2016-04-26 Nr. AB-9340-3-61-3-05327-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-678-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05327-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo likviduojamos UAB „Unitransa“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas likviduojama UAB „Unitransa“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (1.11)I-9111 dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo negrąžinti permoką pagal Bendrovės 2013 m. lapkričio 14 d. prašymą grąžinti 552 773,70 Lt permoką ir dėl Valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimų išduoti E101LT formos pažymą buvusiems UAB „Unitransa“ darbuotojams pripažinimo negaliojančiais nenagrinėti ir įpareigoti Valdybą iš naujo išnagrinėti 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjos skundą.

Pareiškėjas nesutiko su Valdybos skundžiamu sprendimu, kuriuo Valdyba paliko nenagrinėtu jo 2014 m. lapkričio 6 d. skundą, paduotą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, dėl to, kad pareiškėjas yra praleidęs Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas nurodė, kad tik 2014 m. balandžio 29 d. pateikus patikslintą ieškinio pareiškimą iškilo bylos rūšinio teismingumo klausimas, kuris buvo išspręstas 2014 m. birželio 2 d. nutartimi ir byla pagal teismingumą buvo perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas rėmėsi įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1194-162/2014, kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas dar gali pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pareiškėjo vertinimu, jis praleido terminą skundui paduoti dėl objektyvių aplinkybių, t. y. kol neįsiteisėjo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis nežinojo apie privalomą išankstinį ginčo nagrinėjimą Valdyboje. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė, nepažeisdama nustatyto 20 darbo dienų termino 2014 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į atsakovą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir permokos grąžinimo bei sprendimų panaikinimo. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas savo atsakyme nepateikė jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas elgėsi ne pagal Įstatymo ar ne pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartyje nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo manymu, atsakovas tik formaliai įvertino aplinkybes, o priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo ginčijamuose sprendimuose buvo nurodyta jų apskundimo tvarka. Pareiškėjas informaciją apie skundžiamą Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą buvo gavęs, šių aplinkybių neginčijo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija nėra nuosekli, kadangi jis nurodė, jog apie būtinybę pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sužinojo, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo specialiojoje teisėjų kolegijoje 2014 m. birželio 2 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-76-2014 buvo išspręstas klausimas dėl rūšinio bylos teismingumo administraciniams teismams, tačiau skundą Valdybai pateikė nuo minėtos nutarties priėmimo praėjus beveik pusei metų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, jog buvo objektyvių aplinkybių, trukdžiusių po minėtos nutarties kreiptis nustatytu terminu į Valdybą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad skundą Bendrovė pateikė nepraleisdama 20 darbo dienų nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarties įsiteisėjimo. Atsakovas pabrėžė tai, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartyje buvo nurodyta, jog pareiškėjas dar gali pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne teisme tvarka, jei kreipsis į Valdybą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau, atsakovo teigimu, šios nutarties priėmimas negali būti vertinamas kaip pagrindas daryti išvadą, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl objektyvių aplinkybių. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, atstovaujamam bankroto administratoriaus, keliami aukštesni reikalavimai, susiję su savo teisių, pareigų ir jų įgyvendinimo priemonių žinojimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstė argumentus iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime nurodytiems argumentams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Bendrovės skundą tenkino iš dalies, atnaujino pareiškėjui terminą paduoti skundą Valdybai, panaikino Valdybos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (1.11) T-9111 „Dėl praleisto termino skundui dėl valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų paduoti ir skundo nenagrinėjimo“ ir įpareigojo Valdybą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 6 d. skundą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas yra įrašytas į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą, jis suformuluotas kaip rezoliucija, jame nėra nurodytų jo priėmimo motyvų ar argumentų, o pareiškėjui 2014 m. sausio 2 d. raštu pranešta apie tokį sprendimą ir išaiškinta jo apskundimo tvarka.

Teismo vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad kai pareiškėjas 2014 m. sausio 21 d. su ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir 552 733,70 Lt permokos grąžinimo, jis nebuvo praleidęs termino ginčyti Valdybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo, apie kurį UAB „Unitransa“ bankroto administratoriaus UAB „Simpatija“ įgaliotam asmeniui pranešė 2014 m. sausio 2 d. raštu. Tai, kad pareiškėjas privalėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, Bendrovė sužinojo įsiteisėjus 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarčiai, t. y. 2014 m. spalio 15 dieną. Pareiškėjas su skundu į Valdybą kreipėsi 2014 m. lapkričio 6 d., teismo vertinimu, per protingą terminą, pateikdamas argumentuotą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir siekdamas pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas nesutiko su Valdybos argumentais, kad pareiškėja po Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutarties priėmimo per 20 darbo dienų su skundu turėjo kreiptis į Valdybą, nes tuomet jau buvo aiški apskundimo tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pagal pareiškėjo skundą, išsprendus bylos rūšinio teismingumo klausimą, byla toliau buvo nagrinėjama Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui negalėjo būti keliama pareiga pačiam inicijuoti naują ginčą ikiteisminėje institucijoje, kai byla nagrinėjama teisme. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad 2014 m. lapkričio 6 d. skunde nurodytos priežastys pripažįstamos svarbiomis, kurios sutrukdė jam tinkamai ginti pažeistas teises teismine tvarka.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, būtent įsiteisėjus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarčiai pareiškėjas turėjo kreiptis į Valdybą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nors Bendrovės interesus atstovavo bankroto administratorius, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo realiai susiklosčiusių faktinių aplinkybių vertinti kitaip.

Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais ir darė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą dėl objektyvių priežasčių, kurias pripažino svarbiomis ir terminą skundui paduoti atnaujino. Kadangi Valdyba 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime pareiškėjo nurodytas aplinkybes jau įvertino ir jas pripažino nesvarbiomis, perdavus nagrinėti jo prašymą, teismui neatnaujinus termino skundui paduoti, šias aplinkybes Valdyba įvertintų taip pat, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės nebūtų apgintos realiai ir ginčas Valdyboje nebūtų baigtas nagrinėti privaloma išankstine tvarka dėl formaliai įvertintų aplinkybių, kurios, teismo vertinimu, nepriklausė nuo pareiškėjo valios.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas savo išvados, jog Bendrovė apie būtinybę pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka sužinojo tik įsiteisėjus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarčiai, t. y. 2014 m. spalio 15 d., nepagrindė nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis, nei suformuota teismų praktika. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. sausio 2 d. raštu Nr. (7.2)SI-271 buvo informuotas apie Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimų apskundimo tvarką, taip pat tokia tvarka buvo nurodyta Valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimuose.

Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo ir privalėjo žinoti, jog valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimai privalomai skundžiami išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai – Valdybai. Tokia nuostata įtvirtinta ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1, 2 dalyse. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsakovo manymu, terminas dėl kreipimosi į Valdybą galėjo būti pradėtas skaičiuoti vėliausiai nuo Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutarties teismingumo byloje Nr. T-76-2014 priėmimo, o ne nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, nes paaiškėjus, kad tarp šalių kilęs ginčas yra administracinio pobūdžio, pareiškėjo pareiga laikytis tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos buvo akivaizdi.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Bendrovę atstovauja bankroto administratorius, kuriam yra keliami aukštesni įstatymų išmanymo reikalavimai. Atsakovo manymu, vienintelė pareiškėjo nurodyta objektyvi aplinkybė, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo terminas, yra ta, kad Specialiojoje teisėjų kolegijoje 2014 m. birelio 2 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-76-2014 buvo išspręstas klausimas dėl rūšinio bylos žinybingumo administraciniams teismams, tačiau ji nėra objektyviai trukdžiusi pareiškėjui laiku kreiptis į Valdybą dėl valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų panaikinimo ginčą nagrinėjant privaloma išankstine ne teismo tvarka.

Atsakovas pažymi, kad, nepaisant to, kokį sprendimą būtų priėmusi Specialioji teisėjų kolegija, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatytai būtinybei kreiptis į Valdybą dėl ginčo privalomo išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka tai neturėtų įtakos. Atsakovo teigimu, po Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutarties teismingumo byloje Nr. T-76-2014 priėmimo pareiškėjui turėjo būti aišku, kad jo pasirinktos teisinės gynybos priemonės yra netinkamos. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas į Valdybą kreipėsi tik praėjus beveik pusei metų nuo to, kai jam turėjo tapti aišku apie jo 2014 m. sausio 21 d. pasirinktų teisinės gynybos priemonių netinkamumą, todėl kreipimosi į Valdybą terminas negali būti pripažintas protingu, atsižvelgiant į tai, kada pareiškėjui turėjo tapti aišku, kaip jis turi elgtis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Valdybos Klaipėdos skyrius sutinka su apeliaciniu skundu, remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1, 2 dalimis, Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 4, 6, 31 punktais, ir pažymi, kad Bendrovė apie būtinybę pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka sužinojo, kai gavo Valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. sausio 2 d. raštą Nr. (7.2)SI-271, kuriuo pranešta apie Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą, ir 2014 m. kovo 3 d., 2014 m. balandžio 7 d. bei 2014 m. liepos 1 d., kai iš Valdybos Užsienio išmokų tarnybos gavo 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. balandžio 4 d. ir 2014 m. birželio 25 d. sprendimus, o ne 2014 m. spalio 15 d., kai įsiteisėjo Klaipėdos apygardos administracinio 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis. Valdybos Klaipėdos skyrius atkreipia dėmesį, kad ir po 2014 m. birželio 2 d., kai Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. birželio 2 d. nutartimi nustatė, kad byla teisminga administraciniam teismui, Bendrovė nepateikė skundo Valdybai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Valdybos Užsienio išmokų tarnyba sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, pabrėžia, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje yra aiškiai įtvirtinta valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų priimtų sprendimų apskundimo tvarka. Be to, Bendrovei atstovauja bankroto administratorius, kuriam keliami aukštesni įstatymų išmanymo reikalavimai.

Pareiškėjas likviduojama UAB „Unitransa“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas paaiškina, kad, nors Valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. sausio 2 d. rašte Nr. (7.2)SI-271 buvo išaiškinta Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi bei susiklosčiusia teismų praktika, valstybinio socialinio draudimo įmokų permokos grąžinimo klausimą, kaip mokestinį ginčą, perdavė nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Pareiškėjas nurodo Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutartį ir daro išvadą, kad skundo padavimo termino praleidimą lėmė ne subjektyvios, o objektyvios priežastys. Pareiškėjo teigimu, tik įsiteisėjus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarčiai pareiškėjas turėjo kreiptis į Valdybą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, o ne po Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nutarties priėmimo, nes pareiškėjui negalėjo būti keliama pareiga pačiam inicijuoti naują ginčą ikiteisminėje institucijoje, kai byla nagrinėjama teismuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimo, kuriuo pareiškėjui nebuvo atnaujintas terminas skundui dėl valstybinio socialinio draudimo permokų grąžinimo paduoti, o pats skundas paliktas nenagrinėtu.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido terminą, išskirtinėmis ir objektyviai trukdžiusiomis paduoti skundą teisės aktuose numatytu laiku, todėl panaikino atsakovo sprendimą, atnaujino skundo padavimo terminą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo veiksmų, dėl kurių jis praleido skundo Valdybai padavimo terminą, teisiniu vertinimu.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į išskirtinę faktinę ir teisinę situaciją, susiklosčiusią tarp pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens. Pareiškėjui, skirtingai nuo įprastinio valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojo, 2012 m. birželio 26 d. buvo iškelta bankroto byla, 2012 m. lapkričio 19 d. jis Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Toks teisinis UAB „Unitransa“ statusas yra iki šiol. Tuo pačiu laikotarpiu tarp Bendrovės ir atsakovo institucijų prasidėjo teisminiai ginčai dėl duomenų apie pareiškėjo darbuotojų draudžiamąsias pajamas bei valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2004-2009 metų laikotarpį, kurių tarpinis rezultatas buvo Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas negrąžinti pareiškėjui 552 733,70 Lt valstybinio socialinio draudimo permokos bei trisdešimt keturi 2014 m. vasario 26 d. Valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimai dėl UAB „Unitransa“ darbuotojų E101 LT formos pažymų. Šiuos sprendimus pareiškėjas, laikydamasis bendrųjų ieškinio pareiškimo teismingumo taisyklių, esant iškeltai bankroto bylai, 2014 m. sausio 21 d. apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris vėliau savo ruožtu kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegija, o pastaroji savo nutartimi pavedė nagrinėti pareiškėjo reikalavimus administraciniams teismams. Perdavus nagrinėti pareiškėjo reikalavimus Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, šis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ( įsiteisėjusia 2014 m. spalio 15 d.) pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu, nurodęs, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir šia tvarka dar galima pasinaudoti. Pareiškėjas į Valdybą su skundu kreipėsi 2015 m. lapkričio 6 d., kartu prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą.

Taigi pareiškėjas, 2014 m. sausio 21 d. kreipdamasis į Klaipėdos apygardos teismą, nebuvo praleidęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, tik sąžiningai klydo dėl būdo, kuriuo turėtų ginti savo galimai pažeistus teisėtus interesus. Vėlesnis pareiškėjo elgesys buvo nulemtas ne jo paties valios, tačiau bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų procesinių sprendimų. Laikotarpis nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 5 d. nutarties įsiteisėjimo ( spalio 15 d.) iki kreipimosi į Valdybą ( lapkričio 6 d.) yra pakankamai trumpas, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai įvertino kaip protingą terminą kreipimuisi į Valdybą parengti.

Nors apeliaciniame skunde vienu iš pirmosios instancijos teismo sprendimą kritikuojančių argumentų nurodoma, kad pareiškėją atstovavo bankroto administratorius, kuriam keliami aukštesni įstatymų išmanymo reikalavimai, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo reikalaujamas elgesio modelis nagrinėjamu atveju būtų per aukštu elgesio standartu net ir bankroto administratoriui.

Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentus, tačiau pažymėtina, kad įsitikindamas vieno ar kito fakto egzistavimu, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikydamasis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo vadovautis vienos iš šalių pozicija, kaip vertinti byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus. ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Itin formaliai vertinant Bendrovės elgesį nagrinėjamoje byloje minėta jos teisė kreiptis teisminės gynybos būtų neproporcingai pažeista ir prarasta galimybė teisiškai išspręsti ginčą tarp šalių dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius