bd10d77077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P438-81/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01827-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-3394/2011 pagal pareiškėjo Š. K. skundą atsakovui Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Š. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. K-135 „Dėl Š. K. atleidimo iš pareigų“; 2) įpareigoti Tarnybos direktorių paskirti pareiškėją į Tarnybos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo (A lygis 11 kategorija) pareigas, paliekant suteiktą antrą kvalifikacinę klasę; 3) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos susidariusią išeitinės išmokos nepriemoką – 705,52 Lt; 5) įpareigoti Tarnybą išmokėti pareiškėjui priklausančią išeitinę išmoką už 2010 metų sausio ir vasario mėnesius pagal vidutinį mėnesinį darbo užmokestį – 3 433,3 Lt ir vidutinį darbo dienos užmokestį – 166,13 Lt, paskaičiuotus už 2009 metų vasario, kovo ir balandžio mėnesius.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu Tarnybos direktoriaus įsakymu jis buvo atleistas iš Tarnybos Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų (A lygis 11 kategorija) nuo 2009 m. lapkričio 12 d. dėl pareigybės panaikinimo. Tarnybos Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-351 „Dėl Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos struktūros patvirtinimo“ ir Tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 27 d.

įsakymu Nr. K-51 „Dėl Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo patvirtinimo“, panaikinta nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. Apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas buvo informuotas Tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 28 d. pranešimu Nr. SD(3)-565. Šis pranešimas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui, kaip pripažintam neįgaliuoju ir auginančiam du vaikus iki 14 metų, buvo įteiktas prieš 4 mėnesius iki pareigybės panaikinimo.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir buvo priimtas pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta jokių pareigų. Tuo tarpu atsakovas galėjo pasiūlyti pareiškėjui Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybę (A lygis 11 kategorija) arba kitas laisvas žemesnės kategorijos pareigas.

Pareiškėjas įvairiose su informacinėmis technologijomis susijusiose pareigose dirbo beveik dvylika metų. Įvairiose vadovaujančiose pareigose pareiškėjas dirbo šešerius metus. Pareiškėjo nepertraukiamasis darbo stažas Tarnyboje yra vienuolika metų. Todėl, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjas turėjo pirmenybės teisę likti dirbti Tarnyboje. Be to, DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Pareiškėjas yra pripažintas neįgaliuoju (blogai girdi nuo vaikystės, normaliai dirbti gali tik klausos aparatų pagalba) ir augina du vaikus iki keturiolikos metų. Todėl ir dėl šių priežasčių pareiškėjas turėjo pirmumo teisę būti paliktam dirbti darbuotojų skaičiaus sumažinimo atveju. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad įspėjimą apie atleidimą iš darbo jis gavo 2009 m. gegužės 28 d., o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, buvo sumažintas darbo užmokestis. Kadangi pareiškėjui po įspėjimo apie atleidimą buvo sumažintas atlyginimas, išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas skaičiuotina vadovaujantis Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.8. punktu.

Todėl, pareiškėjo nuomone, apskaičiuojant išeitinę išmoką, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis ir vidutinis darbo dienos užmokestis skaičiuotinas ne už 2009 metų rugpjūčio ir spalio mėnesius, o už 2009 metų vasario, kovo ir balandžio mėnesius.

Atsakovas Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei (A lygis 11 kategorija) užimti numatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Pareiškėjo turima radioelektronikos inžinieriaus kvalifikacija įgyta baigus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakultetą, yra technologijos mokslų studijos srities, elektronikos inžinerijos krypties.

Kadangi pareiškėjas neturėjo pareigybės aprašyme numatyto atitinkamo išsilavinimo, jam negalėjo būti pasiūlytos šios pareigos. Žemesnės kategorijos pareigybė, likusi neužimta po reorganizacijos, buvo Tarnybos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 10 kategorija). Tačiau šiai pareigybei užimti numatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą. Šio reikalavimo pareiškėjas neatitiko, todėl Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos jam taip pat negalėjo būti pasiūlytos.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde neteisingai aiškina DK nuostatas, reglamentuojančias pirmenybės teisę būti paliktam darbe darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju. DK 135 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tuo atveju, kai mažinant darbuotojų skaičių, keli darbuotojai, atitinkantys pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius bei specialiuosius reikalavimus, pretenduoja užimti tą pačią pareigybę. Šiuo atveju, pareiškėjas neatitiko pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų, todėl DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatos jam netaikytinos.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. ėjo Informacinių technologijų skyriaus vedėjo (A lygis 12 kategorija) pareigas. Tačiau nuo 2006 m. sausio 2 d. jis buvo perkeltas į žemesnes Informacinių technologijų ir statistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (A lygio 11 kategorija). Tarnybos direktoriaus 2007 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. K-346 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Nuobaudą pareiškėjas skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas 2008 m. birželio 30 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-1543-171/2008) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2008 m. sausio 14 d. pareiškėjo veiklą įvertino patenkinamai ir pasiūlė kelti kvalifikaciją. Tarnybos direktoriaus 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. K-271 pareiškėjas nuo 2008 m. birželio 1 d. buvo paskirtas į Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (A lygis 11 kategorija). Tačiau 2009 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo komisija pareiškėjo veiklą einant ir šias pareigas įvertino patenkinamai bei pasiūlė kelti kvalifikaciją. Tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 26 d.

įsakymu Nr. K-50 pareiškėjui už atsisakymą pateikti veiklos ataskaitą buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-2133-561/09) šį Tarnybos direktoriaus įsakymą pakeitė, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: įpareigojo Tarnybą išmokėti pareiškėjui išeitinės išmokos nepriemoką atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą taikant Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.8 punktą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjo užimta Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta Tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. K-51, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-351 (t. I, b. 1.

13) patvirtinus naują Tarnybos struktūrą, Tarnyboje nebeliko Informacinės sistemos plėtros skyriaus, kuriame dirbo pareiškėjas (šio skyriaus vedėjo pavaduotoju). Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-351 buvo įsteigtas naujas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyrius ir šio skyriaus Informacinių technologijų poskyris. Tarnybos direktorius 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. K-125 pakeitus Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. K-116, Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje buvo įsteigtos 7 pareigybės, iš jų Informacinių technologijų poskyryje – 3 pareigybės. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas.

Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Naujai įsteigto Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą.

Pareiškėjas 1993 metais baigė Vilniaus technikos universiteto Radioelektronikos specialybės kursą ir jam buvo suteikta radioelektronikos inžinieriaus kvalifikacija. Pareiškėjo išsilavinimas neatitinka Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme nustatyto specialaus reikalavimo – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakultetas, 2010 m. vasario 10 d. raštu Nr. 5-26(05), atsakydamas į Tarnybos paklausimą, paaiškino, kad asmuo, 1993 metais baigęs Vilniaus Technikos Universiteto radioelektronikos studijų programą negali pretenduoti užimti pareigybę, kuriai nustatytas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų srities informatikos krypties išsilavinimą.

Pareiškėjui už netinkamą pareigybės aprašyme nustatytų pareigų atlikimą du kartus buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nesugebėjo tinkamai atlikti jam pavestų pareigų. Be to, 2008 m. sausio 14 d. tarnybinės veiklos vertinimo komisija jo veiklą įvertino patenkinamai ir pasiūlė tobulinti kvalifikaciją. Pareiškėjo teiginys, jog naujai įsteigto poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme nustatytas specialusis reikalavimas – turėti informatikos krypties išsilavinimą yra nustatytas siekiant, kad šios pareigybės neužimtų pareiškėjas, yra nepagrįstas.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį į žemesnės kategorijos pareigas asmuo gali būti paskiriamas tik esant jo sutikimui. Pareiškėjui formuluojant reikalavimą taip, kaip jis formuluojamas jo skunde, laikytina, kad pareiškėjas neišreiškė raštu sutikimo užimti žemesnes pareigas, jei jis ir atitiktų pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, tačiau sprendime pasisakytina ir dėl galimybės užimti žemesnės kategorijos pareigybes. Pareiškėjo nurodytos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašyme nustatyti specialieji reikalavimai – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą, turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį darbo rinkos profesinio mokymo sistemoje ir kt.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas šio specialaus reikalavimo neatitinka. Profesinio mokymo įstatymo 2 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad profesinis mokymas – tai mokymas pagal profesinio mokymo programas, padedantis asmeniui įgyti kvalifikaciją ar ją tobulinti. Šio straipsnio 13 punkte nustatyta, kad profesinio mokymo programa – įvairiai formalizuota švietimo programa, kurios turiniu, perteikimo būdais ir metodais siekiama suteikti numatytas kompetencijas. Pirminis profesinis mokymas – profesinis mokymas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti (Profesinio mokymo įstatymo 2 straipsnio 5 punktas), o tęstinis profesinis mokymas – profesinis mokymas, skirtas asmens turimai kvalifikacijai tobulinti ar kitai kvalifikacijai įgyti (Profesinio mokymo įstatymo 2 straipsnio 21 punktas).

Pareiškėjo nurodytos jo vykdytos funkcijos – Tarnybos uždavinių ir funkcijų vykdymas per šiai veiklai būtinų informacinių sistemų kūrimą, plėtrą, darbo organizavimą – nelaikytinos darbo rinkos profesinio mokymo funkcijomis. Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vyriausiesiems specialistams, kaip ir šio poskyrio vedėjui yra nustatytas specialusis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą.

Kaip jau buvo nustatyta, pareiškėjas šio reikalavimo neatitinka, todėl atsakovas neturėjo pareiškėjui siūlyti užimti ir šios pareigybės. Pareiškėjo atleidimo dienai buvo laisva žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (10 kategorija). Iš pareigybės aprašymo matyti, kad šiam specialistui keliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų srities išsilavinimą (t. I, b. 1. 136-137). Pareiškėjas šio reikalavimo taip pat neatitinka, todėl atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti užimti ir šios pareigybės. Tarnyba, nesiūlydama pareiškėjui aukščiau nurodytų pareigų, jo teisių, numatytų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė.

DK 135 straipsnis taikomas tada, kai keli darbuotojai, atitinkantys pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, pretenduoja užimti tą pačią pareigybę. Kadangi pareiškėjas neatitiko pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų, DK normos, reglamentuojančios pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, šiuo atveju pagrįstai nebuvo taikomos. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos datos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos yra išvestinis, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pirminis reikalavimas atmestas, atmestinas ir išvestinis.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti išeitinės išmokos nepriemoką teismas sprendime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintas Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nustato darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos (1 punktas). Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai netaikė Aprašo 6.8 punkto, kuriame nustatyta, kad sumažėjus šio Aprašo 3.1-3.4 punktuose nurodytam darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimais darbo, skaičiuojamasis laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo. Įspėjimas apie pareiškėjo užimamos pareigybės panaikinimą pareiškėjui buvo įteiktas 2009 m. gegužės 28 d. Vadovaujantis Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu ir Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi (redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas po to, kai darbdavio iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, todėl išeitinė išmoka turėjo būti apskaičiuota vadovaujantis Aprašo 6.8 punktu. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui išeitinės išmokos nepriemoką, atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą taikant Aprašo 6.8 punktą.

II. Apeliaciniu skundu pareiškėjas Š. K. prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė tas pačias faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas privalėjo įvertinti atsakovo įvykdytą vidinę reorganizaciją ir nustatyti, ar struktūriniai pertvarkymai yra realūs, ar jie nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti konkretaus darbuotojo atleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007). Anot pareiškėjo, teismas proceso metu aiškinosi, iš kur ir į kokias pareigas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje buvo paskirti valstybės tarnautojai, tačiau savo sprendime dėl to nepasisakė.

Teismas apskritai nevertino atsakovo vidinės reorganizacijos pagrįstumo ir tokios reorganizacijos pasekmių pareiškėjo atžvilgiu. Po reorganizacijos naujai įsteigto Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio uždaviniai ir funkcijos iš esmės nepasikeitė ir liko tie patys, kaip ir prieš tai buvusio Informacinės sistemos plėtros skyriaus, todėl laikytina, kad šio skyriaus reorganizacija niekuo nepagrįsta ir įvykdyta siekiant atleisti pareiškėją iš pareigų. Pareiškėjas nurodė, kad Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai turėjo išlikti identiški Informacinės sistemos plėtros skyriaus pareigybių aprašymuose nustatytiems specialiesiems reikalavimams, vienas iš jų – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą.

Nauja Informacinių technologijų poskyrio funkcija – koordinuoti Tarnybos ESF projektinių paraiškų ir kitų programų rengimą – įtraukta tik į šio poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymą, todėl būtent šios pareigybės specialieji reikalavimai galėtų būti kitokie. Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės ir anksčiau pareiškėjo užimtų pareigybių aprašymuose nurodytos funkcijos, kurias vykdė pareiškėjas, išliko ir naujai įsteigto Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme.

Pareiškėjas akcentavo, kad jis turi tinkamą išsilavinimą bei pakankamai darbo patirties, kad galėtų užimti Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybę. Visas šiai pareigybei priskirtas funkcijas pareiškėjas vykdė eidamas ankstesnes pareigas.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jo darbo patirtį, kompetenciją bei kvalifikacijos tobulinimą patvirtina papildomai teismui pateikti įrodymai – išklausytų kvalifikacijos kursų pažymėjimų kopijos, pareiškėjo valstybės tarnybos vertinimai, trečiųjų šalių rekomendacijos ir kiti dokumentai. Anot pareiškėjo, atsakovas niekada nereikalavo, kad pareiškėjas įgytų kitokį išsilavinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11.1. punktą, nustatant konkrečiai pareigybei reikiamą išsilavinimą, nurodoma studijų sritis (sritys), kvalifikacinis laipsnis ir/ar profesinė kvalifikacija, papildomai galima nurodyti ir studijų kryptį (kryptis); studijų srities galima nenurodyti, jeigu darbo patirtis yra svarbesnė už įgytą išsilavinimą. Tačiau į pastarąją nuostatą nebuvo atsižvelgta. Po reorganizacijos likusios laisvos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų krypties išsilavinimą. Pareiškėjo manymu, ir visoms kitoms šio skyriaus pareigybėms turėjo būti nustatytas analogiškas reikalavimas. Tačiau visų į šias pareigybes priimtų valstybės tarnautojų išsilavinimas nėra socialinių mokslų srities. Tą aplinkybę, kad atsakovas jau anksčiau ruošėsi atleisti pareiškėją pasitaikius tam tinkamai progai, netiesiogiai patvirtina tai, kad 2008 m. buvo galimai suklastoti valstybės tarnautojų registro duomenys – ištrinta istorija apie Š. K. paskyrimą į Informacinių technologijų skyriaus vedėjo pareigas, dėl ko faktinis pareiškėjo stažas nebeatitiko registre rodomų duomenų (2009 m. sausio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-774-331/2008).

Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas specialiai nustatė pareigybės aprašyme reikalavimą, kurio pareiškėjas neatitinka. Toks reikalavimas yra diskriminuojantis ir pareiškėjo amžiaus atžvilgiu. 1988 metais, kai pareiškėjas pradėjo studijuoti radioelektronikos specialybę, informatikos specialybės nebuvo apskritai, o studijų sričių ir krypčių klasifikatorius patvirtintas tik 2001 metais. Todėl tokį specialų reikalavimą gali atitikti tik asmenys, kurie šią specialybę baigė 1994-1995 metais ir vėliau, tai yra ne vyresni kaip 34 metų.

Tuo tarpu pareiškėjui yra 40 metų. Pareiškėjas pabrėžė, kad įvertinus jo išsilavinimą, stažą, darbo patirtį, kvalifikacijos kėlimą, kompetenciją, atliktus darbus, rekomendacijas ir kt., nebuvo jokio pagrindo nepasiūlyti analogiško darbo pobūdžio ir Žmogiškųjų išteklių plėtros įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigų. Teismo sprendime minimas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto atsakymas nėra teisiškai pagrįstas, jame nėra nurodyta jokių faktų, pagrindžiančių pateiktą nuomonę.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad 2009 m. jo tarnybinė veikla buvo įvertinta patenkinamai ir skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, nėra pagrindas atleisti pareiškėją iš pareigų. Atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų galima tuo atveju, kai jo tarnybinė veikla įvertinama nepatenkinamai du kartus iš eilės. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo ir Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio, 7 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio konkuravimo dėl Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės, ši pareigybė buvo ir yra laisva. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatos. Be to, anot pareiškėjo, jis yra pripažintas neįgaliuoju (blogai girdi nuo vaikystės, normaliai dirbti gali tik klausos aparatų pagalba) ir augina du vaikus iki keturiolikos metų.

DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Tačiau, pareiškėjo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, į tai neatsižvelgė.

Atsiliepimu į pareiškėjo Š. K. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertinos byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3394/2011 pareiškėjo Š. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą paliko galioti nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo Š. K. atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas atleistas iš Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė) Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. K-135. Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Kartu Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (Įstatymo 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (Įstatymo 43 str. 1, 2 d.). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-351 patvirtinto naują Tarnybos struktūrą, iš kurios matyti, kad nuo 2009 m. spalio 1 d. Tarnyboje neliko Informacinės sistemos plėtros skyriaus, kurio vedėjo pavaduotojo pareigas iki atleidimo ėjo pareiškėjas, tačiau buvo įsteigtas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyrius. Tarnybos direktorius 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. K-51 (kuris įsigaliojo nuo 2009 m. spalio 1 d.) patvirtino Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą. Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje nustatyti 8 etatai, o šio skyriaus struktūriniame padalinyje – Informacinių technologijų poskyryje – 2 etatai. Šį įsakymą pakeitus Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. K-125, Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje liko 7 etatai (skyriaus vedėjas (A lygis 13 kategorija), vedėjo pavaduotojas (A lygis 11 kategorija), trys vyriausiųjų specialistų pareigybės (A lygis 10 kategorija), viena vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 9 kategorija) ir vienas vyriausiojo specialisto etatas pagal darbo sutartį), o Informacinių technologijų poskyryje – 3 etatai (vedėjas (A lygis 11 kategorija), vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 10 kategorija) ir vienas vyriausiojo specialisto etatas pagal darbo sutartį). Taigi Tarnybos Kokybės priežiūros skyrius buvo reorganizuotas į Žmogiškųjų išteklių plėtros ir politikos įgyvendinimo skyrių su Informacinių technologijų poskyriu, į kurį buvo reorganizuotas Informacinės sistemos plėtros skyrius. Patvirtinus naują Tarnybos struktūrą, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos direktorius 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. K-126 patvirtino Tarnybos struktūrinių padalinių nuostatus, taip pat ir Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus bei šio skyriaus Informacinių technologijų poskyrio.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartyje Nr. A756-346/2011 konstatavo, jog Informacinės sistemos plėtros skyriaus nuostatų ir Informacinių technologijų poskyrio nuostatų lyginamoji analizė duoda pagrindą išvadai, kad po Tarnybos reorganizacijos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje įsteigtas Informacinių technologijų poskyris iš esmės perėmė Informacinės sistemos plėtros skyriaus (kuriame iki reorganizacijos dirbo pareiškėjas) uždavinius ir funkcijas. Tačiau tokios aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjo eita pareigybė po reorganizacijos išliko. Informacinės sistemos plėtros skyriaus funkcijų, taip pat papildomų funkcijų perdavimas Informacinių technologijų poskyriui, darbuotojų pareigybių sumažinimas pagrindžia būtinybės panaikinti pareiškėjo eitą Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę objektyvumą. Akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta ir visos buvusios funkcijos perduotos skyriaus vedėjui nepagrįstai, nėra. Tai, kad dalis Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės pagrindinių funkcijų atitiko Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybėje nustatytas funkcijas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė realiai nebuvo panaikinta. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010 nelaikytina analogiška nagrinėjamai administracinei bylai, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Apelianto nurodytoje nutartyje nepripažinta nei laisva, nei naujai steigiama pareigybė, kurios paskirtis ir veiklos sritys iš esmės buvo tokie patys, tik buvo padidinta pareigybės kategorija, kas nebuvo laikyta kaip naujos pareigybės įvedimas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog 2009 m. gegužės 28 d. Š. K. pranešta, kad 2009 m. spalio 1 d. bus panaikinta jo pareigybė. Vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas turėjo būti atleidžiamas iš pareigų nepaskyrus jo į kitas pareigas iki pareigybės panaikinimo. Tarnybos direktorius 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. K-51, kuris buvo pakeistas Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. K-125, patvirtino Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, kuris įsigaliojo 2009 m. spalio 1 d. Iš Tarnybos 2009 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. SD(3)-1330 matyti, kad Tarnyboje 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo laisvos direktoriaus pavaduotojo (16 kategorija), Personalo skyriaus vedėjo (13 kategorija), Audito skyriaus vedėjo (13 kategorija), Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (10 kategorija) bei Informacinių technologijų poskyrio vedėjo (11 kategorija) pareigybės, kurios nebuvo siūlomos pareiškėjui (vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pagrįstai nesvarstė klausimo dėl laisvų direktoriaus pavaduotojo, Personalo skyriaus vedėjo ir Audito skyriaus vedėjo pareigybių siūlymo pareiškėjui, iki atleidimo ėjusiam pareigas, atitinkančias 11 kategoriją). Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 21 d. posėdžio protokolo matyti, kad, pareiškėjo manymu, jam po Tarnybos reorganizacijos galėjo būti siūlomos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigos, Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo arba vyriausiojo specialisto pareigos.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog Iš Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo matyti, kad šiai pareigybei nustatytas vienas iš specialiųjų reikalavimų turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Atsakovo teigimu, rengiant naujus pareigybės aprašymus, skyriaus vedėjui buvo nustatytas specialus informatiko reikalavimas tam, kad būtų sunormalizuotas skyriaus darbas. Šis reikalavimas nustatytas atsižvelgiant į poskyrio nuostatuose, patvirtintuose direktoriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 126, nustatytus uždavinius bei funkcijas, kuriems reikalingos specialiosios žinios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad tinkamam minėtų uždavinių ir funkcijų atlikimui aukštojo universitetinio ar jam prilyginto fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimo reikalavimo nustatymas nebuvo akivaizdžiai objektyviai nepateisinamas, neprotingas, neesminis ar perteklinis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei buvo nustatytos funkcijos, kurių nebuvo numatyta pareiškėjo eitai Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei. Teismas pažymėjo, jog ši aplinkybė taip pat patvirtino Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei nustatyto specialiojo reikalavimo – turėti aukštąjį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą, objektyvią būtinybę. Ta pačią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir vertindamas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vyriausiųjų specialistų pareigybėms nustatyto specialiojo reikalavimo dėl išsilavinimo būtinybę.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas Vilniaus technikos universitete baigė radioelektronikos specialybės kursą, jam suteikta radioelektronikos inžinieriaus kvalifikacija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo neatitikimą specialiajam reikalavimui turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apelianto nurodytas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto raštas nebuvo vienintelis įrodymas byloje, pagrindęs pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjo atitikties naujai įsteigto Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo, vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymuose nustatytam reikalavimui turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą.

Todėl apelianto abejonės dėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto kompetencijos pateikti nuomonę dėl asmens galimybės pretenduoti užimti pareigybę įgijus atitinkamą išsilavinimą nėra reikšmingos. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neatitiko ir Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei nustatyto anglų kalbos mokėjimo B2 lygmens (iš pareiškėjo gyvenimo aprašymo matyti, kad jo užsienio kalbų (anglų, rusų, vokiečių) mokėjimas atitinka A2 lygį).

Teismas pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Š. K. Tarnyboje nuo 1998 m. spalio 1 d. ėjo vyriausiojo kompiuterininko pareigas, nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas Informacinių technologijų skyriaus vedėju, nuo 2006 m. sausio 3 d. jo tarnyba tęsėsi Informacinių technologijų ir statistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigose, nuo 2008 m. birželio 2 d. perkeltas į Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Teismas akcentavo, jog iš pareiškėjo Tarnyboje eitų pareigybių aprašymų matyti, kad pareiškėjo eitos pareigybės ir joms priskirtos funkcijos buvo išimtinai susijusios su informacinėmis technologijomis. Pareiškėjo gyvenimo aprašyme išvardintos pagrindinės veiklos taip pat išskirtinai apima funkcijas, susijusias su informacinėmis technologijomis. Pareiškėjo manymu, jis galėjo pretenduoti į laisvas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Teismo nuomone, iš minėtos pareigybės aprašymo matyti, kad vienas iš specialiųjų reikalavimų, numatytų šiai pareigybei - turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį darbo rinkos profesinio mokymo sistemoje. Šios pareigybės veiklos sritis – bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų mokymo ir stebėsenos, darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo ir kokybės priežiūros, žmogiškųjų išteklių politikos priemonių įgyvendinimas. Tarp šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijų nurodyta pasiūlymų dėl teisės aktų, reglamentuojančių mokymo vykdymą ir stebėseną, rengimas, pasiūlymų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo organizavimo ir mokymo kokybės priežiūros sistemos teisės aktų projektų rengimas, juridinių ir fizinių asmenų konsultavimas teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugos ir sveikatos mokymą, klausimais ir kt. Atsakovas paaiškino, kad minėtas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su Tarnybos uždaviniais bei funkcijomis, numatytomis Tarnybos nuostatuose, patvirtintuose socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. A1-225.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo eitas pareigas Tarnyboje, padarė išvadą, kad Š. K. priskirtų funkcijų, iš esmės išskirtinai susijusių su informacinėmis technologijomis, vykdymas negali būti prilyginamas atitinkančiu Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei nustatytą specialųjį reikalavimą turėti 3 metų darbo patirtį darbo rinkos profesinio mokymo sistemoje. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas 2009 m. rugsėjo 25 d. užėmė D. A.. Ši tarnautoja nuo 2004 m. lapkričio 2 d. ėjo Tarnybos Mokymo turinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, nuo 2007 m. sausio 25 d. ėjo Tarnybos Mokymo programų skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, šiai tarnautojai priskirtos vykdyti funkcijos, priešingai nei pareiškėjui, buvo tiesiogiai susijusios su darbo rinkos profesiniu mokymu, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl galimos diskriminacijos jo atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytas specialusis reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį žmogiškųjų išteklių plėtros valdymo, mokymo, metodinės, informacinės medžiagos leidybos ir kvalifikacijos srityje. Pareiškėjo teigimu, į šias pareigas priimta R. Ž. neatitiko minėto specialiojo reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei pareiškėjo vykdytos funkcijos, R. Ž. eitos pareigos Tarnyboje paneigia pareiškėjo teiginį dėl dvigubų standartų taikymo skirtingų darbuotojų atžvilgiu. Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatyti specialieji reikalavimai turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų srities išsilavinimą, turėti ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį žmogiškųjų išteklių plėtros valdymo srityje, mokėti anglų, vokiečių arba prancūzų kalbą B1 lygiu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas šių reikalavimų neatitiko, todėl atsakovas, nesiūlydamas pareiškėjui šių pareigų, jo teisių, numatytų Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytas specialusis reikalavimas turėti 3 metų darbo patirtį darbo rinkos profesinio mokymo srityje. Šios pareigybės veiklos sritis – darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo programų vykdymo ir mokymo kokybės priežiūra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo eitoms pareigoms Tarnyboje priskirtas funkcijas, taip pat minėtas pareigas užėmusios L. K. darbo patirtį Tarnyboje, atmetė Š. K. teiginį dėl galimos diskriminacijos jo atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino atsakovo teiginio, jog Tarnyba dėl pareiškėjo kaltės buvo priversta pirkti informacinių technologijų paslaugas iš trečiųjų asmenų, įvertinus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus nelaikytina reikalaujančia atskiros analizės, kadangi neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, minėtu teiginiu nebuvo remtasi konstatuojant įsakymo atleisti pareiškėją iš pareigų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginys, kad Valstybės tarnautojų registro pateiktame 2010 m. spalio 1 d. buvusių laisvų ir užimtų pareigybių sąrašuose nurodyta viena laisva darbuotojo pagal darbo sutartį (koeficientas 13) pareigybė, kuriai nepateiktas joks pareigybės aprašymas, nagrinėjamu atveju dėl laikotarpio neaktualumo neturi reikšmės.

Teisėjų kolegija nenagrinėjo apelianto teiginių dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutarties teisėtumo, kadangi ši nutartis atskiruoju skundu nebuvo apskųsta, pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 21 d. posėdyje patvirtino, kad minėtos nutarties neskųs, sutiko bylos nagrinėjimą tęsti toliau. Teismas pažymėjo, kad minėtame apygardos administracinio teismo posėdyje dalyvavo ir pats pareiškėjas, tačiau prašymų ar papildymų nepateikė. Minėta nutartimi apygardos administracinis teismas priėmė pareiškėjo 2011 m. balandžio 12 d. patikslinto skundo 1, 2 ir 4 reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas inter alia nurodė, jog patikslinto skundo 4 reikalavimu pareiškėjas prašė teismo priteisti jam iš Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikė šį prašymą priimtu, nepaisant pareiškėjo atkreipto dėmesio į pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 21 d. protokolą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo advokatas prašė teismo patenkinti patikslinto skundo reikalavimus, išskyrus jo 4 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartį, pareiškėjo advokato sutikimą su šia nutartimi, protokole įrašyto 4 punkto nedetalizavimą, pripažino, kad pareiškėjo advokatas prašė tenkinti patikslinto skundo reikalavimus, išskyrus 3 jo punktą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo patikslinto skundo 4 reikalavimą pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti, todėl apelianto teiginiai, susiję su jo advokato patikslinto skundo reikalavimo atsisakymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų neįtraukimo į bylą nagrinėjimas, konstatavus pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumą, neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, konstatavus pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumą, išvestiniai apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini kaip neturintys reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

III. Pareiškėjas Š. K. 2011 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-3394/2011.

Prašyme pareiškėjas nurodė, jog procesas nurodytoje administracinėje byloje atnaujintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytu pagrindu. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalį, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11.1 ir 12 punktus, ir Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalis. Be to, anot pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A662-3394/2011 nukrypo nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos (pareiškėjas nurodo bylas Nr. A756-346/2011, A143-1371/2011, A62-1367/2011, A143-247/2010, A756-311/2011, A146-174/2011) nesivadovavo savo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010). ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jis yra grindžiamas dvejais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais - Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Tačiau pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas šiame prašyme kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. nurodo, jog, pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 43 straipsnio 1 dalyje, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte, 43 straipsnio 1 dalyje, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 11.1 ir 12 punktuose ir Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 ir 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, prieš atleidžiant jį iš valstybės tarnybos jam nebuvo pasiūlytos kitos pareigos institucijoje, kurioje jis dirbo; nebuvo vertinama, kad realiai pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, atliekamos funkcijos Tarnyboje išliko ir po jo pareigybės panaikinimo; be to, netinkamai buvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjo neatitikimo Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės specialiesiems reikalavimams, nebuvo įvertinta ar šie reikalavimai yra esminiai ar ne (t. IV, b. l. 65 – 82). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi įvairiomis Valstybės tarnybos įstatymo, Lygių galimybių įstatymo ir Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos nuostatomis, tačiau jis iš esmės nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurių turinį 2011 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3394/2011 neteisingai išaiškino ar pritaikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat nepateikia jokio alternatyvaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir iš kurio būtų galima spręsti apie esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant. Be to, iš pareiškėjo nurodytų teismų praktikos pavyzdžių (konkrečių administracinių bylų) matyti, kad juose taip pat buvo nagrinėjami klausimai, susiję su įrodymų vertinimu (faktinėmis aplinkybėmis, įrodinėtinomis vertinant atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumą). Tačiau, kaip jau ir buvo akcentuota, nagrinėjamu atveju prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios bylos šalims ir/ar apeliacinės instancijos teismui, nebuvo bei negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo (apeliacinio proceso) metu. Akcentuotina ir tai, jog iš esmės analogiškus argumentus dėl tų pačių faktinių aplinkybių pareiškėjas buvo išdėstęs ir savo apeliaciniame skunde, pateiktame administracinėje byloje Nr. A662-3394/2011 (t. IV, b. l. 3 – 14), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai juos įvertinti bei dėl jų pasisakyti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Š. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-3394/2011 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Š. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-3394/2011 pagal pareiškėjo Š. K. skundą atsakovui Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan