2022-02-23 Nr. AB-4544-3-61-3-03997-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-978-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03997-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 61

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) pradėti ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka dėl 2019 m. rugsėjo 25 d. skunde nurodytų nusikalstamų veikų, taip pat iš Lietuvos valstybės atstovų Generalinės prokuratūros ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) priteisti 5 560 Eur turtinės bei 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros viršininkui el. paštu pranešė, kad neteisėtai vyksta pareiškėjo mamai 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto grąžinti sklypo ribos perkėlimo darbai ir kad Tarnyba į su tuo susijusius pareiškėjo paklausimus neatsako. Prie el. laiško pareiškėjas pridėjo reikiamus įrodymus bei paaiškino, kad spindžio iškirtimas reiškia įrodymų naikinimą, todėl prašė pradėti ikiteisminį tyrimą. Vilniaus apylinkės prokuratūra į pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimą atsakė 2019 m. spalio 17 d. raštu Nr. S-4844, kuriuo, pareiškėjo įsitikinimu, į jo prašymą neatsakė. Pareiškėjo manymu, prokurorė buvo suinteresuota, kad sklypas nebūtų grąžintas pareiškėjui. Gautą atsakymą pareiškėjas 2019 m. spalio 22 d. apskundė Generalinei prokuratūrai, kartu nurodydamas ankstesnių prokurorės galbūt nusikalstamų veikų aplinkybes. Generalinė prokuratūra pareiškėjo skundą persiuntė tai pačiai Vilniaus apylinkės prokuratūrai, kuri tik pateikė jos viršininko pavaduotojo 2019 m. lapkričio 4 d. informacinį raštą. Pasak pareiškėjo, Vilniaus apylinkės prokuratūros viršininko pavaduotojas nusprendė, kad pareiškėjas skundžia anksčiau priimtus prokurorės nutarimus bei pateikė tikrovės neatitinkančią ir pareiškėją įžeidžiančią informaciją. Generalinės prokuratūros 2019 m. lapkričio 4 d. informacinis raštas yra neteisėtas ir nesuprantamas, pagrįstas nepatikrinta informacija. Pareiškėjas savo skundu siekė pranešti apie nusikalstamas veikas, o pareigūnų raštai bei sprendimai ir yra tų veikų rašytiniai įrodymai. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų (Tarnybai vilkinant pateikti atsakymą, taip pat Generaliniam prokurorui vilkinant atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus) pareiškėjui kilo turtinė ir neturtinė žala. Turtine žala pareiškėjas laiko atlyginimą už jo darbą, atitinkantį advokato darbą. Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš to, jog kilo neigiami padariniai jo sveikatai, buvo žeminami jo garbė ir orumas.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), tačiau nėra aišku, ar jis nori ginčyti nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimą, ar jo formavimo dokumentus, ribas, ar miško kirtimą sklype. Pareiškėjo motinai teisės į Žemės sklypą įregistruotos pagal Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 86-1924. Pareiškėjo motina 1991 m. rugpjūčio 15 d. ir 1997 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymus grąžinti iki nacionalizacijos savo vyro (duomenys neskelbtini) valdytą 30,57 ha žemės plotą. Pagal 1997 m. lapkričio 18 d. pažymą Nr. 151 pareiškėjo motina turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 30,57 ha žemės. Jai 30,57 ha žemės sklypas paženklintas 1997 m. gruodžio 10 d., žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą pasirašė jos sūnus K. N., o ne pati pareiškėjo motina. Vilniaus apskrities viršininkas 1998 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo motinai atkūrė nuosavybės teises į 30,57 ha žemės sklypą, grąžinant jį natūra. Šio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos pagal atliktus kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą (preliminarius matavimus). Žemės sklypą lygiomis dalimis paveldėjo pareiškėjas ir K. N., o pastarajam mirus, jo ½ dalį paveldėjo jo vaikai. Pastarieji asmenys nuosavybės teise valdo po ¼ Žemės sklypo, o ½ Žemės sklypo įregistruota pareiškėjo motinos vardu (pareiškėjas iki šiol dalies Žemės sklypo neįregistravo savo vardu). Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikęs skundą dėl sprendimų panaikinimo, kuriais atkurtos nuosavybės teisės jo motinai į jos vyro ir kitų asmenų žemę. Pareiškėjo skundas 2003 m. kovo 6 d. sprendimu buvo atmestas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. balandžio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

5. Tarnyba pažymėjo, jog Tarnybos Švenčionių skyriaus specialistai 2013 m. gruodžio 17 d. atliko Žemės sklypo žemės naudojimo patikrinimą, kurio metu buvo rasti tik 2 riboženkliai, todėl nebuvo galima nustatyti, ar faktiškai naudojamo Žemės sklypo ribos atitinka dokumentuose nustatytas ribas; 2015 m. liepos 28 d. patikrinimo metu rastas tik 1 riboženklis. Apie tai, jog norėdami sužinoti tikslias Žemės sklypo ribas ir plotą, žemės savininkai turi kreiptis į matininką, pareiškėjui buvo paaiškinta 2015 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 45SS-22-(14.45.45). Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu (kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. nutartimi paliko nepakeistą) įpareigojo Tarnybą kviesti pareiškėjo motinos įpėdinius dėl jai suprojektuotų žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotų bei ribų suderinimo. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėta byla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų, dėl kurių jau ne kartą pasisakyta teismuose. Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas patyrė 5 600 Eur turtinę žalą, byloje nepateikta, žalą pareiškėjas grindė prielaidomis, neįrodė turtinės žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp Tarnybos veiksmų ir jo prašomos priteisti turtinės ir (ar) neturtinės žalos.

6. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Generalinė prokuratūra nurodė, kad pareiškėjo netenkina ne jam rūpimo klausimo neišsprendimas, o tai, kokiu būdu jis išspręstas, t. y. kad prokurorė Irina Kurilo pareiškėjo keltą klausimą išsprendė ne procesiniu sprendimu, o vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 (toliau – ir Aprašas); taip pat kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pats nenagrinėjo pareiškėjo skundo, o perdavė jį nagrinėti kitam aukštesniajam prokurorui. Pareiškėjas nenurodė, kad Prokuratūra nepateikė jam atsakymo ar pateikė jį ne laiku. Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad Generalinė prokuratūra vilkino veiksmų atlikimą, nepagrįsti. Vertinant pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. pareiškime nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad jame nenurodyta kurios nors Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl nebuvo pagrindo pateiktą prašymą nagrinėti priimant dėl jo procesinį sprendimą, numatytą BPK 166 ar 168 straipsniuose. Pareiškėjo pranešime nebuvo nurodytas reikalavimas spręsti dėl prokuroro baudžiamosios atsakomybės, nenurodyti ir veiksmai (neveikimas), kurie turėtų kurios nors BK numatytos nusikalstamos veikos požymių. Kadangi prokurorė Irina Kurilo ankstesnį pareiškėjo prašymą buvo išnagrinėjusi ne BPK tvarka, aukštesnysis prokuroras taip pat nagrinėjo skundą Aprašo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Generalinė prokuratūra neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. N. skundą.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nereiškė reikalavimo įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. Tarnybai teiktą skundą. Tačiau pareiškėjas prašomą priteisti žalos atlyginimą, be kita ko, grindė tuo, kad, jo nuomone, Tarnyba „organizavo jos [Tarnybos] neteisėtų veikų įrodymų naikinimą“ ir neatsakė į „<...> [pareiškėjo] paklausimą ir prašymą [minėtą veiką] nutraukti“, o pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netyrė byloje esančių įrodymų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė pareiškėjo 2020 m. sausio 10 d. pastabose dėl bylos dokumentų teiktų argumentų, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštą Tarnybai išsiuntė oficialiai nurodytu elektroninio pašto adresu, nepasiūlė pareiškėjui pateikti paminėto rašto išsiuntimą pagrindžiančių įrodymų, nepareikalavo proceso dalyvių papildomų paaiškinimų.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimo ir su jo nagrinėjimu susijusių dokumentų turinio nevertino, netyrė su tuo susijusių įrodymų, nenustatinėjo, ar atsakymas į paminėtą pareiškėjo pranešimą ir vėlesni su tuo tiesiogiai susiję prokurorų priimti sprendimai yra susiję su prokurorų veikla vykdant teisingumą, ar su viešojo administravimo veikla. Dėl to pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė pareiškėjo reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

III. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. N. skundą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas su 2019 m. rugpjūčio 13 d. pranešimu-paklausimu kreipėsi į Tarnybą, nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 12 d. pastebėjo, kad prie tėvo žemės sklypo vykdomi neteisėtai atsiradusio spindžio kirtimo darbai, prašė nurodyti, kas jų užsakovas ir kokiu tikslu tai daroma; pareiškėjas su 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apylinkės prokuratūrą, pranešė, jog 2019 m. rugpjūčio 12 d. pastebėjo, kad šalia 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto grąžinti jo motinai sklypo vykdomi miško kirtimo darbai, dėl to 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, tačiau atsakymo negavo, pareiškėjas prokuratūros prašė pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 169 straipsnyje nustatyta tvarka; Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorė Irina Kurilo 2019 m. spalio 17 d. raštu Nr. 2.5-4844 „Dėl pranešimo“ pareiškėją informavo, kad visi klausimai ir ginčai, susiję su žemės sklypo ribų nustatymu, priklauso teismų kompetencijai, pagal pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau yra pradėta byla, kurioje bus išspręstas ginčas dėl pareiškėjui priklausančio žemės sklypo ribų perkėlimo; pareiškėjas, nesutikdamas su 2019 m. spalio 17 d. raštu, pateikė skundą Generalinei prokuratūrai; Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus Vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Darius Maleckas pateikė pareiškėjui 2019 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. 2.5-5125 „Dėl 2019-10-22 Skundo-pranešimo (reg. Nr. AP-28670)“, kuriame nurodė, jog pateiktas pareiškėjo skundas nagrinėjamas vadovaujantis Aprašu, pareiškėjui pateikiamas informacinio pobūdžio atsakymas, prokurorė Irina Kurilo tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pranešimą ir pateikė informacinio pobūdžio atsakymą, kuris yra neskundžiamas.

14. Įvertinęs pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimo turinį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo dėl Generalinės prokuratūros veiksmų keliamas ginčas, kilo baudžiamojo proceso, o ne viešojo administravimo srityje – pareiškėjas nesutinka su tuo, kad iš esmės yra atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimą, t. y. nesutinka su prokurorų veikla baudžiamojo proceso srityje (keliamo ginčo esmė). Visas baudžiamasis persekiojimas, taip pat ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarka yra reguliuojami išimtinai BPK normų, todėl visi ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsisakymo jį pradėti klausimai yra sprendžiami remiantis BPK nuostatomis. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, kad jo keliamas ginčas dėl Generalinės prokuratūros neteisėtų veiksmų yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, o nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes nėra ginčo. Nagrinėjamu atveju Generalinė prokuratūra 2019 m. spalio 17 d. raštu Nr. 2.S-4844 atsakė į pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimą, jos veiksmuose vilkinimo, suprantamo kaip visiškas neveikimas, nėra, todėl savarankiškas reikalavimas įpareigoti Generalinę prokuratūrą atsakyti į pareiškėjo 2019 m. gegužės 25 d. pranešimą, į kurį jau yra atsakyta, nepagrįstas. Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė teisiškai nėra reikšminga, nes visi keliami klausimai, susiję su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir atsisakymu jį pradėti (bet kokia forma) yra sprendžiami remiantis BPK nuostatomis.

15. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ginčai dėl žalos atlyginimo, kai žala siejama su valstybės institucijų veiksmais nagrinėjant baudžiamąsias bylas, atliekant ikiteisminį tyrimą, nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją. Tokie ginčai turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Toks ginčas nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai, todėl reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Generalinės prokuratūros atmestinas.

16. Vertindamas Tarnybos veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Tarnybos Švenčionių skyrius 2021 m. balandžio 30 d. raštu atsakydamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I2-1285-809/2021, kuria buvo įpareigotas pateikti rašytinius įrodymus dėl pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. rašto (ne)gavimo, informavo, kad tik vykdant minėtą teismo nutartį buvo nustatyta, kad pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. pranešimas-paklausimas buvo gautas Tarnybos dokumentų valdymo sistemoje (reg. Nr. 1GS-364) ir yra nukreiptas atsakyti Tarnybos Švenčionių skyriui. Į minėtą pareiškėjo pranešimą-paklausimą atsakyta Tarnybos Švenčionių skyriaus 2021 m. birželio 9 d. raštu Nr. 45SS-7-(5.59E.). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo įpareigoti Tarnybą atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo (Tarnyba į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. prašymą atsakė tik 2021 m. birželio 9 d. raštu) galbūt pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad dėl Tarnybos nerūpestingumo, neatsakant į pareiškėjo prašymą daugiau kaip 1,5 metų, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurių jis galbūt nebūtų patyręs, jeigu į prašymą būtų atsakyta teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir terminais, t. y. kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Vis dėlto byloje nesant duomenų apie tai, kad dėl Tarnybos savalaikio neatsakymo į pareiškėjo prašymą pagal jame suformuluotą prašymą (pareiškėjas Tarnybai pateikė tik pastebėjimus, kad galbūt sklype prie tėvo žemės vyksta neteisėti darbai; jei tai vyksta dėl tėvo žemės sklypo ribos perkėlimo, prašė tokius veiksmus nutraukti) pareiškėjas būtų patyręs didelę žalą, kitus reikšmingus neturtinius praradimus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prielaidos (pastebėjimai) dėl galbūt neteisėtų darbų prie tėvo žemės nepasitvirtino, įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo trukmę, nesant įrodymų, kad Tarnybos neveikimas pareiškėjo sveikatai sukėlė ženklias neigiamas pasekmes (pareiškėjas į medicinos įstaigas dėl patirtų išgyvenimų nesikreipė), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto neigiamos pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo aspektu yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais iš Tarnybos nepriteisė.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių paskaičiavimų, kitų įrodymų, pagrindžiančių jo apskaičiuotą turtinę žalą, patirtus realius finansinius nuostolius, t. y. neįrodė jam padarytos turtinės žalos dydžio, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos iš Tarnybos priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdyje, naudodamasis replikos teise, pareiškė naujus reikalavimus. Tačiau pareiškėjui skundo reikalavimų nepatikslinus ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nurodyta tvarka ir terminais, vėlesnis skundo reikalavimų tikslinimas nėra galimas.

IV. 20. Pareiškėjas A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl reikalavimų:

20.1. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 4 dalimi dėl bylos rūšinio teismingumo klausimo sprendimo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

20.2. Nustatyti (konstatuoti) faktus, kad: 1) žemės sklypas kadastro (duomenys neskelbtini) teisės aktų nustatyta tvarka nesuformuotas (nepaženklintas); 2) Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 86- 1924 B. N. turėta žemė (duomenys neskelbtini) kaime V. N. negrąžinta; 3) gretimų valstybei priklausančių sklypų kadastriniai matavimai atlikti neteisėtai; 4) A. J. ir Č. N. žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime skirti pažeidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (nebūtina, kad tai būtų įrašyta sprendimo rezoliucinėje dalyje).

20.3. Abrisą ir sklypo planą Nr. 7 pripažinti niekiniais.

20.4. Pripažinti niekiniu ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 86-1924.

20.5. Įpareigoti Tarnybą atstatyti pradangintą abrisą ir teisės aktų nustatyta tvarka įforminti 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto sklypo planavimo dokumentus, inicijuoti šio sklypo teisinę registraciją bei tam trukdančių teisės aktų pakeitimus.

20.6. Įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokurorę ginti pažeistas pareiškėjo teises, t. y. pradėti ikiteisminius tyrimus BPK nustatyta tvarka visų skunde, jo prieduose ir šiame apeliaciniame skunde nurodytų neteisėtų veikų faktų pagrindu.

20.7. Iš Generalinės prokuratūros ir Tarnybos priteisti solidariai 5 560 + X Eur turtinei žalai, atsiradusiai dėl vilkinimo atlikti pareigas, ir 60 000 Eur moralinei žalai už diskriminavimą ir pareiškėjo garbės ir orumo žeminimą, atlyginti (skaičių X pareiškėjas teigia nurodysiantis teisme).

21. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:

21.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, pagrįstas vien valstybės atstovų melu ir apgavystėmis (biurokratizmais), ignoruojant visus byloje pateiktus rašytinius, vaizdo, garso įrodymus, jame neatsižvelgta į pareiškėjo pateiktuose dokumentuose (įskaitant teismų sprendimus ir nutartis) fiksuotus faktus, šalių kalbas ir ginčus teismo posėdžiuose. Jau skundo pasiruošimo nagrinėti stadijoje teisėja E. Žulytė-Janulionienė apgaudinėjo pareiškėją, nereagavo į 2021 m. vasario 17 d. rašte teismui išdėstytus prašymus: 1) į teismo posėdį kviesti suinteresuotus asmenis R. K. ir Ž. N.; 2) visą medžiagą, kurią pareiškėjas išsiuntė 2021 m. vasario 17 d. raštu, pridėti į bylą ir įvykdyti joje nurodytus prašymus; 3) į pareiškėjo elektroninių paslaugų portalo paskyrą sugrąžinti visus bylos dokumentus; 4) vadovaujantis ABTĮ 111 straipsnio 2 dalimi, sustabdyti bylos nagrinėjimą; 5) vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 4 dalimi spręsti klausimą dėl bendrosios kompetencijos teismo dalyvavimo byloje; 6) skirti valstybės teisinę pagalbą dėl sveikatos būklės ir advokatų atsisakymų padėti ginti pažeistas pareiškėjo teises.

21.2. Pareiškėjas teismui paaiškino aplinkybes, iš kurių kilo ginčas, kodėl „miško kirtimas“ laikytinas sklypo ribos perkėlimu į nelegaliai paženklintų taškų koordinates su nuorodomis į bylos dokumentus, taip pat kokiais etapais ir kaip vyko apgavystės procesas, kokiuose dokumentuose tai užfiksuota. Liko nenagrinėti pareiškėjo patikslintame skunde pateikti prašymai atidėti vasario 5 d. teismo posėdį; vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dėl skundo reikalavimų rūšinio teismingumo sprendimo paduoti nutartį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl specialiosios teisėjų kolegijos sudarymo. Iš 2020 m. vasario 19 d. teismo sprendimo turinio matyti, kad tokio pareiškėjo skundo, koks buvo priimtas ir nagrinėjamas teisme, teismas neišnagrinėjo.

21.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nei pagal formą, nei pagal turinį neatitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas prašė tenkinti jo reikalavimus, išdėstytus 2020 m. sausio 16 d. rašte, išskyrus reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 14 d. sprendimą, kurį pakeitė reikalavimu įpareigoti Tarnybą inicijuoti visų teisės aktų, trukdančių 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto sklypo planavimo (suformavimo) dokumentų teisinei registracijai, pakeitimą. Būtent dėl tokių reikalavimų Tarnybai teismas privalėjo pradėti nagrinėti pareiškėjo skundą šioje byloje. Iš prie 2019 m. lapkričio 23 d. skundo ir 2019 m. gruodžio 8 d. papildymo priedų, iš 2020 m. kovo 12 d. apeliacinio skundo priedų, iš prašymų prie skundo prijungti bylas ir tyrimų medžiagas suprantama, kad 2019 m. lapkričio 23 d. skundo sąvoka „neteisėtos veikos“ apima visas veikas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusios su pareiškėjo teisėtu reikalavimu grąžinti V. N. pareiškėjo tėvo B. N. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemės sklypą, paženklintą 1997 m. gruodžio 10 d., įskaitant Tarnybos nereagavimą į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 17 d. Nr. ŽN-169 akte pateiktą prašymą aktą perduoti prokuratūrai. Teismas 2021 m. birželio 16 d. teismo posėdyje nemotyvuotai atsisakė spręsti dėl ABTĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo, taip pat vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dėl skundo reikalavimų rūšinio teismingumo klausimų sprendimo paduoti nutartį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl specialiosios teisėjų kolegijos sudarymo. Be to, teismas be motyvų atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar ABTĮ 22 ir 33 straipsniai pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui.

21.4. Teisėjų kolegijos pirmininkė E. Žulytė-Janulionienė, pritariant teisėjams V. Petkevičienei ir G. Užubaliui 2021 m. birželio 16 d. teismo posėdyje savavaldžiavo, o Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojas T. Blinstrubis savavaldžiaujančių teisėjų nenušalino nuo bylos. Teisėjų kolegijos pirmininkė atėmė iš pareiškėjo teisę pačiam nustatyti skundo nagrinėjimo ribas, Tarnybos atstovei palikdama atsakyti tik dėl neatsakymo į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. paklausimą, į kurį atsakymą (biurokratizmais grįstą atsirašymą) po pusantrų metų trukusių reikalavimų ir įrodinėjimų pareiškėjas gavo tik prieš teismo posėdį. Tarnyba savo raštais vėl stumia pareiškėją į beprasmį skundų rašymą ir bylinėjimąsi. Pakankama ir teisinga satisfakcija bus tik tada, kai valstybė grąžins 1997 m. gruodžio 10 d. paženklintą mamai grąžinti sklypą, atlygins žalą dėl negautos naudos ir visus praradimus bei netektis dėl sklypo negrąžinimo.

21.5. Teismas be pareiškėjo sutikimo nustatė pareiškėjo skundo nagrinėjimo ribas tik dėl prokuratūros teisės atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą informaciniu raštu, taip pat tik dėl Tarnybos negauto atsakymo į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. kreipimąsi, tai padarė pasinaudojęs sutrikusia pareiškėjo atmintimi bei kalba ir dėl to nuolat vėluojančia reakcija. Šiai problemai išspręsti teisinės pagalbos teismas neskyrė. Teismas privalėjo priimti ir nagrinėti skundą dėl reikalavimų, išdėstytų 2020 m. kovo 12 d. apeliaciniame skunde bei siųstus 2021 m. spalio 29 d. prašymu, net jeigu pareiškėjas nebūtų jų nurodęs nagrinėjant bylą pirmą kartą. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad skundo teismui pagrindas yra V. N. negrąžintas jos vyro, B. N. žemės sklypas, o visi pareiškėjo reikalavimai yra neatsiejamai susiję su šio žemės sklypo negrąžinimu.

21.6. Pirmosios instancijos teismo kolegijos pirmininkė nutraukinėjo pareiškėjo kalbą ir ragino ją baigti. Pareiškėjas nenukrypo nuo bylos esmės, bandė pareikšti prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, tačiau kolegijos pirmininkė to neleido. Baigiamųjų kalbų metu pareiškėjas nurodė aplinkybes, turinčias lemiamą reikšmę teisingai išspręsti bylą. Teismas, būdamas šališkas, bylos nagrinėjimo iš esmės neatnaujino, nurodytų faktų ir aplinkybių nenustatinėjo ir netyrė. Teismo sprendime atsakovo atstovų atsiliepimai į pareiškėjo skundą ir kalbos teisme įvertintos šališkai ir klaidingai. Teisme prokurorai privalėjo įrodyti pareiškėjo nurodytų faktų netikrumą. Be to, teismas nekvietė į posėdį Tarnybos specialistų, atlikusių paženklinto sklypo ribų nesutapimo su valdos Nr. 7 planu patikrinimą, jų išvadų netyrė, vietovės neapžiūrėjo, nuotraukų ir vaizdo / garso įrašų nežiūrėjo, neklausė ir sprendime nevertino.

21.7. Prokurorui ikiteisminio tyrimo metu būtina išaiškinti, kas suklastojo 2009 m. kovo 4 d. paženklinimo–parodymo aktą, kas kadastro ir registro įstaigai teikė įregistruoti neteisėtų matavimų duomenis. Tada atsiras pagrindas Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis nuginčyti „įstatymu nustatyta tvarka“ ir tai privalės padaryti Tarnyba.

21.8. Pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė visus pareiškėjo įrodymus (atmesti be jų tyrimo); įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias įstatymų normas, kurios buvo taikomos; teismo posėdyje pareiškėjo nurodytos konkrečios aplinkybės ir faktai, liudijantys faktinę sklypo ribą esant kitoje vietoje nei teigia Tarnyba; kada, kokiomis aplinkybėmis ir ar teisėtai buvo atlikti sklypo kadastriniai matavimai ir teisinė registracija; įstatymas, leidęs teismui padaryti išvadą, kad prokurorai teisėtai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, neatlikę BPK 168 straipsnyje nustatytų veiksmų.

21.9. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė jokių paskaičiavimų dėl turtinės žalos dydžio, yra melagingas. Paskaičiavimas yra 2019 m. lapkričio 23 d. skundo 1 priede. Vėliau žala kelis kartus padidėjo dėl to, kad skundas nebuvo išnagrinėtas iš karto. Perskaičiuoti žalą ir pateikti skaičiavimus šiam teismui pareiškėjas neturėjo galimybės dėl sveikatos ir laiko stokos.

22. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė skundo nagrinėjimo ribas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.

23. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė skundo nagrinėjimo ribas, įvertino pareiškėjo argumentus, į juos atsakė ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. 24. Ginčas byloje kilo dėl Generalinės prokuratūros įpareigojimo pradėti ikiteisminį tyrimą BPK nustatyta tvarka dėl pareiškėjo A. N. 2019 m. rugsėjo 25 d. skunde nurodytų nusikalstamų veikų, taip pat dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo jam iš Lietuvos valstybės atstovų Generalinės prokuratūros ir Tarnybos teisėtumo bei pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjo dėl Generalinės prokuratūros veiksmų keliamas ginčas kilo baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo), o ne viešojo administravimo srityje, o klausimai, susiję su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir atsisakymu jį pradėti yra sprendžiami remiantis BPK nuostatomis, todėl ši ginčo dalis nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai; ginčai dėl žalos, kuri siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliekant ikiteisminį tyrimą, turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad dėl Tarnybos nerūpestingumo, neatsakant į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. prašymą daugiau kaip pusantrų metų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais iš Tarnybos nepriteistinas.

26. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, netinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas, neatliko byloje pateiktų įrodymų vertinimo, nereagavo į pareiškėjo 2021 m. vasario 17 d. rašte pareikštus prašymus, neišnagrinėjo pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytų prašymų, be motyvų atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

28. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo.

29. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Pastarasis praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje Indra prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 46845/99)).

30. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., jau minėtą sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimą byloje Neštak prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 65559/01); 2007 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 21279/02,36448/02); kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 38/1997/822/1025–1028)). Lemiamos reikšmės turi tai, ar toks nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją (pareiškimo Nr. 19874/92)).

31. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjo nurodyti skundžiamą teismo sprendimą priėmusios teisėjų kolegijos (jos pirmininkės ir pranešėjos) procesiniai veiksmai, skiriant bylą nagrinėti posėdyje, taip pat teismo posėdžio vedimo tvarka pagal ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintas taisykles, nėra pagrindas konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo teisėjų kolegija, turinti asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, išankstinį asmeninį nusistatymą ar būdama tendencinga, t. y. sprendimą priėmė šališkas teismas ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punktą (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

32. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima pagrįstai spręsti, jog bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja ar visa teisėjų kolegija galėjo būti suinteresuota šios bylos baigtimi. Pažymėtina, jog pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu ne kartą naudojosi įstatymu jam suteikta teise reikšti nušalinimą teisėjų kolegijai, visais atvejais teisėjų kolegijos nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas laikantis ABTĮ 45 straipsnyje nustatytos tvarkos ir terminų. Įvertinus vykusių pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 16 d., 2021 m. spalio 4 d. ir 2021 m. spalio 28 d. posėdžių garso įrašuose užfiksuotus duomenis, matyti, kad pareiškėjo skundui nagrinėti sudaryta Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija (jos pirmininkė ir pranešėja) išsamiai išaiškino pareiškėjui teismo posėdžio tvarką, kokie procesiniai veiksmai turi būti atliekami atskirose teismo posėdžio stadijose, pristatė paties pareiškėjo pateikto skundo dalyką ir pagrindą (ginčo ribas), įspėjo pareiškėją apie nukrypimus nuo bylos esmės, be to, netgi pareiškėjui nereaguojant į jam pateiktas pastabas dėl posėdžio tvarkos nepaisymo, leido pabaigti paaiškinimus. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, tinkamos teismo posėdžio tvarkos užtikrinimas nelaikytinas savavaldžiavimu.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo teisėja E. Žulytė-Janulionienė nereagavo į pareiškėjo 2021 m. vasario 17 d. rašte teismui išdėstytus prašymus, pažymėtina, jog tuos pačius prašymus pareiškėjas pirmosios instancijos teismui išdėstė 2021 m. birželio 16 d. posėdyje, šiems prašymams išspręsti teisėjų kolegija padarė pertrauką ir juos įvertinusi nutarė atmesti. Kaip minėta, atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas (tam tikrų pareiškėjo teismo posėdyje pareikštų procesinių prašymų netenkinimas), savaime negali būti vertinamas kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.

34. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių bylos faktais pagrįstų argumentų ar konkrečių įrodymų, kad kuris nors iš jo skundą nagrinėti sudarytos teisėjų kolegijos narių turėjo tiesioginį ar netiesioginį suinteresuotumą pareiškėjo bylos baigtimi. Pareiškėjo nurodomas pirmosios instancijos teismo šališkumas nagrinėjant bylą grindžiamas išimtinai subjektyvaus pobūdžio argumentais, objektyvių teismo šališkumo įrodymų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

35. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas be pareiškėjo sutikimo susiaurino jo skundo nagrinėjimo ribas, nurodydamas, kad ginčas vyksta tik dėl prokuratūros teisės atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą informaciniu raštu ir dėl Tarnybos veiksmų, neatsakant į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. kreipimąsi. Tačiau įvertinus byloje surinktus duomenis šie pareiškėjo argumentai nelaikytini pagrįstais.

36. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su skundu, kuriuo prašė įpareigoti Generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. skunde nurodytų nusikalstamų veikų, taip pat iš Lietuvos valstybės atstovų Generalinės prokuratūros ir Tarnybos priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo patikslintą 2020 m. sausio 16 d. skundą, kuriame pareiškėjas, be kita ko, formulavo reikalavimus nustatyti (konstatuoti) faktus, (kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) teisės aktų nustatyta tvarka nesuformuotas (nepaženklintas); Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 86-1924 B. N. turėta žemė (duomenys neskelbtini) kaime V. N. negrąžinta; gretimų valstybei priklausančių sklypų kadastriniai matavimai atlikti neteisėtai; A. J. ir Č. N. žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime skirti pažeidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą); taip pat abrisą ir sklypo planą Nr. 7 pripažinti niekiniais, panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 86-1924, įpareigoti Tarnybą atstatyti pradangintą abrisą ir teisės aktų nustatyta tvarka įforminti 1997 m. gruodžio 10 d. paženklinto sklypo planavimo dokumentus, inicijuoti šio sklypo teisinę registraciją bei tam trukdančių teisės aktų pakeitimus. Šis pareiškėjo patikslintas skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi laikytas nepaduotu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-219-1062/2020 minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, įsiteisėjus nutarčiai, kuria nepriimtas pareiškėjo 2020 m. sausio 16 d. patikslintas skundas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš naujo vertinti šio procesinio dokumento ir tenkinti pareiškėjo jame išdėstytus reikalavimus.

37. Iš esmės analogiško turinio reikalavimus pareiškėjas dar kartą išdėstė pirmosios instancijos teismui teiktame 2021 m. spalio 29 d. prašyme. Tačiau tiek 2021 m. spalio 28 d. teismo posėdyje, tiek skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pareiškėjui pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) atskiruoju skundu neskundžiama. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios administracinės bylos dalykas (kurį, kaip minėta, nustatė pats pareiškėjas, pateikdamas teismui skundą) – Generalinės prokuratūros veiksmai, atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo prašymą, bei su jais susijusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas dėl Tarnybos veiksmų, neatsakant į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. kreipimąsi. Būtent su šiais atsakovų veiksmais susijusias aplinkybes pareiškėjas nurodė šioje byloje priimtame nagrinėti skunde. Todėl 2021 m. spalio 29 d. pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme papildomai (naujai) išdėstyti reikalavimai (dėl tam tikrų faktų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, Žemės sklypo ribų nustatymu, konstatavimo, teritorijų planavimo dokumentų pripažinimo niekiniais, sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, dokumentų įforminimo, teisės aktų pakeitimo inicijavimo) nelaikytini neatsiejamais nuo pareiškėjo šioje byloje priimtų nagrinėti reikalavimų ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies prasme.

38. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo patikslintame skunde pateiktų prašymų atidėti vasario 5 d. teismo posėdį, kad iš 2020 m. vasario 19 d. teismo sprendimo turinio matyti, kad tokio pareiškėjo skundo, koks buvo priimtas ir nagrinėjamas teisme, teismas neišnagrinėjo, taip pat kad teismas privalėjo priimti ir nagrinėti skundą dėl reikalavimų, išdėstytų 2020 m. kovo 12 d. apeliaciniame skunde, pažymėtina, jog tiek pareiškėjo nurodytas prašymas atidėti 2020 m. vasario 5 d. posėdį, tiek pareiškėjo 2020 m. kovo 12 d. apeliacinis skundas yra susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. priimtu sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-1475-815/2020, kurio teisėtumas ir pagrįstumas jau buvo įvertintas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3945-968/2020, kuria minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas. Todėl priimdamas šioje byloje skundžiamą 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pakartotinai vertinti minėtų pareiškėjo ankstesnėje administracinėje byloje teiktų procesinių prašymų, taip pat argumentų, susijusių su jau panaikintu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu.

Dėl įrodymų vertinimo

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatydamas bylos faktines aplinkybes rėmėsi tik melagingais atsakovų paaiškinimais.

40. Atsakant į šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokių konkrečiai įrodymų tariamai neįvertino (ar netinkamai įvertino) pirmosios instancijos teismas, taip pat kurie iš atsakovų į bylą pateiktų duomenų ir kodėl, kaip teigia pareiškėjas, yra melagingi. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio bei jo pasisakymų pirmosios instancijos teismo posėdžiuose galima spręsti, kad pareiškėjas iš esmės yra nepatenkintas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tų pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir paaiškinimų, kurie nėra susiję konkrečiai su šioje byloje teismo priimto nagrinėti pareiškėjo skundo dalyku (žr. šios nutarties 35–38 punktus), t. y. kad įrodymus pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas. Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė su šios administracinės bylos dalyku susijusių, t. y. šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas.

42. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ir byloje surinktus įrodymus dėl pareiškėjo tariamai patirtos turtinės žalos dydžio, pagrįstai konstatuodamas, jog pareiškėjas nepateikė jokių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo prie skundo pateikti subjektyvūs pasvarstymai, esą už dokumentų parengimą jam turėtų būti atlyginama kaip advokatui (pagal paties pareiškėjo nurodytą valandinį įkainį), nelaikytini įrodymais, pagrindžiančiais patirtą konkrečią turtinę žalą (nuostolius) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio prasme. Kitų duomenų, pagrindžiančių patirtą turtinę žalą, pareiškėjas nepateikė.

Dėl ABTĮ 22 straipsnio nuostatų taikymo

43. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė ABTĮ 22 straipsnio taikymo klausimo.

44. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo dėl Generalinės prokuratūros veiksmų (atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą) keliamas ginčas kilo baudžiamojo proceso, o ne viešojo administravimo srityje, kad klausimai, susiję su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ir atsisakymu jį pradėti, turi būti sprendžiami remiantis BPK nuostatomis, todėl ši ginčo dalis nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog ginčai dėl žalos, kuri siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliekant ikiteisminį tyrimą (taigi ir ar atsisakant jį atlikti), atlyginimo turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Tokia teismo išvada atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašaus pobūdžio bylose formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-485-815/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-20-442/2022; kt.). Tai, kad reikalaudamas įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo pateiktą konkretų skundą, pareiškėjas iš esmės skundžia prokuroro procesinius veiksmus, susijusius su ikiteisminiu tyrimu, ir kad tokius veiksmus reglamentuoja BPK, todėl iš jų kilę ginčai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 2 d.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą yra išaiškinęs ir pačiam pareiškėjui A.

N. (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-732-575/2019; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-246-261/2020; 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-124-415/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-438/2021; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-246-261/2020 pareiškėjui taip pat yra išaiškinęs, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją ir yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose, nurodė su tuo susijusius Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimus (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-83-2012; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-41/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-77/2015; 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-552/2016; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-520/2019).

45. Nustačius šias aplinkybes, konstatuotina, jog priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, kad bylos pagal pareiškėjo skundą dalis yra nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nustatymas, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, yra ne pagrindas atmesti tokį skundą (jo dalį), o pagrindas bylos dalį, nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, perduoti pagal rūšinį teismingumą, t. y. bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 22 str. 1 d.). Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina.

46. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal jo Vilniaus apylinkės prokuratūrai teiktą 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimą „Dėl nelegalaus žemės sklypo ribos perkėlimo“, ir nesutinka su Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Irinos Kurilo 2019 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 2.3-4844 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal minėtą pareiškėjo pranešimą, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Dariaus Malecko 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 2.S-5125, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl prokurorės Irinos Kurilo 2019 m. spalio 17 d. sprendimo, ši bylos dalis, taip pat bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš prokurorų veiksmų, atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą, atlyginimą, turi būti perduota nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmams (BPK 168 str. 5 d., 226 str. 1 d., Lietuvos Respublikos apylinkių teismų įsteigimo ir jų veiklos teritorijų nustatymo įstatymo 2 str. 11 d. 3 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

47. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nepasisakė dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar ABTĮ 22 ir 33 straipsniai pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui.

48. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

49. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.).

50. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis – kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

51. Nagrinėjamu atveju prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas išreiškė 2021 m. birželio 16 d. teismo posėdyje, jį iš esmės grindė aplinkybėmis, kad dėl ABTĮ 22 ir 33 straipsnių nuostatų teismai anksčiau ne kartą atsisakė priimti jo skundus. Taigi šiuo prašymu pareiškėjas iš esmės siekė ne su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku susijusių teisės normų, o su kitose bylose anksčiau jau pritaikytų ABTĮ nuostatų, kuriomis remiantis buvo atsisakyta priimti kitus pareiškėjo skundus, konstitucingumo įvertinimo. Nustačius, kad pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, konstatuotina, kad ir pareiškėjo nurodytų teisės normų įvertinimas Konstituciniame Teisme neturėtų įtakos teismui priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) šioje byloje.

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nors pirmosios instancijos teismo veiksmai, atskirai nepasisakant dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą (nenurodant atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvų), laikytini ydingais, tačiau nustačius, kad aptariamas pareiškėjo procesinis prašymas nėra susijęs su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku, šie teismo veiksmai nelaikytini tokiais, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, t. y. nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal ABTĮ 146 straipsnį.

53. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl Generalinės prokuratūros įpareigojimo atlikti veiksmus bei iš Generalinės prokuratūros neveikimo kildinamos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, keičiama, šią pareiškėjo skundo dalį pagal kompetenciją perduodant nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmams.

54. Nagrinėjamu atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, konstatavo, kad dėl Tarnybos veiksmų, laiku neatsakant į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 13 d. kreipimąsi, jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau sprendė, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui nekilo tokio masto pasekmės, dėl kurių jam galėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į šias pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, turėjo būti ne atmesta, o patenkinta iš dalies – pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamą jo 2019 m. rugpjūčio 13 d. kreipimosi nagrinėjimą Tarnyboje buvo pažeista, tačiau netenkinant jo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis šiuo aspektu taip pat keistina. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. N. skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atmesti.

Pareiškėjo A. N. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tenkinti iš dalies – pripažinti, kad pareiškėjo A. N. teisė į tinkamą jo 2019 m. rugpjūčio 13 d. kreipimosi nagrinėjimą Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos buvo pažeista, tačiau netenkinti jo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Bylos dalį dėl pareiškėjo A. N. reikalavimų įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2019 m. rugsėjo 25 d. skunde nurodytų nusikalstamų veikų bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagal kompetenciją perduoti nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmams“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Milda Vainienė