2018-04-26 Nr. AB-8458-3-61-3-03480-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-11-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03480-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017 pagal pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl potvarkių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija, ŽŪM) kanclerės 2015 m. balandžio 7 d. potvarkius Nr. 4P-114 ir Nr. 4P-120 dėl tarnybinių nusižengimų.

Atsakovas ŽŪM atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo D. N. skundą atmetė.

Pareiškėjas D. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Atsakovas ŽUM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017 pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis, t. y. kontrolės nebuvimas organizuojant darbą ir užtikrinant pavedimų vykdymą, prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu, o būtent pareiškėjas neatliko nustatytos pareigos – kontroliuoti teisės aktų, susijusių su Euro įvedimu, projektų parengimą, dėl ko jis pažeidė Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, taip pat Žuvininkystės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 7.3 ir 7.9 punktus, Žuvininkystės departamento nuostatų 5.1, 8.1, 8.2 ir 8.3 punktus, Žemės ūkio ministerijos kanclerės 2014 m. kovo 4 d. pavedimo 2 punkto, 2014 m. rugpjūčio 8 d. pavedimo 2 punkto ir Darbo reglamento 34, 36 ir 37 punktų reikalavimus, dėl ko jam buvo pareikšta pastaba. Pareiškėjas taip pat nekontroliavo ataskaitos po atlikto patikrinimo parengimo per protingą terminą ir taip jis pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos administravimo Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamente tvarkos aprašo 5 punktą, Žuvininkystės departamento nuostatų 8.1 ir 8.2 punktus, Žuvininkystės departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 7.1–7.4 punktus, dėl ko jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės, Taisyklės) 15 punktu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo paskutinė darbo ŽŪM diena buvo 2015 m. balandžio 7 d., o sprendimai apie paskirtas nuobaudas registruotu laišku išsiųsti 2015 m. balandžio 10 d. jo gyvenamosios vietos adresu, nebuvo padarytas procedūrinis pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas valstybės tarnautojo statuso nebuvo praradęs ir sprendimo priėmimo dieną dar ėjo Žuvininkystės departamento direktoriaus pareigas, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas padarė procedūrinį pažeidimą, tačiau šis procedūrinis pažeidimas nėra esminis, kad vien dėl jo būtų galima ŽŪM priimtus sprendimus dėl nuobaudų pareiškėjui skyrimo pripažinti neteisėtais.

Kartu teismas pažymėjo, kad tokia praktika, kai asmuo yra supažindinamas su paskirta nuobauda, kai jis jau yra atleistas iš pareigų, nors nebuvo kliūčių tai atlikti asmeniui dar einant pareigas, negali atliepti nuobaudoms keliamam tikslui – užkirsti kitus pažeidimus ateityje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų Žuvininkystės departamento vadovo pareigų 2015 m. balandžio 7 d. pagal Kanclerės potvarkį Nr.4P-111, taip pat tą pačią dieną buvo priimti ir abu potvarkiai, kuriais pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos, nors ŽŪM vadovybei Komisijos išvados buvo žinomos anksčiau: Komisijos išvada, į kurią atsižvelgiant buvo priimtas Kanclerės 2015 m. balandžio 7 d. potvarkis Nr. 4P-414, buvo priimta dar 2015 m. balandžio 2 d., o antroji Komisijos išvada, į kurią atsižvelgiant buvo priimtas Kanclerės 2015 m. balandžio 7 d. potvarkis Nr. 4P-120, buvo priimta 2015 m. balandžio 3 d. Taigi atsakovas galėjo ne tik priimti, bet ir supažindinti pareiškėją su priimtais sprendimais dėl nuobaudų paskyrimo paskutinę jo darbo dieną – 2015 m. balandžio 7 d. Laiškas pareiškėjui, atsakovo teigimu, informuojant jį apie priimtus potvarkius dėl tarnybinio nusižengimo paskyrimo buvo išsiųstas tik 2015 m. balandžio 10 d. Teismo teigimu, tokia praktika nedera ir su pareiga gerbti žmogaus orumą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi surinktus įrodymus, patvirtinančius kiekvieno pareiškėjo padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, išanalizavusi tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadose, valstybės tarnautojo paaiškinime nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir kitas aplinkybes, padarė išvadą, kad minėtos pareiškėjo veikos, kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais bei detalizuotas pareigybės aprašyme, sudaro dviejų savarankiškų tarnybinių nusižengimų sudėtį ir šie nusižengimai yra visiškai įrodyti. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo tarnybinių nusižengimų tyrimas buvo pradėtas skirtingu metu (kanclerės 2015 m. sausio 16 d. potvarkiu Nr. 4P-9 ir 2015 m. vasario 17 d. potvarkiu Nr. 4P-38) ir nuobaudų skyrimui yra nustatyti apibrėžti terminai, pripažinta, jog šiuo atveju panašiu laiku (2015 m. balandžio 2 d. ir 2015 m. balandžio 3 d.) gavęs komisijų išvadas dėl galimų tarnybinių nusižengimų, atsakovas galėjo, bet neprivalėjo svarstyti vienos tarnybinės nuobaudos (tačiau ji būtų buvusi griežtesnė) skyrimo pareiškėjui klausimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo, ėjusio ministerijos struktūrinio padalinio vadovo pareigas, atsakomybės laipsnį, konstatavo, kad paskirtos pastaba ir papeikimas yra proporcingos atitinkamo nusižengimo sunkumui nuobaudos. Nenustatyta, kad minėtos nuobaudos būtų neadekvačios padarytiems pažeidimams, t. y. per griežtos, arba nebūtų tenkinamos norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos.

III. Pareiškėjas D. N., atstovaujamas advokato Juliaus Jasaičio, 2017 m. lapkričio 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017 ir bylos perdavimo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo – pareiškėjo skundo tenkinimo.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį, kuri neužtikrina vienodos administracinių teismų praktikos formavimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 str. 2 d. 10 ir 12 p.).

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, kad atsakovas vienu metu spręsdamas pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą pagal skirtingas išvadas, galėjo, bet ne privalėjo svarstyti vienos tarnybinės nuobaudos klausimą, netinkamai taikė VTĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl pareigos, skiriant nuobaudą, atsižvelgti į nusižengimo „aplinkybes ir padarinius“, kurie, kaip šią nuostatą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-164/2009, apima pažeidimų daugetą bei jais sukeltų padarinių vertinimą, todėl vienu metu paaiškėjus, kad buvo padarytas daugetas nusižengimų ir esant šių nusižengimų realiai sutapčiai (kai pareigūnas keliais savarankiškais veiksmais, skirtingu metu padaro du ar daugiau pažeidimų ir nei už vieną ir jų nėra paskirta tarnybinė nuobauda), turi būti parinkta ir skiriama viena tarnybinė nuobauda. Tai, kad yra padarytos skirtingos pagal pobūdį veikos, tyrimas dėl jų yra pradėtas skirtingu metu, neturi teisinės reikšmės VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje numatytai nuobaudų skyrimo tvarkai, nes svarbu yra nuobaudų skyrimo (paaiškėjimo) momentas, t. y. nuobaudų skyrimo metu dar nėra paskirta nuobauda už paaiškėjusius valstybės tarnautojo pažeidimus pagal skirtingas išvadas.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nukrypta ir nuo vieningos administracinių teismų praktikos tuo aspektu, jog neteisingai aiškinama ir taikoma VTĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostata dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, t. y. nuostata dėl pareigos atsižvelgti į tarnybinio nusižengimo aplinkybes ir padarinius, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-164/2009 pateikto išaiškinimo, kad vienu metu paaiškėjus, jog buvo padarytas daugetas nusižengimų ir esant šių nusižengimų realiai sutapčiai turi būti skiriama viena tarnybinė nuobauda, laikomasi ir kitose iš esmės analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-65/2012; 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis)). Taigi šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės nukrypo nuo administracinių teismų praktikos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti bei atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017.

Nurodo, kad pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios su nagrinėjama administracine byla Nr. A-954-1062/2017. Pareiškėjo atveju atlikti tarnybiniai tyrimai buvo savarankiški ir tarpusavyje nesusiję, todėl nebuvo poreikio kartu vertinti abiejų pažeidimų aplinkybių ir padarinių dėl to, kad būtų užtikrintas objektyvus ir pagrįstas visų pažeidimo aplinkybių įvertinimas bei paskirta pažeidimą atitinkanti nuobauda. Atsižvelgiant į tai, kad priešingai nei, pavyzdžiui, teikiamoje (minimoje) administracinėje byloje Nr. A261-164/2009, nebuvo pažeistos tarnybinių tyrimų pareiškėjo atžvilgiu procedūros, todėl nėra pagrindo abejoti ir priimtų sprendimų pagrįstumu. Kaip matyti iš teismų praktikos, bendras pažeidimų daugeto tyrimas ir vienos nuobaudos skyrimas yra siejamas su galimybe užtikrinti visapusišką visų pažeidimo aplinkybių įvertinimą bei paskirti pažeidimą atitinkančią nuobaudą, todėl privalomas tais atvejais, kai pažeidimai yra tiesiogiai susiję (žr., pvz., ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. P261-65/2012). Taigi, atsakovo teigimu, prašyme nurodyti pareiškėjo argumentai, jog svarbu yra nuobaudų skyrimo momentas, t. y. kad nuobaudų skyrimo metu dar nėra paskirta nuobauda už paaiškėjusius valstybės tarnautojo pažeidimus pagal skirtingas išvadas, yra nepagrįsti ir atmestini.

Atsakovas pažymi, kad prašyme pareiškėjas cituoja ir vertina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką atskirai nuo bylų konteksto, o tai neleidžia tinkamai įvertinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimo. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje vertino nuobaudų skyrimo pareiškėjui klausimą faktinių aplinkybių kontekste, kurios nėra visiškai tapačios ir tik išoriškai panašios (tuo pačiu metu atlikti tarnybiniai tyrimai) su kitomis aptartomis administracinėmis bylomis, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas galėjo, bet ne privalėjo svarstyti vienos tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui klausimą. Atsižvelgusi į tai, ŽŪM mano, kad nėra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017.

Atsakovas teigia, kad įrodžius, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos, atmestinas ir kitas – ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytas administracinės bylos atnaujinimo pagrindas, nes pareiškėjo pateikti argumentai neįrodo, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, neišdėstęs tinkamų argumentų dėl nepagrįsto nukrypimo nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktikos vystymo klaidinga linkme, proceso atnaujinimu siekia pakartotinio bylos išnagrinėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje sprendžiamas pareiškėjo D. N. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017, pagrįstumo klausimas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas šios proceso stadijos (proceso atnaujinimo) išimtinumą, yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-71-624/2016).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją (skirtingos faktinės aplinkybės), vertintina, jog nagrinėjamu atveju teisės norma nebuvo akivaizdžiai netinkamai pritaikyta, be kita ko, darant įtaką neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, t. y. kad šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, todėl proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pareiškėjas nori išplėsti teisės normos taikymo ribas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šioje prašymo atnaujinti procesą dalyje pareiškėjas teigia, jog LVAT 2009 m. vasario 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-164/2009 išaiškinus VTĮ 29 straipsnio 2 dalies tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatą dėl nusižengimo „aplinkybių ir padarinių“ (t. y. jog ji apima nusižengimų daugetą bei jais sukeltų padarinių vertinimą – vienu metu paaiškėjus, kad buvo padaryta daugetas nusižengimų ir esant šių nusižengimų realiai sutapčiai, turi būti skiriama viena tarnybinė nuobauda), tokios vieningos praktikos buvo laikomasi ir kitose iš esmės analogiško pobūdžio bylose, kur buvo sprendžiami valstybės tarnautojų atsakomybės klausimai. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju taip pat nukrypta nuo LVAT praktikos administracinėse bylose Nr. eA-3964-520/2017, Nr. A552-2748/2012, Nr. P-261-65/2012, kuriose pasisakyta dėl minėtos nuostatos (VTĮ 29 str. 2 d.) analogiško supratimo ir taikymo.

LVAT 2009 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-164/2009 išdėstytos faktinės aplinkybės (nuobaudos buvo paskirtos ne už vientisą patikrinimo rezultatą, o patikrinimą padalinus į dvi dalis) skiriasi nuo analizuojamos bylos aplinkybių (atlikti skirtingi patikrinimai ir nuobaudos paskirtos už skirtingas veikas, t. y. tarpusavyje nesusijusias). Kitoje pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje vieninga praktika suformuota sprendžiant griežtesnės tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne nuobauda aspektais, o ne nuobaudų subendrinimo prasme. Galima teigti, kad prašyme atnaujinti procesą D. N. nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų aiškinamos ir taikomos tos pačios teisės normos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad buvo nukrypta nuo LVAT praktikos aiškinant ir taikant VTĮ 29 straipsnio 2 dalį, kadangi pareiškėjo nurodomose bylose faktinės aplinkybės nėra identiškos (tapačios) ar labai panašios.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu laikytinas nepagrįstu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. eA-954-1062/2017 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017 pagal pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl potvarkių panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė