2016-05-03 Nr. AB-9780-3-61-3-03188-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3135-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03188-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.3, 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. (P. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. D. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 15PR-71 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (15/6-12) 15PR-71); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas Nr. (15/6-12) 15PR-71 yra grindžiamas Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. gegužės 27 d. išvada Nr. (15/6-12) 19PR-71RN „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Išvada). Šis sprendimas nepagrįstas. Departamentas nesuteikė pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, taip pat dėl to, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. gegužės 4 d. vykusios užsieniečio apklausos metu jis nurodė, jog 2008 m. rugpjūčio mėn. išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Rusijos Federaciją dirbti, dirbo Maskvoje, tačiau 2015 m. balandžio 30 d. iš Rusijos Federacijos išvyko į Baltarusijos Respubliką, o vėliau – į Lietuvą. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 25 d. vykusios pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu papildomai paaiškino (patikslino), jog 2008 m. iš kilmės valstybės jis pirmiausiai išvyko į Kazachstaną, tik po to – į Rusijos Federaciją, kur dirbo Maskvoje, tačiau ten prasidėjo labai sunkus gyvenimas, buvo neįmanoma išgyventi, t. y. nėra darbo dėl suprastėjusios ekonominės padėties, todėl 2015 m. balandžio 30 d. iš Rusijos Federacijos išvyko į Baltarusijos Respubliką, o iš ten – į Lietuvą. Kaip vieną iš atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų pareiškėjas nurodė tikslą dirbti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje, kadangi nei kilmės valstybėje, nei Rusijos Federacijoje neįmanoma susirasti darbo. Tačiau pareiškėjas taip pat nurodė ir pagrindinę išvykimo iš kilmės valstybės priežastį, paskatinusią palikti šalį ir ieškoti geresnio gyvenimo, t. y. aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) jį vertė kariauti su (duomenys neskelbtini), o jis nenorėjo to daryti, todėl buvo priverstas išvykti. Pareiškėjo nuomone, Departamentas turėjo tinkamai atlikti pirminę apklausą arba atlikti papildomą apklausą, siekdamas išsiaiškinti, ar šiuo metu pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę atveju jo nepersekiotų (duomenys neskelbtini). Departamentas nesiaiškino nei pareiškėjo patirto persekiojimo masto, nei pobūdžio, taigi, tinkamai neatliko pareiškėjo pateikto prieglobsčio nagrinėjimo procedūros. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo nepagrįstai pripažintas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko buvo priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovo teigimu, prieglobsčio teisėje tarptautinės apsaugos suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Subjektyvūs faktoriai yra baimė sugrįžti į kilmės valstybę ir būti joje persekiojamam, tačiau apie visiškai pagrįstos baimės pagrįstumą sprendžiama, atsižvelgus į objektyvią situaciją: baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimai ir pan., t. y. prieglobsčio prašytojas turi pateikti individualaus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos (Vilvarajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta, t. y. pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis (administracinės bylos Nr. A858-901/2010, Nr. A822-334/2010, Nr. A858-10/2012, Nr. A502-449/2013).

Prieglobsčio procedūroje tik vienu atveju prieglobstis suteikiamas automatiškai, netaikant individualumo principo, kai prieglobsčio prašytojo grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui iškiltų realus pavojus patirti Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB (išdėstyta nauja redakcija Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų) (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžtus smurtinius veiksmus, vien dėl buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto, tačiau kuris kyla būtent tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. tik tada prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų būtent su jo asmeniu susijusių aplinkybių.

Pareiškėjas, teigdamas, kad Departamentas nepagrįstai konstatavo, jog jis neatitinka tarptautinės apsaugos kriterijų, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o tik atkartojo jo asmens byloje užfiksuotus duomenis, kuriuos Departamentas tinkamai ištyrė bei įvertino, t. y. tik atlikus išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir vertinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjo prieglobsčio motyvai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo P. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 2 d. apie 20.30 val. Lavoriškių užkardos veikimo teritorijoje pastebėti du asmenys, vienas iš jų buvo pareiškėjas P. D.; pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nebuvo vizos, suteikiančios teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas sulaikytas ir pristatytas į Lavoriškių užkardą (asmens byla, b. l. 1, 2, 6–7). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyrius 2015 m. gegužės 3 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-5-00083-15 informavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorę apie tai, kad 2015 m. gegužės 2 d. VSAT Vilniaus rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl P. D. įvykdytos nusikalstamos veikos, t. y. dėl to, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 2 d. apie 19.05 val. Vilniaus rajone, Lavoriškių seniūnijoje, Lavoriškių kaimo prieigose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1158–1159, ne per valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės punktus tyčia, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos sieną, eidamas pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalis) (asmens byla, b. l. 4–5). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2-11.-976-834/2015 nutarė laikinai sulaikyti pareiškėją VSAT Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesiams, t. y. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., bet ne ilgiau iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje (asmens byla, b. l. 20–21). Pareiškėjas 2015 m. gegužės 4 d. buvo perduotas VSAT Užsieniečių registracijos centrui (asmens byla, b. l. 22).

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 4 d. užsieniečio apklausos metu, be kita ko, nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, iš kilmės valstybės išvyko 2008 m. rugpjūčio mėnesį į Rusijos Federaciją, dirbo Maskvoje. 2015 m. balandžio 30 d. vyko iš Rusijos Federacijos į Baltarusiją, vyko dirbti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Į Lietuvos Respubliką atvyko 2015 m. gegužės 1 d., pėsčiomis nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Grįžti į kilmės valstybę nepageidauja, nes neįmanoma susirasti darbą (asmens byla, b. l. 10–11).

Pareiškėjas 2015 m. gegužės 4 d., atsakydamas į klausimus, be kita ko, paaiškino, kad gimė 1964 m. (duomenys neskelbtini). 2005 m., pardavęs butą (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), kadangi norėjo užsiimti žemės ūkiu (duomenys neskelbtini). Nuo 2006 m. gavo vidinį (duomenys neskelbtini) pasą bei (duomenys neskelbtini) pilietybę, tačiau save laiko (duomenys neskelbtini). 2008 m. tarp (duomenys neskelbtini) ir Rusijos kilo karas, todėl nuo 2008 m. persikėlė gyventi į Maskvą. 2015 m. balandžio mėnesio pabaigoje išvyko iš Maskvos į Minską.

Dar Maskvoje susipažino su kitu (duomenys neskelbtini) ir su juo kartu mikroautobusu atvažiavo iki Minsko. Minske pareiškėjas per pažįstamus susirado žmogų, padėjusį atvykti iki Baltarusijos – Lietuvos sienos. Pažįstamas davė vienkartinį telefono vairuotojo telefono numerį, kuris galėtų nuvežti iki Baltarusijos – Lietuvos sienos, telefono numerio neprisimena, neprisimena, ar išsisaugojo numerį telefone, mano, kad ne. Su vairuotoju, turėjusiu nuvežti prie sienos, buvo suderinta iš anksto, pareiškėjui dar būnant Maskvoje; už atvežimą prie valstybės sienos vairuotojui sumokėjo 200 JAV dolerių. 2015 m. gegužės 1 d. apie 22.00 val. su kitu (duomenys neskelbtini) iš Minsko su vairuotoju išvyko link valstybės sienos, važiavo apie 3 valandas; atvykus prie Baltarusijos – Lietuvos sienos vairuotojas išleido kažkur prie miško, tolumoje buvo matyti kažkokia gyvenvietė ir nurodė, kokia maždaug kryptimi reikia eiti, norint pasiekti Lietuvą.

Vietovės, į kurią buvo atvežtas nežino, ten buvo pirmą kartą. Eidamas miškais vadovavosi žemėlapiu, telefone navigacija neįdiegta, klaidžiojo apie 15 valandų, tiksliai pasakyti negali. Pareiškėjas suprato, kad perėjo valstybės sieną, kai Lietuvos pusėje pamatė kitus švarius miškus (Baltarusijos pusėje miškai nešvarūs, pilni šiukšlių). Jokių valstybės sieną žyminčių ženklų nematė, nebuvo jokios metalinės tvoros, stulpų, matė, kad lyg ir buvo kažkoks smėlio plotas, per kurį perėjo, taip pat tolumoje matė prožektorines šviesas, iš to maždaug ir orientavosi, į kurią pusę eiti.

Tolumoje matė kažkokį bokštą. Kkai sulaikė pareigūnai, galutinai suprato, kad yra Lietuvoje. Lietuvoje norėjo susirasti darbą, susikurti geresnį gyvenimą, žinojo, kad Lietuvoje yra daug (duomenys neskelbtini), todėl manė, kad būtų neprapuolęs. Jis yra automechanikas, galėtų save realizuoti šioje srityje. Žinojo, kad norint teisėtai patekti į šalį reikalinga viza, tačiau jos nepasidarė, kadangi neturėjo pinigų nei vizai, nei užsienio pasui (nei vidiniam), todėl nutarė eiti pėsčiomis per Baltarusijos – Lietuvos sieną neteisėtai, dėl tokio savo poelgio labai gailisi, pasižada daugiau taip nedaryti, supranta ir suvokia, kad perėjęs valstybės sieną pasielgė neteisėtai (asmens byla, b. l. 12–13).

Pareiškėjui 2015 m. gegužės 7 d. paaiškinta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje bei sulaikymo VSAT Užsieniečių registracijos centre pagrindai, VSAT Užsieniečių registracijos centro vidaus tvarkos taisyklės, taip pat pareiškėjas informuotas, kad jam pradėta išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) procedūra, supažindintas su pasiruošimo išsiuntimo vykdymui eiga bei terminais, paaiškinta kelionės dokumento gavimo tvarka bei terminai (asmens byla, b. l. 30). Pareiškėjas prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu (apklausos metu buvo užtikrintas vertimas iš lietuvių kalbos į pareiškėjui suprantamą (duomenys neskelbtini) kalbą ir iš (duomenys neskelbtini) kalbos į lietuvių kalbą), be kita ko, nurodė: jis yra stačiatikis, (duomenys neskelbtini), gimtoji kalba – (duomenys neskelbtini), taip pat moka rusų ir mingrelų kalbas.

Prieš 15 metų turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę, dabar turi (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. Turi vidurinį išsilavinimą, automechaniko ir vairuotojo profesijas, paskutiniu metu dirbo Maskvoje pagalbiniu darbininku statybose. Iš kilmės valstybės išvyko 2008 m. rugpjūčio mėn., nes turėjo problemų, išvyko į Kazachstaną. Pareiškėjo namas yra sudegęs, jis neturi kur grįžti gyventi. 2008 m. (duomenys neskelbtini) jį vertė kariauti su (duomenys neskelbtini), o jis nenorėjo, tada ir išvyko. Kai Rusijoje prasidėjo labai sunkus gyvenimas, tapo neįmanoma išgyventi (nėra darbo), labai suprastėjo ekonominė padėtis, prasidėjo nedarbas, pareiškėjas atvyko į Europą dirbti.

Iš Maskvos išvyko 2015 m. balandžio 28 d. automobiliu su kitu (duomenys neskelbtini), vyko taksi automobiliu iki Minsko, iš Minsko – kitu taksi automobiliu iki Lietuvos, už tai, kad iš Minsko nuvežtų iki pasienio, sumokėjo 200 JAV dolerių, sieną kirto su žemėlapiu. Lietuvos Respublikos viza pareiškėjui nebuvo išduota. Į Lietuvą atvyko 2015 m. gegužės 2 d., nes nori čia gyventi ir dirbti, į kilmės valstybę grįžti nepageidauja (asmens byla, b. l. 32–37).

VSAT Užsieniečių registracijos centro Štabo tyrimo skyrius 2015 m. gegužės 25 d. rašte Nr. (21/26)-3RŲ-85(RN) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio P. D.“ Departamento Prieglobsčio reikalų skyriui pasiūlė pripažinti prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini) piliečio P. D., gim. (duomenys neskelbtini), prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje akivaizdžiai nepagrįstu (asmens byla, b. l. 40–41). Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. gegužės 27 d. išvadoje Nr. (15/6-12) 19PR-71RN, be kita ko, pateikė siūlymą nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios daryti išvadą, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo ar smurto, dėl šios priežasties prašymo pateikimo motyvai visiškai neatitinka Įstatyme 86 ir 87 straipsnių nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (asmens byla, b. l. 49–54).

Departamento direktorius 2015 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. (15/6-12) 15PR-71 nusprendė:

1) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D., gim. (duomenys neskelbtini), laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jis pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį;

2) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D., gim. (duomenys neskelbtini), prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; 3) įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D. bei įsigaliojus galutiniam sprendimui jo baudžiamojoje byloje ir atlikus bausmę, jei tokia bus paskirta, ir nesant priežastims, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini);

4) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D. atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. (15/6-12) 15PR-71 atsakovas nurodė, jog P. D. asmeniškai nepatyrė jokių veiksmų, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupos, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie gali būti laikomi „persekiojimu“ Įstatymo bei Konvencijos prasme. Nėra pagrindo ir prielaidai, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti persekiojimas, susijęs su jo rase, išpažįstama religija, tautybe, etnine grupe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Konstatuotina, kad P. D. neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) bei P. D. bylos faktinę medžiagą, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

Taip pat remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, konstatuotina, kad P. D. kilmės šalyje negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad P. D. pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo ir kuris dėl šios priežasties akivaizdžiai neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra laikomas akivaizdžiai nepagrįstu.

Pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, kai paaiškėja, kad prieglobsčio prašytojas pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamento sprendimu jam nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį. Pareiškėjui Sprendimas Nr. (15/6-12) 15PR-71 pasirašytinai perskaitytas ir išaiškintas, išvertus į pareiškėjui suprantamą rusų kalbą, 2015 m. birželio 1 d.

Pasisakydamas dėl ginčo dalyko, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas P. D. prašo teismą panaikinti Migracijos departamento 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 15PR-71, įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pasak pareiškėjo, Departamentas turėjo tinkamai atlikti pirminę apklausą arba atlikti papildomą apklausą, siekdamas išsiaiškinti, ar šiuo metu pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę atveju jo nepersekiotų (duomenys neskelbtini). Departamentas nesiaiškino nei pareiškėjo patirto persekiojimo masto, nei pobūdžio, taigi, tinkamai neatliko pareiškėjo pateikto prieglobsčio nagrinėjimo procedūros. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo nepagrįstai pripažintas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko buvo priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

Skundžiamame sprendime pagrįstai įvardyta, kad P. D. asmeniškai nepatyrė jokių veiksmų, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupos, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie gali būti laikomi „persekiojimu“ Įstatymo bei Konvencijos prasme. Nėra ir pagrindo prielaidai, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti persekiojimas, susijęs su jo rase, išpažįstama religija, tautybe, etnine grupe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, kas yra būtina sąlyga norint gauti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Ypač pabrėžtina, kad Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. gegužės 27 d. išvadoje Nr. (15/6-12) 19PR-71RN (asmens byla, b. l. 49–54)) konstatuota, kad pareiškėjas dar 2008 m. rugpjūčio mėn. išvyko iš kilmės valstybės, kad beveik septynerius metus dirbo kitose valstybėse, kad tik atvykęs į Lietuvos Respubliką paprašė prieglobsčio. Teismo vertinimu, aplinkybės, jog karas (duomenys neskelbtini) pasibaigęs prieš daugiau negu septynerius metus, o todėl yra išnykęs bet koks akivaizdus ir realus karo pavojus, jog pareiškėjas septynerius metus neprašė prieglobsčio, o tik uždarbiavo užsienyje, jog pats apklausų metu pirmiausia akcentavo ekonominės naudos ieškojimą, sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Ypač atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas surinko medžiagą (asmens byla, b. l. 43–48), pagal kurią matyti, jog (duomenys neskelbtini) yra demokratinė valstybė, kurioje įmanoma pagrįstai tikėtis valstybės institucijų pagalbos ginant savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas dar kartą pabrėžia, kad karas (duomenys neskelbtini), kuris vyko 2008 m. rugpjūtį, yra pasibaigęs prieš daugiau negu septynerius metus, o todėl yra išnykęs bet koks akivaizdus ir realus karo pavojus. Vadinasi, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog nėra jokių grėsmių pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Teismo vertinimu, Departamentas išsamiai išanalizavo visas aplinkybes, ypač pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tris savaites nuo sulaikymo (2015 m. gegužės 2 d.) nieko nekalbėjo apie persekiojimą, o tik 2015 m. gegužės 25 d. prabilo apie (duomenys neskelbtini) vertimą kariauti (asmens byla, b. l. 32–37), todėl teismas daro išvadą, jog skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pagal įstatymo „Dėl Užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 1 dalį prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo ir kuris dėl šios priežasties akivaizdžiai neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra laikomas akivaizdžiai nepagrįstu. Pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, kai paaiškėja, kad prieglobsčio prašytojas pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamento sprendimu jam nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad Migracijos departamento 2015 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 15PR-71 yra teisėtas ir pagrįstas, o įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas P. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į pareiškėjo išdėstytus argumentus, prašymo suteikti prieglobstį motyvus, netinkamai išsiaiškintos faktinės bylos aplinkybės.

2. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjas prašė suteikti prieglobstį ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kad jis gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) reikalavo, kad pareiškėjas kariautų su (duomenys neskelbtini). Nei atsakovas, nei teismas nesiaiškino, ką pareiškėjas turėjo omenyje teigdamas, kad jį „vertė kariauti“. Atsižvelgiant į skirtingas kultūrines tradicijas, pareiškėjo vartotas terminas „kariauti“ galėjo reikšti ne konkrečiai 2008 m. karą tarp Rusijos ir (duomenys neskelbtini). Karo turinį pareiškėjas galėjo suprasti kitaip, pvz., kaip veiksmus prieš valstybę, kitus neteisėtus veiksmus (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Tai, kad teismas vertino tik 2008 m. karą tarp Rusijos ir (duomenys neskelbtini) rodo teismo sprendimo kryptingumą, o ne siekį išsiaiškinti pareiškėjo tikrąją padėtį. Pareiškėjo persekiojimą gali vykdyti ir nevyriausybiniai subjektai, tokia grėsmė gali kilti ne tik dėl karo.

3. Teismas neteisingai vertino byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas 7 metus nebuvo grįžęs į (duomenys neskelbtini) ir dirbo kitose valstybėse. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas pagrįstai gali jausti baimę grįžti į kilmės valstybę, tokia baimė nebūtinai siejama su ekonominėmis priežastimis. Pareiškėjas visą šį laiką dirbo, nes jam reikėjo pajamų pragyvenimui, tačiau tai savaime nereiškia, kas kilmės valstybėje pareiškėjas nebus persekiojamas.

4. Abejotinas teismo teiginys, kad (duomenys neskelbtini) yra demokratinė valstybė, kurioje galima sulaukti valdžios institucijų pagalbos. Atsakovo rengta medžiaga apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) rodo, kad teismų darbo įtakojimas vis dar yra problema, (duomenys neskelbtini) vis dar netinkamai elgiamasi su sulaikytais asmenimis, tebevyrauja politiškai motyvuoti grasinimai.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindė tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 15PR-71, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. D. nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis bei prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu sprendimu Migracijos departamentas, be kita ko, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam dvejus metus nuo išsiuntimo dienos atvykti į Lietuvą bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie draudimą atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 28 d. sprendime pripažinęs, kad Migracijos departamento 2015 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 15PR-71 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo P. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, nes teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadoms ir argumentams, todėl jų iš naujo nekartoja.

Pasisakydama dėl ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi tik tai, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį. Taigi iš šios teisės normos turinio matyti, jog norint konstatuoti, kad asmens prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, būtina nustatyti bent vieną Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą: tai, kad prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus pagrindimo, jis yra paremtas apgaule arba juo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka.

Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens grąžinimui kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens grąžinimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir LVAT, pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to privalo būti suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija), 4 straipsnio 1 dalį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamame 2015 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. (15/6-12) 15PR-71 Migracijos departamentas konstatavo tai, kad pareiškėjo pateiktos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nesusijusios su Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais, kadangi P. D. asmeniškai nepatyrė jokių veiksmų, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupas, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie gali būti laikomi „persekiojimu“ Įstatymo bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme; nėra ir pagrindo prielaidai, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti persekiojimas, susijęs su jo rase, religija, tautybe, etnine grupe, priklausimu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais; be to, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia atsakovo pozicija sutinka, kadangi minėtas išvadas pagrindžia į bylą pateikti duomenys: be kita ko, ir 2015 m. gegužės 4 d. Užsieniečio apklausos lapas (asmens byla, b. l. 10–11), 2015 m. gegužės 4 d. pareiškėjo pateikti paaiškinimai (asmens bylas, b. l. 12–13), 2015 m. gegužės 25 d. Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolas (asmens byla, b. l. 32–36), taip pat pareiškėjo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas skundas bei apeliacinis skundas, iš kurių matyti, jog pareiškėjas P. D. iš (duomenys neskelbtini) išvyko savo noru ir iš esmės dėl ekonominių motyvų (pirma, norėjo įsikurti (duomenys neskelbtini) ir užsiimti žemės ūkiu, o vėliau – vyko į Rusiją bei kitas šalis, tarp jų galiausiai ir į Lietuvą, ieškodamas darbo, geresnių ekonominių gyvenimo sąlygų).

Nei atsakovui priimant ginčo sprendimą, nei teismui (skunde ar apeliaciniame skunde) pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri leistų manyti, kad jis iš tiesų patyrė persekiojimą ir siekdamas to išvengti išvyko iš kilmės šalies, arba kad galėtų jį patirti grąžintas į kilmės valstybę. Pareiškėjo argumentas, kad (duomenys neskelbtini) jį vertė kariauti prieš (duomenys neskelbtini), abstraktus ir niekuo nepagrįstas. Be to, kaip minėta, pareiškėjas pats nurodė, jog į (duomenys neskelbtini) persikėlė savo noru (norėjo užsiimti žemės ūkiu), nors prieš tai turėjo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

Atsakovo į bylą pateikta informacija, t. y. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus Informacinės grupės 2014 m. gruodžio 31 d. „Asmenų iš (duomenys neskelbtini) prašymų suteiki prieglobstį vertinimo gairės“ Nr. GEO 15/6-3-37 (asmens byla, b. k. 43–48), nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam kiltų grėsmė, kuriai esant asmenims gali būti suteikiama papildoma apsauga. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, tiek atsakovas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo, tiek pirmosios instancijos teismas, palikdamas ginčijamą atsakovo sprendimą nepakeistą, tinkamai atsižvelgė ir į bendrą situaciją pareiškėjo kilmės šalyje.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė