2020-07-15 Nr. AB-13669-3-62-3-01867-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1243-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01867-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 20 būrio 11 kameroje netinkamomis, nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu ankštoje 23,19 kv. m ploto kameroje buvo laikomi 4–6 nuteistieji, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Šį plotą dar labiau mažino perteklinių baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kameroje ant langų iš vidaus ir iš išorės įrengtos apsauginės grotos, dėl to nebuvo galimybės atidaryti lango ir išvėdinti patalpą. Lentynėlę higienos priemonėms laikyti teko pasidaryti patiems.

3. Pareiškėjas teigė, kad praustuvė ir tupimas tualetas (unitazas) surūdiję, nebuvo galimybės jų nuvalyti, vandens čiaupas blogai veikia. Pasivaikščioti kiemeliuose buvo leidžiama tik dvi valandas per parą (du kartus po vieną valandą). Psichologė pareikšdavo, kad neturi laiko, į ją pareiškėjas kreipėsi 2018 m. balandžio mėn. ir 2018 m. gegužės mėn. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinius išgyvenimus, pažeminimą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės kameroje Nr. 11, kurios plotas 23,19 kv. m, įrengtos 6 vietos, vienam asmeniui teko 3,86 kv. m ploto, taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 11 atliko patikrinimą, kurio metu pažeidimų nenustatė.

6. Marijampolės PN pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, drausmės grupės kameros yra įrengtos pagal kamerų tipo patalpų reikalavimus, o pagal teisinį reguliavimą kamerų tipo patalpose grotos įrengiamos iš lauko ir iš vidaus. Kameros Nr. 11 sanitariniame mazge yra įrengta lentynėlė asmeniniams daiktams laikyti, veidrodis. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo M. Z. skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 11 netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), ir nustatė, jog nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo laikomas 20 būrio kameroje Nr. 11, kurios plotas 23,19 kv. m ploto (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą), joje įrengtos 6 miegamosios vietos, laikoma iki 6 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui kameroje teko 3,86 kv. m (23,19/6) ploto. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklėse nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas sprendė, kad konstatavus, jog minimali gyvenamojo ploto norma kameroje nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad nebuvo galimybės išvėdinti gyvenamosios patalpos dėl vidinių grotų, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. kovo 12 d. patikrinimo akto nustatė, jog kameroje esantys įrenginiai (orlaidė) yra techniškai tvarkingi, nuteistiesiems sudaryta galimybė vėdinti patalpą per atveriamą orlaidę, todėl sprendė, kad toks įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), 17 punkto reikalavimus. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs atidaryti orlaidės ir išvėdinti gyvenamosios patalpos. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (iš vidaus įrengtų apsauginių grotų) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, todėl minėtus pareiškėjo argumentus atmetė.

11. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktu, pagal kurį sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, padarė išvadą, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Vertindamas pareiškėjas argumentą, kad lentynėlę higienos priemonėms laikyti turėjo pasigaminti pats, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, iš kurių būrų galima spręsti, kad lentyną higienos priemonėms laikyti pareiškėjas turėjo pasigaminti pats, o tokių įrodymų savo argumentams pagrįsti nepateikė ir pats pareiškėjas. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo lentynėlės neįrengimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kameros sanitarinių įrenginių būklė buvo bloga, unitazas ir praustuvės surūdiję, nebuvo galybės jų nuvalyti, nustatė, jog į bylą pateiktos kameros Nr. 11 sanitarinio mazgo nuotraukos patvirtina pareiškėjo argumentus, kad kameros praustuvė ir unitazas yra susidėvėję ir ne visiškai tvarkingi, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Teismas atsižvelgė, kad pareiškėjo skundų ar kreipimųsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto dėl sanitarinių įrenginių būklės.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neneigia, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip dvi valandas per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas taip pat nurodė, kad nors pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą pažymėjo, jog kalint drausmės grupės kamerose jokie užsiėmimai nebuvo vykdomi, tačiau iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės matyti, kad Relaksacijos programos atsisakė pats pareiškėjas.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl psichologės netinkamo elgesio („pareikšdavo, kad nelabai turi laiko“), iš Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. rugsėjo 25 d. pažymos nustatė, kad ginčo laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo lemti prastos kalinimo sąlygos, pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo psichologės elgesio (pareiškimų, kad ji neturi laiko), o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamo psichologės elgesio atmetė kaip nepagrįstus.

15. Pareiškėjo teiginius, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, teismas vertino kritiškai, pažymėdamas, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

16. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Teismas padarė išvadą, kad nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.

III. 17. Pareiškėjas M. Z. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimu, prašo priteisti 7 000 Eur.

18. Pareiškėjas paaiškina, kad kameroje buvo per mažai laisvo ploto, be to, jį dar labiau mažino baldai ir sanitarinis mazgas. Teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, nepagrįstai neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Sanitarinis mazgas visiškai neatitiko higienos normų reikalavimų: klozetas buvo tupimas, patys kameroje laikomi asmenys turėjo pasidaryti lentynėlę daiktams susidėti. Kameroje buvo laikomi 6 asmenys, todėl vienam asmeniui nuėjus į tualetą, kiti turėdavo laukti ir nieko nevalgyti tuo metu.

19. Pareiškėjas teigia, kad nors jam priklausė 3 valandos pasivaikščiojimo gryname ore per dieną, tačiau jį vesdavo du kartus po vieną valandą. 20 kameroje buvo daug tarakonų. Teismas nepagrįstai nepripažino šių visų pareiškėjui padarytų pažeidimų, dėl kurių jis patyrė didelę depresiją, orumo pažeminimą. Pareiškėjas pateikia teismų praktikos pavyzdžius, kurie, jo teigimu, yra aktualūs vertinant kalinimo sąlygas byloje, taip pat nurodo teisinį reguliavimą dėl deliktinės atsakomybės sąlygų taikymo, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad atsakovo atstovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo atstovo nuomone, teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai patvirtina atsakovo atstovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės PN galimai neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų pataisos namuose, t. y. dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, dėl netinkamo kamerų vėdinimo, dėl sanitarinio mazgo lentynėlės neįrengimo, dėl tupimo tualeto (unitazo) neatitikimo teisės aktams, netinkamos kameros sanitarinių įrenginių būklės, per trumpos pasivaikščiojimo trukmės, užsiėmimų nevykdymo, dėl psichologės netinkamo elgesio.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

24. Apeliantas teigia, kad teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, nepagrįstai neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus vertino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo laikomas 20 būrio kameroje Nr. 11, kurios plotas, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą yra 23,19 kv. m ploto. Taigi, teismas apskaičiuodamas gyvenamojo ploto kiekį, tenkantį pareiškėjui, išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą. Priešingi apelianto teiginiai prieštarauja inventorizacinės bylos duomenims (b. l. 15, 22) ir todėl teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.

25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, kad baldų užimamas plotas neturi būti įskaičiuotas. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apelianto teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, neparemti jokia galiojančia teise. Šiuo atveju apeliantas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas plotą, tekusį pareiškėjui ir neatsižvelgdamas į kameroje buvusius gultus ir kitus baldus, būtų padaręs kokį nors pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

26. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Apelianto teiginiai, kad turėjo būti įrengtas sėdimas unitazas, prieštarauja teisės normoms ir todėl teismo atmetamas.

27. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Apeliantas, teigdamas apie susidėvėjusius kameros praustuvę ir unitazą, neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.

28. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji pasivaikščioti vedami kasdien po dvi valandas. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip dvi valandas per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta. Apelianto teiginys, kad jis turėjo būti vedamas pasivaikščioti 3 valandas prieštarauja Bausmių vykdymo kodeksui ir todėl teismo atmetamas.

29. Apeliantas teigia, kad kameroje buvo parazitų, tarakonų. Dėl šios apeliacinio skundo dalies teismas pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kameroje buvo parazitų, tarakonų, bei su tuo susijusius reikalavimus. Šie apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

30. Apibendrinant konstatuotina, kad šioje byloje pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė