2022-03-14 Nr. AB-5750-3-61-3-04197-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1506-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04197-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N) (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos C. G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. G. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33159 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1362 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėja nurodę esanti (duomenys neskelbtini) pilietė, prašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes kilmės valstybėje jai gresia nužudymas. Nurodo iš kilmės valstybės išvykusi, nes tėvas grasino ją nužudyti, jeigu ji nepriims Marabu tikėjimo, nes Marabu tikintys žmonės žudo dėl fetišo. Pareiškėjos tėvas yra kaimo vadas ir žudo dėl Vudu. Nurodo negalinti grįžti į kilmės šalį dėl savo tikėjimo. Nurodo, kad Departamentas Sprendimu nusprendė jai nesuteikti prieglobsčio, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nurodo nesutinkanti su Sprendimu ir laiko jį nepagrįstą, prašo panaikinti.

3. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su atsakovo argumentais, jog jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kad jai negali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, nes jai nekyla reali grėsmė grąžinimo į kilmės valstybę atveju. Tai, kad jos pasakojimas nedetalus, nepatvirtintas įrodymais, nepagrindžia patirtos persekiojimo tikimybės.

4. Pažymėjo, kad pareiškėja apklausos metu nurodė, jog jaučia nuolatinę baimę ir persekiojimą savo kilmės šalyje dėl tokios priežastys išvyko į Lietuvos Respubliką. Tikisi demokratinėje Lietuvos Respublikoje gauti prieglobstį ir saugumą. Pareiškėjos įsitikinimu jį įrodė, jog egzistuoja visiškai pagrįstos baimės nuostata. Ji atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pasakoti galėjo apklausos metu tik tiek, kiek prisiminė. Paaiškinimai pareigūnams nepasirodė pakankamai išsamūs, bet tai nevertintina kaip pareiškėjos faktinių aplinkybių trūkumas. Vertinant nurodytas faktines aplinkybes matyti, kad pareiškėjai egzistuoja visiškai pagrįsta baimė būti nužudytai savo kilmės šalyje. Todėl prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

5. Pareiškėja tvirtino, kad ji buvo prašiusi užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jos išklausymą, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Dėl to, kad vyksta skundo nagrinėjimo procedūra, ikiteisminė asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Be kita ko, jos įsitikinimu, pasakojimas buvo išsamus ir konkretus, grindžiamas ne prielaidomis, o konkrečiais teiginiais, įvardinant detales ir išsamiai atsakant į patikslintus klausimus. Skundas nepagrįstai buvo atmestas ir iš esmės neišnagrinėtas, neįvertintas prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumas. Skundo teiginiai neprieštarauja pareiškėjos pasakojimui ir laikytini pagrįstais, be to, sudaro pagrindą panaikinti Sprendimą. Teigė, kad nurodė konkrečius faktus, tačiau jie nebuvo teisingai įvertinti. Tyrimo metu teigė, kad buvo nurodžiusi faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

6. Pareiškėja manė, kad pateikė pakankamai duomenų, įrodymų, kurie paneigia atsakovo išvadas. Skunde Komisijai nurodė ir nuoširdžiai pasakojo visas teisingam sprendimui priimti reikalingas aplinkybes. Kadangi pajuto grėsmę savo gyvybei nusprendė išvykti iš šalies, pabėgti nuo persekiojimų į Lietuvą. Nesutinka su Sprendimu ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, kadangi kilmės šalyje ji nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Tuo atveju, jeigu bus grąžinta į kilmės šalį, jai gresia mirtis, susidorojimas. Pareiškėjos persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma. Persekiojimas individualaus pobūdžio. Be to, nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje negresia kankinimai arba mirties bausmė.

7. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka ir su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta ja išsiųsti į savo kilmės valstybę. Nepagrįstai nebuvo sudaryta galimybė pačiai savanoriškai išvykti. Komisijos Sprendime detaliai neišdėstytos ir neįvertintos aplinkybės pagrindžiančios išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę Sprendimo teisėtumą. Pareiškėja nuoširdžiai bendradarbiavo su pareigūnais duodama parodymus ir paaiškinimus, atvykusi nenusižengė galiojančiai tvarkai. Nėra pagrindo manyti, jog pareiškėja bandytų pasislėpti. Be to, pageidauja išvykti savanoriškai. Komisija teisingai neišnagrinėjo pareiškėjos skundo, išsamiai neįvertino motyvų, argumentų dėl pareiškėjos išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo ir būtinumo. Skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas. Komisijos Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir neatitinkantis viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

8. Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė su pareiškėjos skundu nesutinkantis ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

9. Departamentas nurodė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė dėl religinio pobūdžio persekiojimu, t. y. bijo tėvo keršto, kuris grasino ją nužudyti, jeigu neperims religines tradicijas iš tėvo pusės. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informavo, kad neturi duomenų, kad pareiškėjos buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjos apklausų metu pateikta informacija, nei Migracijos departamento surinkta pareiškėjos kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Be to, tyrimo metu nenustatyta nei tariamo persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjos baimė patirti individualaus pobūdžio persekiojimą nėra visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjos kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas tvirtino, kad vertinant pareiškėjos teiginių pagrįstumą buvo surinkta kilmės informacija, kuri patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės atstovai leidžia laisvai pasirinkti religiją, kurią asmuo nori išpažinti, o religijos pasirinkimas yra atliekamas laisva asmens valia, nenaudojant jokios prievartos. Pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, paskatinusias palikti kilmės valstybę, buvo abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio, prieštaringas, o atsakinėdama į klausimus nervinosi ir pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus buvo neatsakoma rišliai. Pirminės apklausos metu pareiškėja nurodė netikrus savo duomenis, t. y. vardą, pavardę, gimimo datą apie save. Pasakojimas pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos ir nevertintas dėl prieglobsčio jai suteikimo. Įvertinus pasakojimą surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste nebuvo nustatytas nei tariamas persekiotojas, nei tikėtini motyvai, tikslai persekioti pareiškėją. Neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Todėl pareiškėjos baimė patirti individualaus pobūdžio persekiojimą nėra visiškai pagrįsta.

12. Atsakovas manė, jog buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjos situacija, nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Be to, kilmės šalyje pareiškėjos šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus konfliktas. Atsakovas mano, jog surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kurią įvertino prieglobsčio prašymo motyvų kontekste. Tai patvirtina Sprendimo turinys. Naujesnės informacijos ir duomenų paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pareiškėja. Pareiškėja nenurodo, kokios informacijos Migracijos departamentas nesurinko ar kokios jos nurodytos aplinkybės tyrimo metu nebuvo įvertinos. Nei Įstatymas, nei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) neįpareigoja Migracijos departamento rinkti, vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog remiantis Tvarkos aprašo 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pareiškėja. Vien tai, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

14. Atsakovas akcentavo, jog Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Tai pagrindžia, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Mano, jog pareiškėja vengdama grąžinimo gali pasislėpti. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Be to, pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Kadangi skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka. Pareiškėja draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjai maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Be to, pareiškėja legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė. Nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Tokie veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo. Nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Tokios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

15. Departamentas manė, kad buvo atliktas išsamus bei visapusiškas situacijos tyrimas. Tinkamai taikyti Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsniai, su išvadomis sutiko ir Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą Sprendimo. Visos pareiškėjos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjos situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, deklaratyvūs pareiškėjos skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, o sprendimai yra neteisėti ar nepagrįsti, nesant šiuos teiginius galinčių pagrįsti dokumentų, t. y. iš esmės vien pareiškėjos nesutikimas su priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neišsamiais, nepagrįstais ar naikintinais.

16. Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundą. Papildomai paaiškino, kad tėvas ją nuo 2017 m. vertė priimti Vudu, tačiau ji nenorėjo, todėl, padedama mamos, pasidarė pasą ir 2020 m. išvyko iš kilmės valstybės, 2019 m. lapkričio mėn. atvyko į Baltarusiją, Minską studijuoti, tačiau buvo sunku susimokėti už mokslą, maistą, todėl, sužinojusi, kad galima išvykti į Lietuvą, nusprendė tai padaryti ir 2021 m. birželio 3 d. atvyko į Lietuvą, kur jaučiasi saugi.

17. Teismo posėdyje atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; likusios skundo dalies netenkinti.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. liepos 5 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir pateikė 2021 m. rugsėjo 9 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateiktame paaiškinime raštu nurodė esanti N. U., gim. 1996 m. gegužės 9 d., iš savo šalies pabėgo, kadangi jos tėvas norėjo ją paaukoti Vudu, negali grįžti į savo šalį dėl grėsmės būti paaukotai nužudant miške. Nurodė, jog atvyko į Lietuvą, kad gyventų taikoje (ramybėje) ir praktikuotų savo pasirinktą visagalio Dievo religiją.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. spalio 15 d. apklausos metu nurodė esanti C. G. N., gim. 1994 m. gegužės 9 d., teigė pirminės apklausos metu nurodžiusi ne savo vardą, pavardę ir gimimo metus, kadangi bijojo, jog ją išsiųs namo. Teigė, atvykusi iš (duomenys neskelbtini) dėl baimės, jai reikalinga apsauga, kadangi jos tėvas yra Marabu, jis liepė tikėti jo tikėjimu, bet pareiškėja teigė atsisakiusi, todėl tėvas grasino pareiškėją nužudyti, dėl ko pareiškėja pabėgo iš šalies. Marabu, pareiškėjos teigimu, reiškia, kad yra žmonės, kurie netiki tikru dievu ir žudo dėl fetišo, jos tėvas yra kaimo vadas ir žudo dėl Vudu.

Teigė, nežinanti kur gyventi, nes kaime bijo pasilikti. Nurodė buvusi išprievartauta, turi mažą berniuką, kurį pasiėmė jos motina ir pabėgo iš kaimo, o pareiškėja nežino kur. Pareiškėja teigė labai pergyvenanti, nes nežino kaip jam sekasi, grįžti negali ir prašo apsaugos nuo tėvo. Nurodė gimusi (duomenys neskelbtini) kaime, kuris yra (duomenys neskelbtini) šiaurėje, lankius Anos ir Alberto mokyklą, tačiau teigė neatsimenanti, kur ji yra, ir turi brandos atestatą. Nurodė su savimi jokių asmens dokumentų, telefono neturinti, kadangi pametė naktį eidama per mišką.

Paskutinės gyvenamosios vietos adreso teigė neprisimenanti. Dėl prieglobsčio kitose užsienio valstybėse nesikreipė ir iš (duomenys neskelbtini) išvyko pirmą kartą. Automobiliu nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir iš sostinės lėktuvu nuskrido į Baltarusiją, Minską. Iš Minsko viešbučio su keletu žmonių nuvažiavo prie miško. Naktį per mišką atėjo į Lietuvą. Teigė, nežinanti, ar turėjo Baltarusijos vizą. Paaiškino, kad internete surado informaciją apie organizuojamas keliones į Baltarusiją, t. y. galima 2-3 savaitėms nuvykti studijuoti, todėl ji susisiekė ir buvo informuota, kad atvyktų.

Gyvendama (duomenys neskelbtini) turėjo darbą, kaime prekiavo riešutais ir sausainiais. Pinigus kelionei nurodė davė pareiškėjos motina, kuri yra neturtinga, tačiau pinigus paskolino pažįstamas. Pareiškėja taip pat nurodė esanti Kabiye tautybės, išpažįstanti katalikybę, į bažnyčią nevaikšto, nes jos gyvenamajame kaime bažnyčios nėra, renkasi patalpoje, kurioje pamaldas veda kunigo padėjėjas. Nurodė švenčianti religines šventes, per Velykas plaunanti kitiems kojas. Pažymėjo, jog nėra ištekėjusi, nepriklausanti jokiai politinei partijai, tačiau palaikanti (duomenys neskelbtini) opozicinę partiją „palmi“.

Pagrindinė grėsmė kilmės valstybėje priežastis yra pareiškėjos tėvas.

22. Teismas konstatavo, kad Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau - C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, pareiškėja 2021 m. spalio 29 d. pateikė skundą Komisijai, kuri Komisijos Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

23. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo ir Komisijos Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėja pagrindine priežastimi, dėl kurios išvyko iš (duomenys neskelbtini), nurodo savo tėvą, kuris grasino pareiškėją nužudyti, jai atsisakius priimt Vudu tikėjimą.

25. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimus apklausų metų ir teismo posėdyje su atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja buvo persekiojama, todėl negali grįžti į kilmės valstybę ir kad grįžimo atveju ji gali būti kankinama, jai grėstų mirties bausmė ar kitokio pobūdžio grėsmė. Visų pirma, jau yra nustatyta, kad pareiškėja iš pradžių buvo nurodžius melagingą informacija apie save (vardą, pavardę, gimimo datą), kuria vėliau pakeitė. Iš atsakovo surinktos informacijos, kurios pareiškėja nepaneigė, matyti, kad Afrikoje vyrauja religijų įvairovė, kiekvienas gyventojas turi teisę pasirinkti jam tinkančią religiją. Nors žemyne vis dar yra vietų, kuriose jie garbina įvairius kultus ir atlieka asmenims nepriimtinus ritualus, tačiau apskritai Afrikos religijos yra skirtos taikai ir žmonių gerovei išsaugoti, o religija pasirenkama laisva valia. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjos pasakojimas neatitinka atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos. Kaip nurodė pati pareiškėja, savo gyvenamojoje vietoje mokėsi, įgijo išsilavinimą, turėjo darbą (pardavinėjo riešutus), niekur nesislapstė, iš savo gyvenamosios vietovės išvyko automobiliu, po to – lėktuvu, turėjo pinigų kelionei ir išvyko į Baltarusiją ne prašyti prieglobsčio, o mokytis. Pareiškėjos priežastis, dėl kurios išvyko iš Baltarusijos į Lietuvą – pinigų stygius ir informacija apie galimybę gauti prieglobstį. Pareiškėjos pasakojimas abstraktus, ji vengė išsamiai nurodyti ir grėsmės, ir kitas detales, be to, pateikė melagingus duomenis, kas sustiprina abejones pareiškėjos pasakojimo realumu. Todėl teismas sutinka su Departamento padaryta išvada, kad nei apklausos metu pareiškėjos pateikta informacija, nei Departamento surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir kad pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę visiškai pagrįsta.

26. Atsižvelgiant į tai, teismas sutiko su Departamento Sprendimo išvadomis, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

27. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Departamentas atliko detalią pareiškėjos apklausą, sudarė jai sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jos manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus.

28. Teismas nustatė, kad Departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, atliko prieglobsčio prašytojos prašymo suteikti jai prieglobstį vienoje iš Europos Sąjungos valstybių narių - Lietuvos Respublikoje, vertinimą vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Tvarkos aprašo 116.1.1 papunktyje persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose; veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kaip jau yra nustatyta, pareiškėja apklausos metu konkrečios tiesioginės grėsmės neįrodė.

29. Nagrinėjamuoju atveju, pabrėžė teismas, vertinant pareiškėjos atitikimą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 2 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, spręstina, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jai asmeniškai kiltų grėsmė, jog jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą. Pažymėtina tai, kad, prašydami suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, pareiškėjai turi nurodyti grėsmes ir baimes, susijusias su grįžimu į kilmės šalį, o Migracijos departamentas turi atlikti tyrimą tik dėl prašytojų nurodytų ir identifikuotų grėsmių ir baimių, susijusių su grįžimu į kilmės šalį. Tokių grėsmių pareiškėja neįrodė, kaip nepateikė jokių duomenų, kad dėl savo religinių įsitikinimų ji buvo persekiojama. Pagal atsakovo tyrimo metu turimą informaciją, pareiškėjos nurodytoje kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

30. Tyrimo metu, konstatavo teismas, nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl sutiktina su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Be to, atsakovas atliko detalią pareiškėjos apklausą, sudarė jai sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jos manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus.

31. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, kad pareiškėja neturėjo galimybės būti išklausyta nagrinėjant jos skundą Komisijoje, nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes ši teisė – pasisakyti asmeniškai – pareiškėjai buvo sudaryta nagrinėjant šią administracinę bylą teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjos atstovas advokatas ir vertėjas, ir kuria pareiškėja pasinaudojo.

32. Teismas pabrėžė, kad yloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima priskirti pareiškėją bent vienai iš nurodytose Kriterijų tvarkos nuostatose nurodytų asmenų, kuriems taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupei. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių Kriterijų tvarkos 5 punkto taikymui, todėl šiuo atveju adekvačiu laikytinas Kriterijų tvarkos 44.3.1 punkte nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis. Todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas keistinas uždraudžiant pareiškėjai 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Vadovaudamasis aukščiau išdėstyta informacija, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Įstatymo, Konvencijos, Kriterijų bei Tvarkos aprašo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, ir nėra pagrindų jo naikinti nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais. Iš esmės netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 34. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės C. G. N. skundą patenkinti visa apimtimi.

35. Teismas, pasak pareiškėjos, padarė nepagrįstą išvadą, kad Pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

36. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

37. Tačiau atsakovas, pareiškėjos teigimu, iš viso neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas sprendė, kad pasakojimas nėra tikras, tačiau šio savo sprendimo nepagrindė jokiais argumentais ir įrodymais. Sprendime nėra pateikta informacijos ir argumentų, apie politinę situaciją (duomenys neskelbtini), šalį valdančias partijas, genčių padėtį, žmogaus teisių apsaugą, egzistuojančias tradicijas, papročius ir apeigas, todėl Atsakovas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nekyla individuali grėsmė. Atsakovas taip pat nesurinko informacijos apie policijos ir kitų valdžios institucijų veiklą, korupcijos lygį, pasirengimą ir gebėjimą objektyviai ištirti tokio pobūdžio situacijas, kokioje šiuo atveju yra atsidūręs pareiškėjas.

38. Pareiškėja teigia, kad kilmės šalies informacija patvirtina, kad 2020 m. vasario 22 d. (duomenys neskelbtini) vyko prezidento rinkimai. Prezidentu buvo perrinktas valdančiosios UNIR partijos lyderis F. G. ketvirtai penkerių metų kadencijai, rinkimuose surinkęs 71 proc. balsų. Dėl rinkimų klastojimo ir sukčiavimo rinkimus pralaimėjęs opozicijos MPDD kandidatas A. K. pasiskelbė šalies vadovu, tačiau jis ir 51 jo šalininkai buvo suimti. Kadangi prezidentu net ketvirtą kartą buvo perrinktas valdančiosios UNIR partijos lyderis, akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) nėra demokratijos, negerbiamos ir neginamos žmogaus teisės, policijos, teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų veikla nėra orientuota į pagalbą žmogui, todėl (duomenys neskelbtini) yra nesaugu.

39. Analizuodamas pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, atsakovas pažymėjo, kad apklausos metu pareiškėjos nurodytos aplinkybės vertintinos kaip ekonominio pobūdžio priežastys, todėl neatitinka teisės aktais nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, o būtent, neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Viena vertus, oponuodama išsakytai atsakovo pozicijai, pareiškėja nurodė, kad remiantis Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau - Vadovas) 62-63 punktuose nustatyta, kad emigrantas yra asmuo, kuris dėl kitų priežasčių, išskyrus apibrėžime nurodytas, savanoriškai palieka šalį. Jei jis juda tik ekonominiais sumetimais, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Tačiau skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus. Atsakovas skundžiamame sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti.

40. Nagrinėjamu atveju atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios Pareiškėjos skundą, todėl prašome jį tenkinti.

41. Atsakovas, pareiškėjos teigimu, priimdamas sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjai iš esmės teigia, kad prieglobsčio prašytoja jai tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, vien dėl šios priežasties jo pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus ir prieštaringas, todėl nesudaro pagrindo suteikti jai prieglobstį. Pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, išsilavinimo, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi, būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl gauto rašymo.

42. Pareiškėja teigia, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Kad jos kilmės šalyje nusikalstamumas ir kriminogeninė situacija yra itin bloga, pripažino ir atsakovas skundžiamame sprendime. Pareiškėjos detalus pasakojimas apie asmeniškai patirtą smurtą, patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai.

43. Atsakovas, pareiškėjos teigimu, taip pat nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.

44. Nors skundžiamame sprendime atsakovas remiasi EPPB išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu visiškai nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors akivaizdu, jog objektyviai vertindamas situaciją, privalėjo.

45. Atsakovas ir teismas, pasisakydami dėl papildomos apsaugos pareiškėjai Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, konstatavo, jog aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo, taigi, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose. Pareiškėja su tokiu atsakovo argumentu taip pat nesutinka. Pareiškėjos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

46. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia su skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

47. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos nesutikimu su išvada, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais. Su šiais skundo argumentais atsakovas nesutinka. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 22 punkte nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų.

Tvarkos aprašo 99 punkte, be kita ko, nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams.

Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu. Departamentas, vertindamas pareiškėjos teiginių pagrįstumą, surinko kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės atstovai leidžia laisvai pasirinkti religiją, kurią asmuo nori išpažinti, o religijos pasirinkimas yra atliekamas laisva asmens valia, nenaudojant jokios prievartos.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, paskatinusias palikti kilmės valstybę, buvo abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio, prieštaringas (pareiškėja painiojosi pasakodama apie išvykimo iš šalies aplinkybes), o atsakinėdama į klausimus nervinosi ir pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus buvo neatsakoma rišliai. Dar daugiau, pirminės apklausos metu pareiškėja nurodė netikrus savo duomenis (vardą, pavardę, gimimo datą) apie save. Atsižvelgiantį į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamento vertinimu pareiškėjos pasakojimas pagrįstai atmestas dėl patikimumo stokos ir nevertinas dėl prieglobsčio jai suteikimo.

48. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Pažymėtina ir tai, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Įvertinus pareiškėjos pasakojimą (pareiškėja nenurodė, kad jos tėvas ar koks kitas Vudu tikėjimo atstovas buvo panaudojęs prieš ją kažkokių konkrečių veiksmų ar persekioję) surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatytas nei tariamas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Be to, pareiškėjos įvardijamas persekiotojas – tėvas – nėra valstybinis subjektas. Pažymėtina, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento vertinimu, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjos baimė patirti individualaus pobūdžio persekiojimą nėra visiškai pagrįsta ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

49. Pareiškėja skunde nurodo, kad Departamentas visiškai neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini), sprendime nėra pateikta informacijos ir argumentų, apie politinę situaciją (duomenys neskelbtini), šalį valdančias partijas, genčių padėtį, žmogaus teisių apsaugą, egzistuojančias tradicijas, papročius ir apeigas, todėl Departamentas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nekyla individuali grėsmė. Departamentas taip pat nesurinko informacijos apie policijos ir kitų valdžios institucijų veiklą, korupcijos lygį, pasirengimą ir gebėjimą objektyviai ištirti tokio pobūdžio situacijas, kokioje šiuo atveju yra atsidūrusi pareiškėja.

Atsakydamas į šiuos teiginius, atsakovas pažymi, kad Tvarkos aprašo 97 ir 99 punktai nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

Taip pat atkreipia teismo dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendime byloje M.O. prieš Šveicariją konstatavo, jog dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjos prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo. Todėl darytina išvada, kad Departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o vertinama pareiškėjos individuali situacija jos nurodytų prieglobsčio prašymo motyvų kontekste.

Pažymėtina, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymo negrindė motyvais, kad ji kilmės valstybėje yra persekiojama dėl to, kad yra moteris. Be to, sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo yra vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, tačiau individualios asmens aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Departamentas neturėjo rinkti kilmės valstybės informacijos, nesusijusios su pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvais. Dar daugiau, kaip patvirtina Departamento Sprendimo turinys, Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvus, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kurią įvertino pareiškėjos nurodytų individualių aplinkybių kontekste.

Atkreiptinas teismo dėmesys ir į tai, kad be deklaratyvių teiginių, kad Departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prieglobsčio prašymą, pareiškėja nepateikia jokios informacijos, kuri galėtų paneigti Departamento Sprendime padarytas išvadas.

50. Nepagrįsti ir pareiškėjos skundo teiginiai, kad Departamentas neįvertino individualios pareiškėjos ekonominės būklės ir jos padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojos. Atsakovas teigia, kad visų pirma pažymėtina, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Visų antra, pareiškėja negrindė savo prieglobsčio prašymo, kad kilmės valstybė prieš ją naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

51. Pareiškėja skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

Atsakydamas į šiuos teiginius, atsakovas pažymi, kad šie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Departamento Sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pareiškėja savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, t. y. nors pareiškėja ir nurodo, kad Departamentas tariamai pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiais pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui.

Pažymėtina, kad skunde pareiškėja deklaratyviai formuluoja tariamus Departamento sprendimų trūkumus, nekonkretizuojant, kokios pareiškėjos asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjos atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Tvarkos aprašas 97 ir 99 punktai nustato, kad įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

Departamentas ištyrė su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų.

52. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA, anksčiau EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais. Departamento turimais duomenimis, ESPA nėra išskyrusi padidintos rizikos asmenų grupių, į kurias reikėtų atsižvelgti sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams. Pažymėtina, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjos situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl ji neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, remiantis Migracijos departamento turima informacija, pareiškėjos nurodytoje kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

53. Pareiškėja taip pat nesutinka su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta ją išsiųsti į kilmės valstybę, pažymi, kad nustatytas draudimo atvykti laikas yra maksimalus ir neproporcingas.

Skundo teiginiai nepagrįsti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Migracijos departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą.

Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėja vengdama grąžinimo gali pasislėpti. Taip pat pažymėtina, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, Departamentas pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Departamento Sprendime. Pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Kartu pažymėtina, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjos atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjai maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

54. Kartu atsakovas pažymi, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 55. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

56. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso, vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1–3 dalimis, 88 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 133 straipsnio 2 dalimi. Šių teisės normų teisėjų kolegija nekartoja.

57. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat yra pateikta aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškintos visiškai pagrįstos baimės sąlygos vertinimo aspektai, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo aktuali praktika, kuria formuluojamos svarbios Konvencijos aiškinimo taisyklės, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teisėjų kolegija nemato reikalo šią praktiką pildyti kitais pavyzdžiais.

58. Pareiškėja prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, daugiau argumentų nepateikia. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

59. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

60. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

61. Byloje nustatyta, kad užsienietė, kuri, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilusi iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamai kilmės valstybėje grindžia teiginiais, kad pareiškėjos tėvas ją nužudys, jei pareiškėja nepriims Vudu tikėjimo.

62. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

63. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

64. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Apklausos metu asmuo negalėjo nurodyti, kokiame miestelyje ji gyveno išvykusi iš namų, painiojosi pasakodama apie išvykimo iš šalies aplinkybes, negalėjo nurodyti, kodėl ji keliavo iki Lietuvos sienos, nors kelionės tikslas, pasak prieglobsčio prašytojos, buvo mokytis Baltarusijoje. Atsakydama į klausimus apie kelionę, nervinosi, suko akis į šalį, pirminės apklausos metu nurodė netikrus duomenis (vardą, pavardę, gimimo datą) apie save, todėl labiau tikėtina nei ne, kad jos pasakojimas neatitinka tiesos. Prieglobsčio prašytoja yra suaugęs, darbingas žmogus, jos kilmės šalyje gyvena sūnus ir motina, todėl ji gali kurti savarankišką gyvenimą savo šalyje, ir, kaip teisingai pastebėjo Departamento pareigūnai, nebūtinai kaime, kuriame gyvena pareiškėjos tėvas. Tai patvirtina ir teismui pateiktoje bylos medžiagoje esantis apklausos protokolas. Be to, pareiškėjos kilmės valstybės informacija, nurodyta ir, remiantis EPBB, surinkta skundžiamame Sprendime, aiškiai parodo, kad (duomenys neskelbtini) religijų įvairovė yra kaip tik priemonė siekiant tikslo taikiai sugyventi. Tuo labiau, kad surinkta informacija aiškiai rodo, kad šalyje šiuo metu nevyksta pavojingi ginkluoti konfliktai, kurie keltų grėsmę pareiškėjos gyvybei. Pareiškėjos nenaudai byloja ir aplinkybė, kad pirminėje apklausoje ji pateikė ne savo duomenis.

65. Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog Departamento surinkti aktualūs duomenys bei užsienietės nurodytos aplinkybės, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojai gresia realus pavojus gyvybei ar sveikatai.

66. Departamentas, vertindamas papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės. Todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje nesurinkta įrodymų, kad pareiškėjos šalyje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytoja turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

67. Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos C. G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius