2013-05-23 Nr. AB-2054-3-61-3-01350-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1028/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01350-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I. t., b. l. 1–8), kurį patikslino (I. t., b. l. 154–160), prašydamas jo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 107 450 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad dvejus metus buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Kalėjimas) žmogaus orumą žeminančiomis, sveikatą trikdančiomis sąlygomis, kurios gali būti prilyginamos kankinimui. Gyvenamųjų patalpų būklė Kalėjime neatitinka Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacijų „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 18.1 punkto. Nebuvo laikomasi net minimalių sveikatos bei higienos reikalavimų, prastai veikė ventiliacijos bei šildymo sistemos. Nuo 2010 metų sausio mėnesio iki gegužės mėnesio nuo 08.30 val. iki 14.30 val. buvo išjungiamas elektros apšvietimas, nesudarant sąlygų skaityti ir dirbti esant tinkamam natūraliam apšvietimui. Kalėjime nėra įrengta tinkama priešgaisrinės apsaugos sistema. Šią aplinkybę patvirtina ir prieš metus kilęs gaisras, kurio metu nukentėjo daug kalinčiųjų. Kalintiesiems nesuteikiama galimybė naudotis medicinos paslaugomis, kalėjimo specialistai priima tik labai sergančius arba prašymus nuolatos rašančius asmenis. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir laiku nesuteiktos medicininės pagalbos pareiškėjas 2011 m. sausio 25 d. buvo pervežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur jam nedelsiant atlikta operacija. Dėl netinkamo tolesnio gydymo 2011 m. kovo 30 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui buvo diagnozuotas ūmus bronchitas ir lėtinis vazomotorinis rinitas. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, pareiškėjas patyrė ir dvasinių sukrėtimų, norėjo nusižudyti, todėl pradėjo lankytis psichologinėje tarnyboje. Dėl visų nurodytų netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė moralinę ir psichologinę traumą, buvo sutrikdyta jo sveikata, patyrė kankinimus, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnį pareiškėjas įgijo teisę reikalauti iš valstybės gauti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, laikotarpį, kuomet jis buvo laikomas kamerose neatitinkančiose nustatyto ploto reikalavimų, jam turėtų būti priteista 52 450 Lt, t. y. po 100 Lt už 308 paras, kai jis buvo laikomas kamerose Nr. 126, 129, 131, 141, 142, 143, ir po 50 Lt už 433 dienas, kai jis buvo laikomas kitose kamerose. Patirtas moralines kančias, dvasinius išgyvenimus ir kankinimą pareiškėjas vertina 25 000 Lt suma, o sveikatos pablogėjimą – 30 000 Lt suma.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su skundu nesutiko, atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I. t., b. l. 89–97, 175–183) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas neneigia aplinkybės, kad pagal iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusią Higienos normą Nr. HN76:1999, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turėjo būti 5 kv.m, o nuo 2010 m. gegužės 11 d., pagal Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą, – ne mažiau kaip 3,6 kv.m. Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.

Suimtieji ir nuteistieji Kalėjime paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos, o vienam asmeniui tenkantis plotas gali neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Administracija stengiasi, kad nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, laikotarpiais nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. vasario 10 d., ir nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Už kamerų valymą atsakingi patys suimtieji ir nuteistieji, jiems išduodamos visos reikalingos priemonės. Kalėjimas yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neneigia, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus pareiškėjo nurodytose kamerose ir nustatė tam tikrus pažeidimus bei nurodė tęsti kamerų remonto darbus. Kamerų remontas vykdomas pagal iš anksto sudarytą planą, rūpinamasi kamerų sanitarine švara, įkalintieji įpareigojami laikytis tvarkos.

Kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl Higienos normos reikalavimai nėra pažeidžiami. Kadangi tinkamo apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su Kalėjimo pastato rekonstrukcijos darbais, šie Higienos normos Nr. 76:2010 reikalavimai negali būti taikomi. 2011 metų birželio – rugsėjo mėnesiais buvo atliktas kamerų Nr. 140, 141, 142, 143, 144, 129, 131, 126 remontas ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras atlikęs grįžtamąją kamerų kontrolę pripažino, kad anksčiau nustatyti pažeidimai buvo pašalinti. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu apšvietimas buvo išjungiamas vykdant taupymo planą, patvirtintą Kalėjimo direktoriaus 2010 m. kovo 2 d.

įsakymu Nr. 1-37 (įsakymas neteko galios 2010 m. gegužės 10 d.). Pareiškėjui medicinos pagalba buvo teikiama tinkamai, skiriamas reikiamas gydymas, duodami reikiami vaistai. Tam, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kiltų deliktinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, būtina nustatyti ne tik tai, ar Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė ar neveikė, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė pareiškėjui 3530 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmais padarytą žalą iš esmės grindžia tuo, kad jam laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. balandžio 21 d. Kalėjime nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. nebuvo užtikrintas tinkamas (5 kv.m ar 3,6 kv.m) gyvenamosios patalpos plotas, kameros neatitiko sveikatos ir higienos reikalavimų, nes nebuvo įrengtas tinkamas dirbtinis apšvietimas, ventiliacijos sistema, šildymo sistema, neužtikrinamas natūralus apšvietimas ir galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, o 2010 m. sausio – gegužės mėn. nuo 08.30 val. iki 14.30 val. buvo išjungiamas dirbtinis apšvietimas, visiškai nesirūpinama kalinių sveikatos priežiūra ir apsauga.

Laisvės atėmimo įstaigų bendruosius higienos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo iki 2010 m. kovo 30 d. galiojusi sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Higienos norma HN 76:1999) bei nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusi sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010).

Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatyta, kad kalėjimo kameros minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra 5 kv.m. Kamerų tipo patalpose, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimo, karcerio, tardymo izoliatoriaus kamerose ir visose tarnybinėse patalpose turi būti dirbtinis ir natūralus apšvietimas (10.2 punktas). Kalėjimo kameros dirbtinė apšvieta turi būti – 200 lx, o natūralios apšvietos koeficientas 0,5 procentai. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų įvairios paskirties patalpos turi būti šildomos ir vėdinamos. Šildymas ir vėdinimas projektuojamas pagal statybos normas bei šią higienos normą (11.1 punktas). Pastatų patalpos, priklausomai nuo jų paskirties, turi būti vėdinamos tiekiamosiomis ir ištraukiamosiomis vėdinimo sistemomis natūraliai arba mechaniškai (11.4. punktas). Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 nustatyti iš esmės analogiški bendrieji pataisos įstaigų patalpų įrengimo reikalavimai, t. y. kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 punktas). Minėtoje Higienos normoje HN 76:2010 nenustatyti vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai, tačiau pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog jam Kalėjime nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, vėdinimo, oro talpos, kameros neatitiko santykinės oro drėgmės reikalavimų, teismas pažymėjo, kad šiuos teiginius pareiškėjas įrodinėja prie skundo pateiktais Kalėjimų departamento ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštais. Pareiškėjo skundai (prašymai), į kuriuos atsakyta Kalėjimų departamento ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštais, institucijoms buvo pateikti po to, kai pareiškėjas 2011 m. balandžio 21 d. išvyko iš Kalėjimo. Duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamo kamerų apšvietimo ar ventiliacijos, kitų, jo manymu, netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis būdamas Kalėjime, nėra. Teismas negali nustatyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerų būklės ginčui aktualiu laikotarpiu, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centro operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė Kalėjimo kamerose Nr. 129, 131, 140, 141, 142, 143, 144 buvo atlikta 2011 m. gegužės 16 d. (I. t. b. l. 25), o kamerose Nr. 126, 129, 131, 141, 142, ir 143 – 2011 m. liepos 18 d. (I. t., b. l. 30). Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė tokių kamerų ir patalpų eksploatavimo pažeidimų, kuriuos savo skunde įvardija pareiškėjas. Kiti tirtose kamerose rasti pažeidimai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami, nes J. S. jose buvo apgyvendintas prieš pakankamai ilgą laikotarpį iki tikrinimo momento, t. y. 2009 m. balandžio 10 d. – 2009 m. balandžio 11 d. (kameroje Nr. 141), 2009 m. spalio 8 d. – 2010 m. spalio 3 d. (kameroje Nr. 142), 2010 m. balandžio 27 d. – 2010 m. gegužės 17 d. (kameroje Nr. 129), 2010 m. birželio 16 d. – 2010 m. rugpjūčio 9 d. ir 2010 m. rugsėjo 9 d. – 2010 m. spalio 20 d. (kameroje Nr. 131), 2010 m. spalio 21 d. – 2010 m. spalio 27 d. (kameroje Nr. 143).

Nepagrįstais teismas laikė ir pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas. Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kamerose Nr. 129, 131, 141, 142 galėtų būti užtikrintas pakankamas natūralios apšvietos koeficientas tik atlikus rekonstrukcijos darbus, tačiau dirbtinis apšvietimas atitiko Higienos normos reikalavimus ir siekė 202–206 lx (I. t., b. l. 25). Iš dalies nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki gegužės mėnesio jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos skaityti ir dirbti esant tinkamam natūraliam apšvietimui. Teismui nėra pateikta pakankamų duomenų, kad kamerose, kuriose tuo laikotarpiu buvo laikomas J. S. (Nr. 189, 178), dienos metu nebūtų užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. gegužės 31 d. rašto Nr. 13-15-(2-1)-2-1673, tinkamas natūralus apšvietimas nebuvo užtikrintas kamerose Nr. 142 ir 129, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 21 d. ir nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2010 m. gegužės 10 d. pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, susijusių su nepakankamu apšvietimu. Kita vertus, teismas pažymi, kad dirbtinis apšvietimas buvo atjungiamas tik šviesiuoju paros metu (nuo 08.30 val. iki 14.30 val.), todėl likusią dienos dalį, apšvietimo lygis atitiko Higienos normos reikalavimus. Nustatytas pažeidimas yra mažareikšmis, todėl negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas neigiamiems padariniams sveikatai ar psichologinei asmens būklei atsirasti.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas J. S. kildina ir iš Kalėjimo veiksmų, kai jam nebuvo užtikrintas tinkamas sveikatos paslaugų teikimas ir priežiūra. Teismo vertinimu, į bylą pateikta J. S. ligos istorija nepatvirtina, kad tam tikri jo sveikatos pablogėjimai, kai 2011 m. sausio 25 d. ir 2011 m. kovo 30 d. jis buvo pristatytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, yra susiję su tuo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo teiktos netinkamos sveikatos priežiūros paslaugos. Kaip matyti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. vasario 10 d. pareiškėjas gydytas nuo lėtinio gastruodenito su GER pankreatopatija. Uždegiminis darinys pareiškėjui atsirado prieš 2 metus, t. y. prieš atvykstant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, ir užgijo, o būnant Kalėjime atsirado pakartotinai (I. t., b. l. 74). Dėl to pareiškėjas 2011 m. sausio 24 d. konsultuotas Kalėjimo Sveikatos priežiūros skyriuje ir nuspręsta jį siųsti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (I. t., b. l. 54). 2011 m. kovo 30 d. J. S. dėl pablogėjusios sveikatos kreipėsi į Kalėjimo Sveikatos priežiūros skyrių, kur jam diagnozuotas ūmus bronchitas ir jis išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (I. t., b. l. 55). Ten pareiškėjas gydytas iki 2011 m. balandžio 12 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specialistams pareiškėjas nurodė, kad rekomenduotų vaistų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negavo (I. t., b. l. 56), todėl paskirtas medikamentas pareiškėjui perduotas 2011 m. balandžio 19 d. (I. t., b. l. 56–57, 71–72). Pareiškėjo ligos istorijoje nėra duomenų, kad nurodytais atvejais po atlikto gydymo ar dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų atsiradę ligos paūmėjimai. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui kreipusis į sveikatos priežiūros specialistus jam nebūtų suteiktas tinkamas gydymas. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, negali būti nustatyta, kad pareiškėjas J. S. dėl netinkamo gydymo patyrė neturtinę žalą.

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas J. S. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2009 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. sausio 25 d., nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2011 m. kovo 29 d. ir nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 20 d., t. y. iš viso Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleido 711 parų. Pagal Kalėjimo pateiktus duomenis, 5 kv.m minimalus kalėjimo kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, J. S. nebuvo užtikrintas, o nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų pareiškėjas buvo kalinamas 5 dienas. Likusį laikotarpį, t. y. 706 dienas, J. S. buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Taigi, pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 5 kv.m ir 3,6 kv.m gyvenamojo ploto kameroje. Šių aplinkybių Kalėjimas neginčija. Tai, kad Kalėjimo administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad 706 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei nustatytas minimalus kameros plotas.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 706 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad J. S. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo sveikata, miegas, atsirado kitokių neigiamų padarinių sveikatai. Teismas vertino, kad gyvenamasis kameros plotas tiesioginės įtakos J. S. sveikatos būklei neturėjo, nes esminiai sveikatos sutrikimai pareiškėjui atsirado prieš atvykstant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės pažeidimo trukmę (706 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 800 Lt), teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 3 530 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas, – būtų itin didelis, todėl 3 530 Lt sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 22–24) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių. Tačiau šių duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje pasikeičia keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Į teismą pareiškėjas kreipėsi dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, nurodydamas laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. balandžio 21 d., tačiau skundą dėl žalos priteisimo parašė 2012 m. gegužės 10 d. Todėl atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (II. t., b. l. 26–27) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priteisti jo naudai sumą, atitinkančią jam padarytos neturtinės žalos dydį.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog jis nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, sutriko sveikata. Mano, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turėjo vadovautis medicinos ir psichologijos ekspertų paaiškinimais ir išvadomis.

Jam priteista neturtinės žalos suma yra per maža ir neatitinka Europoje galiojančių standartų, pagal kuriuos, pareiškėjo teigimu, už vienerius metus, kalėtus netinkamomis sąlygomis, turi būti priteisiama 27 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nepriklausomai nuo valstybės ekonominės būklės, o už kiekvienus sekančius metus – po 12 500 Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri pareiškėjo J. S. nuomone buvo padaryta nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. balandžio 21 d. laikant jį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose apšvietimas, vėdinimo, šildymo sistemos, kitos sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais buvo pažeistas pareiškėjo orumas, sutrikdyta sveika, dėl ko pareiškėjui padaryta neturtinė žala.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pripažino, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais pareiškėjo kalinimu kamerose, savo plotu neatitinkančiose teisės aktų nustatytų reikalavimų, ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjo naudai 3 530 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje J. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, jog pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. balandžio 21 d.) pagal Higienos normos HN 76:1999, kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 kv. m kameros ploto. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų teisinį reguliavimą jam turėjo tekti ne mažesnis kaip 5 kv. m ar 3,6 kv. m kameros plotas, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nebuvo tinkamai užtikrinta teisė kalėti nustatyto gyvenamojo ploto kameroje 706 dienas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo išvežtas į Vilniaus areštinę, o nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. vasario 10 d. ir nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. buvo laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleido 700 dienų, kuriomis jam teko nuo 1,3 iki 7,94 kv. m kameros ploto. Įvertinus vienoje kameroje laikomų asmenų skaičiaus nuolatinį keitimąsi per parą, galima daryti išvadą, kad 67 dienas iš jų pareiškėjui buvo užtikrintas reikalaujamas plotas arba jo trūkumas buvo nežymus. Tačiau likusias 633 paras pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis vienam asmeniui tenkančio ploto prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pažymėtina, jog apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad gyvenimas kamerose, žymiai neatitinkančiose teisės aktais nustatyto ploto reikalavimų, galėjo sukelti pareiškėjui esminių nepatogumų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas – 633 dienos, todėl nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Apelianto Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, argumentai, kad nustatyto pažeidimo negalima vertinti kaip intensyvaus ir tęstinio, nes kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, atmestini kaip nepagrįsti. Nors dėl apelianto nurodytų aplinkybių kalinamiems asmenims tenkanti ploto dalis kameroje galėjo būti santykinai didesnė, tačiau nėra pagrindo vertinti, kad minėtu laikotarpiu ji būtų atitikusi nustatytas normas.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Pažymėtina ir tai, kad siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, iš esmės tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje minimaliai jam tektų atitinkamai 5 kv. m ir 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę ir teisingai nusprendė, kad 3 530 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nėra aiškiai per didelė, ar per maža, ji iš esmės atitinka panašiose bylose kalintiems asmenims priteisiamas sumas neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė kokius konkrečius sveikatos sutrikimus jam sukėlė gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog esminiai pareiškėjo sveikatos sutrikimai atsirado prieš jam atvykstant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp savo sveikatos būklės ir gyvenimo kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, todėl teismas, spręsdamas dėl neturinės žalos dydžio, pagrįstai konstatavo, jog neteisėtais atsakovo veiksmais neužtikrinant pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančio gyvenamojo ploto nebuvo pažeista pareiškėjo sveikata.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad J. S. taip pat skundėsi tuo, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę jam teko atlikti gyvenamosiose patalpose, kurių vėdinimo, šildymo sistemos, apšvietimas ir kitos sąlygos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, netinkamai teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo skundo argumentų ir pagrįstai juos atmetė, remdamasis ištirtais įrodymais bei teisės normomis. Konstatuotina, jog teismas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija minėtais klausimais, todėl iš naujo dėl jų nepasisakys.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje skiriami du, tarpusavyje susiję, įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir vadinamas pozityviu įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-862/2010).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, turi pareigą įrodyti visas valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie netinkamas nuteistųjų laikymo sąlygas, o ne konkrečiais, išsamiais įrodymais, patvirtinančiais (arba galinčiais patvirtinti), kad jo atžvilgiu buvo padaryti jo nurodyti pažeidimai ir, kad dėl to jis patyrė prašomą atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad teikė kalėjimo administracijai skundus, tačiau nenurodė aplinkybių, kokius skundus ir kada, kokiam pareigūnui pateikė ir kada, kaip buvo atsakyta į skundą ar atsisakyta jį registruoti, todėl konstatuoti tokias aplinkybes teismas neturėjo faktinio pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pateikti teismui visą su pareiškėjo skundu susijusią medžiagą apie kameras, kuriose laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. balandžio 21 d. buvo laikomas pareiškėjas (t. I, b. l. 85). Kaip matyti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktų dokumentų, ši institucija neturi duomenų apie kalėjimo sąlygas kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. balandžio 21 d. Taigi, konstatuotina, jog pagal nustatytas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas anksčiau paminėtų pažeidimų fakto neįrodė. Apeliaciniame skunde nenurodyta motyvų, kurie įgalintų tenkinti pareiškėjo skundą šioje dalyje.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų skundęsis netinkamomis kalėjimo sąlygomis, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Todėl, spręsdama dėl priteistinos sumos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip metams po to, kai baigėsi jo įkalinimas Lukiškių TI-K ir pareiškėjas buvo perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei metams po išvykimo iš šios įstaigos, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda jam nebuvo tokia skaudi, kad jis taip ilgai delsė kreiptis teisminė gynybos.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, argumentą dėl pasibaigusio senaties termino pareiškėjo skundui pateikti.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui (pvz., atsiliepime į pareiškėjo skundą) būtų pateikęs prašymą taikyti ieškinio senatį, atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2009 m. gegužės 13 d. (pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui paštu išsiuntė 2012 m. gegužės 14 d.) neturėjo pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Todėl atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties taikymo, pareikštas tik apeliaciniame skunde, negali būti tenkinamas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo ir pareiškėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė