisė pasinaudoti karštu vandeniu duše jam nebuvo užtikrinta. Vis dėl to teisės aktuose šilto vandens tiekimas į kitas tardymo izoliatoriaus patalpas, nagrinėjamu atveju – į kameras, nenustatytas, todėl Kauno TI, neužtikrinęs prausimuisi skirto šilto vandens tiekimo į kamerą, į kurią buvo paskirtas pareiškėjas, jo teisių nepažeidė.

12. Dėl pasivaikščiojimų kiemelyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namų pateiktos pareiškėjo asmens bylos 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažymos Nr. 15287 duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Kauno TI, ginčo laikotarpiu spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimo trukmę, privalėjo vadovautis SVĮ 12 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir BVK nuostatomis. Teismas sprendė, kad 2016 m. rugpjūčio 24 ir 25 d. Kauno TI neužtikrino pareiškėjui teisės į BVK nustatytos trukmės pasivaikščiojimą.

13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių jo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą.

IV. 14. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino pareiškėjo teisių pažeidimus ir jo dėl to patirtą žalą. Pareiškėjas pažymi, jog buvimas gryname ore yra viena iš specialiųjų teisų, kuri užtikrina pareiškėjo sveikatą. Pareiškėjui nesudarius teisės atvykus į Kauno TI nusiprausti po šiltu dušu, buvo pažeista jo teisė į asmens higieną, tai pareiškėjui sukėlė nepatogumų, jis jautėsi pažemintas. Pareiškėjo prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis yra adekvatus padarytiems pažeidimams ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas nurodo, jog nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo vienkartiniai, smulkūs, todėl negalėjo pareiškėjui sukelti juntamų žymių neigiamų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdą – teisių pažeidimo pripažinimą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, nes teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 19. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti karštu vandeniu duše, taip pat kad Kauno TI neužtikrino pareiškėjui teisės į BVK nustatytos trukmės pasivaikščiojimą, pripažino šių jo teisių pažeidimą, tačiau nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

20. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei jo skundą tenkinti visiškai, t. y. priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtos žalos dydį ir nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo. Atsakovas apeliacinio skundo byloje neteikė.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Kaip minėta, pareiškėjas iš esmės sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ginčo laikotarpiu (2016 m. rugpjūčio 24–26 d.) nustatytų jo teisių pažeidimų apimtimi, šios teismo sprendimo dalies neginčija, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimai nebuvo tokie, už kuriuos pareiškėjui turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pasak pareiškėjo, neužtikrinant teisės į pasivaikščiojimą nebuvo pakankamai užtikrinta jo teisė į gerą sveikatos būklę, o teisės nusiprausti po šiltu vandeniu neužtikrinimas neleido pareiškėjui tinkamai pasirūpinti asmens higiena, dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

24. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos, susijusios su teisės pasivaikščioti gryname ore 2016 m. rugpjūčio 24–26 d. pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildino iš Kauno TI veiksmų nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. neužtikrinant pareiškėjui galimybės pasivaikščioti gryname ore 3 val. jam atvykus etapu į Kauno TI, pareiškėjas kėlė ir 2017 m. gegužės 3 d. skunde, kuris buvo išnagrinėtas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1736-402/2017 (įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-920-438/2019). Minėtoje administracinėje byloje teismas nustatė, kad teisme jau yra nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno TI (teisminio proceso Nr. 33-62-3-01996-2016-8), kurioje pareiškėjas kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo 2016 m. rugpjūčio 26 d. dėl to, kad jam atvykus etapu į Kauno TI nebuvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgęs į šias aplinkybes Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1736-402/2017 E. V. skundo dalį dėl neturtinės žalos, susijusios su 2016 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui neužtikrinta galimybe pasivaikščioti gryname ore, atlyginimo paliko nenagrinėtą.

25. Atsižvelgdama į Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1736-402/2017 nustatytas aplinkybes, kad 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 26 d. laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI buvo atvykęs 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir išvyko 2016 m. rugpjūčio 26 d., taip pat į tai, kad ginčą dėl teisės pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas minėtoje byloje (taip pat ir šioje byloje) kėlė būtent dėl tų dienų, kuriomis etapu atvyko į Kauno TI, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1736-402/2017 yra padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas – vietoje 2016 m. rugpjūčio 24 d., kurią pareiškėjas atvyko į Kauno TI, nurodyta 2016 m. rugpjūčio 26 d., kurią pareiškėjas iš šios įstaigos išvyko, nes ginčas dėl teisės į pasivaikščiojimą gryname ore 2016 m. rugpjūčio 26 d. administracinėje byloje Nr. I-1736-402/2017 nebuvo kilęs.

26. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1736-402/2017 pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl Kauno TI 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažeistos pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore palikus nenagrinėtą, nėra pagrindo konstatuoti, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bei taikyti ABTĮ 103 straipsnio 2 punktą (t. y. nutraukti nagrinėjamą bylą pagal šią pareiškėjo skundo dalį).

27. Nustačiusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertins, ar pagrįstai Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais už 2016 m. rugpjūčio 24–26 d. nustatytus pažeidimus.

28. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant šiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes (patirtos žalos dydį ir mastą), pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

29. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Kauno TI veiksmai, ginčo laikotarpiu neužtikrinant pareiškėjui teisės nusiprausti po šiltu dušu, taip pat teisės į tinkamą pasivaikščiojimą gryname ore, yra neteisėti. Vis dėlto, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju dėl šių neteisėtų atsakovo atstovo Kauno TI veiksmų nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažinimas, jog Kauno TI nesilaikė teisės aktų reikalavimų, yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

30. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, jog neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

31. Neatmestina, jog Kauno TI veiksmai pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

32. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis (2016 m. rugpjūčio 24–26 d.) buvo itin trumpas. Be to, pasivaikščioti gryname ore 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas, nors ir trumpesniam laikui nei nustatyta įstatyme, buvo išvestas, pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše po šaltu vandeniu. Tokie Kauno TI veiksmai, ypač vasaros laikotarpiu, pareiškėjui negalėjo sukelti sudėtingų ar sunkiai įveikiamų kliūčių pasirūpinti savo asmens higiena ir (ar) sukelti sveikatos sutrikimų bei intensyvių dvasinių išgyvenimų, šių veiksmų negalima laikyti intensyviais. Pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, jog minėtais Kauno TI veiksmais jam buvo padaryta ilgalaikė, neatitaisoma žala ar žalingas poveikis sveikatai, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė