bcf4e74e-7e5d-4f70-b090-e0dada1618e0 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-317/2012Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1.; 21.4.1.3.; 35.6.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. spalio 31 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G.

V. vaistinės atstovui advokatui T. P., atsakovams G. V., L. V., jų atstovui advokatui L. J., atsakovams V. J., S. J., jų atstovui advokatui V. P., atsakovui L. R., jo ir atsakovės A. R. atstovui advokatui J. S., apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-288-278/2011 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios individualios įmonės G.

V. vaistinės ieÅ¡kinį atsakovams G. V., L. V., V. J., S. J., L. R., A. R., trečiasis asmuo be savarankiÅ¡kų reikalavimų atsakovų pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Express Vaistinė“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :                           I. Ginčo esmė Byloje nagrinėjamas ginčas pagal bankrutuojančios individualios įmonės bankroto administratoriaus pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį dėl Å¡ios įmonės ir jos savininkų bei ginčo turto įgijėjų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, grÄ Å¾inant įmonei ir jos savininkams ginčijamais sandoriais perleistÄ turtÄ .Atsakovai G.

V. ir L. V. 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė už 69 000 Lt jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį 0,0960 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir už 594 000 Lt individualiai įmonei G. V. vaistinei priklausantį prekybos paskirties pastatÄ - vaistinę lE2m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius J(duomenys neskelbtini), V. J., kuri šį turtÄ Ä¯gijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su S. J.. NupirktÄ nekilnojamÄ jį turtÄ V.

J. ir S. J. 2009 m. rugsėjo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 663 000 Lt pardavė L. R., kuris šį turtÄ Ä¯gijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. R..Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi iÅ¡kėlė individualiai įmonei G. V. vaistinei, kurios savininkai buvo atsakovai G. V. ir L. V., o direktorius – G. V., bankroto bylÄ . 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi teismas įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto.IeÅ¡kovas bankrutavusios IÄ® G.

V. vaistinės bankroto administratorius 2010 m. balandžio 19 d. ieÅ¡kiniu prašė 2009 m. rugsėjo 10 ir 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir įpareigoti sandorių Å¡alis grÄ Å¾inti viena kitai visa, kÄ yra gavusios pagal ginčijamus sandorius, tame tarpe įpareigoti atsakovus L. R. ir A. R. grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui ginčo prekybos paskirties pastatÄ â€“ vaistinę, o atsakovams G. V. ir L. V. - žemės sklypÄ . IeÅ¡kovo teigimu, Å¡ios sutartys pažeidė bankrutavusios individualios įmonės kreditorių teises, buvo sudarytos dėl Å¡alių piktavaliÅ¡ko susitarimo ir tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes jomis nekilnojamasis turtas buvo parduotas siekiant paslėpti šį turtÄ , iÅ¡vengti IÄ® G.

V. vaistinės kreditorių reikalavimų patenkinimo ir skolų išieškojimo nukreipimo į jį (CK 6.66, 1.80, 1.86, 1,91 straipsniai, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).Ieškovas nurodė, kad bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius-finansinius dokumentus ir sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad atsakovė V. J. 2009 m. rugsėjo 9 d.

į G. V. vaistinės kasÄ Ä¯nešė 594 000 Lt. Atsakovas G. V. tÄ pačiÄ dienÄ 372 602,34 Lt išėmė iÅ¡ įmonės kasos įneÅ¡imui į banko sÄ skaitÄ ir 250 000 Lt išėmė avansiniams mokėjimams; 2009 m. rugsėjo 18 d. kasos pajamų orderiu BAS Nr. 00155 grÄ Å¾ino į įmonės kasÄ 681 050 Lt nepanaudoto avanso ir tÄ pačiÄ dienÄ kasos iÅ¡laidų orderiu Nr. 0494 Å¡iÄ pinigų sumÄ pasiėmė asmeniniams poreikiams. Administratoriaus teigimu, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių ir prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Įmonės savininkai ginčijamo sandorio neprivalėjo sudaryti, nes žinojo, kad sandoris pažeidžia įmonės kreditorių teises. Sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki, o ginčijamais sandoriais įmonė ir jos savininkai neteko nekilnojamojo turto. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovams G. V. 5 096 Lt, S. J. 4 000 Lt, A. R. 2 900 Lt ir L. R. 1 100 Lt teisinės pagalbos išlaidų bei valstybei 66,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymo sÄ lygų. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. ieÅ¡kovas įsipareigojo kreditoriui UAB „Limedika“ iki 2009 m. rugsėjo 15 d. sumokėti skolos dalį - 500 000 Lt, o likusiÄ skolos dalį sumokėti iki 2009 m. gruodžio 31 d.; iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. pateikti UAB „Limedika“ papildomÄ Ä¯sipareigojimų užtikrinimÄ - kreditoriui priimtinų trečiųjų asmenų laidavimÄ už pirkėjo prievoles.

UAB „Limedika“ priminimÄ dėl įsipareigojimų įvykdymo ir įmonės darbuotojų įspėjimÄ dėl keltinos bankroto bylos teismas vertino kaip liudijimÄ , kad ginčo sandorių sudarymo metu įmonės turtinė padėtis buvo sunki, todėl sprendė, kad atsakovų teiginiai, jog įmonei buvo reikalingos lėšos atsiskaitymui su kreditoriais, nėra paneigti. Atsakovai G. ir L. V. ginčo nekilnojamojo turto kreditoriui nepasiÅ«lė, tačiau 500 000 Lt skolos grÄ Å¾inimui nutarė parduoti turimÄ ir AB „Šiaulių bankas“ įkeistÄ turtÄ , tokiu bÅ«du iÅ¡ dalies atsiskaityti su banku (372 602,34 Lt) ir su UAB „Limedika“.

Teismo vertinimu ginčo turto pardavimas buvo bÅ«tinas. Teismo nuomone, aplinkybę, kad ginčo turtÄ buvo ketinama parduoti patvirtina ir 2009 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Top Real“ turto vertinimo ataskaita, kuria turtas įvertintas 663 000 Lt suma. Kadangi atsakovė V. J., įsigydama ginčo turtÄ , 594 000 Lt įmokėjo į vaistinės kasÄ , o likusiÄ sumÄ sumokėjo atsakovams G. ir L. V. grynais, o pastarieji iÅ¡ Å¡ių lėšų atsiskaitė su AB „Šiaulių bankas“ (372 602,34 Lt), teismas atmetė ieÅ¡kovo argumentus, kad parduodant ginčo turtÄ buvo siekiama sumažinti įmonės turtÄ .

Teismas kritiÅ¡kai vertino administratoriaus argumentus, kad kasos pajamų orderio suraÅ¡ymas neįrodo realaus pinigų sumokėjimo, motyvuodamas tuo, kad buvo atsiskaityta su hipotekiniu kreditoriumi, o kitos dalies lėšų gavimÄ patvirtina raÅ¡ytiniai įrodymai, memorialinis orderis ir atsakovės V. J. pateikti dokumentai, patvirtinantys gautÄ paskolÄ ginčo turtui įsigyti. Teismas taip pat nesutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad ginčo turtas parduotas už pernelyg žemÄ kainÄ , nes sandorių metu buvo sumažėjusios nekilnojamojo turto kainos, o siekiant toliau vykdyti įmonės veiklÄ , įmonė dėl sunkios finansinės padėties turėjo priimti skubius, radikalius sprendimus ir negalėjo laukti kainų pasikeitimo rinkoje.

Nekilnojamojo turto kainų atitinkamu laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti, todėl vadovautis UAB „Liturta” turto vertinimu, kuriame ginčo turtas įvertintas 1 170 000 Lt suma, negalima. IÅ¡ UAB „Top Real“ turto vertinimo teismas nustatė, kad parduoto turto vertė 2010 m. lapkričio 15 d. yra 693 000 Lt, t. y. ir po vienerių metų kainos padidėjimas nėra ženklus, todėl nekonstatavo pagrindo iÅ¡vadai, kad, iÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ , varžytynėse turtas galėjo bÅ«ti parduotas didesne kaina ir atsiskaičius su banku, turinčiu pirmumÄ , kaip įkaito turėtoju, lėšų bÅ«tų užtekę ir kitų kreditorių daliniams reikalavimams padengti.

Teismas atmetė administratoriaus argumentus, kad atsakovų pateiktoje UAB „Top Real” turto vertės nustatymo ataskaitoje nenurodyta vertinamo pastato paskirtis ir tai galėjo įtakoti didesnę pastato rinkos vertę. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 4 d. turto vertinimo pažymoje ir ataskaitoje atsižvelgta į pastato paskirtį ir naudojimosi juo ypatumus. Teismo vertinimu, byloje nėra neginčijamų duomenų, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams virÅ¡ijo pusę į įmonės balansÄ Ä¯raÅ¡yto turimo turto vertės. Be to, aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki ir artima Ä®monių bankroto įstatyme įtvirtintai bankroto bylos iÅ¡kėlimo ribai, nėra pakankama konstatuoti ieÅ¡kovo nemokumÄ , kaip actio Pauliana taikymui bÅ«tinÄ aplinkybę.

Pardavus nekilnojamÄ jį turtÄ ir gavus už jį ekvivalentinę pinigų sumÄ , vaistinės turimo turto vertė realiai nesumažėjo, todėl sandorio sudarymas neturėjo neigiamos įtakos įmonės ir atsakovų G. ir L. V. mokumui, t. y. galimybei atsiskaityti su įmonės kreditoriais, ir nepažeidė jos kreditorių teisių ir interesų. Gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su banku, o likusios lėšos turėjo bÅ«ti skirtos kitų įmonės kreditorių reikalavimams padengti. Aplinkybė, kad atsiskaičius su banku, likusios lėšos nebuvo iÅ¡mokėtos kitiems įmonės kreditoriams, taip pat ir UAB „Limedika”, teismo vertinimu, rodo tik įmonės savininkų nesÄ Å¾iningumÄ .

IeÅ¡kovas, pardavęs ginčo patalpas, turėjo galimybę tęsti įmonės veiklÄ , todėl ginčo turto perleidimas neturėjo neigiamos įtakos įmonės veiklai. Kadangi ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų apie patalpų nuomos kainas minėtu laikotarpiu Utenoje, todėl teismas nesutiko su ieÅ¡kovo argumentais, kad ginčo patalpos G. V. vaistinei iÅ¡nuomotos už simbolinę kainÄ . Teismas nustatė, kad buvo nuomojama tik dalis patalpų, apie nuomojamas patalpas atsakovams V. ir S. J. nereikėjo skelbti, ieÅ¡koti nuomininkų, o įvertinęs tai, kad dėl pablogėjusios ekonominės padėties Å¡alyje buvo sumažėjusios patalpų nuomos kainos ir jų paklausa, sprendė, kad nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog ginčo patalpų nuomos kaina buvo simbolinė ar pernelyg maža.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas bankrutavusi individuali įmonė G. V. vaistinė praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinį patenkinti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas neteisingai taikė ir aiÅ¡kino materialiosios ir procesinės teisės normas; nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai nepažeidė ieÅ¡kovo kreditorių teisių, kad ginčijamus sandorius atsakovai privalėjo sudaryti, kad atsakovai buvo sÄ Å¾iningi, kad ieÅ¡kovas neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymo sÄ lygų.2. 2009 m. rugsėjo 1 d. ieÅ¡kovas turėjo 2 773 053,67 Lt vertės turto, o kreditoriniai įsipareigojimai bankui ir kitiems tiekėjams sudarė 2 812 614,57 Lt, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamo pirmojo sandorio sudarymo dienÄ - 2009 m. rugsėjo 10 d. ieÅ¡kovo įmonė buvo moki.

Ä® įmonės balansÄ Ä¯raÅ¡yto vaistinės pastato vertė buvo 1 037 298,88 Lt, tuo tarpu pastatas parduotas tik už 594 000 Lt, todėl toks pardavimas, esant įmonei nemokiai, vertintinas kaip jos kreditorių teisių pažeidimas. Po ginčijamų sandorių sudarymo ieÅ¡kovo turtas sumažėjo iki 1 502 711,04 Lt, o kreditoriniai įsipareigojimai bankui ir kitiems tiekėjams sumažėjo neženkliai, t. y., iki 2 495 312,63 Lt. Dėl vaistinės pastato pardavimo ieÅ¡kovas tapo visiÅ¡kai nemokus, nes gautomis lėšomis buvo padengtos bankui nepradelstos skolos.

Suteikiant vienam kreditoriui pirmenybę buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai nepažeidė ieÅ¡kovo kreditorių teisių. Pas atsakovÄ G. V., kaip atskaitingÄ asmenį, laikomais 378 000 Lt įmonė turėjo galimybę pilnai atsiskaityti su darbuotojais ir iÅ¡ dalies su kitais kreditoriais, tačiau tas nebuvo padaryta, o teismas Å¡ios labai svarbios aplinkybės tinkamai neįvertino ir nepagrįstai sprendė, kad iÅ¡ Å¡ių lėšų buvo atsiskaityta su kitais kreditoriais.3. 2005 m. lapkričio 21 d. ieÅ¡kovas iÅ¡ AB „Šiaulių bankas“ penkerių metų laikotarpiui pasiskolino 700 000 Lt vaistinės pastato rekonstrukcijai, o 2008 m. balandžio 24 d. dviejų metų laikotarpiui paėmė 200 000 Lt kreditÄ apyvartinių lėšų papildymui. 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu Å¡ių paskolų grÄ Å¾inimo terminai dar nebuvo pasibaigę, ieÅ¡kovas nebuvo pradelsęs įmokų mokėjimo.

Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovo didžiausias kreditorius buvo vaistų tiekėjas UAB „Limedika”, kuriam 2009 m. rugpjūčio 10 d. ieÅ¡kovas įsipareigojo iki 2009 m. rugsėjo 15 d. sumokėti 500 000 Lt skolÄ , o likusiÄ skolÄ iki 2009 m. gruodžio 31 d. Skola UAB „Limedika” sudarė 996 524,29 Lt, todėl ir pagrindinis ieÅ¡kovo kreditorius siekė, kad ieÅ¡kovas ir toliau vykdytų Å«kinę - komercinę veiklÄ , o ne parduotų vaistinės pastatÄ . Atsakovas G. V. savo nuožiÅ«ra disponavo vaistinės lėšomis, kurių bÅ«tų užtekę apyvartinėms lėšoms bei pakakę atsiskaityti su vaistinės darbuotojais.

Tačiau Å¡ių aplinkybių teismas neįvertino, todėl sprendime nepagrįstai konstatavo, kad buvo bÅ«tinybė parduoti ginčo turtÄ . Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčijamų sandorių sudarymui buvo nepalankiausios sÄ lygos, nes tuo metu nekilnojamojo turto rinka buvo pasyvi. Tai pripažino ir teismas, tačiau nepagrįstai ginčijamo turto pardavimÄ tik už 663 000 Lt vertino teigiamai, nors vien tik į ginčijamas patalpas ieÅ¡kovas investavo iÅ¡ AB „Šiaulių bankas“ gautus 700 000 Lt.

Tuo tarpu, realizavus ginčo patalpas buvo padengtas tik nepradelstas banko kreditas, kuris galėjo bÅ«ti padengtas iÅ¡ lėšų, laikomų pas atsakovÄ G. V.. Todėl teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčijamas turtas buvo parduotas siekiant iÅ¡vengti įmonės bankroto. Teismas tokias iÅ¡vadas padarė, vadovaudamasis vien tik abejotinais atsakovo G. V. teiginiais, todėl pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).4. IeÅ¡kovas įrodinėjo atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ , o ne atsakovų nesÄ Å¾iningumo prezumpcijos buvimÄ .

Atsakovai V. ir S. J. prieÅ¡ sudarant ginčijamÄ sandorį domėjosi ieÅ¡kovo kreditoriais, todėl privalėjo suprasti, kad milijoninių ieÅ¡kovo skolų padengimui ginčijamas sandoris turės neigiamos įtakos. Atsakovai V. ir S. J. su atsakovais G. ir L. V. yra susiję verslo ryÅ¡iais ir žinojo apie ieÅ¡kovo skolas, todėl buvo pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ . Atsakovų V. ir S. J. nesÄ Å¾iningumÄ Ä¯rodo ir tai, kad ginčo sandoriui jie neturėjo piniginių lėšų ir jas skolinosi, įsigiję įrengtas vaistinės patalpas ir turėdami nuosavÄ vaistinių tinklÄ , veiklos jose nepradėjo, o tÄ pačiÄ dienÄ jas iÅ¡nuomavo konkurentui už simbolinę kainÄ , kai pagal atsakovų pateiktÄ turto vertės nustatymo ataskaitÄ (12 lapas) ginčijamų patalpų nuomos kaina per mėnesį buvo 8 760 Lt.

Be to, V. ir S. J. už tÄ pačiÄ kainÄ iÅ¡simokėtinai perleido ginčo patalpas savo giminaičiams atsakovams L. ir A. R., kurie neturėjo lėšų atsiskaityti už įsigyjamÄ turtÄ ir apskritai nežinojo kÄ daryti su įsigytu turtu (teismo posėdžio metu samprotavo, kad dukra baigusi psichologijos mokslus galėtų atsidaryti savo privatų kabinetÄ ); atsakovai V. ir S. J. ginčo turtÄ Ä¯sigijo už skolintus 500 000 Lt ir paskolÄ fiziniams asmenims įsipareigojo grÄ Å¾inti iki 2010 m. rugsėjo 7 d.

Tuo tarpu tÄ patį turtÄ , už tÄ pačiÄ kainÄ pardavė atsakovams L. ir A. R. iÅ¡simokėtinai. Å ios aplinkybės įrodo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, imituojant atsiskaitymus, todėl tokius atsakovų V. ir S. J. bei L. ir A. R. veiksmus teismas privalėjo pripažinti nesÄ Å¾iningais. Atsakovo G. V. nesÄ Å¾iningumÄ Ä¯rodo ir tai, kad jis ginčijamo sandorio sudarymo metu be teisinio pagrindo pas save laikė vaistinės lėšas (378 000 Lt). IÅ¡ Å¡ių lėšų nebuvo atsiskaityta su kreditoriais ir darbuotojais, tačiau teismas tik formaliai tokius atsakovo G.

V. veiksmus pripažino nesÄ Å¾iningais ir nepagrįstai jų nesiejo su ginčijamų sandorių sudarymu. Pažymi, kad atsakovas G. V., be jau minėtų 378 000 Lt, pas save laikė ir ieÅ¡kovo 681 050 Lt (iÅ¡ viso 926 308,15 Lt), kurie 2009 m. gruodžio 10 d. buvo pavogti kartu su UAB „Express vaistinė“ priklausančia metaline spinta, apie kurios egzistavimÄ UAB „Express vaistinė“ savininkė ir direktorė O. A. nieko nežinojo. 5. Atsakovų nesÄ Å¾iningumÄ Ä¯rodo ir tai, kad atsakovai L. ir A.

R. be įspėjimo su ieÅ¡kovu nutraukė ginčo patalpų nuomos sutartį, nes G. V. vaistinė pastariesiems nemokėjo už patalpų nuomÄ , tačiau nereiÅ¡kė jokių reikalavimų ieÅ¡kovui, L. ir A. R. taip pat nėra įtraukti BĮĮ G. V. vaistinės kreditorių sÄ raÅ¡Ä , o tai rodo, kad jiems nepriklauso ginčo patalpos nuosavybės teise. Be to, visose ginčo patalpose pradėjo veikti UAB „Express vaistinė”, joje dirba visi buvę G. V. vaistinės darbuotojai, taip pat ir atsakovas G.

V.. 2009 m. rugsėjo 22 d. UAB „Express vaistinė“ savininkės ir direktorės O. A. sÅ«nui buvo perleista visa vaistinės įranga, o tai patvirtina, kad ginčijami sandoriai suplanuoti iÅ¡ anksto, dar neįsteigus UAB „Express vaistinė“, siekiant visÄ G. V. vaistinės veiklÄ perkelti į UAB „Express vaistinė“.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.86 straipsnio ir 1.91 straipsnio pagrindais, nes minėtos aplinkybės liudija, kad sandorių sudarymo metu pinigai nebuvo mokami, patalpos pernuomotos už simbolinę kainÄ ; pirmasis ginčo sandoris tarpinis, o antruoju buvo siekiama imituoti sÄ Å¾iningos Å¡alies įvaizdį ir perkelti G.

V. vaistinės verslÄ Ä¯ naujai įsteigtÄ bendrovę. FiktyvÅ«s sandoriai negali sukelti pasekmių, todėl ginčijami sandoriai turėjo bÅ«ti pripažinti negaliojančiais ir kaip prieÅ¡taraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai V. J. ir S. J. praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Aplinkybė, kad sandorius ginčija administratorius, nesudaro pagrindo juos vertinti pagal taisykles, kurios yra bÅ«dingos bankroto procesui.

Actio Pauliana institutas negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastÄ verslo praktikÄ , nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jau buvo iÅ¡kelta bankroto byla. Kol skolininkui nėra iÅ¡kelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, bÅ«dingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iÅ¡ kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymu yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams.

Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali bÅ«ti vienintelė racionali iÅ¡eitis iÅ¡vengti bankroto. Atsakovų nuomone, bÅ«tent verslo logika ir padiktavo atsakovams parduoti vaistinę, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais.2. Tiek administratorius, tiek kreditorius, siekdamas įrodyti savo teisių pažeidimÄ turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę, tačiau ir tai, kad Å¡i teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. 2009 m. rugsėjo 10 d.

UAB „Limedika” neturėjo reikalavimo teisės ieÅ¡kovui, o tai daro CK 6.66 straipsnio taikymÄ negalimÄ .

3. Sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidė ieÅ¡kovo kreditorių interesus, reikia vertinti, koks buvo ieÅ¡kovo turto ir skolų santykis iki ginčijamo sandorio sudarymo ir kaip Å¡is santykis pasikeitė po ginčijamo sandorio sudarymo. Nagrinėjamu atveju, ieÅ¡kovas po ginčo sandorio pilnai atsiskaitė su kreditoriumi AB „Šiaulių bankas“, todėl turto ir skolų santykis po ginčijamo sandorio sudarymo pagerėjo. Nenustačius bent vienos CK 6.66 straipsnio actio Pauliana sÄ lygos, nėra pagrindo ginčijamÄ sandorį pripažinti negaliojančiu.4.

Civilinėje teisėje galioja bendras sÄ Å¾iningumo principas, kuris, be kita ko, reiÅ¡kia, kad kiekvienas asmuo laikomas sÄ Å¾iningu, jeigu neįrodyta kitaip. IeÅ¡kovas nepaneigė minėtų prezumpcijų, todėl nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad sudarydamos ginčo sandorius Å¡alys buvo nesÄ Å¾iningos. Atsakovo S. J. įmonės „Sauliaus vaistinė” pateiktos 2009 m. vaistinės apyvartos pažymos liudija, kad ginčo sandoriui lėšos buvo skolinamos pagrįstai; patalpų nuoma atitiko minėto ekonominio laikotarpio verslo logikÄ ; realizavus vaistinės baldus, lėšos buvo įneÅ¡tos į ieÅ¡kovo kasÄ ;

Atsakovo S. J. įmonė „Sauliaus vaistinė” negalėjo nepaisyti didžiausio vaistų tiekėjo UAB „Limedika” nepritarimo ginčo turto įsigijimui, todėl nelaukiant bÅ«simų tiekėjo sankcijų ir buvo nuspręsta skubiai parduoti įsigytÄ turtÄ . Pagal antrÄ jį sandorį už ginčo turtÄ turėjo bÅ«ti atsiskaityta iki 2012 m. rugsėjo 21 d., iki 2010 m. balandžio 9 d. L. ir A. R. jau buvo sumokėjęs V. ir S. J. 207 000 Lt, o vėlesnius mokėjimus sustabdė dėl ginčo turto areÅ¡to.

Paskolos sutartys, AB Ūkio banko sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai, ieÅ¡kovo kasos pajamų orderiai ir notaro patvirtinimai liudija, kad atsakovai V. ir S. J. turėjo lėšų ir sumokėjo už įsigyjamÄ turtÄ ieÅ¡kovui 708 005,20 Lt, o L. ir A. R. 257 000 Lt V. ir S. J.. Å ios aplinkybės patvirtina atsakovų sÄ Å¾iningumÄ ir paneigia sandorių tariamumÄ . Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai L. R. ir A. R. praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1.

Teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad įmonės kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Atsiskaitymo su banku negalima laikyti kitų kreditorių teisių pažeidimu, nes Å¡is kreditorius turi pirmumo teisę prieÅ¡ kitus kreditorius. Pardavus ginčo turtÄ buvo siekiama įmonės tęstinumo – atsiskaityti su kreditoriai ir sumažinti turto iÅ¡laikymo iÅ¡laidas. Turto realizavimas buvo bÅ«tinas, nes ieÅ¡kovas buvo įsipareigojęs UAB „Limedika“ iki 2009 metų rugsėjo 15 d. sumokėti 500 000 Lt.

2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo sandoriai sudaryti tik dėl akių. 2009 m. rugsėjo 21 d. bankiniu mokėjimo pavedimu L. ir A. R. sumokėjo V. ir S. J. 50 000 Lt, o iki ieškinio pateikimo dienos – 207 000 Lt, t. y. iš viso 257 000 Lt.

3. Teismas pagrįstai sprendė, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. ginčo perleidimas neturėjo neigiamos įtakos ieÅ¡kovo kreditorių interesams, o vien aplinkybė, kad L. ir A. R. už įsigyjamÄ turtÄ buvo iÅ¡dėstytas atsiskaitymas trejiems metams, nepatvirtina Å¡alių nesÄ Å¾iningumo.

4. L. ir A. R., įsigydami ginčo turtÄ , nepažinojo G. ir L. V., elgėsi apdairiai ir rÅ«pestingai, patikrino, ar pardavėjai nuosavybės teise valdo turtÄ , todėl atsakovų sÄ Å¾iningumas preziumuojamas, o turtas iÅ¡ sÄ Å¾iningų įgijėjų negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai G. V. ir L. V. praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovas neįrodė actio Pauliana sÄ lygų buvimo. Administratorius nepateikė jokių duomenų, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovas turėjo pradelstų įsipareigojimų ir buvo nemokus. Be to, net ir nustačius ieÅ¡kovo nemokumÄ , savaime negalima daryti iÅ¡vados, kad ginčo sandoriai pažeidė ieÅ¡kovo kreditorių teises.

2. Apeliantas nepateikė jokių duomenų dėl papildomo ginčo turto vertės nustatymo, neprašė teismo skirti ekspertizės, todėl teismas pagrįstai vadovavosi UAB „Top Real” 2009 m. rugpjūčio 4 d. ginčo turto įvertinimu ir konstatavo, kad turtas parduotas už tuo metu buvusiÄ rinkos kainÄ . Nors bendros investicijos į vaistinės pastatÄ virÅ¡ijo Å¡io turto pardavimo kainÄ , Å¡i aplinkybė neturi esminės reikÅ¡mės vertinant ginčijamo sandorio kainos pagrįstumÄ , nes nekilnojamojo turto rinkos kainÄ tam tikru momentu apibrėžia ne investicijos į šį turtÄ (turto savikaina), o bendri rinkos dėsniai – pasiÅ«la, paklausa ir turto ypatybės. Todėl aplinkybė, kad investicijos į vaistinės pastatÄ buvo didesnės, nei Å¡io turto pardavimo kaina, nereiÅ¡kia, kad Å¡is turtas buvo parduotas ekonomiÅ¡kai nepagrįsta kaina.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. rugsėjo 10 d. buvo tik 446 100 Lt, o po metų pakilo tik 30 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad vaistinės pastatas buvo parduotas ekonomiškai pagrįsta rinkos kaina. Turto pirkimo - pardavimo sandoriai nėra draudžiami ir negali būti nuginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu, jeigu turtas yra perleidžiamas rinkos kaina ir skolininkui nėra iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Be to, už nekilnojamojo turto pardavimÄ buvo gauta ekvivalentinė pinigų suma, atsakovai Å¡ių lėšų nepasisavino, neiÅ¡Å¡vaistė, todėl 2009 m. rugsėjo 10 d. ginčo sandoris neturėjo jokios neigiamos įtakos ieÅ¡kovo mokumui ir nepažeidė kreditorių teisių ir interesų.             3. Nesudarius ginčijamo sandorio ir vėliau ieÅ¡kovui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , ginčo turtas bÅ«tų panaudotas atskaitymui su hipotekos kreditoriumi ir tik po Å¡io atsiskaitymo likę lėšos bÅ«tų panaudotos kitų kreditorių reikalavimų patenkinimui, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad atsiskaičius pirmoje eilėje su banku buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Be to, apeliantui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , bÅ«tų patirtos papildomos minėto nekilnojamojo turto padavimo iÅ¡laidos ir bankui sumokėta daugiau palÅ«kanų.

Tokiu būdu, po atsiskaitymo su hipotekiniu kreditoriumi likusi pinigų suma būtų buvusi mažesnė, negu liko sudarius ginčo sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (.Lietuvos Aukščiausioj o Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

4. BÅ«tinybę sudaryti ginčijamÄ sandorį lėmė 2009 m. rugsėjo 5 d. ieÅ¡kovo darbuotojų praneÅ¡imas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, ir 2009 m. rugsėjo 7 d. apelianto kreditoriaus UAB „Limedika” priminimas dėl sutartinių įsipareigojimų iki 2009 m. rugsėjo 15 d. įvykdymo. Atsakovo G. V. pas save laikoma 378 000 Lt suma buvo nepakankama atsiskaitymui su darbuotojais ir kreditoriais, todėl ieÅ¡kovas neturėjo kitos iÅ¡eities, kaip tik parduoti vienÄ nekilnojamojo turto objektÄ ir tokiu bÅ«du gauti papildomų lėšų veiklos tęstinumui ir atsiskaitymui su kreditoriais.

Gautas lėšas G. V. įnešė į įmonės kasÄ , jomis buvo atsiskaityta su hipotekiniu kreditoriumi, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad įmonės kreditoriai iÅ¡ 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio nieko negavo.             6. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo žinojo apie sunkiÄ skolininko finansinę padėtį savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti ir apie tai, jog ginčijamo sandorio sudarymas pažeidžia skolininko kreditorių teises ir interesus, nes tai yra skirtingos teisinės kategorijos.

Be to, J. Ir S. J. atsiskaitė už įsigyjamÄ turtÄ , todėl Å¡ie atsakovai negali bÅ«ti laikomi nesÄ Å¾iningais įgijėjais. Laikina vaistinės patalpų nuoma buvo viena iÅ¡ atsakovų susitarimo sÄ lygų, kad ieÅ¡kovas galėtų pabaigti veiklÄ Å¡ioje vaistinėje, iÅ¡parduoti prekių likučius, perkelti įmonės administracijÄ , dokumentus ir kitÄ turtÄ Ä¯ kitas patalpas. BÅ«tent todėl ginčijamas sandoris buvo sudarytas tik kelių mėnesių terminui. Ir vėliau atsakovai V. ir S. J. ketino patys vykdyti veiklÄ vaistinės patalpose ir netrukus įsigijo visÄ Å¡ios vaistinės įrangÄ .

7. Vaistinės patalpų nuomos už 1 210 Lt kainÄ apeliantas nepagrįstai lygina su UAB „Top Real” turto vertinimo ataskaitoje nurodyta 8 760 Lt nuomos kaina, nes ieÅ¡kovui buvo iÅ¡nuomota tik 181,03 kv. m dalis patalpų, o UAB „Top Real” turto vertinimo ataskaitoje nurodyta visa 365,58 kv. m. patalpų nuomos kaina. Nuomos kainai didelę įtakÄ turėjo ta aplinkybė, kad patalpos iÅ¡nuomotos tik trumpam laikui. Be to, vaistinės patalpų nuomos sutartimi buvo siekta ne tiek atsakovams V. ir S. J. kuo pelningiau iÅ¡nuomoti vaistinės patalpas, kiek įgyvendinti ginčo turto pardavimo susitarimo sÄ lygas.

8. Atsakovas G. V. pas save laikomas įmonės lėšas naudojo įmonės veiklai ir atsiskaitymui su Sodra, valstybės biudžetu, darbuotojų atlyginimams ir kasdieninės veiklos vykdymui, todėl negalima konstatuoti, kad neatsiskaitydamas su kai kuriais kreditoriais jis elgėsi nesÄ Å¾iningai.9. Metalinės spintos su joje esančiais ieÅ¡kovo grynais pinigais vagystė iÅ¡ ginčo patalpų negali bÅ«ti sietina su atsakovų nesÄ Å¾iningumu. Be to, Å¡i aplinkybė įvyko praėjus keliems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo, todėl ir dėl Å¡ios priežasties negali turėti jokios įtakos vertinant ginčijamo sandorio Å¡alių sÄ Å¾iningumÄ .

10. Atsakovai nebuvo ir nėra UAB „Express vaistinė” steigėjai, akcininkai ar vadovai, taip pat Å¡ių asmenų giminaičiai ar kitaip su jais susiję asmenys, todėl negalima spręsti, kad atsakovas G. V. savo veiklÄ vykdo naujai įsteigtos UAB „Express vaistinė” vardu. Atsakovai pripažįsta, kad UAB „Express vaistinė” ir apeliantÄ sieja dalis tų pačių darbuotojų ir veiklos vykdymo patalpų, tačiau toks sÄ sajumas negali reikÅ¡ti, jog įmonės veikla buvo perkelta į naujai įsteigtÄ vaistinę.

11. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bei minimos teisės normos nėra pakankamos sandoriui pagal CK 1.80 straipsnį nuginčyti, nes šiuo pagrindu sandoris pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai yra pažeidžiamos imperatyvios teisės normos. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde nurodytos teisės normos nepriskiriamos prie imperatyvų, jas pažeidus yra pažeidžiami tik privatūs, bet ne viešieji interesai, todėl CK 1.80 straipsnio nuostatos netaikytinos. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.             CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu Å¡ie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Actio Pauliana instituto tikslas - užkirsti keliÄ skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymÄ , ginant juos nuo nesÄ Å¾iningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiÅ¡kai patenkintas. Pagal teismų praktikÄ , bankrutuojančios įmonės administratorius prieÅ¡ bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ sudarytus Å¡ios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 14 punktÄ jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

             Individualios įmonės savininko sudarytų sandorių negaliojimui taikytina CK 6.66 straipsnio 1 dalis, o sprendžiant dėl Å¡ioje teisės normoje įtvirtinto actio Pauliana instituto sÄ lygų taikymo atsižvelgtina į CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus individualios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievoles ypatumus – jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokiu yra individuali įmonė, turto, už jo prievoles atsakovo juridinio asmens dalyvis.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gausioje ir nuoseklioje praktikoje iÅ¡skiriamos tokios actio Pauliana taikymo sÄ lygos:

1) kreditorius turi turėti neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę;

2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;

3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;

4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;

5) skolininkas buvo nesÄ Å¾iningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;

6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dviÅ¡alį sandorį, buvo nesÄ Å¾iningas;

7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistÄ pagal ginčijamÄ sandorį turtÄ (ar jo vertę) tiek, kiek bÅ«tina Å¡iam reikalavimui patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, Danske bank A/S, bylos 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.).

Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu bÅ«tinas visų nurodytų sÄ lygų visetas. Nenustačius bent vienos iÅ¡ nurodytų sÄ lygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v.

UAB „Sigema“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).Byloje individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, pareikÅ¡tu Pauliano ieÅ¡kiniu ginčijami individualios įmonės savininko ir jos sutuoktinės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto (žemės sklypo) ir individualios įmonės nekilnojamojo turto (pastato) pardavimo sandoriai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisminio ginčo teisingam iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, konstatavo, kad ginčo sandoriais nebuvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir neįrodytas sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumas, todėl nepripažino visų bÅ«tinų actio Pauliana ieÅ¡kiniui patenkinti sÄ lygų egzistavimo ir ieÅ¡kinį atmetė.

Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su individualios įmonės kreditorių teisių gynimu actio Pauliana instituto pagrindu, kuriais keliamas klausimas dėl individualios įmonės savininkų sudaryto sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms. Apelianto teigimu, individualiai įmonei esant nemokiai, jos savininkai ginčo sandoriu sumažino savo ir įmonės turtÄ ir atsiskaitė su vienu įmonės kreditoriumi, taip suteikdami jam pirmenybę prieÅ¡ kitus kreditorius ir pažeisdami Å¡ių teises.

Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nemokumas yra įmonės bÅ«klė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiÅ¡kai pajėgi atsiskaityti. Ä®monės nemokumo konstatavimui nebÅ«tina, kad jai bÅ«tų iÅ¡kelta bankroto byla. Faktinis įmonės nemokumas, kai jai dar nėra iÅ¡kelta bankroto byla, nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymÄ ir jos balanse nurodyto turto ir įsipareigojimų santykį. Ekonominė padėtis gali bÅ«ti vertinama kaip nemokumas, jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte bÅ«tų pakankamai padengtas įsipareigojimų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v.

RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Įvertinęs byloje esančius duomenis – Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartyje, kuria G. V. vaistinei buvo iškelta bankroto byla, nustatytas aplinkybes, įrodymus apie 2009 m. rugsėjo 1 d. įmonės turimo turto vertę ir skolinių įsipareigojimų dydį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu individualios įmonės padėtis buvo sunki, ji buvo skolinga darbuotojams bei kitiems kreditoriams, tačiau konstatavo, kad ieškovas neįrodė įmonės nemokumo ginčo sandorio sudarymo metu pagal ĮBĮ apibrėžtį.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamos teismo išvados šiuo aspektu. Teismo vertinto įmonės balanse įrašyto turto 2 773 053,67 Lt vertės ir 2 812 614,57 Lt įsipareigojimų kreditoriams santykis (įsipareigojimai viršija turimo turto vertę), pradelsti atsiskaitymai su darbuotojais, kitais kreditoriais, vien tiekėjui UAB „Limedika“ pradelsta 996 524,29 Lt skola, įmonės bankroto byloje atsakovų G. ir L. V. pripažintas atsiskaitymų su darbuotojais, tiekėjais ir kitais kreditoriais vėlavimas nuo 2009 metų liepos mėnesio, leidžia spręsti, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonės ekonominė padėtis vertintina kaip nemoki.

TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina neužilgo po ginčo sandorio sudarymo įmonei iÅ¡keltos bankroto bylos duomenys, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieÅ¡kovas turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimo teisės už bendrÄ 2 825 043,36 Lt sumÄ yra teismo patvirtintos ieÅ¡kovo bankroto byloje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas ginčyti skolininko sudarytÄ sandorį actio Pauliana pagrindu nėra praleistas.

             IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos įmonės kreditorių teisės, kad sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumas neįrodytas, taip pat padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl ginčo sandorio sudarymo bÅ«tinumo. Dėl Å¡ių actio Pauliana sÄ lygų egzistavimo nagrinėjamoje byloje kolegija pasisako.

Dėl individualios įmonės kreditorių teisių pažeidimo sudarant įmonės savininko turto ir įmonės turto pardavimo sandorį Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sÄ raÅ¡as atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali bÅ«ti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, bÅ«damas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi bÅ«ti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes. Net ir bÅ«damas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius, tačiau jais neturi bÅ«ti pažeidžiamos kreditorių teisės. Plėtodamas actio Pauliana taikymo praktikÄ pagal bankroto administratoriaus pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį, kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, bÅ«tina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobÅ«dį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sÄ lygomis, atsižvelgiant į reikalavimÄ pareiÅ¡kusio administratoriaus statusÄ ir ginčijamų sandorių esmę.

Neatsižvelgus į Å¡ias aplinkybes gali bÅ«ti pažeista ginčo Å¡alių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sÄ skaita nepagrįstai suteikiant naudÄ kitiems kreditoriams ir taip sudarant sÄ lygas piktnaudžiauti teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Byloje sprendžiamas ginčas dėl individualios įmonės savininkų ir įmonės bankui įkeisto nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir jame esančio pastato) pardavimo sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms.

Teiginį, kad ginčijamas sandoris pažeidė individualios įmonės kreditorių teises, bankroto administratorius grindė tokiomis aplinkybėmis – dėl ginčijamo sandorio ieškovas tapo visiškai nemokus, nes turtas, iš kurio 682 000 Lt atsakovas G. V. laikė savo žinioje, pagal balansinę vertę sumažėjo iki 1 502 711 Lt, o įsipareigojimai kreditoriams tik iki 2 495 312,63 Lt; kad pagal sandorį gautomis piniginėmis lėšomis buvo padengtos nepradelstos skolos bankui, tokiu būdu suteikiant šiam kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius, kuriems pradelsti įsipareigojimai pusantro karto viršijo apskaityto turto vertę.

Bylos duomenys liudija, kad ginčo sandoriu atsakovams S. ir V. J. perleistas įmonės ir jos savininkų turtas buvo įkeistas AB Å iaulių bankui, užtikrinant įmonės prievolių pagal kredito sutartis įvykdymÄ (1 t., 9-11 b. l., 82-97, 136-140, 142-149 b. l.). Terminai grÄ Å¾inti paskolas nebuvo pasibaigę ir įmonė neturėjo pradelstų skolų bankui, tačiau įmonei turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir didžiausiam kreditoriui vaistų tiekėjui UAB „Limedika“ reikalaujant skolos dalies – 500 000 Lt grÄ Å¾inimo, įmonės savininkai nusprendė parduoti įkeistÄ turtÄ , kad gautomis lėšomis galėtų atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, o likusius pinigus panaudoti įsipareigojimams kitiems kreditoriams įvykdyti (1 t., 167, 215 b. l.).

Hipoteka apsunkintas turtas ginčo sandoriu buvo parduotas už turto vertintojų nustatytÄ rinkos kainÄ â€“ 663 000 Lt (pastatas už 594 000 Lt, žemės sklypas už 69 000 Lt), kuriuos pirkėja iki sandorio sudarymo sumokėjo pardavėjams (1 t., 98-135 b. l.). Pinigų pagal sandorį sumokėjimo faktÄ patvirtina sutarties 4 punktas (1 t., 9-11 b. l.), sÄ skaita faktÅ«ra, kasos pajamų orderis ir kvitas, įmonės kasos duomenys, įmonės praneÅ¡imas FNTT apie gautas pinigines lėšas (1 t., 24-25, 141 b. l.; 2 t., 58-59 b. l.).

Kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimÄ ieÅ¡kovas sieja ir su turto pardavimu nepalankiu metu, esant sumažėjusioms nekilnojamojo turto kainoms, nes pastatas buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei balansinė 1 037 298,88 Lt Å¡io turto vertė kainÄ . Dėl pastarosios aplinkybės, įvertinęs byloje esančius ginčo turto vertę liudijančius duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės turtas buvo parduotas už tuo metu buvusiÄ rinkos kainÄ , kuri dėl objektyvių priežasčių pardavimo metu buvo sumažėjusi, todėl sprendė, kad po ginčo sandorio sudarymo įmonės turto ir įsipareigojimų balansas neigiamai nepasikeitė ir kreditorių padėtis dėl to nepablogėjo, nes iÅ¡ gautų pinigų įvykdžius hipotekos kreditoriui 372 602,34 Lt prievolę, įmonė disponavo likusia už parduotÄ turtÄ gauta suma ir įmonės savininko žinioje esančiomis piniginėmis lėšomis, kurių dydis buvo pakankamas bent iÅ¡ dalies atsiskaityti su kreditoriais.

Aplinkybė, kad Å¡ios piniginės lėšos nebuvo panaudotos įsipareigojimams įvykdyti ir vėliau dėl vagystės buvo prarastos, teismo pagrįstai įvertintos, kaip neturinčios teisinės reikÅ¡mės, sprendžiant dėl ginčo sandorio teisėtumo. Teismas teisingai įvertino bylos duomenis, liudijančius ginčo turto rinkos vertę ankstesniais laikotarpiais, ir tinkamai sprendė dėl pagrindo jais remtis nebuvimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų G. ir L. V. atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentais apie turto rinkos vertės, o ne likvidacinės balansinės vertės, kuri nustatoma kitais tikslais ir metodais, reikÅ¡mę pardavimo kainai, kuri ginčo atveju atitiko turto vertintojų nustatytÄ rinkos vertę, kuri po vienerių metų padidėjo nežymiai (2 t., 80-119 b. l.).

Atsakovai teisÅ«s, kad ne investiticijų į turtÄ dydis, o bendri rinkos dėsniai – pasiÅ«la, paklausa, turto ypatumai, lemia turto rinkos kainÄ tam tikru momentu. Ä®rodymų, paneigiančių turto vertinimÄ , kuriuo vadovavosi teismas, bei įrodančių, kad įmonės bankroto procese ginčo turtas gali bÅ«ti parduotas didesne kaina, ieÅ¡kovas neteikė. Taigi, ieÅ¡kovo argumentai, kad turtas parduotas ekonomiÅ¡kai nenaudingoje situacijoje ir dėl to pardavimo kainos dydis lėmė įmonės kreditorių teisių pažeidimÄ , yra nepagrįsti.              Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad vien faktas, jog iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo sudarytus sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo juos vertinti pagal taisykles, kurios yra bÅ«dingos bankroto procesui; kad actio Pauliana negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo momentu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastÄ verslo praktikÄ , nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iÅ¡kelta bankroto byla (pirmiau minėta kasacinės instancijos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatytas faktas, kad kredito davėjui įkeistas įmonės ir jos savininkų turtas buvo parduotas nesant pradelstų įsipareigojimų bankui, tačiau įmonei turint vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkimo-pardavimo sandoriu iÅ¡ esmės buvo sutrukdyta įmonės kreditoriams patenkinti reikalavimus iÅ¡ skolininko turto. Nors dėl ginčijamo sandorio ir sumažėjo individualios įmonės ir jos savininkų turtas, tačiau po Å¡io sandorio buvo atsiskaityta su pagal įstatymÄ pirmumo teisę prieÅ¡ kitus kreditorius turinčiu hipotekos kreditoriumi, kurio reikalavimai iÅ¡ įkeisto turto tenkinami pirmiausia (CK 4.174 straipsnis), o likusios piniginės lėšos galėjo bÅ«ti panaudotos kitų kreditorių reikalavimams tenkinti.

Net ir nesudarius ginčijamo sandorio, įmonės hipotekos kreditorius, iÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ , bÅ«tų tapęs jos kreditoriumi su įmonės ir jos savininkų nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrintu reikalavimu, kuris pagal Ä®BÄ® 34 straipsnį bÅ«tų tenkinamas pirmiausia iÅ¡ lėšų, gautų pardavus įkeistÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , dėl kurio perleidimo teisėtumo sprendžiama Å¡ioje byloje, arba perduodant šį turtÄ hipotekos kreditoriui. IeÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas įmonės bankroto procese galėjo bÅ«ti parduotas už didesnę kainÄ ir kad bÅ«tų likę daugiau lėšų kitų kreditorių reikalavimams Ä®BÄ® 35 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinti.

Tokiu atveju konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu neteisėtai buvo suteiktas prioritetas hipotekos kreditoriui prieÅ¡ kitus įmonės kreditorius, nėra pagrindo. IÅ¡dėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad neįrodytas kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimas, teisingumÄ , kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Dėl ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumo Ginčijamas sandoris gali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti.

Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Imperatyvų, lemiančių įmonės ir jos savininkų G. ir L.

V. pareigÄ parduoti hipoteka apsunkintÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad finansiniai sunkumai, vykdytini įsipareigojimai kreditoriams, didžiausio kreditoriaus reikalavimas sumokėti didelės sumos skolos dalį, darbuotojų įspėjimas dėl bankroto bylos inicijavimo lėmė bÅ«tinumÄ Ä¯monės savininkams ieÅ¡koti galimybių finansiniams resursams gauti, kad iÅ¡vengti bankroto ir tęsti įmonės veiklÄ .

Å ias aplinkybes teismas laikė pagrindžiančiomis ginčo sandorio sudarymo bÅ«tinumÄ . Tai, kad Å¡ias aplinkybes ieÅ¡kovas vertina kitaip, nesudaro pagrindo spręsti apie teismo netinkamÄ Ä¯rodymų vertinimÄ (CPK 185 straipsnis). Dėl ginčijamo sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumo Sandorio Å¡alių pareigÄ teisiniuose santykiuose elgtis sÄ Å¾iningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi bÅ«ti nustatomas tiek skolininko (nagrinėjamu atveju - individualios įmonės ir jos savininkų), tiek trečiojo asmens nesÄ Å¾iningumas, jeigu sandoris atlygintinas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).

Trečiasis asmuo laikomas nesÄ Å¾iningu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiÅ¡kindamas Å¡iÄ teisės normÄ ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesÄ Å¾iningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesÄ Å¾iningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises.

Akivaizdu, kad individuali įmonė ir jos savininkai žinojo apie įmonės turtinę padėtį ir vykdytinus įsipareigojimus kreditoriams. Byloje nustatyta, kad turto pirkėjai V. ir S. J. buvo informuoti apie įmonės padėtį, banko kreditus, vykdytinus įsipareigojimus. Byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad jį sudarydamos Å¡alys buvo nesÄ Å¾iningos. Kai nekonstatuotas kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimas, tai aplinkybė, kad atsakovai G.

V. ir V. ir S. J. yra bendramoksliai ir užsiima to paties pobÅ«džio verslu, nesudaro pagrindo spręsti apie sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumÄ Ä¯monės kreditorių atžvilgiu. Aplinkybė, kad individualios įmonės savininko ir vadovo G. V. elgesį, kai jis gautų iÅ¡ ginčo sandorio ir kitų savo žinioje turėtų įmonės pinigų nepanaudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, teismas įvertino kaip nesÄ Å¾iningÄ , nelemia kitų atsakovų nesÄ Å¾iningumo ir ginčo sandorio neteisėtumo, juolab, kad pripažinta, jog juo nebuvo pažeistos įmonės kreditorių teisės. Pirkėjų V. ir S. J. nesÄ Å¾iningumÄ ieÅ¡kovas įrodinėja aplinkybėmis, susijusiomis su pinigų turto pirkimui įsigijimu, su ginčo pastato nuoma ieÅ¡kovui, su pastato pardavimu atsakovams L. ir A.

R.. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovų S. ir L. V. atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentus, kad Å¡ios aplinkybės negali bÅ«ti siejamos su atsakovų V. ir S. J. sÄ Å¾iningumo vertinimu CK 6.66 straipsnio prasme, pagal kuriÄ trečiasis asmuo laikomas nesÄ Å¾iningu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriu pažeidžiamos skolininko kreditorių teisės. Å iuo aspektu teisėja kolegija jau pasisakė ir pripažino teismo iÅ¡vadų dėl minėtų atsakovų sÄ Å¾iningumo ieÅ¡kovo kreditorių atžvilgiu teisingumÄ .

Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos aplinkybės, kuriomis ieÅ¡kovas siekia įrodyti sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumÄ , yra reikÅ¡mingos vertinant abu ginčijamus sandorius CK 1.86 ir 1.91 straipsnio aspektu, nes ieÅ¡kovas prašė pripažinti ginčo turto perleidimo sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento dėl jų tariamumo ir dėl Å¡alių piktavaliÅ¡ko susitarimo. Dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas pripažinti sandorius tariamaisiais ir sudarytais Å¡alims piktavaliÅ¡kai susitarus, teisėtumo ir pagrįstumo Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja.

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptÄ (nevieÅ¡Ä ) Å¡alių suderintÄ sÄ lygÄ â€“ iÅ¡lygÄ , jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. R. J. P.s, Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje T.

L. v. S. I., A. A., bylos Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) Å¡alių valia neturi defektų, nes sandorio Å¡alys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tÄ gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje L. L. v. V. L., D. B. L., I. B., bylos Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį Å¡alys paprastai siekia sukurti tik iÅ¡orinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdÄ .

Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Ä®vykdytas sandoris negali bÅ«ti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptÄ (nevieÅ¡Ä ) Å¡alių suderintÄ sÄ lygÄ â€“ iÅ¡lygÄ , kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006). Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumÄ , grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiÅ¡kintis, kokia buvo tikroji sandorio Å¡alių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A.

G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008). Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio Å¡alių valia. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumÄ tenka Å¡aliai, kuri Å¡ia aplinkybe grindžia savo pozicijÄ byloje.

Å ioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko ieÅ¡kovui. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė faktines aplinkybes, reikÅ¡mingas sprendžiant sandorio negaliojimo dėl jo tariamumo klausimÄ , tinkamai jas įvertino ir pagrįstai sprendė dėl pagrindų pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.86 straipsnį nebuvimÄ . Byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sandorį atsakovė V. J. atsiskaitė su daiktų pardavėjais, sumokėdama grynais pinigais atsakovams G. ir L.

V. už žemės sklypÄ 69 000 Lt ir už pastatÄ Ä¯neÅ¡dama į įmonės kasÄ 594 000 Lt (t. 1, 24-25 b. l.; 2 t., 58-59 b. l.). Å io turto įgijimui pirkėja panaudojo asmenines ir sutuoktinio banko sÄ skaitose turimas pinigines lėšas ir pasiskolintus iÅ¡ R. S. bei L. G. pinigus, su kuriais pagal sutarčių sÄ lygas yra atsiskaityta (1 t., 65-68 b. l.; 2 t., 60-72 b. l.; t. 3, 172-174 b. l.). Panevėžio apskrities VMI atliko atsakovo S. J. mokestinį tyrimÄ ir nustatė, kad sutuoktinių V. ir S. J. 2009 metais patirtų iÅ¡laidų suma nevirÅ¡ija gautų pajamų sumos (t. 3, 99-100 b. l.).

V. J. paskolÄ suteikusi L. G. metine pajamų mokesčio deklaracija pagrindė piniginių lešų turėjimÄ (t. 3, 101-105 b. l.). NupirktÄ ginčo turtÄ V. ir S. J. ir L. ir A. R. priėmė, nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į jį. Byloje nėra paneigtos atsakovų V. ir S. J. nurodytos priežastys, lėmusios pirkimÄ ir vėlesnį apsisprendimÄ parduoti nupirktÄ turtÄ giminystės ryÅ¡iais susijusiems L. ir A. R., kurios nesudaro pagrindo spręsti, kad tikroji Å¡alių valia buvo kitokia ir neatitiko sandoriuose užfiksuotos jų valios įsigyti ginčo turtÄ nuosavybėn. Su dalies ginčo pastato patalpų nuoma ieÅ¡kovui ir trečiajam asmeniui susijusios aplinkybės neįrodo sandorių Å¡alių valios įsigyti ginčo turtÄ nuosavybėn ydingumo.

Aplinkybės, kad V. ir S. J. ginčo turtÄ pardavė L. ir A. R. už pirkimo kainÄ su atidėtu mokėjimu, o atsiskaityti iÅ¡ dalies su V. ir S. J. L. R. pinigus skolinosi iÅ¡ Å¡iems pažįstamų asmenų (1 t., 12-14 b. l.; 3 t., 135-141 b. l.), nepagrindžia ieÅ¡kovo prielaidų, jog pagal ginčo sandorius buvo atsiskaitoma ieÅ¡kovo pinigais, ir nelemia iÅ¡vados dėl ginčo sandorių tariamumo, t. y. sudarymo dėl akių, neketinant sukurti nuosavybės teisių į ginčo turtÄ perleidimo ir jų įgijimo teisinių pasekmių.

Å ioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad dėl atsakovų ir paskolas jiems suteikusių asmenų nėra pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai (3 t., 152 b. l.). Apelianto atstovo nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-74/2012, teiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais remtis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo dėl iÅ¡nagrinėtos ir nagrinėjamos civilinių bylų ratio decidenti visiÅ¡ko skirtingumo. IÅ¡dėstytos aplinkybės paneigia ieÅ¡kovo atstovo praÅ¡ymo bylÄ perduoti pirmosios insatcijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo pagrįstumÄ .

Dėl vienos Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi sudarytas sandoris gali bÅ«ti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieÅ¡kinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). PiktavaliÅ¡kumu laikytinas tik tyčinis sandorio Å¡alies atstovo susitarimas su kita Å¡alimi, dėl kurio sudaryto sandorio sÄ lygos nenaudingos atstovaujamajam. Jeigu yra piktavaliÅ¡kas susitarimas, tai reiÅ¡kia, kad vienos sandorio Å¡alies atstovas ir kita sandorio Å¡alis veikė nesÄ Å¾iningai ir neteisėtai ir sudarė atstovaujamojo interesams kenkiantį sandorį.

Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu – dėl vienos Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi – bÅ«tina nustatyti, jog toks susitarimas kenkia atstovaujamojo interesams ir yra tyčinis. PiktavaliÅ¡ko susitarimo faktÄ turi įrodyti ieÅ¡kinį dėl sandorio negaliojimo pareiÅ¡kęs atstovaujamasis asmuo. Byloje nustatytos ieÅ¡kovo nekilnojamojo turto pardavimo atsakovams S. ir V. J. ir vėlesnio Å¡io turto pardavimo L. ir A. R., pinigų turto pirkimui įgijimo, atsiskaitymo už parduotÄ turtÄ bei Å¡io turto nuomos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad sandorių Å¡alys buvo susitarusios sudaryti ieÅ¡kovo interesams kenkiantį, prieÅ¡taraujantį įmonės tikslams sandorį, nes įmonės ir jos savininkų turto pardavimo sandoris nepripažintas pažeidžiančiu įmonės kreditorių teises.

Individualios įmonės savininko ir jos vadovo G. V. veiksmų vertinimas lojalumo įmonei ir jos kreditoriams aspektu pagal CK 2.87 straipsnį nagrinėjamo ginčo kontekste nesudarė pagrindo teismui spręsti dėl ginčo sandorių prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir jų pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes byloje nenustatytas ginčo sandoriais įmonės ir jos savininkų turtÄ Ä¯sigijusių atsakovų veiksmų neteisėtumas, jų prieÅ¡taravimas CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepažeidė įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančių procesinės teisės normų, tinkamai aiÅ¡kino ir taikė sprendžiamÄ ginÄÄ reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl, atmesdamas ieÅ¡kinį, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo IeÅ¡kovas pagal įstatymÄ (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas) yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau pareiga atlyginti kitas su bylos nagrinėjimu susijusias bylinėjimosi iÅ¡laidas jam iÅ¡lieka.Atsakovų praÅ¡ymas priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidas pagal CPK 98 straipsnio nuostatas tenkintinas iÅ¡ dalies, įvertinus jas pagrindžiančius raÅ¡ytinius įrodymus (t. 3, 14-16, 22-23, 62-63, 54-57, 186 b. l.) ir atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas. Å ių bylinėjimosi iÅ¡laidų, kurias sudaro advokatams sumokėtas užmokestis už 2011 metais atsiliepimų į apeliacinį skundÄ parengimÄ , priteistina suma yra po 1 200 Lt kiekvienam atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas turėjo 4,25 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi iÅ¡laidų ( 3 t., 49 b. l.), kurios, pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį ir LR teisingumo ir finansų ministrų 2001 m. lapkričio 7 d.

įsakymÄ Nr. IR-261/IK-355, iÅ¡ bylÄ pralaimėjusio apelianto nepriteistinos. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės atsakovams S. J., G. V. ir L. R. po 1 200 Lt (vienÄ tÅ«kstantį du Å¡imtus litų) advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų.

Teisėjai                                                                                                                  Danutė Gasiūnienė             Konstantinas Gurinas              Kazys Kailiūnas