2017-01-25 Nr. AB-1900-3-64-3-00353-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1311-575/2017 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00353-2016-6 Procesinio sprendimo kategorija 20.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje apeliacine

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

Pareiškėjas J.

J. (J. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2014 m. sausio 10–17 d. buvo laikomas Šiaulių AVPK areštinėje, kurioje patyrė diskomfortą, nepatogumus, pažeminimą, kadangi kameroje nebuvo veidrodžių, joje esantis sanitarinis mazgas neatitiko standartų, nebuvo pilnai atitvertas nuo likusio kameros ploto, atidarius kameros duris ar langelį kameros duryse, buvo matyti, jei atliekami gamtiniai reikalai kameroje, vietoje unitazo buvo įrengta tupykla, taip pat buvo prastas dieninis apšvietimas, dirbtinis apšvietimas neatitiko keliamų reikalavimų, nebuvo ventiliacijos, kamerose vienam asmeniui teko mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad ne visos kameros sienos buvo nudažytos, kai kur nuo lubų ir nuo sienų byrėjo tinkas, kameroje nebuvo spintelių susidėti daiktams. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 38–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių AVPK nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 5 ir Nr. 9, kurių plotai yra 22,01 kv. m ir 22,27 kv. m, ir jose buvo laikoma iki 4 asmenų, todėl pareiškėjo skundo argumentas, jog buvo pažeistos jo teisės dėl per mažo gyvenamojo ploto areštinės kameroje, yra nepagrįstas.

Be to, Šiaulių AVPK akcentavo, jog areštinė įrengta vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ bei šio įsakymo pakeitimais, taip pat Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Kartu paaiškino, kad areštinės kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema. Šiaulių AVPK papildomai pažymėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai kiekvienais metais tikrina areštinės būklę, tačiau jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo, ventiliacinių sistemų trūkumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė. Tai patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai: 2013 m. rugpjūčio 2 d. Nr. EP-296 bei 2014 m. spalio 16 d.

Nr. EP-429. Dėl veidrodžių nurodė, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti peilius, skutimosi priemones ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus, taip pat kitus daiktus ir priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti, todėl areštinės dušo patalpoje bei kamerose veidrodžių nėra. Veidrodžiai areštinėje laikomiems asmenims nusiskusti išduodami dušo metu iš jų turimų (areštinėje saugomų) daiktų. Jei areštinėje laikomas asmuo neturėdavo veidrodžio, jį dušo metu išduodavo areštinės darbuotojai iš savo inventoriaus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Šiaulių AVPK areštinės kamerose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, Šiaulių AVPK atkreipė dėmesį, jog į areštinę pristatytus asmenis priima areštinės budėtojas, kuris sprendžia, į kokią kamerą patalpinti suimtą asmenį. Budėtojas, skirstydamas asmenis į kameras, apklausia juos, ar jie sutinka būti talpinami į kameras, kuriose gali būti rūkančių asmenų. Gavus prašymą talpinti į kamerą, kurioje nerūkoma, tokie asmenys talpinami į nerūkančių asmenų kamerą arba į vienvietę kamerą, kurių areštinėje yra dvi.

Tačiau per visą laikymo areštinėje laikotarpį pareiškėjas jokių prašymų, skundų dėl laikymo sąlygų areštinėje, talpinimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, taip pat prašymų patalpinti į kitą kamerą, atskirai nuo rūkančių, nepateikė. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad senojoje policijos areštinėje trūkumų buvo, tačiau ji buvo tikrinama, prižiūrima, sutvarkyta, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Dėl veidrodžių nurodė, kad jie buvo išduodami tiems asmenims, kurie jų prašydavo, ir buvo naudojami policijos pareigūnui prižiūrint.

Tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymus dėl veidrodžio išdavimo. Be to, atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl jo laikymo sąlygų areštinėje kreipėsi tik praėjus 2 metams. Taip pat nurodė, kad Šiaulių AVPK areštinė buvo sena, todėl sienų dažai kai kuriose vietose galėjo būti atsilupę, tačiau tai buvo tik kosmetinio remonto problemos, o šiuo metu yra nauja areštinė ir į senąją areštinę sulaikyti asmenys nebepriimami.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 55–63) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas ilgalaikio sulaikymo patalpose, o reikalavimą priteisti iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmetė. Įvertinęs nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reguliavimą, pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo atitikimo teisės aktų reikalavimams, teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (rėmėsi LVAT 2013 m. lapkričio

18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Tuo tarpu Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, atitverti 1,20 m aukščio pertvaros sienele, sanitariniame mazge yra tupyklos tipo unitazas ir metalinis praustuvas, sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, kadangi pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiu to nenumatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Taigi, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, jog sanitarinio mazgo erdvė nebuvo visiškai atitverta, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Atitinkamai Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (rėmėsi LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Dėl kitų higienos sąlygų kamerose teismas nurodė, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akto Nr. EP-296 matyti, jog 2013 m. rugpjūčio 22 d. atlikto patikrinimo metu Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patalpos neremontuojamos, patalpose nusilupę dažai nuo sienų, lubų ir grindų, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai (konstatuoti Higienos normos HN 37:2009 6 ir 48 punktų pažeidimai); areštinės kamerų vėdinimas vyksta atidarius langus; kiekvienam asmeniui kameroje yra išskirtas teisės aktus atitinkantis inventoriaus kiekis. Tuo tarpu Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. EP-429 nurodyta, jog 2014 m. rugsėjo

18 d. atlikto patikrinimo metu Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patalpose ankstesnio patikrinimo metu nustatyti Higienos normos HN 37:2009 6 ir

48 punktų pažeidimai nepašalinti, patalpos nesuremontuotos, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas, susidėvėję vamzdynai ir sanitariniai įrenginiai; areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, sanitariniai įrenginiai veikia; gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus; kiekvienam asmeniui kameroje skiriamas teisės aktus atitinkantis inventoriaus kiekis. Tačiau teismas akcentavo, kad minėti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai tiesiogiai su pareiškėju bei jo kalinimo laikotarpiu nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo laikomas areštinėje.

Teismas taip pat nustatė, kad pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame, be kita ko, turi būti veidrodis, tačiau, kaip nurodyta Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime, areštinės kamerų patalpose bei duše veidrodžių nėra dėl saugumo reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog Šiaulių AVPK, pažeisdamas Higienos normos HN 37:2009 20 punktą (dėl veidrodžių įrengimo), neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis, teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių AVPK administraciją, nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Tuo tarpu Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto 2016 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad areštinėje laikomi asmenys į kameras uždaromi laikantis izoliavimo reikalavimų ir rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių, jei gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atitinkamai areštinės budėtojas, skirstydamas asmenis į kameras, apklausia juos, ar jie sutinka būti talpinami į kameras, kuriose gali būti rūkančių asmenų. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo aspektu iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių AVPK neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Apibendrindamas, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo tinkamo neatitvėrimo bei veidrodžių neįrengimo areštinės kamerose, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų.

Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui būnant Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės patalpose būtų laikytasi nurodyto teisinio reglamentavimo ir higienos normų reikalavimų. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (rėmėsi EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimu byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimu byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Remdamasis šiais argumentais, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertino kaip nepagrįstą ir atmetė.

III.

Pareiškėjas J. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo. Pareiškėjas pažymi, kad jo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas yra protingas ir atitinka teisingumo bei sąžiningumo principus. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73–74) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių AVPK mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir pateikė teisėtą, teisingą bei pagrįstą teisinį įvertinimą, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kartu atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas įstaigos areštinėje buvo laikomas trumpą laiko tarpą, t. y.

7 dienas, o pareiškėjo patirti nepatogumai, Šiaulių AVPK teigimu, buvo menkaverčiai ir neintensyvūs, jis nepatyrė didelių kančių bei dvasinė skriauda nebuvo didelė, todėl pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad 2014 m. sausio 10–17 d. Šiaulių AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ

57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių AVPK areštinėje, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Šiaulių AVPK, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 9–14, 17–36), kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir jais abejoti nėra pagrindo. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio

15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Šiaulių AVPK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas tik 7 dienas, t. y. gana trumpą laikotarpį, ir byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų.

Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 9–14), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių AVPK areštinėje taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi, teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo iš esmės nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Tačiau, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J.

J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė