A-552-288-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-288/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01658-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 34

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Finasta Asset Management“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) skundu (I t., b. l. 1-22) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2K-130 dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-6 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo UAB „Finasta Asset Management“ paskirta 50 000 Lt dydžio bauda bei UAB „Finasta Asset Management“ įpareigota atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nurodytą tvarką.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. spalio 3 d. pradėjo veiklą pareiškėjo valdomas Invalda Juodosios Jūros suderintasis investicinis fondas (toliau – ir Fondas). Investicinio komiteto 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu į Fondą buvo nuspręsta investuoti nedidelę dalį keturių įmonės valdomų II pakopos pensijų fondų (Invalda Aktyvaus Investavimo pensijų fondo, Invalda Augančio Pajamingumo pensijų fondo, Invalda Subalansuoto pensijų fondo ir Invalda Racionalios Rizikos pensijų fondo) ir vieno III pakopos pensijų fondo (Invalda Akcijų Pensija Plius fondo) (toliau – ir Pensijų fondai) turto. 2009 m. gegužės 5 d. sudarytais sandoriais į Fondą iš viso buvo investuota Pensijų fondų turto už 1,7 mln. litų (II pakopos Pensijų fondų – 1 300 000 Lt, III pakopos Pensijų fondo - 400 000 Lt).

Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija (toliau – ir Komisija) 2009 m. birželio 11 d. pirminiu sprendimu Nr. 12K-22 nusprendė įmonei skirti 50 000 Lt dydžio baudą ir nurodė atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį bei iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. informuoti Komisiją apie nurodymo įvykdymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2355-580/2009 įmonės skundą tenkino iš dalies ir sumažino paskirtos baudos dydį iki 33 000 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1339/2010 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 02-03/1386 pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, o 2010 m. gruodžio 30 d. prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas paaiškinti nurodymą „atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 25 d. nutartyje nurodė, jog teismas negali nurodymo išaiškinti, nes pasisakytų dėl argumentų, kurie nebuvo nagrinėti teisminio svarstymo metu. Komisija pateikė įmonei nuomonę, kuria iš esmės pakeitė pirminiame sprendime suformuluotą nurodymą bei nurodė, kad Pensijų fondams grąžintinas sumas įmonė turėtų paskaičiuoti savarankiškai. Komisija 2011 m. kovo 8 d. rašte Nr. 06-253-(1.1.15-04) pateikė įmonei pakartotinį nurodymą ir nustatė naują terminą – iki 2011 m. balandžio 27 d., nurodymui įvykdyti.

Įmonė 2011 m. kovo 8 d. pranešimu Nr. 02-03/315 informavo Komisiją, kad valdomų Pensijų fondų lėšas, anksčiau investuotas į Fondą, su per ginčo laikotarpį sukauptu prieaugiu investavo į „Finasta“ Naujosios Europos TOP20 subfondą. Tokiu būdu įmonė įvykdė nurodymą naudingesniu Pensijų fondų dalyviams būdu, nes grąžino Pensijų fondams visus valdymo ir sėkmės mokesčius. Komisija 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. 06-296-(1 1.15-04) nesutiko su įmonės nurodymo įvykdymu. Įmonė 2011 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 02-03/708 dar kartą informavo Komisiją apie tai, kad nurodymas yra įvykdytas ir apie veiksmus, kurių ji ėmėsi nurodymui įvykdyti.

Komisija, pareiškėjo veiksmus vykdant nurodymą, laikė netinkamais, todėl 2011 m. gegužės 26 d. surašė įmonei pažeidimo protokolą Nr. 12K-6, kurio pagrindu Komisija 2011 m. birželio 30 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 2K-130.

Pareiškėjo nuomone, jis yra įvykdęs Komisijos Sprendimą, grąžindamas investuotas lėšas bei sukauptą investicinę grąžą. Komisijos nuomonė nėra privalomas vykdyti Komisijos nurodymas, už kurio nevykdymą gali būti skiriamos baudos. Komisija plečiamai išaiškino 2009 m. birželio 11 d. sprendime pateiktą nurodymą, iš esmės pakeitė nurodymo turinį. 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-S1-(11.15-04) pateikta nurodymo įvykdymo tvarka tiek įvykdymo būdu, tiek verte, reiškia naują griežtesnį nurodymą ir tokiu būdu pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymų viršenybės principas bei draudimą plečiamai aiškinti viešosios teisės normas, nustatančias pareigas nevalstybiniams teisės subjektams.

Be to, Komisija nesilaikė individualaus teisės akto priėmimo procedūrų. Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo (toliau – ir PSPKĮ) 57 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta Komisijos teisė duoti valdymo įmonėms privalomus nurodymus dėl teisės aktų pažeidimų šalinimo įgyvendintina laikantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 96 straipsnyje nustatytos procedūros. Remiantis FPRĮ 96 straipsnio 1-2 dalimis, Komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1K-3 patvirtinto Komisijos darbo reglamento (toliau –Darbo reglamentas) 96, 76, 40 punktais, Komisijos nuomonė turėjo būti formuluojama kaip Komisijos sprendimas ir priimama Komisijos posėdyje, į kurį turėjo būti kviečiamas įmonės atstovas, Komisijos nariai turėjo balsuoti dėl sprendimo priėmimo.

Šių veiksmų Komisija neatliko. Komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1K-4 patvirtintų Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatai (toliau – ir Patikrinimų nuostatai) numato, kad sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo gali priimti Komisija kaip priežiūros institucija, o ne atskiri jos nariai ar administracija. 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) turėjo būti priimamas Komisijos posėdyje, į kurį turėjo būti kviečiamas įmonės atstovas, o Komisijos nariai turėjo balsuoti dėl sprendimo. Patikrinimų nuostatai numato procedūras, kuriomis tiriama, ar vykdomi Komisijos nurodymai, tačiau jų nesilaikyta. 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) neatitinka individualaus administracinio akto požymių, nustatytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje.

Nuomonėje pateikiama nurodymo įvykdymo tvarka yra formuluojama ne kaip konkretus nurodymas, o kaip Komisijos nuomonė. Komisija tiksliai nenurodė, kaip turi būti vykdomas nurodymas, o tik pasiūlė metodą, nenurodė nurodymo įvykdymo termino, apskundimo tvarkos, nuomonės nepatvirtino Komisijos antspaudu. Taikymas įmonei sankcijų už tai, kad ji nesilaikė neprivalomos nuomonės, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 5 punkte įtvirtintą metodinės pagalbos teikimo principą. Ūkio subjektų konsultavimo tvarka numatyta ir Komisijos Darbo reglamento 116 punkte, pagal kurį konsultacijomis laikomi atsakymai į paklausimus. 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) laikytinas konsultacija – atsakymu į paklausimą.

Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Kadangi 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) nėra privalomas vykdyti individualus administracinis aktas, Komisija neturėjo pagrindo priimti ginčijamą sprendimą. Komisija viršijo kompetenciją ir pažeidė įstatymo viršenybės principą, numatytą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose. Įstatymo viršenybės principas pripažįstamas ir Europos Tarybos Ministrų Komitetas 2007 m. birželio 20 d. rekomendacijoje CM/Rec(2007)7 „Dėl gero administravimo“.

Komisija 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 06-S1-(11.15-04) nusprendė dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonei ir nurodė atlyginti Pensijų fondų dalyvių tariamai patirtą žalą negautų pajamų forma. PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 6 punkte nėra įtvirtinta, kad Komisija turi teisę skirti privalomą nurodymą atlyginti teisės pažeidimu padarytą žalą ir vienašališkai apskaičiuoti jos dydį. PSKPĮ 59 straipsnio 2 dalis ir FPRĮ 95 straipsnio 2 Komisijai suteikia teisę, atsižvelgiant į tai, ar neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, diferencijuoti skiriamos baudos dydį.

Kadangi Komisija nepatyrė jokios žalos dėl įmonės padaryto teisės pažeidimo, tai nėra ir deliktinės įmonės atsakomybės. Reikalauti atlyginti žalą negautų pajamų forma galėtų tik asmenys, kurie yra sudarę pensijų kaupimo sutartis su įmone (Pensijų fondų dalyviai), jeigu jie manytų, kad jų teisės buvo pažeistos. Remdamasis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 6.271 straipsniu, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsniu, CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad Komisija teisės aktais neįpareigota ar įgaliota nustatyti žalos padarymo faktą ar dydį.

Komisijos reikalavimas apskaičiuoti ir grąžinti Pensijų fondams „teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą“, nesant įsiteisėjusio bendrosios kompetencijos teismo sprendimo šiuo klausimu, neturi įstatyme įtvirtinto teisinio pagrindo. Komisija viršijo savo kompetenciją dar ir dėl to, kad iš esmės pakeitė įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Privalomas Komisijos nurodymas negali savyje turėti piniginės sankcijos elemento, kadangi tokia sankcija yra savarankiška Komisijos paskirta poveikio priemonė. 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 06-S1-(11.15-04) pateiktas nurodymas yra dar viena bauda, kurios Komisija negali skirti nesilaikydama privalomų procedūrų.

Komisijos nuomonė yra nepagrįsta ekonomine logika. Vertinti vienos investicijos tinkamumą lyginant jos investicinę grąžą su viso Pensijų fondų turto investicine grąža yra nepagrįsta, nes Pensijų fondų turto investicinė grąža yra suminis visų investicijų rezultatas. Komisija nepagrindė, kodėl Pensijų fondų iš Fondo investicijų uždirbta grąža yra nepakankama, ir neįrodė, kad esant kitokioms investicijoms, ši grąža būtų buvusi didesnė. Komisija nesilaikė teisės pažeidimų nagrinėjimo bei poveikio priemonių skyrimo procesui keliamų reikalavimų.

PSPKĮ redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 22 d., nenumatė Komisijos teisės taikyti poveikio priemones juridiniams asmenims, nevykdantiems Komisijos nurodymų. Ši Komisijos teisė atsirado tik 2010 m. birželio 22 d. įsigaliojus Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 10, 11, 16, 17, 43, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-874. Todėl Komisija nepagrįstai vėliau įsigaliojusias teisės normas, kurios griežčiau reglamentuoja teisinius santykius, taikė iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, tuo pažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pažymėjo, kad Komisija nustatė maksimaliai trumpus terminus – 5 darbo dienas įmonės paaiškinimams pateikti ir tuo tendencingai apribojo įmonės galimybes išsamiai ir kvalifikuotai išdėstyti ir pagrįsti savo poziciją. Komisijos teiginiai dėl įmonės veiksmais tariamai sukeltos žalos Pensijų fondų dalyviams bei Komisijos skaičiavimai, laikytini tik prielaidomis, kurios negali buti aiškinamos įmonės nenaudai ir negali būti grindžiama įmonės administracinė atsakomybė. Komisija netinkamai vertino pažeidimo trukmę. Vykstant teisminiam ginčui, įmonė neprivalėjo vykdyti pirminio sprendimo bei nurodymo. Įmonė nurodymą įvykdė ir Komisiją apie tai informavo 2011 m. balandžio 26 d., todėl tai negali būti laikoma įmonės atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Remiantis FPRĮ 96 straipsnio 6 dalimi, yra ir daugiau įmonės atsakomybę lengvinančių aplinkybių: įmonė nurodymą įvykdė visiškai, tačiau Komisijai nebuvo priimtini įmonės veiksmai vykdant nurodymą; po to, kai baigėsi teisminis procesas, įmonė, siekdama kuo greičiau ir tinkamai įvykdyti nurodymą, geranoriškai kreipėsi į Komisiją, kad būtų pateikta tiksli ir aiški nurodymo įvykdymo tvarka, o vykdydama nurodymą, įmonė ne kartą derino savo veiksmus su Komisija, atsakinėjo į Komisijos paklausimus ir kt. Komisija, nustatydama baudos dydį, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių arba įvertino jas netinkamai, dėl ko Komisijos paskirto dydžio bauda negali būti laikoma pagrįsta ir teisinga. Įmonei Komisijos paskirta 50 000 litų bauda savo dydžiu prilygsta kriminalinei bausmei pagal Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio 3 dalį. Komisija turėjo pateikti kiekybiškai ir kokybiškai pakankamą kiekį įrodymų, kad būtų neabejotinai nustatyta administracinio pažeidimo sudėtis. Atsižvelgus į Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalį turi galioti pakankamai tikslūs ir prieinami įstatymai, kuriais remdamasis asmuo galėtų iš anksto įvertinti, ar jo veiksmai yra baudžiamojo pobūdžio.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 145-158, III t., b. l. 10-17) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Atsakovas nurodė, ginčijamame sprendime įmonei poveikio priemonė pritaikyta už pirminiame sprendime nustatyto nurodymo nevykdymą. Nurodymo vykdymo procesas pirminiame sprendime nebuvo detalizuotas. Komisijos 2009 m. birželio 19 d. raštu Nr. 06-857-(9.2-03) buvo detalizuotas vykdymo procesas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 28 d. nutartimi įmonės prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė, todėl nurodymas privalėjo būti nedelsiant įvykdytas pagal 2009 m. birželio 19 d. nurodyme nustatytą tvarką.

Įmonės sprendimas nevykdyti nurodymo pagal 2009 m. birželio 19 d. tvarką Komisijos buvo įvertintinas kaip neteisėtas neveikimas ir visiškas rizikos prisiėmimas dėl ateityje objektyviai atsirasiančių rinkos pasikeitimų, galinčių sukelti ir finansinių pasekmių įmonei. Komisija, atsižvelgusi į per maždaug pusantrų metų pasikeitusias aplinkybes finansų rinkose ir siekdama apsaugoti Pensijų fondų dalyvių interesus bei užtikrinti įmonės pareigos veikti geriausiais pensijų fondų dalyvių interesais vykdymą, pakeitė nurodymo vykdymo proceso išaiškinimą 2011 m. sausio 13 d.

Komisijos raštu Nr. 06-51-(11.15-04) ir įpareigojo įmonę vykdyti nurodymą apskaičiuojant teorinį Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą bei nurodė, kad minėtas rezultatas turi būti gaunamas Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) tolygiai paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas. Pareiškėjas atsisakė apskaičiuoti ir Pensijų fondams grąžinti teorinį Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą, todėl įmonei 2011 m. gegužės 26 d. buvo surašytas pažeidimo protokolas Nr. 12K-6, o 2011 m. birželio 30 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 2K-130.

Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina nurodymą ir konkrečiu metu taikomą nurodymo vykdymo tvarką. Pirminiame sprendime buvo suformuluotas tik principinis reikalavimas ir pagrindinis nurodymo tikslas. Nurodymo vykdymo tvarkos pakeitimas nėra susijęs su teise kreiptis į teismą. Įmonė turėjo laiku įvykdyti ginčijamą sprendimą, kurio galiojimas nebuvo sustabdytas. Įmonės pareigos grąžinti dalyviui ir taip priklausančią investicinę grąžą bei nuskaitytus valdymo ir sėkmės mokesčius yra tiesiogiai susijusios su tinkamu įmonėms numatytos ir privalomos sąžiningumo pareigos vykdymu, todėl negali būti vertinamos kaip įmonės geranoriški veiksmai, siekiant naudingesniu būdu įvykdyti nurodymą.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtas esminis Pensijų fondų dalyvių siekis - sukaupti papildomą pinigų sumą senatvei, turimas lėšas investuojant į Pensijų fondus ir gaunant investicinę grąžą, o PSPKĮ pagrindinis tikslas nustatytas PSPKĮ 1 straipsnio 1 dalyje - apsaugoti pensijų fondų dalyvių interesus. PSPKĮ 49 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pensijų fondo turtas į susijusių kolektyvinio investavimo subjektų investicinius vienetus ar akcijas gali būti investuojamas tik grynųjų aktyvų verte, be to, PSPKĮ 6 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinta besąlyginė valdymo įmonės profesionalumo ir veikimo geriausiais dalyvių interesais pareiga.

Su šiomis nuostatomis būtų nesuderinamas dvigubų atskaitymų nuo to paties pensijų fondo turto taikymas. PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu priimtu 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 06-S1-(11.15-04) buvo pakeistas nurodymo vykdymo procesas, o ne suformuluoti nauji nurodymai. Sprendimu poveikio priemonė įmonei buvo pritaikyta už pirminiame sprendime suformuluoto nurodymo neįvykdymą, o ne 2011 m. sausio 13 d. rašto Nr. 06-S1-(11.15-04) nevykdymą. Komisija plečiamai neaiškino pirminiame sprendime nustatyto nurodymo, nekeitė jo turinio.

Nurodyme konkretūs veiksmai ar tikslios sumos dėl nuolat besikeičiančios situacijos finansų rinkose pirminiame sprendime negalėjo būti nurodytos. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, PSPKĮ 56 straipsnio 1 dalimi, 57 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 57 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Komisija turėjo teisinį pagrindą nustatyti nurodymo vykdymo tvarką. Ne visiems Komisijos priimamiems dokumentams taikoma Viešojo administravimo įstatymo ir Komisijos nustatyta individualių administracinių aktų priėmimo tvarka. 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-S1-(11.15-04) negali būti prilygintas sankcijos taikymui.

Vadovaujantis Darbo reglamento 96 punktu, Komisija turėjo teisę įgalioti Komisijos narį priimti sprendimą dėl proceso vykdymo išaiškinimo, nes jis nepatenka į Darbo reglamento 96 punkte nustatytas išimtis. Skunde įmonė remiasi Darbo reglamento redakcija, įsigaliojusia 2011 m. kovo 1 d. 2011 m. sausio 13 d. galiojusioje Darbo reglamento redakcijoje VII skyriaus, susijusio su ūkio subjektų konsultavimo tvarka, nebuvo. Nors 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-S1-(11.15-04) buvo vartojamas žodis „nuomonė“, tačiau, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, nurodymą įmonė privalėjo vykdyti.

Komisija pagrįstai taikė poveikio priemonę ir neviršijo savo kompetencijos. 2011 m. sausio 13 d. tvarka nesprendė įmonės civilinės atsakomybės klausimo, tačiau užkirto kelią, kad įmonės neteisėtų veiksmų (neveikimo) padariniai būtų perkelti Pensijų fondų dalyviams ir tokiu būdu būtų pažeista viena iš esminių valdymo įmonėms PSPKĮ nustatytų pareigų - veikti sąžiningai dalyvių ir rinkos patikimumo interesais, veikti rūpestingai, profesionaliai ir atsargiai. Įmonė, būdama finansų rinkos profesionale ir privalanti veikti dalyvių ir rinkos patikimumo interesais, elgtis rūpestingai ir profesionaliai, privalėjo suprasti ir galėjo tikėtis, kad, jeigu nurodymas nebus įvykdytas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., jo vykdymo tvarka, atsižvelgiant į pokyčius finansų rinkose ir siekiant, kad nuolat būtų apsaugoti Pensijų fondų dalyvių interesai, keisis. Įmonės neveikimo pasekmės, įskaitant ir finansines, negali būti perkeliamos nei Pensijų fondų dalyviams, nei Komisijai. 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-S1-(11.15-04) ekonominė logika grindžiama tuo, kad įmonė nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ji prieš 2009 m. gegužės 5 d., priimdama neteisėtą sprendimą investuoti Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) į Fondą, būtų svarsčiusi kitas investavimo alternatyvas. Kadangi įmonėje nebuvo svarstoma jokių kitų investavimo alternatyvų, kad Pensijų fondų lėšos (1,7 mln. Lt) būtų buvusios paskirstytos tolygiai į Pensijų fondų tuo metu turėtas kitas investicijas. Įmonės nurodomas investicijų grąžos apskaičiavimo būdas - nerizikinga palūkanų norma (pinigų rinkos investicijų grąža) - iš esmės prieštarauja Pensijų fondų dalyvių interesams bei pažeidžia PSPKĮ 6 straipsnio 1 punktą. Bazinės investicinės grąžos investavimo metodika negali būti laikoma tinkama Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo alternatyva ir tinkamu nurodymo įvykdymu. Pensijų fondų lėšos (1,7 mln. Lt) privalėjo būti grąžintos Pensijų fondams iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., o įmonė šias lėšas Fonde neteisėtai laikė dar maždaug pusantrų metų. Tokiais veiksmais įmonė pažeidė Pensijų fondų dalyvių teisėtus lūkesčius ir interesus, įtvirtinus PSPKĮ 6 straipsnio 1 ir 2 punktuose, todėl, nepriklausomai nuo uždirbtos grąžos, lėšų laikymas Fonde negali būti pripažįstamas tinkama investicija.

Ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant procedūrinių reikalavimų. 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusios PSPKĮ redakcijos 59 straipsnio 5 punktas numatė, kad Komisija, vadovaudamasi FPRĮ 96 straipsnyje nustatyta tvarka, turi teisę skirti baudas juridiniams asmenims, pažeidusiems kitus šio įstatymo reikalavimus - iki 100 000 litų. Ankstesnės redakcijos PSPKĮ norma, šiuo metu galiojančioje PSPKĮ redakcijoje, buvo sukonkretinta, Komisijos nurodymų nevykdymų išskiriant į atskirą 59 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau sankcija už Komisijos nurodymų nevykdymą bauda išliko iki 100 000 Lt. Skirdama poveikio priemonę, Komisija įvertino visas įstatyme nurodytas aplinkybes bei tinkamai įgyvendino FPRĮ 96 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą pareigą atsižvelgti į pažeidimu padarytos žalos dydį. Pareiškėjui 2011 m. balandžio 27 d. terminas Komisijos buvo nustatytas kaip kontrolinis, iki kada įmonė galėjo geranoriškai įvykdyti nurodymą, tačiau nurodymas turėjo būti įvykdytas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. Ginčijamame sprendime Komisija lengvinančia aplinkybe laikė ir pagrįstai įvertino, kad įmonė nurodymą įvykdė iš dalies. Kitų FPRĮ 96 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių Komisija nenustatė. Kadangi buvo nustatyta tiek įmonei palankių aplinkybių, tiek ir sunkinančių padėtį faktų, Komisija pagrįstai paskyrė įstatyme nustatytos ekonominės sankcijos medianą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 167-169) prašė teismo sprendimą šioje administracinėje byloje priimti savo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Komisija, užtikrindama efektyvų vertybinių popierių rinkos ir pensijų fondų valstybinį reguliavimą bei priežiūrą, vadovaujasi FPRĮ bei Vertybinių popierių įstatymu. VPĮ 42 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad Komisija tikrina, ar vykdant ar vykdant šio įstatymo reikalavimus emitentų apskaita tvarkoma ir finansinės ataskaitos ir (ar) konsoliduotosios finansinės ataskaitos sudaromos pagal taikomus buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo reikalavimus. Komisija stebi, tikrina, ar kitaip prižiūri, ar asmenys tinkamai laikosi šiame įstatyme ir šio įstatymo pagrindu priimtuose Komisijos nutarimuose nustatytų reikalavimų ir Komisijos duotų nurodymų ar įsipareigojimų. Komisija taiko šiame ir kituose įstatymuose numatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems šį įstatymą ir Komisijos nutarimus (VPĮ 42 str. 1 d. 7 p.). Nustačiusi, kad yra FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas pagrindas – įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimas, Komisija, vadovaudamasi FPRĮ 86 straipsnio 1 dalies 2 punktu, finansų maklerio įmonėms turi teisę taikyti poveikio priemonę – skirti piniginę baudą (VPĮ 46 str. 1 d. 2 p.). Komisijos nuostatų, patvirtintų Komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1K-4 „Dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatų patvirtino“ (toliau – ir Komisijos nuostatai) 7 punkte reglamentuota, kad Komisija, siekdama įgyvendinti patikrinimų uždavinius, turi teisę tikrinti visus Lietuvos Respublikoje įsteigtus ar veiklą vykdančius juridinius ir fizinius asmenis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (III t., b. l. 99-108) pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ skundą tenkino iš dalies ir sumažino Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 2K-130 UAB „Finasta Asset management“ paskirtą baudą iki 10 000 Lt.

Teismas nurodė, kad remiantis bylos medžiaga, Komisija 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 2K-198 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-22“ vadovaudamasi PSPKĮ 6 straipsnio 1, 2 ir 5 punktais, 17 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 53 straipsnio 4 dalimi ir 59 straipsnio 4 ir 5 punktais bei FPRĮ 96 straipsniu už tai, kad pareiškėjas, investuodamas Pensijų fondų turtą į Fondą, veikė nesilaikydama pareigos valdyti Pensijų fondų turtą geriausiais dalyvių interesais, investuojant jį į finansines priemones, atitinkančias fondų investavimo strategijas bei fondų dalyvių prisiimtą riziką, nesistengdamas išvengti kilusio interesų konflikto, veikė neprofesionaliai, nerūpestingai ir nesąžiningai Pensijų fondų dalyvių ir rinkos patikimumo interesais, laiku neinformavo Komisijos apie sudarytus sandorius, paskyrė pareiškėjui 50 000 Lt baudą ir nurodė atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį ir iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. informuoti apie tai Komisiją. 2009 m. birželio 19 d. raštu Nr. 06-857-(9.2-03) Komisija įpareigojo įmonę grąžinti įmonės valdomiems pensijų fondams – Invalda Aktyvaus investavimo fondui, Invalda Augančio pajamingumo pensijų fondui, Invalda Subalansuotų pensijų fondui, Invalda Racionalios rizikos pensijų fondui, Invalda Akcijų pensija plius fondui – į Invalda Juodosios jūros suderintąjį investicinį fondą investuotas pensijų fondų lėšas ir informuoti apie tai Komisiją iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. 2009 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Nr. I-2355-580/2009 iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą buvo pakeistas Komisijos 2009 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. 2K-198 sumažinant paskirtos baudos dydį iki 33 000 Lt. 2010 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr. A662-1339/2010 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. I-2355-580/2009 buvo paliktas nepakeistas.

Nustatė, kad 2010 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 02-03/1386 „Dėl nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį“ pareiškėjas kreipėsi į Komisiją su prašymu patvirtinti, ar pareiškėjo numatomi atlikti veiksmai, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, bus laikomi tinkamu nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį įvykdymu. Pareiškėjas nurodė, kad aiškinant nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį turinį darytina prielaida, kad, jei išpirkus Pensijų fondų turimus Juodosios Jūros suderintojo investicinio fondo vienetus gauta suma būtų mažesnė nei pradinė Pensijų fondų investicija, susidariusį skirtumą turėtų kompensuoti įmonė iš nuosavų lėšų, todėl pagrįsta teigti, kad, jeigu išpirkus Pensijų turimus Juodosios Jūros suderintojo investicinio fondo vienetus gauta suma būtų didesnė nei pradinė Pensijų fondų investicija, susidaręs skirtumas turi atitekti įmonei. 2010 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 02-03/1450 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu išaiškinti 2009 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2355-580/2008 dalį, įpareigojančią įmonę atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, tačiau 2011 m. vasario 25 d. nutartimi šis pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

Komisija 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 06-51-(11.15-04) „Dėl nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį“ išnagrinėjusi pareiškėjo 2010 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 02-03/1386 pateikė savo nuomonę dėl nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį turinio ir vykdymo tvarkos. Komisija išaiškino, kad nurodymas turi būti įvykdytas atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusias susijusias aplinkybes, nes tik tokiu būdu vykdant nurodymą nebūtų pažeisti teisėti Pensijų fondų dalyvių lūkesčiai ir interesai. Komisija taip pat nurodė, kad Komisijos 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr. 06-857-(9.2-03) detalizuota nurodymo vykdymo tvarka (t. y. grąžinti Pensijų fondams į Fondą investuotas lėšas) galėjo būti taikoma tik tuo metu, kai ji buvo įmonei išsakyta, t. y. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. Komisija išaiškino, kad nurodymas turi būti vykdomas apskaičiuojant ir grąžinant Pensijų fondams teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą, t. y. sumą, kuri teoriškai būtų gauta Pensijų fondų lėšas, kurios neteisėtai buvo investuotos į Fondą, investavus kitur. Objektyvus teorinis Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatas gali būti gaunamas Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) tolygiai paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas, t.y. į tas pozicijas, kurias Pensijų fondai turėjo nagrinėjamu laikotarpiu (nuo Komisijos sprendimo priėmimo iki realaus nurodymo įvykdymo). Tuo pačiu raštu Komisija įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 5 dienas nuo nurodymo įvykdymo dienos informuoti Komisiją apie atliktus veiksmus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

2011 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 06-253-(11.15-04) Komisija įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 27 d. įvykdyti Komisijos nurodymą pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) pateiktą tvarką ir informuoti Komisiją apie atliktus veiksmus bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. 2011 m. kovo 8 d. raštu Nr. 02-03/315 pareiškėjas nurodė, kad Komisijos reikalavimas apskaičiuoti ir grąžinti Pensijų fondų teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą, nesant įsiteisėjusio bendrosios kompetencijos teismo sprendimo šiuo klausimu, neturi įstatyme įtvirtinto pagrindo, t. y. būtų neteisėtas ir nevykdytinas. 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. 06-296-(11.15-04) Komisija pakartotinai įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 27 d. įvykdyti Komisijos nurodymą pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) pateiktą tvarką ir informuoti Komisiją apie atliktus veiksmus bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. 2011 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 02-03/708 „Dėl VPK nurodymo įvykdymo“ informavo Komisiją apie nurodymų įvykdymą ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus.

2011 m. gegužės 26 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-6 Komisija, atsižvelgusi į tai, kad vadovaudamasi PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 6 punktu davė privalomą nurodymą įmonei atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį ir šio nurodymo įvykdymo tvarką išdėstė Komisijos 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51-(11.15-04), tačiau nustatytu terminu, t. y. iki 2011 m. balandžio 27 d, įmonė nurodymą įvykdė tik iš dalies, o dalyje dėl teorinio alternatyvaus Pensijų fondo lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultato grąžinimo nurodymas iki šio protokolo surašymo dienos yra neįvykdytas, konstatavo, kad įmonė neįvykdė jai privalomo Komisijos duoto nurodymo. 2011 m. birželio 7 d. raštu Nr. 02-03/959 pareiškėjas nurodė Komisijai, kad veikia geranoriškai ir išimtinai pensijų fondų dalyvių interesais bei paprašė nutraukti tyrimą nesant pažeidimo įvykio ir sudėties. 2011 m. birželio 27 d. Komisija raštu Nr. 06-640-(9.2-03) informavo pareiškėją apie teisės pažeidimo bylos pagal 2011 m. gegužės 26 d. pažeidimo protokolą Nr. 12K-6 nagrinėjimą 2011 m. birželio 30 d. 10 val. 30 min. Komisija 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 2K-130 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „Finasta Asset Management“ pagal 2011 m. gegužės 26 d. pažeidimo protokolą Nr. 12K-6“ nusprendė skirti pareiškėjui 50 000 Lt baudą. Taip pat nurodė, kad 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. 2K-198 nustatytas nurodymas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, nepaisant šiuo sprendimu paskirtos poveikio priemonės, privalo būti nedelsiant įvykdytas pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nustatytą tvarką.

Dėl 2009 m. birželio 11 d. įpareigojimo įvykdymo pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nustatytą tvarką teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi Nr. A822-2272/2012 nurodė, kad ginčijamu 2011 m. birželio 30 d. sprendimu įmonė buvo nubausta už tai, kad nevykdė 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 2K-198 duoto nurodymo ir negrąžino Pensijų fondams teorinio alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1.7 mln. Lt) investavimo rezultato, kaip nurodyta 2011 m. sausio 13 d. Vertybinių popierių komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04). Padarė išvadą, kad Komisijos 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-51(11.15-04) ir 2011 m. kovo 21 d. raštas laikytini tarpinio pobūdžio aktais, priimtais pirminio nurodymo, įtvirtinto 2009 m. birželio 11 d. sprendime, nesavalaikio vykdymo procese, ir šiais aktais Komisija siekė bendradarbiauti su pareiškėju kuo greitesnio ir tikslesnio minėto pirminio nurodymo įvykdymo tikslais.

Pabrėžė, kad iš atsakovo argumentų akivaizdu, kad jo vertinimu, Komisija 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. 06-51(11.15-04) pakeitė pirminio nurodymo vykdymo procesą ir įpareigojo įmonę vykdyti nurodymą apskaičiuojant teorinį Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą bei nurodė, kad minėtas rezultatas turi būti gaunamas Pensijų fondų lėšas tolygiai paskirstant į pensijų fondų turimas investicijas, t.y. į tas pozicijas, kurias Pensijų fondai turėjo laikotarpiu nuo pirminio sprendimo priėmimo dienos iki realaus nurodymo įvykdymo dienos.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-51(11.15-04) nelaikytinas jam privalomu vykdyti administraciniu aktu, teismas vertino, kad iš 2011 m. sausio 13 d. rašto Nr. 06-51(11.15-04) turinio akivaizdu, jog Komisija, vykdydama priežiūros institucijos funkcijas, konstatavo, kad įmonės nurodyta pirminio nurodymo vykdymo tvarka iš Pensijų fondų išperkant Fondo vienetus ir tokiu būdu grąžinant Pensijų fondams 2009 m. gegužės 5 d. į Fondą investuotas lėšas, yra nesąžininga Pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, todėl netinkama.

Tame pačiame rašte Komisija nurodė, kokiu būdu turėtų būti vykdomas 2009 m. birželio 11 d. nurodymas – nurodymas turi būti vykdomas apskaičiuojant ir grąžinant Pensijų fondams teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą, t.y. sumą, kuri teoriškai būtų gauta Pensijų fondų lėšas, kurios buvo investuotos į Fondą, investavus kitur. Nors minėtame rašte Komisija nenurodė konkrečių grąžintinų sumų, tačiau aiškiai nurodė metodą, kuriuo remiantis turėtų būti paskaičiuotos grąžintinos neteisėtai į Fondą investuotos lėšos.

Tokiu būdu buvo išreikšta administravimo subjekto valia dėl pareiškėjo teisių ir pareigų. Ši atsakovo valia pakartotinai buvo patvirtinta atsakovo 2011 m. kovo 8 d. raštu Nr. 06-253-(11.15-04) ir 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. 06-296-(11.15-04), kuriuose buvo pakartotas reikalavimas nurodymą įvykdyti 2011 m. sausio 13 d. rašte nurodytu būdu, t.y. apskaičiuojant ir grąžinant Pensijų fondams teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą, ir nustatyti konkretūs terminai nurodymo įvykdymui. Teismo vertinimu, tai, kad tarp šalių dar 2011 metų pabaigoje vyko bendravimas ir diskusijos dėl teorinio alternatyvaus investavimo rezultato skaičiavimo metodo taikymo ir pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos pasirinktu metodu, buvo pasirengęs minėto metodo trūkumus ir savo nuomonės pagrįstumą įrodinėti teisme, leidžia spręsti, kad atsakovo, kaip priežiūros institucijos, 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-51-(11.15-04) pareiškėjui buvo privalomas vykdyti - pareiškėjas, vadovaudamasis šiuo raštu, privalėjo taikydamas teorinio alternatyvaus investavimo metodą, apskaičiuoti ir grąžinti Pensijų fondams neteisėtai investuotas lėšas.

Pareiškėjas šio atsakovo reikalavimo neskundė, todėl jis laikytinas teisėtu, galiojančiu bei vykdytinu. 2009 m. birželio 11 d. nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį įvykdymą pareiškėjo pasirinktu būdu, t. y. grąžinant investuotas lėšas ir per ginčo laikotarpį sukauptą investicinę grąžą, taip pat valdymo ir sėkmės mokesčius, atsakovas pagrįstai laikė netinkamu.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl Komisijos plečiamo pirminiame sprendime pateikto nurodymo išaiškinimo, individualaus teisės akto priėmimo procedūrų nesilaikymo, ekonominės logikos, nurodė, kad jie iš esmės taikytini ne ginčijamo sprendimo teisėtumui nuginčyti, o 2011 m. sausio 13 d. raštui įvertinti, tačiau šio sprendimo (2011 m. sausio 13 d. Nr. 06-51(11.15-04) pareiškėjas panaikinti neprašo. Kadangi teismas 2011 m. sausio 13 d. raštą Nr. 06-51-(11.15-04) pripažino administraciniu aktu, privalomu pareiškėjui vykdyti, ir nustatęs, kad šis aktas nėra nuginčytas, t. y. galiojantis, padarė išvadą, kad ginčijamas 2011 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 2K-130 yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviais duomenimis (faktais) tiek ir teisės normomis (VAĮ 8 str. 1 d.).

Dėl anksčiau nurodytų motyvų pripažinus, kad pareiškėjas nepagrįstai neįvykdė (įvykdė netinkamai) 2009 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 2K-198 nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį 2011 m. sausio 13 d. sprendime Nr. 06-51-(11.15-04) nurodytu būdu, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę skirti pareiškėjui sankciją – baudą. Atsižvelgęs į tai, kad už pagrindinį pažeidimą, t y. neteisėtą ir netinkamą lėšų investavimą, pareiškėjui buvo paskirta 33 000 Lt bauda, į tai, kad didžiąją dalį nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį nors ir ne atsakovo nurodytu būdu, tačiau pareiškėjas įvykdė ir neįvykdyta dalis preliminariai sudaro tik 375 223,50 Lt, t.y. palyginti su įvykdyta dalimi neįvykdyta dalis nėra didelė, atsižvelgiant į baudos paskirtį (skatinti pažeidėją tinkamai vykdyti prievoles, o ne kompensuoti praradimus) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas pareiškėjui paskirtą baudą sumažino iki 10 000 Lt.

III. Pareiškėjas UAB „Finasta Asset Management“ apeliaciniu skundu (III t., b. l. 114-125) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą visiškai patenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2K-130 panaikinti; iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš esmės pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Komisijos 2011 m. sausio 13 d. raštas, kuriame pateikta Komisijos nuomonė dėl nurodymo vykdymo tvarkos nėra individualus teisės aktas, todėl įmonei neprivalomas ir Komisija už jo nevykdymą negalėjo nubausti. Jame nurodymo įvykdymo tvarka yra pateikiama ne kaip konkretus imperatyvus nurodymas, kaip turi būti atstatoma iki pažeidimo buvusi padėtis, o tik kaip Komisijos nuomonė, ką patvirtina ir rašte esančios formuluotės. Be to, Komisija rašte nurodė, kad įmonė, vykdydama nurodymą, „turėtų savarankiškai paskaičiuoti Pensijų fondams grąžintinas sumas“, kas taip pat negali būti laikoma imperatyviai privalomos pareigos suformulavimu, nes Komisija tiksliai nenurodė, kaip turi būti vykdomas nurodymas, o tik pasiūlė metodą, kuriuo įmonė galėtų vadovautis savarankiškai apskaičiuodama Pensijų fondams grąžintiną sumą.

2. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė LVAT nurodymo išsamiai išanalizuoti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad LVAT, išnagrinėjęs Lietuvos banko apeliacinį skundą po pirmojo 2012 m. vasario 10 d. VAAT sprendimo šioje byloje (2012 m. birželio 4 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. As22-2272/2012), pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas „iš esmės nenagrinėjo dalies skundo teismui argumentų, susijusių su ginčijamo sprendimo neteisėtumu, nepateikė byloje surinktų įrodymų analizės, jų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių“. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas klaidingą prielaidą, kad 2011 m. sausio 13 d. Komisijos raštas laikytinas individualiu teisės aktu (sprendimu), kurį įmonė turėjo teisę skųsti, tačiau to nedarė, todėl nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo argumentus dėl šio rašto teisėtumo, pagrįstumo ir privalomumo.

3. 2011 m. sausio 13 d. rašte išdėstytoje nuomonėje Komisija plečiamai aiškino pirminiame Komisijos sprendime pateiktą nurodymą. Pirminiame Komisijos sprendime nurodžiusi, kad įmonė turi grąžinti Pensijų fondams į Fondą investuotus 1,7 mln. litų, 2011 m. sausio 13 d. rašte Komisija jau nurodė, kad įmonė privalo grąžinti Pensijų fondams ne tik 1,7 mln. litų sumą, bet ir teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultatą, t. y. sumą, kuri teoriškai būtų gauta Pensijų fondų lėšas, kurios buvo investuotos į Fondą, investavus kitur. Atitinkamai, Komisijos rašte pateikta nurodymo įvykdymo tvarka nuo pirminiame Komisijos sprendime pateikto nurodymo iš esmės skiriasi tiek savo įvykdymo būdu, tiek verte, ir reiškia iš esmės naują žymiai griežtesnį nurodymą.

4. Komisija, priimdama 2011 m. sausio 13 d. raštą (nuomonę), nesilaikė reikalingų procedūrų bei peržengė savo kompetencijos ribas. Komisija neturėjo kompetencijos įpareigoti įmonę atlyginti Pensijų fondų dalyvių tariamai patirtą žalą, todėl šis raštas negali būti laikomas įmonei privalomu vykdyti individualiu administraciniu aktu.

5. Komisijos dėl teorinio alternatyvaus investavimo rezultato apskaičiavimo taikomas metodas yra iš esmės neteisingas. Komisija remiasi istoriniais Pensijų fondų rezultatais, laikydama juos atskaitos tašku (kurie buvo absoliučiai sėkmingiausi tarp rinkos dalyvių teisminio ginčo laikotarpiu (2009 m. gegužės - 2010 m. gruodžio mėn.), kai Pensijų fondų lėšos buvo investuotos į Fondą. Akivaizdu, kad metodas nepasiteisintų, jeigu Pensijų fondai būdų patyrę nuostolį, t. y. 1,7 mln. Lt lėšos nuostolingai veikiančiuose pensijų fonduose niekaip nebūtų generavę Komisijos apskaičiuotos grąžos. Komisija ignoravo galimą investicinę riziką ir savo metodą parinko, remdamasi vien tik pelningais rodikliais - teigiamais Pensijų fondų veiklos rezultatais teisminio ginčo laikotarpiu. Komisija daro prielaidą, kad į vieną poziciją (Fondą) investuotos lėšos (1,7 mln. Lt), būtų tolygiai paskirstytos į Pensijų fondų turėtas investicijų pozicijas, tačiau akivaizdu, kad esant apribojimui į tam tikrą poziciją investuoti ne daugiau kaip 5 proc. Pensijų fondų turto ir turint šią poziciją pilnai užpildytą yra neįmanoma „tolygiai“ paskirstyti investicijų, nepažeidžiant įstatymo nustatytų diversifikavimo reikalavimų.

6. Komisijos nurodymas, už kurio tariamą nevykdymą pareiškėjui skirta bauda, yra įvykdytas. Pareiškėjas, vykdydamas nurodymą, atliko ne tik tuos veiksmus, kuriuos buvo įpareigota atlikti pirminiame Komisijos sprendime, bet ir papildomus veiksmus, atitinkančius geriausius Pensijų fondų dalyvių interesus, t. y. Pensijų fondams grąžino ne tik į Fondą investuotus 1,7 mln. litų, bet ir per ginčo su Komisija laikotarpį Fondo realiai faktiškai sukauptą investicinę grąžą - 160,8 tūkst. Lt pelną, taip pat valdymo ir sėkmės mokesčius. Apie tai Komisija buvo informuota įmonės 2011 m. kovo 8 d. ir 2011 m. balandžio 26 d. raštais.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 150-157) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir patenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimus. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą ir apeliaciniame skunde pateiktą poziciją.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, kad 2009 m. birželio 11 d. priežiūros institucijos nurodymas privalo būti vykdomas pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte nustatytą tvarką. Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas nevertino nurodymo teisėtumo bei tinkamai nesivadovavo 2012 m. birželio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymais. Pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas tinkamai pasirėmė LVAT nurodytoje nutartyje konstatuotais esminiais faktais: 1) 2011 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimu pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad nevykdė 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. 2K-198 duoto nurodymo ir negrąžino Pensijų fondams teorinio alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. Lt) investavimo rezultato, kaip nurodyta 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte; 2) Komisijos 2011 m. sausio 13 d. raštas ir 2011 m. kovo 21 d. raštas laikytini tarpiniais aktais, priimtais ne laiku vykdant pirminį nurodymą, įtvirtintą 2009 m. birželio 11 d. sprendime.

2. Įmonė nepagrįstai nurodo, kad teismas nevertino, ar 2011 m. sausio 13 d. Komisijos raštas buvo privalomas, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl jo teisinės galios. Teismas pripažino, kad 2009 m. Komisijos suformuluotas nurodymas privalo būti vykdomas 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51(11.15-04) nurodytu būdu, kuris atsižvelgus į visas šios bylos aplinkybes yra teisėtas ir privalomas pareiškėjui vykdyti.

3. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ekonominiu pagrindimu, pažymi, kad pareiškėjas nei Komisijai, nei teismuose nagrinėjant administracinę bylą dėl 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimo teisėtumo, nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas prieš 2009 m. gegužės 5 d. priimdamas neteisėtą sprendimą investuoti Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) į Fondą, būtų svarstęs kitas investavimo alternatyvas. Kadangi pareiškėjas nesvarstė jokių kitų investavimo alternatyvų, Komisija padarė išvadą, kad Pensijų fondų lėšos (1,7 mln. Lt) tokiu atveju būtų buvusios paskirstytos tolygiai į Pensijų fondų tuo metu turėtas kitas investicijas. Remdamasi minėtomis faktinėmis aplinkybėmis, Komisija išaiškino, kad iki pažeidimo buvusi padėtis gali būti atkurta apskaičiuojant teorinį Pensijų fondų investavimo rezultatą Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) būtent ir paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas, t. y. į tas pozicijas, kurias Pensijų fondai turėjo laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. (Komisijos sprendimo priėmimo dienos) iki nurodymo realaus įvykdymo dienos. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, teorinis alternatyvus pensijų fondų investavimo rezultato metodas nepažeidžia diversifikavimo reikalavimų, nes yra grindžiamas Pensijų fondų pozicijomis, turėtomis iki 2009 m. gegužės 5 d., kurios atitiko visus diversifikavimo reikalavimus. Pažymi, kad Komisija neturėjo tikslo ieškoti pelningiausio Pensijų fondų laikotarpio. Teorinis alternatyvus investavimo rezultatas negali būti skaičiuojamas jokiu kitu periodu, tik tuo, kuriuo buvo pradėti ir tęsėsi neteisėti pareiškėjo veiksmai, t. y. 2009 m. gegužės-2010 m. gruodžio mėnesiais. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo įpareigotas nurodymą įvykdyti iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., t. y. per du mėnesius nuo Komisijos sprendimo priėmimo dienos. Priežiūros institucija negalėjo numatyti, kad pareiškėjas ignoruos 2009 m. liepos 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti nurodymo vykdymą.

4. Nurodymas negali būti laikomas tinkamai įvykdytu - Pensijų fondai nebuvo iki galo sugrąžinti į tokią padėtį, kuri buvo iki pažeidimo padarymo dienos. Ginčijamu Komisijos sprendimu būtent ir buvo konstatuotas Pirminio sprendimo nurodymo nevykdymas ir pritaikyta poveikio priemonė - 50 000 Lt bauda (PSPKĮ 59 str. 1 d. 7 p.). Pareiškėjo pareiga grąžinti dalyviui ir taip priklausančią investicinę grąžą bei nuskaitytus valdymo ir sėkmės mokesčius yra tiesiogiai susijusi su tinkamu įmonėms numatytos ir privalomos sąžiningumo pareigos vykdymu, todėl negali būti vertinama kaip pareiškėjo geranoriški veiksmai siekiant neva naudingesniu būdu įvykdyti nurodymą.

Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 135-139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą pakeisti, panaikinant teismo sprendimo dalį dėl skundo tenkinimo iš dalies ir baudos dydžio sumažinimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės nevertindamas šioje byloje svarbių sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, taip pat kitų svarbių bylai faktų, nepagrįstai penkis kartus sumažino įmonei paskirtą baudą ir taip įmonei teisėtai skirtą sankciją padarė mažai veiksmingą. Teismas neatsižvelgė į Komisijos nustatytas aplinkybes, jog:: 1) Komisijos atliktais apytiksliais skaičiavimais pareiškėjo ekonominė žala Pensijų fondų dalyviams siekia apie 300 000 Lt; 2) iki pažeidimo buvusi padėtis turėjo būti atkurta iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., tačiau įmonė delsė įvykdyti nurodymą, t. y. jį iš dalies įvykdė praėjus beveik 1 metams ir 9 mėn.; 3) byloje nenustatytas neteisėtų pajamų gavimo faktas; 4) lengvinančia aplinkybe laikytinas faktas, kad nurodymas, nors ir labai pavėluotai, yra iš dalies įvykdytas; 5) sunkinančia aplinkybe laikytinas faktas, kad įmonė ignoravo 2009 m. liepos 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. I-2355-580/2009, kuria atmestas reikalavimas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir toliau tęsia pažeidimą nepaisydama įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus.

2. Teismas, motyvuodamas sprendimą sumažinti įmonei skirtą baudą, nepagrįstai konstatavo, kad „už pagrindinį pažeidimą, t. y. neteisėtą ir netinkamą lėšų investavimą, pareiškėjui buvo paskirta 33 000 Lt bauda“. Pažymi, kad LVAT 2012 m. birželio 4 d. nutartyje padarė išvadą, kad Sprendimu ir juo paskirta 50 000 litų bauda įmonė buvo nubausta už tai, kad nevykdė 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 2K-198 duoto nurodymo ir negrąžino Pensijų fondams teorinio alternatyvaus Pensijų fondų lėšų (1,7 mln. litų) investavimo rezultato, kaip nurodyta 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04). Tuo tarpu 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Komisija įmonei skyrė 50 000 Lt baudą (kuri teisminio proceso metu buvo sumažinta iki 33 000 Lt) už Pensijų fondų lėšų investavimą į Fondą, kuris pripažintas neteisėtu. Atsižvelgęs į šiuos argumentus, LVAT padarė išvadą, kad pažeidimų, už kuriuos 2009 m. birželio 11 d. ir 2011 m. birželio 30 d. sprendimais įmonei buvo skirtos baudos, tapatumui nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šį LVAT išaiškinimą ir nepagrįstai konstatavo, kad įmonei jau buvo pritaikyta 33 000 litų bauda. Atsakovo nuomone, negali būti, kad įmonei anksčiau už kitokius pažeidimus paskirtos baudos galėtų turėti lengvinančios įtakos skiriant sankcijas už naujus pažeidimus. Bauda už įstatymų reikalavimų neatitinkančius investicinius sprendimus negali lemti baudos už priežiūros institucijos nurodymo nevykdymą.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bauda siekiama ne tik paskatinti įmonę įvykdyti jai įstatymuose nustatytas pareigas, tačiau ir nubausti pareiškėją už tai, kad ignoruoja priežiūros institucijos nurodymus. Tokio dydžio bauda yra neproporcingai maža, kad vykdytų prevenciją ir atgrasytų kitus rinkos dalyvius nuo teisės pažeidimų.

4. Teismas būtinybę mažinti įmonei paskirtą baudą grindžia ir tuo, kad neįvykdyta dalis preliminariai sudaro 375 223,50 Lt, t. y. palyginti su įvykdyta dalimi, nėra didelė. Atsakovo nuomone, jeigu įmonė būtų laiku vykdžiusi jai teisės aktuose nustatytas pareigas ir iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. grąžinusi Pensijų fondams į Fondą investuotas šių Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt), pokyčiai finansų rinkose, atsiradę teisminių ginčų laikotarpiu, nebūtų turėję jokios įtakos įmonės pareigoms Pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, taip pat ir įmonės pareigai veikti geriausiais pensijų fondų dalyvių interesais (PSPKĮ 6 str. 1 p.) Tuo tarpu jau trejus metus delsdama tinkamai įvykdyti nurodymą įmonė, būdama finansų rinkos profesionalė, neteisėtai naudojasi Pensijų fondams priklausančiais pinigais. Todėl mano, kad trejus metus trunkantis įmonės naudojimasis būsimiesiems pensininkams priklausančiais beveik 400 000 litų negali būti laikomas aplinkybe, leidžiančia įmonei nustatyti minimalią baudą.

Pareiškėjas UAB „Finasta Asset Management“ atsiliepime į atsakovo Lietuvos banko apeliacinį skundą (III t., b. l. 145-149) prašo jį atmesti ir patenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimus.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka, kad teismas nepagrįstai sumažino baudos dydį. Teismas tinkamai įvertino tai, kad įmonei paskirta bauda turėtų būti mokama į valstybės biudžetą ir ja nebus kompensuojami jokie Pensijų fondų dalyvių praradimai. Atsakovas prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad Komisijos nurodymas yra nevykdomas jau ilgiau nei trejus metus, kadangi kaip konstatavo teismas, didžiąją dalį Komisijos nurodymo įmonė yra įvykdžiusi. Lietuvos bankas nepagrįstai nurodo, kad 10 000 Lt dydžio bauda finansų įstaigai (įmonei) neturi reikšmės ir tokio dydžio bauda negali būti pasiekti reikiami tikslai. Nagrinėjamu atveju, be Komisijos nurodomų, įmonės atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra ir daugiau: 1) įmonė nurodymą įvykdė ne iš dalies, o įvykdė jį visą; 2) Komisijos argumentai dėl įmonės veiksmais tariamai sukeltos žalos Pensijų fondų dalyviams bei tariamo neteisėto įmonės naudojimosi Pensijų fondų lėšomis, laikytini tik prielaidomis. Įmonė aktyviai bendradarbiavo su priežiūros institucija, geranoriškai savo iniciatyva kreipėsi į priežiūros instituciją dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo.

2. Nesutinka su atsakovo teiginiais dėl neva neteisėto įmonės naudojimosi Pensijų fondų lėšomis. Jokie teisės aktai įmonei nesuteikia teisės naudotis Pensijų fondų lėšomis; priešingai - įmonė Pensijų fondų lėšas valdo (Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo (toliau – ir KISĮ) 2 str. 28 p., 4 str. 1 d. 2 p.). Pensijų fondų turtas yra atskirtas nuo įmonės turto, kaip to reikalauja KISĮ 39 str. 4 d.

3. Komisijos sprendimu skirta poveikio priemonė, susideda ne tik iš įpareigojimo sumokėti baudą, bet ir nurodymo atstatyti iki tariamo pažeidimo buvusią padėtį, kurio piniginė išraiška Komisijos preliminariu skaičiavimu siekia 375 223,50 Lt, o ateityje gali būti dar didesnė. Nurodymas sumokėti baudą, kartu su šiuo įpareigojimu, savo vertine išraiška keletą kartų viršija pagal įstatymą nustatytą maksimalų 100 000 Lt baudos dydį, kuris savaime negali būti laikomas nereikšmingu. Todėl mano, kad 50 000 Lt bauda neabejotinai yra neproporcingai didelė ir nebūtina siekiamiems tikslams pasiekti.

4. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad nėra pagrindo tapatinti pirmąją įmonei paskirtą baudą (50 000 Lt, vėliau sumažintą iki 33 000 Lt) ir baudą, dėl kurios šiuo metu vyksta ginčas, todėl teismas neteisingai sumažino įmonei paskirtą baudą tuo pagrindu, kad už pagrindinį pažeidimą jai jau buvo paskirta 33 000 Lt dydžio bauda. Pabrėžia, kad teismas aiškiai nurodė, jog įmonei jau paskirta 33 000 Lt dydžio bauda ir bauda, dėl kurios šiuo metu vyksta ginčas, nėra tapačios, kadangi skundžiamame teismo sprendime nurodyta, jog 33 000 Lt bauda buvo paskirta „už pagrindinį pažeidimą“. Vadinasi, teismas nurodė, jog, jo nuomone, naujai skiriamos baudos pagrindas yra kiti pažeidimai. Todėl teismas, mažindamas įmonei paskirtą baudą anksčiau paskirtos baudos ir naujos baudos netapatino, o visiškai pagrįstai nurodė, kad teisės pažeidimas, dėl kurio skiriama bauda, yra šalutinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje kilęs ginčas dėl Vertybinių popierių komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2K-130, kuriuo pareiškėjui paskirta 50 000 Lt dydžio bauda bei pareiškėjas įpareigotas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį Komisijos 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nustatytu būdu, teisėtumo bei privalomumo.

Pažymėtina, kad šis sprendimas priimtas po to, kai pareiškėjui buvo duotas 2009 m. birželio 11 d. nurodymas „atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį“ ir kai šį nurodymą pareiškėjas įvykdė tik iš dalies, nes neapskaičiavo ir nepervedė į Pensijų fondus teorinį Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą, Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) tolygiai paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas, t. y. į tas pozicijas, kurias Pensijų fondai turėjo laikotarpiu nuo pirminio sprendimo priėmimo dienos iki nurodymo visiško įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas nepagrįstai neįvykdė (netinkamai įvykdė) Komisijos 2009 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 2K-198 nurodymą atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį 2011 m. sausio 13 d. sprendime Nr. 06-51-(11.15-04) nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę skirti pareiškėjui sankciją – baudą. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad už pagrindinį pažeidimą, t y. neteisėtą ir netinkamą lėšų investavimą, pareiškėjui buvo paskirta 33 000 Lt bauda (I t., b. l. 186-191), į tai, kad didžiąją dalį nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį pareiškėjas įvykdė ir neįvykdyta dalis nėra didelė (375 223,50 Lt (III t., b. l. 9)), atsižvelgęs į baudos paskirtį (skatinti pažeidėją tinkamai vykdyti prievoles, o ne kompensuoti praradimus) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais pareiškėjui paskirtą baudą sumažino iki 10 000 Lt.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei neteisingai nustatė, kad Komisijos 2011 m. sausio 13 d. raštas Nr. 06-51-(11.15-04), kuriame išdėstyta Komisijos nuomonė dėl nurodymo vykdymo tvarkos, laikytinas privalomu individualiu teisės aktu, todėl teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl Nurodymo teisėtumo, pagrįstumo ir privalomumo.

Kaip patvirtina bylos medžiaga, Komisija pirminiame 2009 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 2K-198 nustatė, kad pagal valdymo įmonės pateiktą informaciją 2009 m. gegužės 5 d. į pareiškėjo valdomą Invalda Juodosios Jūros suderintąjį investicinį fondą buvo investuotas keturių įmonės valdomų II pakopos pensijų fondų ir vieno III pakopos pensijų fondo turtas. Konstatavusi, kad Pensijų fondų 1,7 mln. lėšų investavimas į Fondą buvo neteisėtas, o pareiškėjas, nesistengdamas išvengti interesų konflikto, pažeidė Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 5 punktus, bei, laiku nepranešęs Komisijai apie sudarytus sandorius, pažeidė PSPKĮ 53 straipsnio 4 dalį, Komisija skyrė pareiškėjui 50 000 Lt baudą, taip pat nurodė pareiškėjui atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį ir iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. informuoti apie tai Komisiją.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51 išdėstyta Komisijos nuomonė ir šis aktas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2011 m. sausio 13 d. rašto Nr. 06-51(11.15-04) matyti, kad jame komisija išdėstė, kokiu būdu ir tvarka turėtų būti vykdomas pirminiame 2009 m. birželio 11 d. sprendime įtvirtintas nurodymas. Teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. administracinėje byloje Nr. A822-2272/2012 pateiktu išaiškinimu, kuriuo remiantis 2011 m. sausio 13 d. raštas laikytinas tarpinio pobūdžio dokumentu, priimtu pirminio 2009 m. birželio 11 d. sprendime įtvirtinto nurodymo nesavalaikio vykdymo procese, siekiant pareiškėjui išaiškinti 2009 m. birželio 11 d. sprendimu paskirto nurodymo vykdymo turinį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokiu būdu Komisija aiškiai nurodė tvarką ir metodą, kuriuo remiantis turėtų būti paskaičiuotos grąžintinos neteisėtai į Fondą investuotos lėšos (t. y. apskaičiuojant ir grąžinant Pensijų fondams teorinį alternatyvaus Pensijų fondų lėšų investavimo rezultatą, t. y. sumą, kuri teoriškai būtų gauta Pensijų fondų lėšas, kurios buvo investuotos į Fondą, investavus kitur). Be to, 2011 m. sausio 13 d. rašte nurodyta PSPKĮ 57 straipsnio teisės norma, kuri suteikia Komisijai teisę skirti privalomą nurodymą atlyginti teisės pažeidimu padarytą žalą ir vienašališkai apskaičiuoti jos dydį, patvirtina, kad pareiškėjui nesiėmus veiksmų Nurodymui įvykdyti, jam grės neigiamos pasekmės. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51 buvo išreikšta administravimo subjekto (Komisijos) valia dėl pareiškėjo teisių ir pareigų ir suformuluoti privalomi vykdyti konkretūs nurodymai, todėl pareiškėjo argumentai dėl nurodymo neaiškumo laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat motyvuoja tuo, kad Komisija neva plečiamai aiškino pirminiame Komisijos sprendime pateikto nurodymo vykdymo tvarką ir peržengė kompetenciją įpareigodama įmonę atlyginti Pensijų fondų dalyvių tariamai patirtą žalą. Jo nuomone, Komisija nepagrįstai taikė teorinio alternatyvaus investavimo rezultato skaičiavimo metodą, kadangi jį taikydama Komisija ignoravo galimą investicinę riziką ir šią metodiką pritaikė remdamasi vien tik pelningais rodikliais, t. y. teigiamais Pensijų fondų veiklos rezultatais teisminio ginčo laikotarpiu bei darydama prielaidą, kad į vieną poziciją (Fondą) investuotos lėšos (1,7 mln. Lt), būtų tolygiai paskirstytos į Pensijų fondų turėtas investicijų pozicijas.

Pabrėžtina, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovui, kaip priežiūros institucijai, teisę skirti poveikio priemones (įskaitant pinigines sankcijas) prižiūrimiems subjektams, jeigu jie nevykdo priežiūros institucijos nurodymų, suteikia Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto, PSPKĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir FPRĮ 95 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta Komisijos teisė duoti valdymo įmonėms privalomus nurodymus dėl teisės aktų pažeidimų šalinimo, kurie įgyvendinami laikantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo 96 straipsnyje nustatytos procedūros. Todėl darytina išvada, kad teisės aktai leidžia Komisijai ne tik skirti pinigines sankcijas, tačiau ir privalomus nurodymus dėl teisės aktų pažeidimų šalinimo. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Komisijai, kaip valdymo įmonių priežiūrą vykdančiai institucijai, įgyvendinant teisę skirti (parinkti) veiksmingiausias poveikio priemones, įstatymai suteikia plačią kompetenciją pasirenkant tinkamiausius priemones ir metodus, siekiant efektyviausio pažeidimų pašalinimo. Darytina išvada, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija buvo įgaliota pareiškėjo atžvilgiu taikyti nurodymą (įpareigojimą) dėl pažeidimu padarytos žalos atlyginimo ir nustatyti tinkamiausią būdą (metodą) jam įgyvendinti.

Atskirai pabrėžtina, jog, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, veikęs neteisėtai asmuo negali savo reikalavimų grįsti teisėtų lūkesčių principu, nes teisėti lūkesčiai iš neteisės nekyla. Toks teisės aiškinimas visiškai atitinka konstitucinį principą, pagal kurį iš neteisės teisė negali būti kildinama (lot. Ex injuria ius non oritur) (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1840/2008). Taigi, asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų.

Todėl nagrinėjamu atveju būtų nepagrįsta teigti, jog pareiškėjas pats neteisėtai investuodamas lėšas į Fondą ir tokiu būdu nesilaikydamas PSPKĮ reikalavimų, teisėtai tikėjosi, kad laiku negrąžindamas į Fondą investuotų lėšų (1,7 mln. Lt) ir toliau per ginčo laikotarpį galės disponuoti per bylinėjimosi laikotarpį sukauptu investiciniu rezultatu ir jokios sankcijos jam nebus taikomos. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas veikė pažeisdamas PSPKĮ 6 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų, 53 straipsnio 4 dalies nuostatas, jokių teisėtų lūkesčių jis negalėjo įgyti ir atitinkamai atsakovo Komisijos įpareigojimas (nurodymas) atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį negalėjo suteikti pareiškėjui pagrįstų vilčių, jog jis teturės grąžinti Pensijų fondams į Fondą investuotas lėšas.

Be to, iš pareiškėjo skundo argumentų, prašant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo matyti, jog pareiškėjas pripažino, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs su labai dinamiškais ir kintančiais santykiais (kinta tiek Pensijų fondų dalyvių skaičius, tiek Pensijų fondo turto sudėtis bei vertė), todėl, jo teigimu, teismui nesustabdžius Komisijos įpareigojimo vykdymo, „<...> būtų neįmanoma visiškai atkurti iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusios padėtis <...>“ (I t., b. l. 20). Be to, ir pareiškėjo veiksmai ne tik grąžinant investuotas lėšas, tačiau ir per ginčo laikotarpį sukauptą investicinę grąžą, bei valdymo ir sėkmės mokesčius, suponuoja išvadą, kad pareiškėjas, būdamas savo srities profesionalu, neturėjo pagrindo tikėtis, kad jo atliktas dalinis nurodymo įvykdymas bus pripažintas tinkamu.

Todėl, kaip minėta, siekiant tinkamai įvykdyti nurodymą pagal 2011 m. sausio 13 d. rašte išdėstytą tvarką, pareiškėjas taip pat turi grąžinti Pensijų fondams teorinį Pensijų fondų investavimo rezultatą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjui nepateikus jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas prieš 2009 m. gegužės 5 d. priimdamas neteisėtą sprendimą investuoti Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) į Fondą būtų svarstęs kitas investavimo alternatyvas, Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad iki pažeidimo buvusi padėtis gali būti atkurta apskaičiuojant teorinį Pensijų fondų investavimo rezultatą Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt) paskirstant į Pensijų fondų turimas investicijas paskirstant tolygiai į Pensijų fondų tuo metu turėtas kitas investicijas. Dėl pareiškėjo nuomone metodui taikyti neva netinkamai pasirinkto laikotarpio, kai Pensijų fondų veiklos rezultatai buvo patys pelningiausi, pažymėtina, kad teorinis alternatyvus investavimo rezultatas buvo apskaičiuotas būtent tuo laikotarpiu, kai buvo pradėti ir tęsėsi neteisėti pareiškėjo veiksmai, t. y. nuo 2009 m. gegužės iki 2010 m. gruodžio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Komisija teorinio alternatyvaus investavimo rezultato apskaičiavimo metodą nurodymui įgyvendinti parinko siekdama, kad ne tik būtų pervestos (grąžintos) Pensijų fondams į Fondą investuotos piniginės lėšos, tačiau ir atlyginta žala – per teisminio nagrinėjimo laikotarpį iš neteisėtos veiklos, t. y. pareiškėjui naudojantis Pensijų fondo pinigais pažeidžiant PSKPĮ 6 straipsnio 1, 2, 5 punkto, 53 straipsnio 4 dalies nuostatas, pareiškėjo gautas pelnas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad Komisija, 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51 plečiamai aiškino nurodymą, pritaikė netinkamą metodą ir tokiu būdu peržengė savo kompetencijos ribas, atmestini.

Atsakovas Lietuvos bankas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai sumažino įmonei paskirtą baudą iki 10 000 Lt.

Kaip minėta, PSPKĮ 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad Vertybinių popierių komisija, vadovaudamasi FPRĮ 96 straipsnyje nustatyta tvarka, turi teisę skirti juridiniams asmenims, nevykdantiems Vertybinių popierių komisijos nurodymų, neteikiantiems Vertybinių popierių komisijai šiame ir kituose įstatymuose nurodytos informacijos arba trukdantiems Vertybinių popierių komisijai ar jos įgaliotiems asmenims atlikti tyrimus ar patikrinimus baudą iki 100 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 2K-130 pareiškėjui paskyrė 50 000 Lt baudą už tai, kad pareiškėjas delsė įvykdyti ir po nustatyto termino praėjus 1 metams 9 mėnesiams tik iš dalies, t. y. netinkamai įvykdė 2009 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 2K-198 nurodymą atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį 2011 m. sausio 13 d. sprendime Nr. 06-51-(11.15-04) nurodytu būdu.

Tuo tarpu, kaip minėta, Komisija pareiškėjui 2009 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjui paskyrė 50 000 Lt baudą (kuri vėliau buvo sumažinta iki 33 000 Lt) (I t., b. l. 186-191), konstatavus Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir PSPKĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus, t. y. iš esmės už lėšų investavimą į Fondą, kuris pripažintas neteisėtu.

Todėl įvertinus tai, kad pareiškėjas didžiąją dalį nurodymo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį įvykdė (nors ir ne tiksliai atsakovo nurodytu būdu) ir neįvykdyta nurodymo dalis pinigine išraiška preliminariai sudaro tik 375 223,50 Lt (III t., b. l. 9), t. y. palyginti su įvykdyta dalimi, nėra didelė, atsižvelgiant į baudos paskirtį (skatinti pažeidėją tinkamai vykdyti prievoles) ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui paskirtą baudą sumažino iki 10 000 Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas pareiškėjo atsakomybę už nurodymo nevykdymą lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurios turi įtakos ekonominės sankcijos dydžiui, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl baudos sumažinimo nepagrįstumo atmestini ir plačiau teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Finasta Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius