2022-07-27 Nr. AB-19694-3-61-3-01360-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3388-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01360-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujami atstovų pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos, (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 22M35256 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie negali sugrįžti į savo kilmės šalį, nes pareiškėją ir jo šeimą persekioja dėdė, kuris grasina nužudyti pareiškėją, jei jis neišsiskirs su savo žmona (pareiškėja), todėl vienas iš esminių motyvų suteikti prieglobstį yra dėdės grasinimai nužudyti. Pareiškėjas dėl nesiliaujamo giminaičio smurto bei susidorojimo grėsmės su šeima nusprendė išvykti į Lietuvos Respubliką.

3. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir bijo sugrįžti į kilmės valstybę, nes pareiškėjo teisės nėra ginamos kilmės šalies teisėsaugos institucijų. Pareiškėjai pažymėjo, kad nemato galimybės apginti savo pažeistų teisių kilmės šalyje, nes teismų sistema galbūt yra korumpuota, todėl pareiškėjas pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės valstybę, nes tai reikštų persekiojimo ir grasinimų grėsmę, kurios nėra pagrįstos ir proporcingos pareiškėjo įsitikinimų esmei bei jo, kaip protestuojančio prieš esamą smurtą, asmens veiklai.

4. Pareiškėjai teigė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę yra nepagrįsta, nes šiuo atveju nebuvo nustatyto būtinosios pareiškėjų išsiuntimo sąlygos.

5. Pareiškėjai pabrėžė, kad vien tai, jog pareiškėjų prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Pareiškėjų teigimu, Departamentas galbūt pažeidė Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų ir pareiškėjams nepagrįstai atsisakyta suteikti pabėgėlių statusą ir papildomą apsaugą.

6. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų prašymas nebuvo išnagrinėtas atidžiai ir teisingai, nebuvo teisingai įvertinti pareiškėjų motyvai ir argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo, nebuvo sudaryta galimybė pareiškėjams savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nebuvo teisingai įvertinta, ar pagrįstai pareiškėjui ir pareiškėjai buvo nustatytas maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, todėl Sprendimas naikintinas.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlių statuso, kadangi pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Departamentas nurodė, kad pareiškėjai teigė, jog juos persekioja dėdė, todėl jiems kilmės valstybėje kyla grėsmė. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjų pasakojimas nebuvo detalus, nuoseklus, pastebėti prieštaravimai, pasakojimas neparemtas objektyviais duomenimis, pareiškėjų nurodytas tariamas persekiotojas yra nevalstybinis subjektas, duomenų, kad jis galėtų veikti valstybės vardu nėra. Įvertinęs pareiškėjų profilį, jų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, Departamentas tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų persekiojimas, todėl konstatavo, kad pareiškėjų baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta.

10. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė objektyvių aplinkybių, kurios rodytų, kad jų dėdė galėtų daryti realią įtaką valdžios institucijų veiklai, pareiškėjai savęs nepriskiria ir kokiai nors persekiojamai socialinei grupei, be to, pareiškėjai negalėtų būti priskirti moralės kodeksų nesilaikančiai grupei, nes toks priskyrimas turėtų remtis tam tikrais nekeičiamais įsitikinimais, o šiuo atveju pareiškėjų įvardytas konfliktas vyko ne dėl įsitikinimų.

11. Departamentas akcentavo, kad tai, jog pareiškėja yra moteris, o jos vaikai – nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, kad jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei, nes tyrimo metu pareiškėja nenurodė patyrusi bent vieną Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) (duomenys neskelbtini) gairėse „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Gairės) nurodytą veiksmą. Pareiškėja kaip ir jos vaikai gyvena šeimoje su sutuoktiniu, ji nėra vieniša, o jos vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai, visi pareiškėjai atvyko į Lietuvą kartu, pareiškėjas yra šeimos vyras, suteikiantis paramą ir besirūpinantis šeima, todėl Departamentas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepriskirtini padidintos rizikos asmenų grupei, Departamentas taip pat nenustatė individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl pareiškėjos lyties rizikos tikimybę.

12. Departamentas, remdamasis Gairėmis ir atsižvelgęs į pareiškėjų pasakojimą, nustatė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

13. Departamentas nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Departamentas sprendė, kad aplinkybių visuma leidžia pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje.

14. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjui ir pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, be to, pareiškėjui ir pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjų (duomenys neskelbtini)piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apklausose Departamente nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko, nes jo (pareiškėjo) žmonos dėdė (duomenys neskelbtini) norėjo, kad pareiškėjas išsiskirtų su savo žmona (pareiškėja), jam grasino, pareiškėjui buvo sulaužyti pirštai ir šonkauliai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis bandė kreiptis į policiją, tačiau neturėjo jokių įrodymų.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėja apklausose Departamente nurodė, jog paliko kilmės šalį, nes jai grėsė mirtis. Pareiškėja paaiškino, kad jai grasino dėdė, nurodė pareiškėjai išsiskirti su savo vyru (pareiškėju), kitaip ji gali būti nužudyta. Pareiškėja nurodė, kad dėdė pasamdė kitus vyrus, kurie sumušė jos vyrą (sulaužė du pirštus, pažeidė nugaros slankstelius), o ją pačią laikė įkaite vieną savaitę dėdės namuose.

18. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Tvarkos aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlių statusui gauti.

20. Teismas akcentavo, kad pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo, tačiau pareiškėjai nurodė, kad nei dėl galimo persekiojimo, nei dėl patirtų sužalojimų ir dėl žmonos susirgimo, susijusio su jos laikinu pagrobimu, pareiškėjai į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas ir medicinos įstaigas nesikreipė (pareiškėjas nurodė, kad dėl sulaužytų pirštų ir stuburo slankstelių sužalojimo į medicinos įstaigą kreiptis buvo per vėlu, tačiau detaliau apie tai nepaaiškino), t. y. pareiškėjai nesiekė pasinaudoti kilmės valstybėje prieinamomis teisinėmis ir medicinos priemonėmis, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjams kilmės valstybė, esant poreikiui, negali užtikrinti veiksmingos apsaugos ir kitų garantijų.

21. Teismas sutiko su Departamento išvadomis, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas prieglobsčio prašymas, prieštaringos, pareiškėjų pasakojimai nenuoseklūs ir nedetalūs, nesutampa datos ar kai kurie faktai (nesutapo pareiškėjų santuokos metai ir vieta, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų sveikatos problemas).

22. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai kalba abstrakčiomis datomis, susijusiomis su sumušimu ir pareiškėjos pagrobimu, nors įvykiai nutiko 2021 m. birželio mėnesį. Kalbėdami apie dėdę ir jo pasamdytus žmones, pareiškėjai negalėjo papasakoti smulkių detalių. Pareiškėjai negalėjo nurodyti dėdės pareigų ir kitų aktualių faktų. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad įtarimų kelia ir tai, jog tik pareiškėjos tėvo mirtis lėmė dėdės įsitraukimą į jų santykius, nes iki tol dėdė nesikišo į jų santykius, be to, apklausos metu į klausimą, kodėl dėdei kliuvo jų santuoka, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad jis tiesiog nepatiko žmonos dėdei, detalesnių priežasčių nenurodė.

23. Teismas nustatė, kad Departamentas tyrimo metu nuosekliai įvertino pareiškėjų individualią situaciją, pareiškėjai kaip šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini), kartu paprašė prieglobsčio Lietuvoje, pareiškėja, kaip ir jos vaikai, gyvena šeimoje su sutuoktiniu, ji nėra vieniša, o jos vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai, visi pareiškėjai atvyko į Lietuvą kartu, pareiškėjas yra vyras, suteikiantis paramą ir besirūpinantis šeima, todėl nagrinėjamu atveju jie nepriskirtini padidintos rizikos asmenų grupei, Departamentas taip pat nenustatė individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo rizikos tikimybę dėl pareiškėjos lyties.

24. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog jiems kyla grėsmė būti nužudytiems pareiškėjos dėdės. Pareiškėjų pasakojimai nebuvo pakankamai išsamūs ir detalūs, logiški, kad būtų buvę galima pritaikyti Departamento išanalizuotuose dokumentuose nurodomą kilmės valstybės informaciją su pareiškėjų nurodytomis aplinkybėmis.

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, pareiškėjų skundo argumentai neleidžia teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjų papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

26. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjai gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

27. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai ir pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas ir pareiškėja praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ir pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

28. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai ir pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjai ir pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjai ir pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šių asmenų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitus Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai ir pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 2 metų, teismo vertinimu, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai ir pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 30. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujami atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

31. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai vertino jų (pareiškėjų) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

32. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą kilmės valstybės informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjų galimybes apsisaugoti, ypač, kai jie yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta ginkluotas konfliktas su (duomenys neskelbtini) karo pajėgomis.

33. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

34. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti pareiškėjus jiems neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintinas ir išvestinis atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

35. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 22M35256, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jų nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad šiems pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo šiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

39. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad išvyko iš kilmės valstybės, jog apsaugotų save ir vaikus nuo pareiškėjos dėdės persekiojimo. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo sistemiškai vertinti informaciją apie ginkluotus susirėmimus bei individualias galimybes pareiškėjams apsisaugoti, ypač kai jie yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karo pajėgomis.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).

45. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

46. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

47. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

48. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką (Sprendime nurodyta, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

50. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

51. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

52. Nagrinėjamu atveju Departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į tai, jog priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

53. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad Departamentas, kuriam pateiktas prašymas ir dėl papildomos apsaugos, turi surinkti ir įvertinti informaciją tiek apie bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, tiek pareiškėjo gyvenamosios vietos informaciją, surinktą informaciją analizuoti, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2213-881/2022).

54. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Departamentui surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022; kt.).

55. Įvertinus atsakovo Sprendimo turinį, matyti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neanalizavo, ar atsižvelgus į pareiškėjų gyvenamosios vietos regioną ir į bendrą (duomenys neskelbtini) situaciją, yra saugu pareiškėjus (šeimą) gražinti į kilmės valstybę.

56. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

57. Pareiškėjai apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jų nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 22M35256 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė