2019-10-23 Nr. AB-20530-3-65-3-00033-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1331-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00033-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. O. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), atstovaujamą Panevėžio skyriaus (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius), išmokėti piniginę kompensaciją už negrąžintą žemę ir priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad jai nuo 1992 metų yra neatkuriamos nuosavybės teisės į žemę, nuolat žadama tą padaryti, bet nevykdoma, rodomi vieni sklypai, o ženklinami kiti. Panevėžio miesto valdybos 1995 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 400 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį vėliau pareiškėja pardavė. 2007 metais pareiškėja išreiškė valią, kad į likusį negrąžintą 3 arų žemės plotą nuosavybės teisės jai būtų atkurtos lygiaverčiu sklypu (duomenys neskelbtini) rajone. 2007 m. birželio 5 d. vykusio (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų susirinkime pareiškėją pagal įgaliojimą atstovavo jos kaimynė J. P., kuri informavo pareiškėją, kad tinkamo sklypo nebuvo, todėl nepasirinko jokio sklypo. 2007 m. rudenį Panevėžio rajono žemėtvarkos viršininkė pasiūlė lygiavertį žemės sklypą netoli (duomenys neskelbtini) upelio, šio upelio kilpoje. Pretendentų į žemę (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje susirinkimo metu matininkė paaiškino, jog dalį pareiškėjos pageidaujamo žemės sklypo atidavė greta esančios fermos savininkui, o kitą dalį prie upelio paliko pareiškėjai bei, kad likusios žemės dalies pareiškėjai paieškos kitoje vietoje, todėl pareiškėja pasirašė ant tuščių lapų. Kadangi dokumentuose esančių sklypų numeriai nesutapo, taigi, vietoje pareiškėjos pasirinkto sklypo, atsirado du sklypai, pareiškėja atsisakė sklypų, supratusi, kad pasirinko ne tuos sklypus.

3. Nurodė, jog 2013 metais pareiškėjai buvo siūlomi sklypai tarp ūkininkų žemių netoli (duomenys neskelbtini), be jokių privažiavimo kelių, todėl pareiškėja nuo jų atsisakė ir tolimesni veiksmai nebuvo atliekami. 2014 metais pareiškėja gavo žinią, kad už miesto žemę galima gauti mišką. Pareiškėja nuvykusi į NŽT Panevėžio skyrių ir iš specialistės D. R. gavusi planelį, kuriame buvo pažymėta siūlomo miško sklypo dalis, kartu su savo sutuoktiniu nuvyko į vietą ir nusprendė, kad planelyje pažymėta sklypo dalis yra jiems patikęs beržynėlis. 2015 metais paaiškėjo, kad sklypo dalis, tai ne tas pats beržynėlis. Matininkas parodė sklypą Nr. 53, kuriame telkšojo bala, augo krūmai, todėl nuo jo matavimų pareiškėja atsisakė. Pareiškėja rašė skundus. Vėliau pareiškėja sužinojo, kad jai suprojektuotas miškų ūkio paskirties žemės sklypas buvo išbrauktas iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto sprendinių. NŽT Panevėžio skyrius 2016 m. gruodžio 2 d. raštu pakvietė pareiškėją į Panevėžio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės 9 eilės pretendentų susirinkimą rinktis žemės sklypo, tačiau pareiškėja apsisprendė daugiau į jokius susirinkimus nebevykti ir žemės grąžinimo klausimus spręsti teisme.

4. Pareiškėjos atstovas patvirtino, kad pareiškėja pageidauja, jog jai nuosavybės teisės į likusią negrąžintą žemės dalį būtų atkurtos pinigais, todėl pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją už žemę, nors pareiškėja ir nebuvo pateikusi tokio prašymo NŽT. Dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo vilkinimo, pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala, ji patyrė nepatogumus, nusivylė valdžios institucijomis.

5. Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrius (toliau – ir atsakovai), atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė jį atmesti.

6. Nurodė, jog pareiškėja 1992 m. kovo 20 d. padavė prašymą grąžinti Z. V. iki žemės nacionalizacijos Panevėžio mieste valdytą 0,070 ha žemės sklypą ekvivalentine natūra. Panevėžio miesto valdybos 1995 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 400 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pareiškus valią dėl likusios negrąžintos 0,030 ha žemės sklypo dalies grąžinimo ekvivalentine natūra Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Panevėžio apskrities viršininko administracija (toliau – ir Panevėžio AVA) išdavė 2007 m. balandžio 19 d.

Išvadą Nr. 312. 2007 metais pareiškėja buvo įtraukta į 2007 m. gegužės 18 d. patvirtintą sąrašą asmenų, pretenduojančių (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje neatlygintinai gauti žemės sklypą, tačiau pretendentų susirinkime nebuvo pasirinktas sklypas. 2008 m. rugsėjo 18 d. pareiškėja vėl buvo įtraukta į (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje neatlygintinai gauti žemės sklypą pretendentų sąrašą ir 2008 m. spalio 16 d. pretendentų susirinkime pasirinko du žemės sklypus iš laisvos valstybinės žemės, tačiau vėliau jų atsisakė.

Todėl NŽT Panevėžio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu buvo panaikinti Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane pareiškėjai suprojektuoti du žemės sklypai. 2013 m. spalio 22 d. gavus pareiškėjos prašymą 3 arus žemės persikelti į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę, NŽT Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 24 d. įsakymu buvo patvirtinta (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto teritorija, pareiškėja įtraukta į asmenų, pageidaujančių gauti neatlygintinai žemės sklypus, sąrašą. 2014 m. lapkričio 10 d.

NŽT Panevėžio skyriuje vykusio pretendentų susirinkimo metu pareiškėja pasirinko žemės sklypą Nr. 53 ir jai buvo suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 0,97 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas. NŽT Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu buvo patvirtintas Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės projektinių sprendinių planas (toliau – ir Projektas), kuriame suprojektuotas pareiškėjai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 219.

7. Nurodė, jog pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 3 d. skundu kreipėsi į NŽT, kuri pavedė NŽT Panevėžio skyriui patikslinti patvirtinto Projekto sprendinius, išbraukiant pareiškėjai suprojektuotą miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadangi pareiškėja nebuvo pakeitusi valios ir nebuvo pateikusi prašymo neatlygintinai gauti lygiavertį miškų ūkio paskirties žemės sklypą. NŽT Panevėžio skyriaus vedėjos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymu prašymas tenkintas. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. pranešimu buvo kviečiama atvykti į 9 eiliškumo grupės pretendentų susirinkimą, kuriame ji turėjo pasirinkti naują žemės sklypą, tačiau į susirinkimą neatvyko. Pareiškėjai buvo išaiškinta, jog pageidaujant, kad nuosavybės teisės į likusį negrąžintą žemės plotą būtų atkurtos pinigais, ji turi pakeisti savo valią ir NŽT Panevėžio skyriui pateikti prašymą, tačiau pareiškėja tokio prašymo nepateikė. Atsakovų nuomone, pareiškėjos veiksmai nulėmė, kad jai nėra atkurtos nuosavybės teisės į likusį žemės plotą, todėl pareiškėjos skundas nepagrįstas. NŽT prašė teismo taikyti trijų metų ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime prašė skundą atmesti. Nurodė, kad Panevėžio miesto valdyba perdavė pareiškėjai nuosavybės teise 400 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) komercinei veiklai. Kadangi pareiškėja vietoje likusios Panevėžio mieste turėtos 0,030 ha negrąžintos žemės pageidavo gauti lygiavertį žemės sklypą Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje ir 2007 m. balandžio 19 d. buvo parengta Panevėžio AVA išvada „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 312, Administracija neturėjo teisinio pagrindo inicijuoti žemės sklypo formavimo pareiškėjos nuosavybės teisėms atkurti.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, jog buvusi savininkė Z. (Z.) V. iki žemės nacionalizacijos Panevėžio mieste valdė 0,070 ha žemės. Savininkės duktė A. O., 1992 m. kovo 20 d. kreipėsi į Panevėžio miesto valdybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašydama atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą ekvivalentine natūra.

11. Panevėžio miesto valdybos 1995 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr.128 (toliau – ir Sprendimas) pagal Panevėžio miesto valdybos potvarkį Nr. 214-v pareiškėjai buvo atstatytos nuosavybės teisės į 400 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), skirtą komercinei veiklai.

12. Pareiškėja Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Panevėžio AVA Žemėtvarkos skyrius) pateikė 2003 m. sausio 7 d. prašymą kompensuoti vertybiniais popieriais už likusią negrąžintą 3 arų žemės sklypo dalį. Panevėžio AVA 2003 m. vasario 14 d. sprendimu Nr.88769-989 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į likusią 0,030 ha žemę, atlyginant vertybiniais popieriais (akcijomis). 2003 m. kovo 13 d. pareiškimu pareiškėja atsisakė nuo žemės kompensavimo vertybiniais popieriais, nurodydama, kad akcijų pirkimo kaina didesnė, negu pardavimo. Panevėžio AVA viršininko 2003 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. Sp-455 buvo panaikintas 2003 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. Nr.88769-989.

13. Pareiškėja Panevėžio AVA Žemėtvarkos skyriui 2007 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą dėl 3 arų žemės sklypo persikėlimo į Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją (duomenys neskelbtini) kaimą. Panevėžio AVA parengė 2007 m. balandžio 19 d. Išvadą Nr. 312 (toliau – ir Išvada). Pareiškėja 2007 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą pagal Išvadą suteikti jai lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti neturtinę žalą dėl Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų veiksmų, kadangi ji buvo apgaudinėjama parodant jai vienus žemės sklypus, o ženklinant kitus, o taip pat, kad buvo vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimas į žemę. Pareiškėja prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą išmokėti jai piniginę kompensaciją už negrąžintą žemę.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –ir CK) nustatyta tvarka.

16. Teismas nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimus reguliavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. 1-1454 “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas 1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau – ir Žemės reformos įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 386 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodika“, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 “Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) bei kiti teisės aktai.

17. Pareiškėjos teigimu, valdininkai iš pareiškėjos reikalavo pinigų, kad būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn sklypas.

18. Pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, valstybė, esant šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą nuosavybėn perduodama tokios pat rūšies ar vertės turtą (ekvivalentine natūra), suteikiant vienkartines valstybės išmokas ar akcijas, panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Pareiškėja prašyme atstatyti nuosavybės teises į žemę aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo – prašė nuosavybės teises į visą Panevėžio mieste turėtą žemę atkurti ekvivalentine natūra. Panevėžio miesto valdybos 1995 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjai nuosavybės teisės į Panevėžio mieste esančią buvusios savininkės žemę buvo atstatyta ekvivalentine natūra – neatlygintinai perduodant 400 kv. m ploto komercinės paskirties žemės sklypą. Pareiškėja Sprendimo dėl nuosavybės teisės atstatymo neskundė.

19. Pareiškėja skunde prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl Panevėžio miesto valdybos darbuotojų veiksmų, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes, nepateikė. 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu pareiškėja atsisakė liudytojų iškvietimo, motyvuodama tuo, kad liudytojai vis tiek nepatvirtins skunde nurodytų aplinkybių. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė Panevėžio miesto valdybos darbuotojų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos reikalavimą vertino kaip nepagrįstą.

20. Teismas pažymėjo, kad neturtinę žalą, kildinamą iš Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų, atlygina Lietuvos valstybė. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl neturtinės žalos, padarytos Panevėžio miesto valdybos veiksmais, atlyginimo, iš esmės siejo su laikotarpiu nuo 1992 m. kovo 20 d. iki 1995 m. balandžio 3 d. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1998 m. balandžio 14 d. pareiškėja jau nebuvo 400 kv. m sklypo Panevėžio mieste savininkė. Atsižvelgdamas į CK 84, 86, 90 straipsnius, teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl Panevėžio miesto valdybos veiksmų.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl NŽT neteisėtų veiksmų, t. y. kad pareiškėja buvo apgauta renkantis lygiaverčius žemės sklypus Panevėžio rajone bei kuriais buvo vilkinamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, teismas pažymėjo, jog pareiškėja 2007 m. balandžio 19 d. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į likusį valstybės išperkamą 0,030 ha žemės sklypą, buvusį Panevėžio mieste, perduodant jai lygiavertį žemės sklypą Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Panevėžio AVA viršininkas 2007 m. balandžio 19 d. parengė Išvadą Nr. 312 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“.

22. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 9 dalies 1 punktu, Tvarkos 30 punktu, Žemės reformos įstatymo 19 straipsniu.

23. Pareiškėja skunde teigė, kad vykdant Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo darbus, jai buvo suprojektuoti ne tie žemės sklypai, kuriuos pareiškėja pasirinko, o pareiškėjos pasirinktas žemės sklypas buvo atiduotas kitiems.

24. Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr.Ž-3326 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės, miško ar vandens sklypų sąrašas, į kurį 9-tu eilės numeriu įtrauktas 1,60 ha ploto sklypas, o 9–2 numeriu įtrauktas 1,16 ha ploto sklypas, kurių kadastro vietovės bloko Nr.0002. Nustatyta, kad pareiškėja dalyvavo 9-tai eiliškumo grupei priskirtų asmenų, pretenduojančių gauti lygiaverčius žemės ir miško sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, prašymų svarstyme 2008 m. spalio 16 d. susirinkime. Pareiškėja pasirinko 58 numeriu pažymėtą žemės sklypą, kuris tuo metu buvo laisvas bei pasirašė. Pareiškėjos teigimu, šiuose rašytiniuose dokumentuose yra neatitikimai: vienuose jų įrašyti pasirinkti sklypai Nr. 9–2, Nr. 9, o kituose – Nr. 83–1 ir Nr.83–2.

25. Teismo vertinimu, pareiškėjos teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. Iš 2008 m. spalio 16 d. susirinkimo protokolo Nr. 3 duomenų nustatyta, kad pareiškėjai buvo siūlomi visi likę po ankstesnių eiliškumo grupių pretendentų pasirinkimo laisvi žemės sklypai ir ji pasirinko laisvos žemės sklypo Nr. 9–2 plotą, kuris buvo likęs atlikus geodezinius matavimus (duomenys neskelbtini) kaime, bei dalį sklypo Nr. 9. Tokį savo pasirinkimą pareiškėja patvirtino pasirašydama (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Nr. Ž-4019 piliečių kvietimo į 2008 m. spalio 16 d. susirinkimą dėl lygiaverčių žemės sklypų pasirinkimo sąraše. Pareiškėjos pasirinkimu minėtuose laisvos žemės sklypuose Nr. 9–2 ir Nr. 9, bloko Nr. 0002, pareiškėjai buvo suprojektuoti žemės sklypai: Nr. 83–1 ir Nr. 83–2, kurių plotas atitinkamai: 0,25 ha ir 0,50 ha. Kad su pareiškėja buvo suderintos jos pasirinktų laisvos valstybinės žemės fondo žemės sklypų išdėstymas ir ribos, ji savo parašu patvirtino byloje esančiame Metodikos nustatyta tvarka įformintame Panevėžio apskrities Panevėžio rajono (savivaldybės) (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje 2008 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9-tos eilės pretendentais gauti žemę žiniaraštyje. Liudytoja apklausta D. R. nurodė, kad pretendentai renkasi žemės sklypus pagal laisvų žemės sklypų sąraše jiems suteiktus numerius, o pasirinktus sklypus projektuojant, jiems suteikiami kiti numeriai, kaip buvo aptartu atveju, suprojektuotiems sklypams suteikiant Nr. 83–1 ir Nr. 83–2. Taigi, sklypų numeracijos skirtumai nereiškia, kad pareiškėja pasirinko kitus sklypus.

26. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, kad pareiškėjai buvo suprojektuotas ne tas miško sklypas, kurį ji pasirinko 2014 metais Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamojo plano rengimo metu, teismas pažymėjo, kad NŽT Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-1543 pareiškėja buvo įtraukta pirmu numeriu 9–to eiliškumo pretendentų grupėje. Šiuo įsakymu patvirtintame sąraše Nr. 53 įrašytas 1,63 ha ploto laisvos valstybinės žemės sklypas, kurio bloko Nr. 0004. Šis planas buvo skelbiamas viešai internetiniame Nacionalinės žemės tarnybos tinklalapyje. Įrodymai patvirtina, kad pareiškėja dalyvavo 2014 m. lapkričio 10 d. susirinkime. Pareiškėjai buvo parodyti visi (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje esantys laisvi valstybinės žemės sklypai. Pareiškėjos pasirinkimu, jai buvo suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 0,97 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas laisvos žemės sklype Nr.53 (suteikiant projektinį Nr. 219), kurio ribas ir plotą pretendentų susirinkime pareiškėja suderino pasirašydama susirinkimo protokolo priede Metodikos nustatyta tvarka ir jokių pretenzijų dėl jai suprojektuoto sklypo nepareiškė.

27. Pareiškėja kaip įrodymą, kad jai buvo parodytas ne tas žemės sklypas, kuris vėliau buvo paženklintas, teismui pateikė fotografuotą planą. Šio plano originalo pareiškėja nėra išsaugojusi. Liudytoja D. R. nurodė, kad ji atspausdino pareiškėjai ištrauką iš laisvos valstybinės žemės sklypų plano, tačiau liudytoja paneigė, kad pareiškėjos teismui pateiktas planas yra būtent liudytojos pareiškėjai duota ir jos atspausdinta laisvos valstybinės žemės plano ištrauka, kadangi tokios konfigūracijos ir dydžio, kaip pareiškėjos teismui pateiktame plane pažymėta, nei 2013 m., nei 2014 m., nei 2015 m. patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plane nebuvo. Liudytoja patvirtino, kad pareiškėja apžiūrėti sklypo vyko savo iniciatyva iki pretendentų susirinkimo, tačiau nuvykus į vietą be specialių matavimo prietaisų, yra sudėtinga nustatyti žemės sklypo vietą, todėl pareiškėja suklydo dėl sklypo buvimo vietos. Be to, liudytoja patvirtino bei Nacionalinė žemės tarnyba pateikė įrodymus, kad pareiškėjos klaidingai apžiūrėtas sklypas nebuvo įtrauktas į 2013, 2014 ir 2015 metų (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės sklypų sąrašą ir planą, kadangi Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 21-109451-29996 į šį miško sklypą nuosavybės teisės buvo atkurtos L. G.. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ji buvo klaidinama NŽT Panevėžio tarnybos darbuotojų ir, kad būtent dėl to NŽT Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymas Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-1754, kuriuo patvirtintas pareiškėjai neatlygintinai perduodamas miškų ūkio žemės sklypas (projektinis Nr. 219), yra neteisėtas.

28. Teismas nustatė, kad NŽT Panevėžio skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 23VĮ-(14.23.2.)-1754 patvirtintas pareiškėjai neatlygintinai perduodamas miškų ūkio žemės sklypas (projektinis Nr. 219), pareiškėjai suprojektuotas nesant nustatyta tvarka išreikštai pareiškėjos valiai, kad jai už valstybės išperkamą žemę, buvusią Panevėžio mieste, būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu. Nesant išreikštai pareiškėjos valiai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu, NŽT Panevėžio skyriaus vedėjo 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 23VĮ-1418-(14.23.2.) pareiškėja ir jai suprojektuotas sklypas buvo išbraukti iš Panevėžio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės pretendentų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamuose planuose suprojektuoti žemės, miško sklypai, sąrašo bei projektinių sprendinių plano. Pareiškėja sutiko, kad jai nepatinkantis miškų ūkio paskirties sklypas nebūtų perduodamas pareiškėjos nuosavybėn. Taigi, teismas vertino, kad pareiškėja neįrodė, kad ji patyrė neturtinę žalą dėl to, kad Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai panaikino administracinį aktą, kuriuo pareiškėjai buvo suprojektuotas jos netenkinantis miškų ūkio paskirties sklypas. Nenustačius, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl to, kad suprojektuotas miškų ūkio paskirties žemės sklypas nebuvo perduotas neatlygintinai pareiškėjos nuosavybėn, teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

29. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad Nacionalinės žemės tarnyba vilkino atkurti jai nuosavybės teises į žemę, teismas pažymėjo, jog 2003 m. sausio 7 d. teikdama prašymą Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui, pareiškėja apsisprendė pakeisti savo anksčiau išreikštą valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo ekvivalentine natūra (lygiaverčiu žemės sklypus) ir prašė už 3 arų žemės sklypo dalį jai kompensuoti vertybiniais popieriais. 2003 m. kovo 13 d. pareiškimu pareiškėja atsisakė nuo nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tokiu būdu. 2007 m. balandžio 19 d. pareiškėja padavė prašymą Panevėžio AVA Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui dėl 3 arų žemės sklypo persikėlimo į Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę ((duomenys neskelbtini) kaimą).

Pareiškėja 2007 m. birželio 5 d. buvo pakviesta į Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje organizuojamą susirinkimą, tačiau nepasirinko nei vieno žemės sklypo. Be to, pareiškėja dalyvavo 2008 m. spalio 16 d. pretendentų susirinkime, kurio metu buvo svarstomas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, tačiau pasirinkusi iš laisvo žemės fondo du sklypus, 2009 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. liepos 29 d. prašymais nuo suprojektuotų sklypų atsisakė.

Taip pat pareiškėja dalyvavo 2013 m. spalio 22 d. vykusiame Panevėžio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje 2013 m. rengiamame susirinkime, kuriame pasirinko 1,23 ha ploto laisvos valstybinės žemės sklypą Nr. 24, tačiau atsisakė pasirinkto sklypo. 2014 m. pareiškėja pasirinko miškų ūkio žemės sklypą, kurio atsisakė. 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėja buvo pakviesta į asmenų, pageidaujančių gauti žemę Panevėžio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, susirinkimą, tačiau į jį nenuvyko, nes apsisprendė nebedalyvauti žemės planų rengime, o reikalavimą dėl negrąžintos žemės kompensavimo pinigais, reikšti teisme.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja apie galimai neteisėtus veiksmus turėjo sužinoti 2009 m. gruodžio 22 d., tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2017 m. vasario 15 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

30. Taip pat pažymėjo, jog nors senaties terminas dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo, dėl pareiškėjos teigimu 2014 metais suprojektuoto ne to žemės sklypas, kurį ji pasirinko, ir nebuvo praleistas, tačiau teismas vertino, kad nėra nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas, todėl pareiškėjos reikalavimo netenkino.

31. Pareiškėja skunde prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą išmokėti jai piniginę kompensaciją už negrąžintą žemę. Teismas pažymėjo, kad 1992 m. kovo 20 d. pareiškėja Panevėžio miesto valdybai pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą ekvivalentine natūra. 2003 m. sausio 7 d. prašymu pareiškėja prašė už negrąžintą žemės dalį atlyginti vertybiniais popieriais. 2003 m. kovo 13 d. prašymu pareiškėja prašė nuosavybės teises į likusį negrąžintą 3 arų žemės plotą atkurti perduodant neatlygintinai lygiavertį sklypą, kurį pagal 2007 m. balandžio 19 d. prašymą pageidavo gauti Panevėžio rajone (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo nepakeitė, t. y. pareiškėja nepateikė NŽT Panevėžio skyriui prašymo atlyginti jai už valstybės išperkamą žemę pinigais. Teismas vertino, kad Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo pareigos priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo už nekilnojamąjį turtą atlyginant pinigais, todėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą išmokėti piniginę kompensaciją už žemę, netenkino.

III. 33. Pareiškėja A. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:

33.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, gynė neteisėtus NŽT veiksmus ir jų vilkinimą, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, todėl teismo sprendimas naikintinas.

33.2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus ir nesirėmė bylos medžiaga, kad pasikeitęs ne tik sklypo numeris (Nr. 58), bet ir dislokacijos vieta. Pareiškėjos vertinimu, nors teismas turi būti nešališkas, tačiau akivaizdu, kad teismas aktyviai atstovavo NŽT.

33.3. Nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. dėl NŽT teisės normų nežinojimo ir padarytos klaidos pareiškėjai nebuvo grąžinama nuosavybė. Be to, nuo 2007 iki 2017 metų buvo rengiami projektai žemei grąžinti tik 2007 m., 2008 m., 2011 m., 2013 m., 2014 m. Taigi, NŽT nieko neveikė 2009 m., 2010 m., 2012 m., 2015 m., 2016 m., kas vertintina kaip veiksmų vilkinimas.

33.4. Pareiškėjos vertinimu, laisvos žemės sklypai pareiškėjai nebuvo duodami, nes jie buvo pažadėti ar atiduoti asmenims, kurie galimai duodavo vokelį.

33.5. Pareiškėja prašymą nuosavybei susigrąžinti pateikė 1992 metais, todėl 24 metus NŽT nevykdant jiems pavestos funkcijos, yra pažeidžiami pareiškėjos teisėti lūkesčiai. Pareiškėjos vertinimu, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, yra tik simbolinė suma.

33.6. Atsakovas 24 metus „grąžina“ nuosavybę. Duoda vieną sklypo planą ir teigia, kad tai gera žemė ir geras privažiavimas, tačiau paaiškėja, kad tai net ne tas sklypas. Kitu atveju, sklypas jau būna perduotas kitam savininkui. Trečiu atveju, sklypas natūroje yra kitas. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas vilkina žemės grąžinimą, nevykdo pareigos, už ką gauna valstybės atlyginimą.

33.7. Dėl negrąžintos nuosavybės pareiškėja negauna pajamų ir patiria žalą. Nuosavybė negrąžinama ne dėl pareiškėjos kaltės, o dėl NŽT netinkamai atliekamų pareigų ir vilkinimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltino pareiškėją, kad žemė negrąžinama dėl pareiškėjos kaltės.

33.8. Pareiškėja nesutinka, kad teismas taikė trejų metų senaties terminą. Pareiškėjos vertinimu, NŽT iki šiol nėra įvykdžiusi pareigos grąžinti nuosavybę, todėl senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti kiekvieną dieną ir tęstis tol, kol bus grąžinta nuosavybė.

34. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrius nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

35. Pažymi, kad pareiškėja nėra skundusi nei vieno NŽT Panevėžio skyriaus priimto sprendimo ar Nacionalinės žemės tarnybos raštų.

36. Nurodo, jog pareiškėja pati nepasirinkdavo ir atsisakydavo suprojektuotų sklypų. 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėja neatvyko į susirinkimą ir nepareiškė savo valios ir pretenzijų. Atsakovo nuomone, pareiškėja remiasi subjektyvia nuomone ir įsitikinimais, įstatymų nežinojimu ir jų interpretavimu savaip.

37. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi nėra NŽT Panevėžio skyriaus kaltės.

38. Panevėžio miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

39. Pažymi, kad Panevėžio miesto valdyba 1995 m. balandžio 3 d. potvarkiu Nr. 214-v grąžino pareiškėjai 400 kv. m žemės sklypą. Pagal Panevėžio AVA 2007 m. balandžio 19 d. išvadą, pareiškėja turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemės dalį – 0,0300 ha ir vietoje šios žemės dalies, pareiškėja pageidavo gauti miško sklypą. Remiantis šia išvada, Administracija neturėjo teisinio pagrindo inicijuoti žemės sklypo formavimo pareiškėjos nuosavybės teisėms atkurti. Atkreipia dėmesį, kad Administracijoje nebuvo gauta pareiškėjos prašymų, susijusių su nuosavybės atkūrimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas savo aktuose (pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.

43. Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra, inter alia, įgyvendintas CK 6.250 straipsnyje, kuris reglamentuoja neturtinę (Konstitucijos terminais – moralinę) žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

44. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

45. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

46. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

47. Pareiškėja prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl Panevėžio miesto valdybos darbuotojų veiksmų. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 2 ir 4 dalimis, pareiškėjai tenka pareiga įrodyti, kad Panevėžio miesto valdybos darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neįrodytos (ABTĮ 56 str. 6 d.).

48. Vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 83 straipsnio 1 dalimi, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). Vertinimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmių reikšmingas tik konstatavus teisės pažeidimą. Kadangi neįrodyti neteisėti veiksmai, ieškinio senaties taikymo teisiniams vertinimams nėra teisinių pagrindų.

49. Neturtinę žalą, kylančią iš Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų, atlygina Lietuvos valstybė.

50. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl NŽT neteisėtų veiksmų, t. y., kad pareiškėja buvo apgauta renkantis lygiaverčius žemės sklypus Panevėžio rajone bei kuriais buvo vilkinamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, padarė pagrįstas išvadas, kad nėra teisinių pagrindų konstatuoti NŽT neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai padaryta neturtinė žala.

51. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2007 m. balandžio 19 d. išreiškė valią atkurti nuosavybę į likusį valstybės išperkamą 0,030 ha žemės sklypą, buvusį Panevėžio mieste, perduodant jai lygiavertį žemės sklypą Panevėžio rajone (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Panevėžio AVA viršininkas 2007 m. balandžio 19 d. parengė Išvadą Nr. 312 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“.

52. Vertindama apeliacinio skundo argumentų, nurodytų Nutarties 33.2. punkte, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas ir vertindamas įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjai buvo siūlomi visi likę po ankstesnių eiliškumo grupių pretendentų pasirinkimo laisvi žemės sklypai ir ji pasirinko laisvos žemės sklypo Nr. 9–2 plotą, kuris buvo likęs atlikus geodezinius matavimus (duomenys neskelbtini) kaime, bei dalį sklypo Nr. 9. Tokį savo pasirinkimą pareiškėja patvirtino pasirašydama (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Nr. Ž-4019 piliečių kvietimo į 2008 m. spalio 16 d. susirinkimą dėl lygiaverčių žemės sklypų pasirinkimo sąraše. Pareiškėjos pasirinkimu šiuose laisvos žemės sklypuose Nr. 9–2 ir Nr. 9, bloko Nr. 0002, pareiškėjai buvo suprojektuoti žemės sklypai: Nr. 83–1 ir Nr. 83–2, kurių plotas atitinkamai: 0,25 ha ir 0,50 ha. (Nutarties 24 ir 25 punktai).

53. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojos D. R. parodymais. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad ši liudytoja kitaip liudyti negalėjo dėl grėsmės, kad bus atleista iš darbo, niekuo nepagrįsti ir vertintini tik kaip pareiškėjos samprotavimai.

54. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymus, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjos argumentų dėl miško žemės sklypo nesuteikimo aplinkybių, įrodinėjant NŽT veiksmų neteisėtumą, nepagrįstumo, todėl padarytų išvadų nekartoja (Nutarties 26–28 punktai).

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjai neatkuriamos nuosavybės teisės, nes NŽT rengia nepakankamai žemės reformos žemėtvarkos projektų, kad žemės sklypus, į kuriuos pretendavo pareiškėja, atiduoda kitiems asmenims ir, apskritai, 24 metus vilkina atkurti jai nuosavybės teises, niekuo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, tinkamai taikė procesines įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles (ABTĮ 56 str. 6 d.), todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų, konstatuoja, kad byloje neįrodyti neteisėti NŽT veiksmai (veikimas ar neveikimas). Tuo pačiu nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai padaryta neturtinė žala.

56. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius