2019-03-18 Nr. AB-6639-3-61-3-02746-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3503-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02746-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. (S. A.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, pašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (15-02)(00531)/(15/5-5)-1U-65 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A.“ (toliau – ir sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvykdavo nuo 2008 m. Nuo 2014 m. palaiko artimus ryšius su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete F. L. A., turi sūnų – Lietuvos Respublikos pilietį, taip pat turi draugų, o su (duomenys neskelbtini) jo niekas nesieja. Teigė, jog palikus galioti ginčijamą sprendimą, bus sukeltos neproporcingai didelės neigiamos pasekmės – negalės būti su savo šeima labai ilgą laiką, bus pažeisti jo šeimos bei nepilnamečio vaiko interesai. Mano, kad apkaltinamieji nuosprendžiai nėra pakankama priežastis neišduoti leidimo laikinai gyventi, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti atvykti į Šengeno erdvę.

3. Nesutiko su atsakovo argumentais, kad jis galėtų bendrauti su šeima, pasitelkdamas šiuolaikines technologijas. Gyvenimas kartu, laisvalaikio leidimas, priežiūra ir auklėjimas, pareiškėjo manymu, negali būti prilyginimas bendravimui naudojantis įrenginiais, be to, interneto prieiga (duomenys neskelbtini) labai ribota, sunkiai prieinama ir nepatikima, todėl abejoja, ar galėtų bendrauti su savo šeima, pasitelkdamas šiuolaikines technologijas. Paaiškino, kad šiuo metu su šeima kartais matosi Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, tarp jo ir sūnaus yra ryšys. Pareiškėjo nuomone, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką papildomai 2,5 metų po to, kai bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, yra papildoma bausmė už jo atliktas nusikalstamas veikas. Nei sutuoktinė, nei sūnus niekada nebuvo (duomenys neskelbtini), jie nemoka (duomenys neskelbtini)kalbos, nepažįsta (duomenys neskelbtini)kultūros, t. y. su (duomenys neskelbtini) jų niekas nesieja, o palikus galioti ginčijamą sprendimą, jie į (duomenys neskelbtini) nepersikeltų gyventi.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Nurodė, kad Departamentas gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2017 m. lapkričio 20 d. išvadą Nr. 5-S-10997, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba 2017 m. lapkričio 21 d. pateikė išvadą Nr. (21)-4274, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

6. Nurodė, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuteistas už du nesunkius, vieną apysunkį ir du sunkius nusikaltimus, kad jis yra recidyvistas. Pareiškėjo padarytų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, paskirtos bausmės tikslo nepasiekė, todėl galima teigti, kad pareiškėjo elgesys ir ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.

7. Pažymėjo, kad nors šeima ir laikytina visuomenės pagrindu, tačiau viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl pareiškėjui taikytini apribojimai, laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams. Aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė ir vaikas gyvena Lietuvos Respublikoje, buvo įvertinta nustatant draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį – pareiškėjui nustatytas 2,5 m. laikotarpis, t. y. perpus trumpesnis už laikotarpį, skirtiną asmeniui neturinčiam šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad visuomenės ir valstybės interesas, jog Lietuvos Respublika suteiktų teisę būti Lietuvos Respublikoje tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui taikomi apribojimai nėra bausmių už jo padarytas nusikalstamas veikas dalis, todėl argumentai dėl sprendimo neproporcingumo, atsakovo teigimu, yra nepagrįsti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Kauno AVPK) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Nurodė, jog Departamentas priimdamas sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsižvelgė į Policijos departamento 2017 m. lapkričio 20 d. išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos 2017 m. lapkričio 21 d. išvadą, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

10. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Departamentas neįvertino vaiko interesų ir priėmė sprendimą, kuris nepagrįstai išskirtų šeimą, nes užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti absoliuti. Priešingu atveju, būtų pažeista valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į teritoriją ir jų gyvenimą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo S. A. (S. A.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 27 d. Kauno AVPK Migracijos valdybai pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė F. L. A. Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimą, dokumentą, patvirtinantį turimas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus.

13. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atlikus paskirtą laisvės atėmimo bausmę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 m. nuo išsiuntimo dienos ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 Dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą ir 3 dalį 2,5 metų nuo išsiuntimo dienos.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis).

15. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtintas Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pagal šio Aprašo 12.1 papunktį, užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; pagal 12.2 papunktį – kai jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; pagal 13.1 papunktį, užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ar nesunkų nusikaltimą

16. Bylos duomenimis teismas nustatė, jog Departamentas kreipėsi į Policijos departamentą ir VSAT su paklausimais, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2017 m. lapkričio 20 d., 2018 m. liepos mėnesį iš Policijos departamento gavo išvadas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas nuteistas už 2 nesunkius, 1 apysunkį ir 2 sunkius nusikaltimus. Neteisėtas žmonių gabenimas yra rimtas tarpvalstybinio masto nusikaltimas, suteikiantis dideles pajamas nusikaltėliams bei organizuotoms jų grupėms, todėl darantis didelę žalą žmonėms, turintis itin neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes. Nusikalstamas veikas padarė, neišnykus teistumui, todėl laikomas recidyvistu. Policijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytų veikų visumą ir pakartotinumą, priėjo išvadą, kad jo padarytos atsitiktinės veikos nėra atsitiktinės, paskirtos bausmės tikslo nepasiekė, todėl vertino, kad pareiškėjo elgesys ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.

17. VSAT 2017 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. (21)-4274 informavo Departamentą, kad pagal turimus duomenis pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė. VSAT manymu, tikslinga užsieniečiui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui.

18. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-141-743/2015 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“) 1 dalyje. Baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2015 m. spalio 20 d.

19. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-189-831/2017 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio („Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys“) 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje; 24 straipsnio 6 dalyje, 227 straipsnio („Papirkimas“) 2 dalyje. Baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2017 m. liepos 27 d.

20. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-255/2018 pareiškėjas pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 292 straipsnio („Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną“) 3 dalyje, jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 27 d.

21. Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog Departamentas vadovavosi Policijos departamento ir VSAT pateiktomis išvadomis, t. y. buvo įvertinta informacija, gauta iš institucijų, kurių kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Taigi, Departamentas neturėjo pagrindo abejoti pateiktų duomenų tikrumu. Tiek Policijos departamento ir VSAT pateiktose išvadose, tiek sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, patvirtinantys pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

22. Pareiškėjas teigė, jog sprendimas yra neproporcinga priemonė, nes jį išsiuntus į (duomenys neskelbtini) ir uždraudus atvykti 2,5 metų, bus pažeisti jo šeimos ir nepilnamečio vaiko interesai.

23. Remiantis EŽTT praktika, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją).

24. Teismas, vadovaudamasis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Vertinimo tvarka) 37, 38.2, 39 punktais bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas nuteistas už nesunkius, apysunkį ir sunkius nusikaltimus, jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, o tai vertinama, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, taip pat tai, kad padarytų nusikalstamų veikų pobūdis ir pakartotinumas rodo, kad nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, pareiškėjas linkęs ir toliau nusikalsti, skirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, pritarė Departamento vertinimui dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atlikus paskirtą laisvės atėmimo bausmę, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes 2,5 metų nuo išsiuntimo dienos vertintina kaip proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti visuomenės interesus. Teismo nuomone, dėl galiojančio sprendimo pareiškėjas galimai patirs tam tikrų nepatogumų ar neigiamų pasekmių, tačiau tai nėra svarbiau už valstybės tikslą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

25. Pareiškėjas teigė, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką papildomai 2,5 metų po to, kai bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, yra papildoma bausmė už jo atliktas nusikalstamas veikas. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas susijęs su pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje bei Šengeno erdvėje klausimais, bet ne su bausmių skyrimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jei jie atitinka Įstatymo reikalavimus.

26. Teismas priėjo išvadą, kad Departamentas ginčijamame sprendime nustatė visas reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes, išsamiai išdėstė, kokios poveikio priemonės taikomos pareiškėjui, nurodė visas aktualias teisės normas ir individualiai aptarė, kodėl pareiškėjui taikytina konkreti teisės norma, todėl konstatavo, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo nėra pagrindo naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais.

27. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vertino kaip išvestinį reikalavimą ir jo netenkino.

III. 28. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

29. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, todėl Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas. Pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena apelianto sutuoktinė bei mažametis vaikas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra padaręs nusikalstamas veikas, negali būti vertinama, kad apeliantas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir dėl to negali pasilikti su savo šeima Lietuvoje. Mano, kad tokia situacija yra neteisinga ir sukelia neproporcingai dideles neigiamas pasekmes apeliantui, jis yra baudžiamas du kartus už įvykdytas nusikalstamas veikas.

30. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos kuri, pareiškėjo nuomone, turėtų būti taikytina ir šioje byloje, vertinant pareiškėjo ir jo šeimos santykius. Pažymi, kad apeliantas yra susijęs su Lietuvos Respublika – čia turi šeimą, socialinį ratą, išėjęs iš įkalinimo įstaigos – turėtų darbą, iki padarytų Lietuvoje nusikalstamų Lietuvoje anksčiau nebuvo teistas, taip pat dėl padarytų nusikalstamų veikų gailisi, įkalinimo įstaigoje elgiasi gerai, jokių nuobaudų nėra gavęs. Nurodo, jog pareiškėjo šeima į (duomenys neskelbtini) nesikeltų, tačiau uždraudus apeliantui atvykti į visą Šengeno erdvę, yra itin apribojama apelianto teisė bendrauti ir susitikti su savo šeima, nes jie negalėtų susitikti jokioje saugioje Europos valstybėje.

31. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Migracijos departamento sprendimas susijęs su pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje bei Šengeno erdvėje klausimais, bet ne su bausmių skyrimu. Nesutinka su šiomis išvadomis, nes vien tik aplinkybė, kad apeliantas yra užsienietis, negali reikšti, kad jis neturi teisės į šeimos vienybės išsaugojimą; tai taip pat neturėtų reikšti, kad galima pažeisti nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnį, Jungtinių Tautų tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 10 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį, pažymi ir tai, kad sprendžiant užsieniečių teisinės padėties klausimus turi būti įvertintas šeimos gyvenimo gerbimo principas, kuris yra įtvirtintas ir Lietuvos teismų praktikos administracinėse bylose.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą.

33. Nurodo, jog vertinant tai, kad apeliantas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę už nesunkius, apysunkį ir sunkius nusikaltimus ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, patvirtina, kad apeliantas yra linkęs pažeisti viešosios tvarkos taisykles ir jo elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei galimybę ateityje. Šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga, kurios pagrindu atsakovas turėjo teisę atsisakyti išduoti S. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas nesivadovavo EŽTT praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. (15-02)(00531)/(15/5-5)-1U-65 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A.“, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų skunde nurodytų argumentų vertinimu, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012 ir kt.).

38. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis inter alia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktais, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 1, 2, 5, 7 ir 8 dalimis , 2018 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), atlikus jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę; uždrausti pareiškėjui 2,5 metų nuo išsiuntimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

39. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 1 punktas nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o 12 punkte – yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

40. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas nustačius, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

42. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-141-743/2015 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“) 1 dalyje. Baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2015 m. spalio 20 d.; Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-189-831/2017 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio („Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys“) 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 227 straipsnio („Papirkimas“) 2 dalyje. Baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2017 m. liepos 27 d.; Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-65-255/2018 pareiškėjas pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 292 straipsnio („Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną“) 3 dalyje, jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 27 d.

43. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog tai, kad pareiškėjas yra padaręs nusikalstamas veikas, negali būti vertinama, kad apeliantas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir dėl to negali pasilikti su savo šeima Lietuvoje, atmestinas. Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatyti faktinių aplinkybių: iš pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų sunkumo, jų sistemos, veikų pobūdžio, jų pakartotinumo, dėl praėjusio trumpo laiko po padarytos paskutinės nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Policijos departamento ir VSAT (būtent šios institucijos pagal Įstatymo 4 straipsnį turi įgaliojimus įvertinti, ar nėra nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei) pateiktose išvadose ir ginčijamame sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o nenumanomi duomenys, kurie leidžia daryti išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

44. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad ginčijamas sprendimas sukelia neproporcingai dideles neigiamas pasekmes apeliantui, jis yra baudžiamas du kartus už įvykdytas nusikalstamas veikas, pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas susijęs tik su pareiškėjo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje, bet ne su papildomos bausmės skyrimu už padarytas nusikalstamas veikas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė ir ji įgyjama tik tuomet, kai jie atitinka Įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka nustatytų reikalavimų. Todėl atmestinas apelianto teiginys, kad jam taikoma neproporcinga priemonė.

45. Dėl apelianto teiginio, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog vien tik aplinkybė, kad apeliantas yra užsienietis, negali reikšti, kad jis neturi teisės į šeimos vienybės išsaugojimą, nes pirmosios instancijos teismas tokios išvados neformulavo, o vertino, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), atlikus paskirtą laisvės atėmimo bausmę, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes 2,5 metų nuo išsiuntimo dienos yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti visuomenės interesus. Teismas nurodė, kad ginčijamo sprendimo pareiškėjas galimai patirs tam tikrų nepatogumų ar neigiamų pasekmių, tačiau tai nėra svarbiau už valstybės tikslą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Kitaip tariant, teismo nuomone, valstybės interesas užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patirtinus nepatogumus, susijusius su šeiminiu gyvenimu tam tikru laikotarpiu (2,5 metų) .

46. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, kuri turėtų būti taikoma ir nagrinėjamoje byloje, akcentuotina, jog apelianto vienoje iš nurodytų bylų EŽTT bylų, kurioje EŽTT nusprendė, kad taip būtų pažeistas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnis, nes išsiuntus pareiškėją iš Danijos, kaip siūloma, be teisės sugrįžti, būtų išskirta šeima (EŽTT sprendimas Amrollahi prieš Daniją, Nr. 56811/00, 2002 m. liepos 11 d.), nagrinėjamu atveju netaikytina, nes pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos be teisės sugrįžti.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, jog pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. (S. A.) apeliacinį skundą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė