2020-09-02 Nr. AB-15983-3-61-3-00857-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1449-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00857-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 15 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. kovo 20 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Nurodė, jog 2013 m. buvo laikomas 2 būrio 204 sekcijoje, kurioje buvo 10 asmenų, patalpos gyvenamasis plotas buvo apie 5 kv. m. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į 1 būrio 101 sekciją, kurioje buvo laikomi 6 asmenys. 2017 m. vasarą buvo perkeltas į 6 būrio 413 sekciją, kurioje buvo laikoma 11 asmenų, patalpos gyvenamasis plotas buvo apie 31 kv. m. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldai, todėl tarp nuteistųjų nuolat kildavo konfliktai, jautė įtampą, diskomfortą, skaudėjo galvą, trūkdavo gryno oro, pablogėjo bendravimo galimybės, tapo irzlus, nervingas, susipykdavo su artimaisiais. Pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau į jo teiktus skundus administracija nereagavo. Dušuose karštas vanduo buvo tiekiamas kartą per savaitę. Dušų darbo laikas buvo nuo 10.30 val. iki 18.30 val., į juos nusimaudyti eidavo apie 200 asmenų, todėl pareiškėjui buvo sunku suspėti nusimaudyti laiku, turėjo skubėti. Dušų patalpose nebuvo įrengtų pertvarų, todėl tuo buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Pasivaikščioti lauke turėjo galimybę tik 4 val. parą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2013 m. gruodžio 6 d., o iš pataisos įstaigos, atlikęs bausmę, buvo paleistas 2018 m. kovo 20 d. Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus PN nėra kamerų tipo įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skyrimo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas.

Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje, todėl gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos su bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo patalpose trūko oro, pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemą pareiškėjas buvo išleidžiamas 4 val., bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms įrengtose dušinėse nebuvo užtikrintas privatumas, dušinėse karštas vanduo tiekiamas tik kartą per savaitę. Vilniaus PN nurodė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji pasivaikščioti išeina pagal įstaigos administracijos patvirtintą grafiką. Laiko pasivaikščioti kieme ribojimas pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems įsigaliojo nuo 2016 m. balandžio 1 d. (nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio redakcija), o iki 2016 m. balandžio 1 d. teisės aktai nuteistųjų pasivaikščiojimo laiko (lengvosios ir paprastosios grupės) pasivaikščiojimo laiko nereglamentavo.

Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo aprašas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos Respublikos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse nenustato.

Nuteistiesiems įstaigoje yra nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose įrengtos kriauklės ir prausyklos su nuolat tiekiamu vandeniu, kuriose nuteistieji turi galimybę apsiprausti. Kiekvieno būrio virtuvėlėse (poilsio kambariuose) yra vandens virduliai, todėl tokiu būdu nuteistieji visuomet turi galimybę turėti karšto vandens. Pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų vieną kartą raštu buvo kreipęsis į įstaigos administraciją.

Pareiškėjui buvo pateiktas išsamus 2017 m. spalio 3 d. atsakymas Nr. 42-997(1), kuris nebuvo skundžiamas. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas nepagrindžia kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais galėtų pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis 2019 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. kovo 20 d. atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose.

7. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, jog pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2013 m. gruodžio 6 d., o iš pataisos įstaigos atlikęs bausmę buvo paleistas 2018 m. kovo 20 d.

8. Remiantis Vilniaus PN pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu t. y. nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. kovo 20 d. gyveno Vilniaus PN gyvenamosiose I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 2-204 (antrojo nuteistųjų būrio 204 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30,26 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos; Nr. 1-101 (pirmojo nuteistųjų būrio gyvenamoji patalpa), kurios plotas Nr. 15,51 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos; Nr. 6-413 (šeštojo nuteistųjų būrio 413 gyvenamoji patalpa), kurios plotas 35,69 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste, teismas priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei 3,1 kv. m.

9. Pareiškėjo teigimu, dušuose karštas vanduo buvo tiekiamas kartą per savaitę. Nusimaudyti į dušą eidavo apie 200 asmenų, todėl pareiškėjui buvo sunku suspėti nusimaudyti laiku, turėjo skubėti. Teismas nurodė, kad HN 76:2010 68 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vilniaus PN pateiktame atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad pareiškėjui dušinėse karštas vanduo tiekiamas tik kartą per savaitę. Kiekvieno būrio virtuvėlėse (poilsio kambariuose) yra vandens viduliai, todėl tokiu būdu nuteistieji visuomet turi galimybę turėti karšto vandens. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde patvirtino, jog dušuose karštas vanduo buvo tiekiamas kartą per savaitę. Pareiškėjui nepaneigus, jog jam nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, teisės aktų pažeidimas šiuo atveju teismo nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir nesant duomenų, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas neatitinka Vilniaus PN nustatytos maudymosi trukmės ar buvo nepakankamas, teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo atstovo veiksmų ir patirtos neturtinės žalos egzistavimo fakto.

10. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog dušų patalpose nebuvo įrengtų pertvarų, todėl tuo buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Teismas pažymėjo, jog nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės įrengti dušuose nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis, tačiau teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi dušo patalpomis, kuriose įrengtos pertvaros ir nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Iš pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad dalyje dušo patalpų nėra pertvarų, užtikrinančių asmenų privatumą. Pareiškėjas nurodė, kad pertvaros dušuose įrengtos 2018 m. birželio mėn. Taigi, atsižvelgiantį į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodė, jog teisės aktuose reikalavimas įrengti pertvaras dušinėse nėra nustatytas, įstaigoje nuteistiesiems yra nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Iš byloje pateiktų Vilniaus PN fotonuotraukų teismas nustatė, jog įstaigos dušų patalpose pertvaros nėra įrengtos.

11. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į privatumą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo leidžiama pasivaikščioti 4 val. per parą. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji pasivaikščioti išeina pagal įstaigos administracijos patvirtintą grafiką. Laiko pasivaikščioti kieme ribojimas pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems įsigaliojo nuo 2016 m. balandžio 1 d. (nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojanti BVK 73 straipsnio redakcija), o iki 2016 m. balandžio 1 d. teisės aktai nuteistųjų pasivaikščiojimo laiko (lengvosios ir paprastosios grupės) pasivaikščiojimo laiko nereglamentavo.

13. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 str. 5 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 74 str. 5 d.). Iš byloje pateikto Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko teismas nustatė, kad nuteistieji mėnesio porinėmis ir neporinėmis dienomis vedami į pasivaikščiojimo kiemą ir juose gali būti nuo 3 val. iki 4.30 val. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentas, jog jam leidžiama pasivaikščioti tik 4 val. per parą, nėra pagrindas Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

14. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę jo kalinimo laikotarpiu, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, priėjo išvadą, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur.

III. 15. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. G. skundo netenkinti ir atmesti jį kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, apsiriboto jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimui kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

16. Atsakovas pabrėžia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaros dušo patalpose, t. y. Vilniaus PN visos patalpos įrengtos vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Patalpų įrengimo ir remontui skiriamas papildomas finansavimas. Atsižvelgiant į tai, kad pertvarų įrengimas dušuose nereglamentuotas jokiuose teisės aktuose, ginčo laikotarpiu pertvaroms įrengti finansavimas nebuvo numatytas ir nebuvo skirtas. Aplinkybę, kad pertvarų įrengimas teisės aktuose nebuvo nustatytas bei Vilniaus PN neturėjo pareigos įrengti šių pertvarų ginčo laikotarpiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

17. Vilniaus PN 1-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, kurios skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Ginčo laikotarpiu nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Be to, dėl privatumo naudojantis dušu (pertvarų dušo patalpoje įrengimo) nėra suvienodintos teismų praktikos. Daugelyje teismo sprendimų teismas konstatuoja, kad pertvarų neįrengimas dušuose, savaime nesuponuoja privatumo pareiškėjams neužtikrinimo ir neturtinės žalos atsiradimo.

18. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių ypač prastų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, tačiau priešingai, visus kitus pareiškėjo reikalavimus dėl tariamų netinkamų kalinimo sąlygų teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovas taip pat nurodo, kad net ir pripažinus, jog pareiškėjui nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli ir intensyvūs, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjui priteista 200 Eur suma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu (neįrengtos dušo patalpoje pertvarkos), priteisė pareiškėjui V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

22. Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas yra siejamas ir su pertvarų dušuose nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-442/2019 ir kt.). Pažymėtina, kad šiuo atveju Vilniaus PN į bylą pateikė dušų fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog dušai vienas nuo kito jokia pertvara nėra atskirti. Teisėjų kolegija, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dušai buvo įrengti taip, kad galimai nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas jais naudojantis.

23. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

24. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

25. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

26. Įvertinus pirmosios instancijos teismo turinį, konstatuotina, kad jis pakankamai motyvuotas, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą pakankamai pagrindė objektyviais kriterijais, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su nepakankama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, atmestini.

27. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas