2023-08-30 Nr. AB-15472-3-61-3-01736-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1891-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01736-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 23S6079 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1), Migracijos departamento 2023 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 23S12077 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 2), Migracijos departamento 2023 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 23S13696 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir Sprendimas 3). Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2022 m. gruodžio 13 d. atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Prašymo priėmimo metu ji užpildė klausimyną. Kaip Sprendime 1 nurodo atsakovas, atsakydama į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pažymėjo atsakymą „Taip“, o atsakydama į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai.

3. Pareiškėja pastebėjo, kad Sprendime 3 nenurodyta, jog pareiškėja pažymėjo anketoje, kad pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje. Pati pareiškėja neprisimena, kad klausimyne būtų pažymėjusi atsakymą į 10 klausimą taip, kaip nurodo atsakovas. Pildydama klausimyną pareiškėja buvo streso būsenoje, tokių klausimų nesitikėjo, o klausimyno kopija jai pateikta nebuvo. Nei Rusijos agresijai Ukrainoje, nei Krymo okupacijai pareiškėja niekada nepritarė ir nepritaria.

4. Visi skundžiami sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti bei neproporcingi, formaliai priimti tik atsakymų į klausimyno klausimus pagrindu, nevertinant realios pareiškėjos pozicijos dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje bei su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių visumos, fakto, kad ji aktyviais veiksmais, nuosekliai nuo pat karo pradžios prisidėjo prie paramos pabėgėliams iš Ukrainos. Išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, padaryta, vadovaujantis vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) atliktu formaliu atsakymų į klausimyno klausimus įvertinimu, nevertinant kitų reikšmingų aplinkybių. Sprendimai iš esmės pažeidžia pareiškėjos bei jos šeimos, įskaitant nepilnamečio vaiko, teises bei teisėtus interesus, yra neteisėti ir nepagrįsti.

5. Pareiškėja nurodė, jog klausimą, kam priklauso Krymas, suprato kaip užduotą faktinės kontrolės, bet ne tarptautinės teisės aspektu, todėl atsakė, kad Krymas kontrolės prasme priklauso Rusijos Federacijai. Tačiau į klausimą, ar, jos manymu, Rusijos Federacija teisėtai aneksavo Krymą, jos atsakymas neabejotinai būtų ne, kadangi ji niekada nepritarė Krymo prijungimui prie Rusijos Federacijos bei nelaiko Krymo prijungimo teisėtu.

6. Atvykusi į Migracijos departamentą, pareiškėja gavo užpildyti klausimyną, kurio klausimai buvo labai netikėti ir neaiškūs. Migracijos departamento darbuotojai pildant anketą neleido dalyvauti jos vyrui. Perskaičiusi šiuos klausimus labai susijaudino, pasimetė, neturėjo su kuo pasitarti. Prasidėjus didelio masto karui, kuriame (duomenys neskelbtini) bei nuolat palaikydama ukrainiečių pabėgėlius Lietuvoje, ji stengiasi, kiek įmanoma, atsiriboti nuo karo bei politinių klausimų, nes susidurdama su jais, visada patiria didelį stresą. Pareiškėja Lietuvoje gyvena jau 10 metų, niekada neturėjo jokių migracinių ar teisinių problemų.

7. Pareiškėjos vertinimu, klausimas apie Krymo priklausomybę yra netiesioginis ir iš esmės klaidinantis, nes reikalaujama ne tiesioginio atsakymo, o asmens nuomonės bei vertinimo dėl Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos teisėtumo. Respondentams gali būti sunku suprasti tikrąją klausimo potekstę, todėl dėl klausimo formuluotės netikslumo bei interpretacinių galimybių, atsakymas į šį klausimą turėjo būti vertinamas kitų atsakymų bei asmens elgesio kontekste, o, esant neaiškumams, pareiškėjai turėjo būti suteikta galimybė patikslinti atsakymą į klausimą. Net viešojoje erdvėje vienareikšmiško atsakymo, kam priklauso Krymas faktine prasme, nėra pateikta.

8. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog atsakymas į minėtą klausimą žymimas varnele nurodant vieną iš valstybių (Ukrainą arba Rusijos Federaciją), nepaliekant vietos papildomiems komentarams bei paaiškinimams, atsakymo pagrindimui (pvz., nors Krymas faktiškai kontroliuojamas Rusijos Federacijos (kas pripažįstama ir viešojoje erdvėje), tačiau, respondento vertinimu, Krymo prijungimas prie Rusijos Federacijos yra neteisėtas ir pan.). Pareiškėja nesusiorientavo bei nesuprato, kokio atsakymo šiuo klausimu iš jos reikalaujama.

9. Pažymėta, jog konstatavimas, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturi remtis vien formaliu asmens atsakymu anketoje ir turėtų būti įvertinta aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad asmuo kelią realų pavojų valstybės saugumui, visuma, t. y. turėtų būti atsižvelgiama į jo atliktus / planuojamus atlikti veiksmus prieš Lietuvos valstybės interesus, į jo vykdomą veiklą, ryšius su asmenimis bei organizacijomis Rusijos Federacijoje, jo aktyvius pagalbos veiksmus Rusijai, aiškiai reiškiamus įsitikinimus; kt. Pareiškėja padeda Ukrainos pabėgėliams nuo aktyvaus karo pradžios, o tai rodo, kad ji nepalaiko agresyvaus Rusijos karo prieš Ukrainą. Būnant Lietuvoje ji ne tik kad nekelia, bet ir objektyviai negali kelti Lietuvos valstybei jokio pavojaus, kadangi atvyko šeimos susijungimo pagrindu, turi nepilnametį vaiką Lietuvos pilietį, vyrą, kuris dirba Lietuvos įmonėje, pareiškėja nepadariusi jokių pažeidimų. Atsakovas savo priimtais sprendimais atima ne tik iš pareiškėjos teisę gyventi Lietuvoje, bet ir užkerta galimybę jos šeimai (Lietuvos piliečiams) gyventi pilnavertį šeimos gyvenimą.

10. Pareiškėjos įsitikinimu, privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, ji negali būti numanoma ar įsivaizduojama. Kaip nurodo teismų praktika, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti. Jeigu grėsmės valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja arba tokios grėsmės galimybė tik galbūt gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), negalima naikinti leidimo gyventi Lietuvoje (atsisakyti pakeisti leidimą gyventi). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas.

11. Pareiškėja tvirtino, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimus, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turėtų, atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su paraiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, teismų praktika, administraciniais aktais taikomos priemonės turi būti proporcingos ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia tikslams pasiekti. Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau kartu privalo įvertinti aplinkybių visumą ir atsižvelgti į proporcingumo principą.

13. Šiuo atveju atsakovas net tik kad neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, bet ir nebuvo nustatyta pareiškėjos reali grėsmė valstybės saugumui, o išvada yra formali ir deklaratyvi, padaryta, nevertinant jokių kitų su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių, nesudarius galimybės jai duoti papildomų paaiškinimų. Pareiškėja nuo 2014 m. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gyvena leidimų laikinai gyventi pagrindu, šie leidimai išduoti šeimos susijungimo pagrindu. Prašymo pratęsti leidimą padavimo metu pareiškėja turėjo iki 2023 m. vasario 4 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja 2013 m. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu E. F.. Lietuvoje gyvena pareiškėjos nepilnametis sūnus, jis lanko mokyklą (duomenys neskelbtini). Kartu su sutuoktiniu pareiškėja nuosavybės teise valdo butą (duomenys neskelbtini), ji yra visiškai susiejusi savo gyvenimą ir ateitį su Lietuva, ateityje sieks Lietuvos pilietybės, niekada nekėlė grėsmės Lietuvos saugumui ar viešajai tvarkai ir nesiruošia jos kelti

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

15. Migracijos departamentas paaiškino, kad VSD 2023 m. sausio 4 d. rašte Nr. 18-95 nurodė, kad atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir padarė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

16. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

17. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, buvo priimtas Sprendimą 2, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir į Šengeno informacinę sistemą (SIS) įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

18. Migracijos departamentas pažymėjo, kad UTPĮ nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvoje paaiškėjus, kai jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas vadovavosi kompetentingos institucijos išvada.

19. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

20. Atsakovo vertinimu, klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, tuo labiau, kad pareiškėja turi aukštąjį išsilavinimą. Aplinkybė, kad ji padėjo ukrainiečių šeimai paremdama ją finansiškai ar daiktais, bendrauja su iš Ukrainos pabėgusiais asmenimis, nepatvirtina, kad jos bendros pažiūros atitinka Lietuvos poziciją. Klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją, gali būti atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi arba vizą, be to, pareiškėja parašu patvirtino, kad jos pateikta informacija yra išsami ir teisinga. Prokremliškam režimui palankumą reiškiantis asmuo yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

21. Atsakovas tvirtino, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus, Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

22. Atsakovas pabrėžė, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Buvo atkreiptas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010) pateiktus išaiškinimus, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, t. y. tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

23. Migracijos departamentas pažymėjo, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos, apie kurią yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jos sutuoktinis, o sutuoktinio interesai negali būti aukščiau už visuomenės saugumo interesus. Uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

25. VSD vertinimu, Migracijos departamento sprendimai yra priimti vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

26. VSD akcentavo, jog pareiškėja klausimyne pažymėjo, kad pritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje. Minėtame klausimyne klausimai pateikiami ir rusų kalba, todėl į šį klausimą asmeniui, kuris pildė klausimyną, neturėjo būti sudėtinga atsakyti. Pareiškėja yra pilnametis veiksnus asmuo, nenustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėja būtų negalėjusi suprasti klausimų ir užpildyti klausimyno savarankiškai, be kitų asmenų (savo vyro) pagalbos.

27. VSD vertinimu, pareiškėja išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

28. Buvo atkreiptas dėmesys į nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, kurioje pažymėta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės; kt.

29. Pažymėta, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, t. y. pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. VSD atkreipė dėmesį į ES priimtus sprendimus, ribojančius (duomenys neskelbtini) piliečių patekimą į Europos Sąjungą. Vadinasi, visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

30. Kadangi pareiškėja pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėja reziduoja Lietuvos Respublikoje nuo 2014 metų, augina nepilnametį sūnų bei kiti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad dabartinėje situacijoje (Rusijos Federacijos karinės agresijos sąlygomis) leidimas nuolat gyventi pareiškėjai turėjo būti pratęstas automatiškai. Atsakovui priimant sprendimus nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės.

II. 31. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 8 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundą – panaikino visus skundžiamus Migracijos departamento priimtus sprendimus ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 2 022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

32. Teismas nustatė, kad:

32.1. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turėjusi leidimą gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. vasario 4 d.

32.2. Pareiškėja 2022 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti leidimą laikinai gyventi. Byloje pateiktas klausimynas, kurį užpildė ir pasirašė pareiškėja; atsakydama į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėja atsakė „Taip“; į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėja atsakė „Rusijos Federacijai“.

32.3. VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. sausio 3 d. rašte Nr. 18-95 nustatė, kad pildydama Migracijos departamento klausimyną (duomenys neskelbtini) nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini), deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškė paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai ir Ukrainos teritorijų okupacijai, o Rusijos vykdoma agresyvi užsienio politika kelia grėsmę ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

32.4. Migracijos departamentas Valstybės saugumo departamento išvados pagrindu 2023 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23S6079 atsisakyti pakeisti leidimą gyventi, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tuo pačiu pagrindu Migracijos departamentas 2023 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą Nr. 23S12077, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), o 2023 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą Nr. 23S13696, kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

33. Pareiškėjai buvo išduota Šengeno viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusi nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2016 m. sausio 16 d. Leidimai laikinai gyventi išduoti ir keisti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena užsienietės sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) nuo 2014 m. vasario 28 d. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo iki 2023 m. vasario 4 d. (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. birželio 15 d. iki 2017 m. birželio 15 d. gavo draudimo valstybės lėšomis išmokas kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. dirbo UAB „Bauris“, šiuo metu niekur nedirba. (duomenys neskelbtini) 2013 m. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvoje gyvena (duomenys neskelbtini) nepilnametis sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini). Pareiškėja (duomenys neskelbtini), turi jai ir sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą.

34. Teismas vadovavosi UTPĮ 4 straipsnio nuostatomis, analizavo to paties įstatymo 35, 50 ir 133 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, apžvelgė administracinių teismų praktiką dėl asmens galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo.

35. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, ginčo šalių paaiškinimus, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos galbūt keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės nustatyta tik atsižvelgus į pareiškėjos pateiktus atsakymus į klausimyno klausimus bei VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte Nr. 18-95 pateiktą vertinimą.

36. Dėl pareiškėjos pateiktų atsakymų į klausimyno 10 ir 11 klausimus, teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismo posėdžio metu teigė, jog Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje nepritaria ir niekada nepritarė, nepamena, kad būtų pažymėjusi atsakymą „taip“, atsakinėdama į 10 klausimyno klausimą, be to, buvo streso būsenoje. Buvo atkreiptas dėmesys, kad VSD 2023 m. sausio 3 d. rašte Nr. 18-95 pateiktame vertinime minimas tik pareiškėjos atsakymas į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, tačiau apie atsakymą į klausimyno 10 klausimą neužsimenama. Visi skundžiami sprendimai priimti remiantis minėtu VSD raštu, todėl, teismo vertinimu, neaišku, kodėl vertintas tik atsakymas į 11 klausimą ir ar buvo vertintas atsakymas į 10 klausimą, sprendžiant dėl pareiškėjos galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui.

37. Teismo vertinimu, klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ formuluotė ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl klausimo turinio, ką pareiškėja ir nurodė skunde ir teismo posėdžio metu. Įvertinęs atsakovo poziciją, kad aptariamo klausimo formuluotė nedviprasmiška, teismas laikėsi pozicijos, kad formuluotės „Jūsų nuomone“ nepakanka, kad klausimas būtų visiškai aiškus. Pažymėta, kad Migracijos departamentas jau yra pakeitęs klausimo formuluotę ir dabar užduodamas klausimas – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“.

38. Akcentuodamas, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, situacijos vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu ir pan., teismas konstatavo, kad byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus Sprendimus.

39. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų Valstybės saugumo departamento išvados tiesiog perkelti į sprendimą, o privalo, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti asmeniui išduotą leidimą nuolat gyventi.

40. Pažymėdamas, kad VAĮ nustato pareigą viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti jo priėmimo teisinius ir faktinius pagrindus, išdėstyti motyvus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai sukelia pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir jos šeimos nariams (sutuoktiniui ir nepilnamečiui sūnui, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai). Teismas darė išvadą, kad priimant ginčijamus sprendimus šie aspektai iš esmės nebuvo vertinti (sprendimuose tik konstatuoti santuokos ir sūnaus gimimo faktai), sprendimuose neatsispindi vertinimas pasekmių, kurios bus sukeltos pareiškėjos (duomenys neskelbtini) amžiaus sūnui (Lietuvos Respublikos piliečiui), panaikinant pareiškėjos leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudžiant jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Manytina, kad ginčijamais sprendimais galėtų būtų reikšmingai apribotos pareiškėjos ir jos sūnaus bendravimo galimybės. Buvo konstatuota, kad neįvertintos pasekmės ir pareiškėjos sutuoktiniui (Lietuvos Respublikos piliečiui), kuris, galiojant ginčijamiems sprendimams, norėdamas išlaikyti šeimyninius ryšius, tikėtina, turėtų išvykti iš Lietuvos kartu su pareiškėja.

41. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamus sprendimus buvo perkelta Valstybės saugumo departamento išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus šių duomenų visumos bei neatsižvelgiant į proporcingumo principą.

42. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Byloje ginčijami sprendimai buvo panaikinti kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

III. 43. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

44. Atsakovas teigia, kad vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įvertino su byla susijusias aplinkybes, nevertindamas visos surinktos bylos medžiagos kontekstinės informacijos, susiklosčiusios dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

45. Dėl teismo išvados, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos ankstesnius veiksmus, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, kad pareiškėjos keliama grėsmė nustatyta išimtinai remiantis atsakymais į klausimyno klausimus, atsakovas pažymėjo, kad ši išvada neatitinka teismų praktikos, kurioje išaiškinta, kad šiuo atveju atliekamas į ateitį nukreiptas vertinimas, teismas nepagrįstai nevertino kontekstinės informacijos apie tai, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis, savo pozicijai sustiprinti naudoja kitose valstybėse gyvenančius savo šalies piliečius.

46. Atsakovo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui būtent geopolitinės susiklosčiusios situacijos kontekste. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Šioje byloje yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, kurioje teismas pasisakė, kad vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

47. Migracijos departamentas visiškai nesutinka su teismo vertinimu dėl atsakymų į klausimyno klausimus reikšmės ir dėl formuluočių neaiškumo. Teismo sprendimo argumentai, kad Migracijos departamentas pakeitė 11 klausimyno klausimą dėl Krymo priklausomybės, yra visiškai nesusiję su byla ir nereikšmingi. Teismo posėdžio metu pareiškėja nenurodė, kad ji klausimyno klausimų nesuprato, bet priešingai, teigė, kad ji pažymėjo neteisingą atsakymą. Pareiškėja nurodė ne tik tai, kad Krymas priklauso Rusijai, bet ir tai, kad ir pritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams. Teismo sprendime nepagrįstai sumenkinama atsakymo į 10 klausimą reikšmė. Pats teismas šio atsakymo niekaip neįvertino ir jokių išvadų dėl jo nepadarė, tiesiog konstatavo, kad pareiškėja teismo posėdžio metu teigė, kad Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje nepritaria ir niekada nepritarė, nepamena, kad būtų pažymėjusi atsakymą „taip“, atsakinėdama į 10 klausimyno klausimą, be to, buvo streso būsenoje. Atsakovo vertinimu, šie teiginiai nepagrįsti ir nereikšmingi – pareiškėja į kitus klausimyno klausimas atsakė tinkamai ir be klaidų. Nei teismui, nei pareiškėjai jokių abejonių dėl 10 klausimo formuluotės nekilo, todėl atsakymas į jį, t. y. kad pareiškėja pritaria kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, leidžia pagrįstai vertinti, kad tokio asmens pažiūros sutampa su Rusijos vykdoma valdžios politika kas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Migracijos departamento vertinimu, klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą, o teismas nepagrįstai atsakymus vertino atsietai. Skundžiamame sprendime nepateikta jokių motyvų, kodėl teismas laiko, kad asmuo, nurodęs, jog pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams, laikomas nekeliantis grėsmės nacionaliniam saugumui.

48. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas, kitus teisės aktus, priimtus prasidėjus Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą, į Rusijos grasinimus Ukrainą remiančioms valstybėms, grasinimą branduoliniu ginklu, kitų valstybių nepriklausomybės ar egzistavimo neigimą.

49. Atsakovo įsitikinimu, teismo atliktas VSD išvados vertinimas yra nenuoseklus. Iš teismo skundžiamo sprendimo nėra aišku, ar teismas aplinkybę, kad VSD išvadoje nėra remiamasi aplinkybe dėl pareiškėjos atsakymo į 10 klausimą, vertino kaip aplinkybę, dėl kurios panaikinami Migracijos departamento sprendimai, ar ne. Jeigu teismas remiasi šia aplinkybe, atsakovas mano, kad skundžiamas sprendimas yra prieštaringas, nes teismas tame pačiame skundžiamame sprendime nurodo, kad Migracijos departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas neįvertino UTPĮ 4 straipsnio nuostatų, dėl jų nepasisakė.

50. Atsakovas pabrėžia, kad jis sprendimuose padarė savarankiškas išvadas apie tai, kad pareiškėja, nepaisant Lietuvoje pragyvento laikotarpio, nėra pakankamai integravusis į Lietuvos visuomenę, iš jos išreikštos pozicijos klausimyne akivaizdu, jog ji savo pažiūrų nesieja su viešai reiškiama Lietuvos visuomenės pozicija dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių bei okupacinių veiksmų Ukrainoje ir šią Lietuvos visuomenės poziciją ignoruoja. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

51. Migracijos departamentas tvirtina, kad jis pareiškėjos šeimines aplinkybes vertino, atsižvelgė į nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką. Sutiktina, kad pareiškėjos šeimos nariai galbūt patirs neigiamas pasekmes, tačiau ginčijamais sprendimais siekiama aukšto lygio saugumo užtikrinimo Lietuvoje bei Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti

53. VSD akcentuoja, kaip pareiškėja atsakė į klausimyno 10 ir 11 klausimus, tačiau teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog nėra pagrįstas Pareiškėjos keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas. Teismas, nustatęs, jog pareiškėja teigiamai atsakė į 10 klausimą, žinodamas šių dienų geopolitinę situaciją ir kontekstą, padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui. VSD vertinimu, iš pareiškėjos atsakymų į klausimus yra akivaizdu, kad ji išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą; pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas, pripažindamas, kad vien pareiškėjos pažiūros nesudaro pagrindo vertinti jos rezidavimo Lietuvos Respublikoje kaip grėsmės valstybės saugumui, sudaro prielaidas Rusijai savo tikslams pasitelkti prokremliškų pažiūrų asmenis Lietuvoje. VSD tvirtina, kad pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

54. VSD nurodo, kad vien tai, kad VSD rašte nepasisakoma apie pareiškėjos atsakymą į 10 klausimą, niekaip negali sumenkinti pareiškėjos, turinčios tokias pažiūras, gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės, ar sudaryti įspūdį, kad VSD neatliko tinkamo vertinimo. Teigiamas atsakymas į minėtą klausimą tik sustiprina tokio asmens vertinimą, kad minėtas asmuo lojalus Rusijos režimui. Teismas pats nepasisakė, kaip vertina teigiamą pareiškėjos atsakymą į 10 klausimą. Pareiškėjos argumentai, kad klausimai buvo labai netikėti ir neaiškūs, ji neturėjo su kuo pasitarti, vertintini kaip niekiniai, žinant, kad pareiškėja turi aukštąjį išsilavinimą, klausimai pateikiami ir (duomenys neskelbtini) – rusų kalba, ir net pačiam teismui abejonių dėl 10 klausimo aiškumo (abejonių dėl jo turinio) nekilo.

55. VSD nuomone, teismo reikalavimas nurodyti asmens realiai atliktus veiksmus prieš Lietuvos valstybės interesus yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios administracinių teismų praktikos. Be to, pareiškėjos, kurios gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jos šeima, kai Lietuvos valstybės saugumas vertintinas kaip aukštesnis interesas.

56. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į Migracijos departamento apeliacinį skundą, prašydamas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, nurodo, kad palaiko jame išdėstytus argumentus.

57. Pareiškėja atsiliepime į Migracijos departamento ir VSD apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

58. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, pareiškėja pabrėžia, kad visi atsakovo sprendimai remiasi tik atsakymais į klausimyno (anketos) klausimus. Atsakovas pats patvirtina, kad nevertino jokių kitų pareiškėjos veiksmų prieš priimdamas sprendimus, tik atsakymus į klausimyną. Rusijos agresijos prieš Ukrainą pareiškėja niekada nepalaikė ir nepalaiko. Tai patvirtino teismo posėdyje apklausta liudytoja (duomenys neskelbtini), kuri buvo priversta bėgti iš šalies. Tą aiškiai teismo posėdyje patvirtino ir pati pareiškėja. Migracijos departamentas elgėsi visiškai mechaniškai ir, priimdamas ginčo sprendimus, vadovavosi išimtinai VSD išvada, neapklausė pareiškėjos, proporcingai nevertino ginčo sprendimų pasekmių pareiškėjai ir jos šeimai, įskaitant nepilnamečio vaiko interesus. Jokie konkretūs pareiškėjos veiksmai nebuvo vertinti, tik akcentuojamas politinis-karinis kontekstas regione ir potenciali pareiškėjos grėsmė, kuri nustatyta tik iš vienos anketos. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad asmens keliama grėsmė valstybės saugumui neturi remtis formaliu atsakymu, o turi būti nustatoma, įvertinus aplinkybių visetą, t. y. ar asmuo kelia (gali kelti) realų pavojų.

59. Dėl atsakymų į klausimyno klausimus pareiškėja pažymi, kad tik jais grindžiama pozicija dėl pareiškėjos keliamo pavojaus. Pareiškėja niekada nesilaikė pozicijos, kad ji tinkamai atsakė į klausimyno klausimus. Ji, būdama labai emocinga ir pažeidžiama, pildydama anketą labai susijaudino, suprato tik tiek, kad klausimai apie karą ir Rusijos bei Ukrainos santykį su aneksuotu Krymu. Tai aiškiai išsakė teismo posėdyje, kuriame pateikė ir tikrą savo poziciją dėl šių klausimų. O klausimyno vėlesnis pakeitimas ir bendras dėl Krymo priklausomybės klaidingai pasisakiusių žmonių kiekis akivaizdžiai rodo, kad klausimų formuluotės neaiškios. Pareiškėjos vertinimu, atsakymai į klausimus negali būti vieninteliu ir lemiančiu įrodymu, o VSD, kad įsitikintų asmenų lojalumu valstybei (Lietuvai ar Rusijai) galėjo asmenis apklausti.

60. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė išimtinai remdamasis VSD išvada ir neatliko savarankiškų aplinkybių vertinimo. Pareiškėja nekelia ir negali kelti jokios grėsmės Lietuvos valstybei, ji visiškai susiejusi savo gyvenimą ir ateitį su Lietuva, ateityje sieks Lietuvos pilietybės.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

61. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 23S6079, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 23S12077, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 23S13696, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo.

62. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, t. y. panaikino skundžiamus atsakovo sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Teismas konstatavo, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamus sprendimus buvo perkelta Valstybės saugumo departamento išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimo proporcingumo principo. Pažymėjo, jog skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

63. Migracijos departamentas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas mano, kad teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

64. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus bei bylos medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės pažeidimus: paviršutiniškai įvertino su byla susijusias aplinkybes, nevertindamas visos surinktos bylos medžiagos kontekstinės informacijos, susiklosčiusios dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, rėmuose, skundžiamame sprendime motyvus išdėstė apsiribodamas nevisapusiškai ištirtomis su byla susijusiomis aplinkybėmis.

65. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

66. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnio 4 ir 5 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto ir 133 straipsnio 5, 7 ir 8 dalių bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos nuostatos. Šios nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

67. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

68. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

69. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.).

70. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijami sprendimai grindžiami tik pareiškėjos galimai keliama grėsme valstybės saugumui, kuri iš esmės nustatyta tik atsižvelgus į pareiškėjos pateiktus atsakymus į klausimyno klausimus bei Valstybės saugumo departamento 2023 m. sausio 3 d. rašte Nr. 18-95 pateiktą vertinimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad visiškai neaišku, kodėl vertintas tik atsakymas į 11 klausimą ir nebuvo vertintas atsakymas į 10 klausimą, sprendžiant dėl pareiškėjos galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui. Iš esmės išvada apie grėsmę valstybės saugumui padaryta tik vieno atsakymo į klausimyno klausimą pagrindu, neatliekant jokio kitų aplinkybių vertinimo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakymus vertino kaip vieningą visumą, tačiau pripažintina, kad atsakovas aiškaus ir išsamaus atsakymo vertinimo į klausimyno klausimą Nr. 10 neatliko (atskirai neišskyrė).

71. Be to, anketoje suformuluotas klausimas „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).

72. Nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (žr., pvz., 2019 m. sausio 8 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.

73. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra sudariusį santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir augina (duomenys neskelbtini) sūnų, kartu su sutuoktiniu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą (butą), tačiau Migracijos departamentas pareiškėjos šeiminių ryšių jokio vertinimo neatliko. Atsakovas tiek sprendime, tiek apeliaciniame skunde pacituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką apie šeimos gyvenimo gerbimą ir teisę į šeimos susijungimą, tačiau situacijos neindividualizuoja šios bylos kontekste. Taip pat nevertinti ir kiti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (Lietuvoje gyvena 10 metų ir pan.).

74. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjos atsakymai į klausimyno 10–11 klausimus gali būti vertinami kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinti galimi prieštaringumai tarp pareiškėjos tikrosios pozicijos ir susiklosčiusios situacijos, taip pat nebuvo įvertinti kiti pareiškėjos atsakymai į Migracijos departamento klausimyno klausimus, aplinkybės, jog pareiškėja ir jos šeima padeda ir palaiko pabėgėlius iš Ukrainos. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad pareiškėja skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad klausimyno atsakymai neatspindi jos tikrojo požiūrio į karą Ukrainoje ir Krymo aneksiją, kadangi jie buvo pateikti dėl pareiškėjos emocinės būsenos, klausimų formuluočių neaiškumo. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybei vertinimas, todėl skundžiami sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

76. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis nustato reikalavimus, kas turi būti nurodyta administraciniame sprendime, t. y. administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, administracinio sprendimo data, administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris, atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką, administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

77. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovo sprendimai yra administraciniai aktai, kuriuos priimdamas atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.).

78. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ straipsnio (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5–6 punktų nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, jog esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr. pvz., 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022; ir kt.).

79. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, vertina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai ir aiškiai išdėstė, kodėl atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Teismo sprendime pateikta argumentacija pripažintina visiškai pagrįsta ir yra tvirtintina. Taigi analizuojami atsakovo sprendimai yra ydingi (defektiniai) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme.

80. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinius skundus prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėja iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, susijusių su šių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl pareiškėjos prašymas nesprendžiamas.

81. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė