2025-12-30 Nr. AB-27-3-61-3-10030-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-670-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10030-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. E. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. E. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. E. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-69619 pakeisti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. spalio 24 d. pakartotinį prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties pakeitimo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Ji su VMI 2021 m. gruodžio 23 d. buvo sudariusi sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24‑08) 327‑65832 (toliau – ir mokestinės paskolos sutartis), pagal kurią laikotarpiu iki 2022 m. rugpjūčio 25 d. buvo numatyta 100 Eur pagal grafiką mokėtina įmokų suma, o po 2023 m. rugpjūčio 25 d. nurodyta mokėtina 2 247,46 Eur įmokų suma kas mėnesį (pagal mokestinės paskolos sutarties pakeitimą, atliktą 2022 m.

2.2. Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (toliau – ir Taisyklės), yra numatyta galimybė priimti sprendimą pakeisti mokestinės paskolos sutartį (pakeisti mokestinės paskolos sutarties grafiką arba pratęsti atidėtą arba išdėstytą mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą ir pan.) gavus mokėtojo prašymą, kuris pateikiamas ir nagrinėjamas tokia pat tvarka, kaip ir prašymas sudaryti mokestinės paskolos sutartį (Taisyklių 46 punktas ir VI skyrius). Pareiškėja pateikė atsakovui 2023 m. spalio 24 d. pakartotinį prašymą, kuriuo prašė pagal pridedamą mokestinės paskolos sutarties grafiką pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir nustatyti 100 Eur dydžio mokestinės paskolos įmokų mokėjimo laikotarpį iki 2023 m. rugsėjo bei spalio mėn., taip pat nustatyti 125 Eur dydžio mokestinės paskolos įmokų mokėjimo laikotarpį iki 2024 m. rugpjūčio 25 d., proporcingai perskaičiuojant likusias mokėtinas mokestinės nepriemokos sumas vėlesniam laikotarpiui (išdėstant jas penkerių metų laikotarpiui iki 2026 m. spalio 25 d., kaip ir yra nurodyta esamoje mokestinės paskolos sutarties versijoje. 2023 m. spalio 24 d. pakartotinio prašymo faktinis pagrindas buvo pagrįstas konkrečiais pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, materialinę ir finansinę padėtį pagrindžiančiais įrodymais. VMI skundžiamu Sprendimu nepagrįstai atsakė šį prašymą patenkinti.

2.3. Pareiškėjos prašymas turėjo būti nagrinėjamas pagal Taisyklių 7 punkte nustatytus kriterijus, tačiau VMI Sprendime neišnagrinėjo pareiškėjos prašymo. Nors lydraštyje yra teigiama, kad prašymo netenkinimo argumentai nurodyti VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2023 m. lapkričio 20 d. išvadoje Nr. (23.31‑08) 326‑4327 (toliau – ir Išvada), tačiau ir iš Išvados matyti, kad jokių konkrečių motyvų ir (ar) argumentų dėl pareiškėjos 2023 m. spalio 24 d. pakartotiniame prašyme Nr. GVLEX/2023‑102 išdėstytų aplinkybių joje nėra.

2.4. Neginčija, jog VMI pagal Mokesčių mokėtojo, turinčio mokestinę nepriemoką, arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą, finansinės būklės vertinimo rekomendacijų, patvirtintų VMI viršininko 2019 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. VA‑38 (toliau – ir Rekomendacijos), 3 priedo 10 punktą prašymas dėl mokestinės paskolos gali būti netenkinamas, jei mokesčių mokėtojas dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir (ar) išdėstymo kreipiasi ne pirmą kartą. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė iš tiesų egzistuoja, nes pareiškėjos 2023 m. spalio 24 d. prašymas dėl mokestinės paskolos sutarties pakeitimo iš tiesų buvo pakartotinis (anksčiau pareiškėjos mokestinės paskolos sutartis jau buvo pakeista 2022 m. spalio 14 d., t. y. 2021 m. gruodžio 23 d. mokestinės paskolos sutartis pagal pareiškėjos prašymą buvo pakeista 2022 m. spalio 14 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24‑08) 327‑82820 ir apie tai paminėta VMI Išvadoje.

2.5. Šiuo atveju pareiškėja 2023 m. spalio 24 d. pakartotiniame prašyme pateikė visiškai naujus įrodymus apie savo materialinę padėtį būtent 2023 m. laikotarpiu (2023 m. spalio 23 d. fizinio asmens anketa su joje nurodytais priedais), taip pat siūlė padidinti jos mokamų mokestinės paskolos sutarties įmokų dydžius (lyginant su 2022 m. padarytais pakeitimais), nustatyti naują jų mokėjimo grafiką. Mokesčių administratorius privalėjo iš naujo įvertinti ir išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. spalio 24 d. pakartotiniu prašymu pateiktą naują informaciją ir duomenis.

2.6. Ginčijamas Sprendimas neturi jokio objektyvaus faktinio pagrindo ir VMI argumentacija šiuo klausimu prieštarauja pareiškėjos pateiktiems duomenims apie jos finansinę būklę. VMI nevertino fakto, jog pareiškėja turi nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė nei visa mokestinės paskolos sutarties suma, ir mokesčių administratorius, esant būtinybei, galės išieškoti mokestinę nepriemoką iš kito pareiškėjos turto. Be to, tikrovės neatitinka ir klaidingu laikytinas VMI teiginys, jog pradelsti pagal mokestinės paskolos sutartį mokėjimai sudaro 10 454,73 Eur, iš jų mokesčio 7 101,08 Eur, palūkanų 3 043,48 Eur, palūkanų delspinigių 196,95 Eur ir padidintų palūkanų 113,22 Eur. Pareiškėjai niekada nebuvo pranešta apie įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį mokėjimo neatitikimus, nenurodyta, iš kur susidarė pradelsta 7 101,08 Eur suma. Išvadoje pateikta neteisinga informacija apie palūkanų, palūkanų delspinigių sumas, kadangi pareiškėja dėl šių sumų pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) ir galutinio teismo sprendimo dėl jų apskaičiavimo šiai dienai nėra.

2.7. VMI nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 10 straipsniuose išdėstytų imperatyvių principų, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnyje nustatytų sąlygų.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Sprendimu nuspręsta nepakeisti sprendimo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą bei mokestinės paskolos sutartį ir atidėti / išdėstyti nurodytos mokestinės nepriemokos sumokėjimą nurodytam laikotarpiui. Pakeitimo esmė – nepakeičiamas mokėjimo grafikas. Išvada, kuri yra sudedamoji individualaus administracinio akto dalis, joje pateikti sprendimo priėmimo motyvai. Išvada ir skundžiamas Sprendimas priimti įvertinus pareiškėjos pateiktus ir VMI turimus bei savarankiškai surinktus duomenis. Remiantis tuo, kad pareiškėja nevykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygų, 2023 m. gruodžio 27 d. priimtas VMI sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį.

3.2. LVAT yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį.

3.3. Vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Tai, kad pareiškėja gavo jos prašymo netenkinančius Sprendimą ir Išvadą, nereiškia, kad VMI pareiškėjos pateiktą informaciją bei dokumentus vertino nesilaikydama Taisyklių ar Rekomendacijų nuostatų. Pareiškėja neteisingai traktuoja papildomų duomenų pateikimo būtinybę, kuri iškyla tuomet, kai mokesčių mokėtojas nepateikia visų jo finansinę būklę patvirtinančių įrodymų, pvz., fizinio asmens anketos, banko sąskaitų išrašų ir pan. Šiuo atveju pareiškėja visus reikalaujamus dokumentus pateikė, todėl skundo teiginys, kad prašymo nagrinėjimo metu negavo jokios informacijos apie papildomų duomenų pateikimo būtinybę, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėja, gavusi VMI 2023 m. spalio 5 d. raštą Nr. RNA-29140, turėjo galimybę pateikti dokumentus, kurie įrodo, kad yra realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas, tačiau tiek pateiktame prašyme, tiek dokumentuose nurodyta, jog galimybių mokėti įmokų pagal nustatytą mokestinės paskolos sutarties grafiką pareiškėja neturi. Be to, pareiškėjai jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, t. y., dėl tos pačios mokestinės nepriemokos mokėjimo sumokėjimo, 2022 m. spalio 14 d. buvo pakeista 2021 m. gruodžio 23 d. sudaryta mokestinės paskolos sutartis. Dėl to VMI Išvadoje nustatyti duomenys, kad, vadovaujantis Rekomendacijų 10 punktu, mokesčių mokėtojas dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir (ar) išdėstymo kreipiasi ne pirmą kartą (sudaryta mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta arba yra pradelsti mokėjimai pagal vykdomą mokestinės paskolos sutartį) ir nepateikė naujų argumentų, pagrindžiančių mokestinės nepriemokos sumokėjimą per numatomą atidėjimo ir (ar) išdėstymo laikotarpį), bei 12 punktu, mokesčių mokėtojas nenurodė duomenų apie savo pajamų šaltinį, įrodančių realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką ar baudą už administracinį nusižengimą, jei ji bus atidėta ir (ar) išdėstyta, atitinka pačios pareiškėjos pateiktą informaciją bei dokumentų turinį.

3.4. Mokestinės nepriemokos išdėstymas yra tikslingas tik tada, kai yra pagrindas manyti, kad išdėsčius jos mokėjimą, ji bus sumokėta. VMI vertinimu, pareiškėjos finansinė padėtis kelia pagrįstų abejonių, kad pakeitus mokestinės paskolos sutartį išdėstyta mokestinė nepriemoka bus padengta. Pareiškėjos pateikti dokumentai nėra pakankami įrodyti, kad mokėtoja turės realių galimybių atsiskaityti, nuo 2023 m. lapkričio 25 d. mokėdama ženkliai didesnes 4 329,64 Eur įmokas. Skundo teiginys, jog VMI nevertino fakto, jog pareiškėja turi nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė nei visa mokestinės paskolos sutarties suma, vertintinas kaip deklaratyvus, kadangi pati pareiškėja 2023 m. spalio 24 d. prašyme nurodė, kad jokio nekilnojamojo turto, kurį šiuo metu galėtų realizuoti mokestinei nepriemokai padengti, ji neturi. Be to, šiam turtui yra taikoma hipoteka, o tai ženkliai apsunkina VMI galimybę išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto.

3.5. Pagal sudarytą mokestinės paskolos sutartį, kuri pakeista 2022 m. spalio 14 d., 115 120,73 Eur mokestinės nepriemokos mokėjimas išdėstytas iki 2026 m. spalio 25 d., įmokas mokant pagal diferencijuotą grafiką: nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. įmokas mokant po 100 Eur, o nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki 2026 m. spalio 25 d. įmokas mokant po 3 000,54 Eur. Tačiau pareiškėja nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. mokėjo tik po 100 Eur, dėl to pareiškėja pažeidė mokestinės paskolos sutarties sąlygas. Pati pareiškėja 2023 m. spalio 24 d. rašte Nr. GVLEX/2023-102 nurodė, jog mokestinės paskolos sutarties sąlygų nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. nevykdo. Pareiškėjai dažnai buvo siunčiami įspėjimai apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Dėl to pareiškėja žinojo, kad pažeidžia 2022 m. spalio 14 d. mokestinės paskolos sutarties sąlygas, jog nemoka nustatytų įmokų sumos, todėl skundo teiginiai, kad pareiškėjai niekada nebuvo pranešta apie įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį mokėjimo neatitikimus, nenurodyta, iš kur susidarė pradelsta 7 101,08 Eur suma, yra nepagrįsti.

3.6. Tai, kad pareiškėja ginčija apskaičiuotas palūkanas, padidintas palūkanas bei palūkanų delspinigius teisme, nereiškia, jog Išvadoje nurodytos rengimo dienos balanse esančios sumos yra neteisingos. Skundo padavimas tik stabdo išieškojimą, bet neanuliuoja ir nepanaikina mokėtinų palūkanų, delspinigių ar kitų sumų.

3.7. Išvada ir skundžiamas Sprendimas priimti įvertinus pareiškėjos pateiktus ir VMI turimus bei savarankiškai surinktus duomenis. Sprendimas priimtas vadovaujantis Išvada. Išvadoje aprašytos nustatytos faktinės aplinkybės, pateikta pareiškėjo finansinės būklės analizė, turtinės padėties, turimų įsipareigojimų apžvalga ir pateikta apibendrinta išvada. Todėl akivaizdu, kad VMI nepažeidė VAĮ 3 straipsnio 5, 8, 9 ir 10 punktuose reglamentuojamų viešojo administravimo subjektų principų. Išvadoje yra aiškiai ir suprantamai nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Mokesčių administratoriaus sprendimas priimtas įgyvendinant visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principus. Mokesčių administratorius tinkamai įgyvendino MAĮ 88 straipsnyje numatytą teisę.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos pakartotinis prašymas dėl mokestinės paskolos sutarties pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. VMI ir pareiškėja 2021 m. gruodžio 23 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. 23.24-08) 327-65832. Pareiškėjos prašymu VMI 2022 m. lapkričio 12 d. priimtas sprendimas Nr. (23.24-08) 327-82619 pakeisti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pagal kurį tarp šalių buvo pasirašyta 2022 m. spalio 14 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-82820. Pagal sudarytą 2021 m. gruodžio 23 d. mokestinės paskolos sutartį, kuri pakeista 2022 m. spalio 14 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08) 327-82820, 115 120,73 Eur mokestinės nepriemokos mokėjimas išdėstytas iki 2026 m. spalio 25 d., įmokas mokant pagal diferencijuotą grafiką: nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. įmokas mokant po 100 Eur, o nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki 2026 m. spalio 25 d. įmokas mokant po 3 000,54 Eur.

6.2. Pareiškėja 2023 m. spalio 2 d. kreipėsi į VMI su prašymu pateikti pareiškėjai informaciją, ar ji turi teisę bei galimybę dar kartą pakartotinai kreiptis dėl 2021 m. gruodžio 23 d. mokestinės paskolos sutarties peržiūrėjimo. VMI 2023 m. spalio 5 d. rašte Nr. RNA-29140 pareiškėjai išaiškino, kad jos prašymas bus laikomas gautu ir nagrinėjamas tik tada, kai bus pateikta paskutinė tinkamai patikslinta informacija ir (ar) dokumentai: pageidaujamas mokestinės nepriemokos išdėstymo grafikas; fizinių asmenų anketa (forma FR0283) ir jos duomenis patvirtinantys dokumentai; banko sąskaitų likučiai prašymo pateikimo dienai; dokumentai, kurie įrodo, kad yra realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas.

6.3. Pareiškėja 2023 m. spalio 24 d. pateikė VMI pakartotinį prašymą pakeisti mokestinės paskolos sutartį pagal pridedamą mokestinės paskolos sutarties grafiką ir prašė nustatyti iki 2024 m. rugpjūčio 25 d. mokėtiną kas mėnesį įmokų dydį 125 Eur, likusią įmokų sumą proporcingai perskaičiuoti vėlesniam laikotarpiui, išdėstant jas penkerių metų laikotarpiui iki 2026 m. spalio 25 d., kaip ir yra nurodyta esamoje mokestinės paskolos sutarties versijoje. Taip pat prašė, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 3 dalimi, sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjos bei mokestinės paskolos sutarties nutraukimą iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos prašymas. Nurodė, kad pareiškėja šiuo metu gauna minimalų darbo užmokesčio dydį, todėl net ir priverstinio išieškojimo iš jos gaunamo darbo užmokesčio atveju šiuo metu galima išieškoti maksimali suma yra artima prašomai per mėnesį mokėti mokestinės paskolos sutarties įmokai (125 Eur), kas objektyviai pagrindžia, jog einamuoju laikotarpiu daugiau kaip 2 000 Eur siekiančių mokestinės paskolos sutarties įmokų mokėjimas yra neįmanomas ir neįvykdomas. Pareiškėja deda visas pastangas atsiskaityti su valstybės biudžetu pagal savo turimas ekonomines bei socialines galimybes ir esamą materialinę padėtį ir savanoriškai sutinka mokėti didesnes įmokas mokestinei nepriemokai padengti (nuo 2023 m. lapkričio mėn.). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2023 m. spalio 23 d. fizinio asmens anketą su joje nurodytais priedais, išrašu apie pareiškėjos lėšų likutį akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Šiaulių bankas“ sąskaitoje 2023 m. spalio 23 d., pažymą apie pareiškėjos banko sąskaitų „Revolut“ banke statusą, siūlomą mokestinės paskolos sutarties mokėjimų grafiko pakeitimą, paaiškinimus dėl pareiškėjos galimybių atsiskaityti su biudžetu.

6.4. VMI skundžiamu Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino. Kartu su skundžiamu Sprendimu buvo išsiųsta ir VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų administravimo skyriaus Išvada dėl prašymo išdėstyti atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 14 straipsnio 7 dalimi, 88 straipsniu, Taisyklių nuostatomis ir remiantis Išvada.

6.5. VMI 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-81133 nustačiusi aplinkybę, kad pareiškėja nevykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygų, nutraukė mokestinės paskolos sutartį.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 88 straipsnio 1, 2 dalimis, Taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. birželio 19 d.) 7, 46 punktais, Rekomendacijų 18, 20 punktais.

8. Teismas pareiškėjos teiginius, jog VMI neįvertino pareiškėjos prašymo pagal Taisyklių 7 punktą, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog VMI netenkino pareiškėjos pakartotinio prašymo pakeisti mokestinės paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pareiškėja pateikė VMI pakartotinį prašymą. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Sprendimas priimtas remiantis Išvada. Išvadoje analizuota ir paaiškinta pareiškėjos finansinė padėtis (duomenys apie gaunamas pajamas, kitą turtą, žinomus ilgalaikius įsipareigojimus, pradelstus įsipareigojimus pagal mokestinės paskolos sutartį, mokestinės paskolos sutarties vykdymo aplinkybes ir pan.), įvertinti pareiškėjos pateikti su prašymu dokumentai (banko sąskaitos išrašai, anketa, paaiškinimas dėl pareiškėjos atsiskaitymo galimybių su biudžetu), kitos reikšmingos aplinkybės. VMI nustatė, kad pareiškėja nuo 2022 m. iki 2023 m. rugsėjo mėn. iš viso gavo 11 920 Eur pajamų, o pagal mokestinės paskolos sutartį pradelstas įsipareigojimų dydis yra 10 454,73 Eur, taigi, vien dėl to, jog pareiškėja netinkamai vykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygas, VMI kilo abejonės, kad pareiškėja būtų pajėgi mokėti mokestinę nepriemoką didesnėmis dalimis, nei buvo sutarta 2022 m. spalio 14 d.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėja su skundu teismui nepateikė duomenų, jog jos finansinė padėtis po VMI atlikto įvertinimo pasikeitė. VMI atsiliepime pagrįstai nurodė, kad patenkinus pareiškėjos prašymą ji laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 25 d. iki 2024 m. rugpjūčio 25 d. turėtų mokėti VMI kiekvieną mėnesį po 125 Eur, o nuo 2024 m. rugsėjo mėn. turėtų kas mėnesį mokėti 4 329,64 Eur dydžio įmokas. Todėl, įvertinus visus pareiškėjos pateiktus įrodymus bei VMI turimus duomenis, pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjos galimybių padengti mokestinę nepriemoką. Įvertinus pareiškėjos gaunamų mėnesio pajamų bei turimų ilgalaikių įsipareigojimų dydį, pradelstų įsipareigojimų dydį, numatomos sudaryti mokestinės paskolos sutarties mėnesio įmokos dydį, buvo padaryta išvada, kad pareiškėja neturi realių finansinių galimybių sumokėti visas įmokas. Pareiškėjos teiginiai, kad ji turi nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė nei visa mokestinės paskolos sutarties suma, ir mokesčių administratorius, esant būtinybei, galės išsiieškoti mokestinę nepriemoką iš jo, vertintini kaip nesusiję su mokestinės paskolos sutarties pakeitimo sąlygomis. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti pareiškėjos galimybes sumokėti visas įmokas pakeitus įmokų dydį, šioje byloje nėra nagrinėjamas mokestinės paskolos sutarties neįvykdymo pasekmių klausimas (nepriemokos išieškojimo priverstine tvarka klausimas).

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teiginiai, jog VMI klaidingai nurodo, kad pareiškėja pagal mokestinės paskolos sutartį nesumokėjo 7 101,08 Eur įmokų, nes pareiškėja teigia negavusi iš VMI jokių pranešimų apie netinkamą mokestinės paskolos sutarties vykdymą (įmokų nemokėjimą), yra nepagrįsti. VMI pateikė duomenis, jog pareiškėjai per Mano VMI portalą teikė pranešimus apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, kuriuose pareiškėja buvo informuota, kad jeigu per 20 dienų nuo įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 7 163,60 Eur, mokestinės paskolos sutartis bus nutraukta. Be to, VMI 2023 m. spalio 10 d. įspėjimą Nr. (23.24-08) 327-58261 pareiškėjai išsiuntė adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismui nepateikė duomenų, jog ji tinkamai vykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygas (laiku ir tinkamo dydžio įmokas sumokėjo VMI), todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji galėjo nežinoti apie susidariusių pradelstų mokėjimų pagal mokestinės paskolos sutartį, laikytini deklaratyviais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ir VMI buvo susitarusios dėl nepriemokos įmokų dydžio, mokėjimo grafiko ir dėl laikotarpio, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog nemokant nustatyto dydžio įmokų pagal susitartą grafiką jai susidarys pradelstų įsipareigojimų dydis. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su VMI apskaičiuotomis palūkanomis ir palūkanų delspinigiais, dėl jų apskaičiavimo nepagrįstumo kreipėsi į teismą, nesudaro pagrindo pripažinti, jog VMI Išvadoje pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

11. Teismas konstatavo, kad VMI Sprendime, vertinant jį kartu su Išvada, yra nustatytos aplinkybės, būtinos sprendimo priėmimui, nurodyti jo teisiniai pagrindai, nurodyti motyvai, dėl kurių pareiškėjos pakartotinis prašymas negalėjo būti patenkintas.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti; pridėti prie bylos naujus papildomus pareiškėjos teikiamus įrodymus, kurie atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo arba kurių pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje, atsižvelgiant į tai, jo minėti įrodymai atsirado jau po skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo ir/ar jo sprendimo priėmimo momento; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pareiškėja visuose mokesčių administratoriui ir teismui teiktuose dokumentuose aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad ji buvo dar 2023 m. spalio mėn. pateikusi 2023 m. spalio 24 d. pakartotinį prašymą pakeisti su ja sudarytą mokestinės paskolos sutartį su jį pagrindžiančiais dokumentais. Be to, ji minėto prašymo nagrinėjimo metu negavo jokios informacijos apie papildomų ar trūkstamų duomenų šio prašymo nagrinėjimui pateikimo būtinybę. Atsakovas jokių jo trūkumų (pagal Taisyklių nuostatas) nenustatė ir, atitinkamai, VMI Sprendime turėjo būti pasisakyta dėl šio konkretaus prašymo motyvų bei argumentų (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir konkrečių šio 2023 m. spalio 24 d. prašymo trūkumų, kas visiškai akivaizdu atsakovo nebuvo padaryta, o teismas, savo ruožtu, dėl pareiškėjai iš viso nesuprantamos ir realaus ryšio su bylos medžiaga neturinčios argumentacijos net apskritai paneigė tokios aplinkybės egzistavimą, paprasčiausiai teigdamas, kad jokio pakartotinio pareiškėjos prašymo tariamai iš viso nebuvo. Pirmą kartą pareiškėja šiuo klausimu į atsakovą kreipėsi 2023 m. spalio 2 d.

12.2. Pareiškėja ir neginčijo fakto, jog jos gaunamos pajamos per mėnesį yra mažos (613 Eur), kas ir yra bei buvo pagrindas sudaryti mokestinės paskolos sutartį (jei tokios aplinkybės nebūtų buvę, jokia mokestinės paskolos sutartis su ja apskritai net nebūtų sudaryta ir ji net nebūtų prašiusi jos sudaryti ir apskritai/iš viso nebūtų jokio pagrindo svarstyti tokio prašymo, susijusio su mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymu). Tačiau pareiškėjos 2023 m. spalio 24 d. pakartotiniame prašyme buvo paaiškinta, nurodyta ir pagrįsta, kad bet kuriuo atveju pareiškėja turi nekilnojamojo turto, kurio vertė yra didesnė nei visa mokestinės paskolos sutarties suma. Akivaizdu, kad areštuodamas pareiškėjos turtą atsakovas pripažino priešingą aplinkybę, nei teigia teismas, t. y. jog egzistuoja realios galimybės išieškoti mokestinę nepriemoką būtent iš pareiškėjos nekilnojamojo turto.

12.3. Iš Taisyklių 18.5–19 punktų nuostatų akivaizdu, kad pats mokesčių mokėtojas turi teisę pasirinkti tas aplinkybes, kurios pagrindžia mokestinės nepriemokos išdėstymo bei mokestinės paskolos sutarties pakeitimo būtinybę, o mokesčių administratorius privalo tokį pateiktą prašymą nagrinėti būtent jų kontekste. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos 2023 m. spalio 24 d. pakartotiniame prašyme buvo pateikta nuoroda į tai, kad pareiškėja turi nekilnojamojo turto, jo dydis yra artimas mokestinės nepriemokos sumai, todėl atsakovas privalėjo šią aplinkybę įvertinti ir į ją atsižvelgti (pagal nurodytas Taisyklių nuostatas), tačiau tai, niekaip atskirai nemotyvuojant, nebuvo padaryta. Būtinybę priimant su mokestine paskola susijusius sprendimus vertinti mokesčių mokėtojo nekilnojamojo turto vertę ir jo santykį su mokestine nepriemoka nurodo Rekomendacijos. Teismas netinkamai taikė mokesčių teisės normas, aktualias ginčo situacijai, konkrečiai MAĮ 88 straipsnį, Taisyklių 18.5–19 punktus, 21 punktą, Rekomendacijas, kas priimtą sprendimą daro neteisėtu.

12.4. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi, kad jai yra nežinoma ir nesuprantama kaip ir kokiu pagrindu susidarė tariamai mokėtina 7 163,60 Eur, kas jai priskirta bei į ją įskaičiuota. Ši aplinkybė teismo sprendime yra niekaip nepaneigta ir nepagrįsta jokiais realiais bylos dokumentais, atsakovo teiktais įrodymais, nors MAĮ aiškiai reikalauja būtent mokesčių administratoriaus (atsakovo) pagrįsti bei motyvuoti jo apskaičiuojamų mokesčių sumų dydį (MAĮ 67 str.). Atsakovas vadovavosi nepatikrinta, netikslia ir tinkamai nemotyvuota bei papildomai nepatikrinta informacija apie pareiškėjos tariamai laiku nemokėtas įmokas priimdamas Sprendimą, todėl šis Sprendimas niekaip negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatų prasme.

12.5. Teismas visiškai ignoravo faktą, jog objektyvios tikrovės neatitinka ir tiesiog klaidingu/klaidinančiu (dalyje dėl teiginių apie apskaičiuotas palūkanas) laikytinas atsakovo teiginys (Išvadoje), kad tariamai „pradelsti pagal Sutartį mokėjimai sudaro [...] palūkanų 3 043,48 Eur, palūkanų delspinigių 196,95 Eur ir padidintų palūkanų 113,22 Eur“. Teismui buvo pateikta informacija, kad jai skaičiuojamas palūkanas pareiškėja buvo užginčijusi teisme, dėl jų vyko mokestinis ginčas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Ši byla apeliacinės instancijos teisme buvo pabaigta nagrinėti tik 2024 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-445-442/2024. Kadangi pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, vykstant mokestiniam ginčui mokestinės nepriemokos išieškojimas sustabdomas, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad tariamai 2023 m. spalio mėn. pareiškėja buvo nesumokėjusi kokias nors išieškotinas palūkanų/delspinigių sumas, toks argumentavimas (kurį pasirinko teismas) prieštarauja MAĮ 110 straipsnio 1 daliai.

12.6. Tiek teismo sprendimas, tiek ir ginčijamas atsakovo Sprendimas, kiek tai susiję su tariamu pareiškėjos mokestinės paskolos sutarties nevykdymu, įmokų nemokėjimu, yra grindžiamas prielaidomis bei spėjimais, kas yra visiškai neleistina ir sudaro objektyvų jų panaikinimo pagrindą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ ) 86 str., VAĮ 10 str. 5 d. 5 p., 3 str.)). Sprendimas yra nemotyvuotas bei nėra pagrįstas tinkamu bei tikrovę atitinkančiu pareiškėjos materialinės bei finansinės situacijos įvertinimu. Sprendimas, kurį atsisakė panaikinti teismas, yra neteisėtas, nes prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 straipsnio 9 punktui, 10 straipsnio 5 dalies 5 punktui, taip pat Taisyklių 7 punkto reikalavimams. Atitinkamai, negali būti laikomas teisėtu ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris paliko galioti tokį akivaizdžiai neteisėtą atsakovo ginčijamą Sprendimą (ABTĮ 147 str.). Tai suponuoja pagrindą panaikinti atsakovo Sprendimą kaip neteisėtą iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

13. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius nesutikimo su pareiškėjos apeliaciniu skundu argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neįrodė, jog turės pakankamai pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja žinojo, jog pažeidžia mokestinės paskolos sutarties sąlygas, jog nemoka nustatytų įmokų sumos, jai dažnai buvo siunčiami įspėjimai apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Šiuo atveju tai, jog pareiškėja ginčija apskaičiuotas palūkanas, padidintas palūkanas bei palūkanų delspinigius teisme, nereiškia, kad Išvadoje nurodytos rengimo dienos balanse esančios sumos yra neteisingos. Kaip jau minėta, skundo padavimas tik stabdo išieškojimą, bet neanuliuoja ir nepanaikina mokėtinų palūkanų, delspinigių ar kitų sumų. Taigi teismo argumentai, nurodantys, kad pareiškėja nesutinka su VMI apskaičiuotomis palūkanomis ir palūkanų delspinigiais, dėl jų apskaičiavimo nepagrįstumo kreipėsi į teismą, nesudaro pagrindo pripažinti, jog VMI Išvadoje pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, yra teisėti ir pagrįsti. Teismas iš esmės tinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VMI 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-69619 pakeisti sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. spalio 24 d. pakartotinį prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties pakeitimo.

16. Pareiškėja, pateikusi apeliacinį skundą, kurio argumentai išdėstyti šios nutarties 12.1 – 12.6 punktuose, taip pat pareiškė prašymą prie bylos pridėti papildomus teikiamus įrodymus (žr. nutarties 12 p.).

17. Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus, visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai turi būti pateikti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-229-858/2016, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-600-575/2020, 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-50-1047/2024 ir kt.).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su prašomais pridėti prie bylos įrodymais, neįžvelgia teisinio poreikio prašymo tenkinimui, kadangi nenustatyta aplinkybių įtvirtintų ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje. Reikia pažymėti, kad teismas paprastai vertina administracinių sprendimų teisėtumą šių sprendimų priėmimo metu, todėl šiam vertinimui yra reikšmingos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas, buvę ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-22-602/2020, 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1784-968/2023, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2341-415/2023).

20. Mokesčių administratoriaus Sprendimas priimtas, vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Taisyklėmis, Išvada, kuri grindžiama MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų 3 priedo 10 ir 12 punktais.

21. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau (MAĮ redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pažymėtina, kad šių sąlygų buvimą turi pagrįsti pats pareiškėjas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2139/2011; 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-161/2013).

23. Tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-220/2014). Mokesčių mokėtojas, teikiantis mokesčių administratoriui prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo pagal MAĮ 88 straipsnį, prašo taikyti jo atžvilgiu tam tikrą išimtį iš mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo principo, kuriuo remiantis kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1585-602/2020).

24. Sprendimas priimtas remiantis Išvada. Išvadoje analizuota bei atskleista pareiškėjos finansinė situacija, kur nustatyta, kad mokestinės paskolos sutartis jau vieną kartą buvo keista (2023 m. spalio 24 d. pateiktas pakartotinis prašymas, dėl ko ir priimtas Sprendimas), pareiškėjos piniginių lėšų likutis nepakankamas sumokėti mokestinę nepriemoką, mokesčių mokėtoja kartu su sutuoktiniu turi ilgalaikių įsipareigojimų bankui, nuosavybės teise registruotiems nekilnojamojo turto objektams, taikoma hipoteka. Be kita ko, mokesčių mokėtoja nepaneigė aplinkybės, kad, kaip nurodo mokesčių administratorius (žr. nutarties 3.5 p.), pareiškėja pažeidė mokestinės paskolos sutarties sąlygas, pareiškėjai buvo siunčiami įspėjimai apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Taigi, visuma faktinių aplinkybių ir nulėmė atsisakymą kitaip išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą – mokesčio mokėtojas neįvykdė pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius 2023 m. spalio 24 d. prašymo pagrįstumą.

25. VMI Sprendime, vertinant jį kartu su Išvada, buvo nustatytos aplinkybės, būtinos sprendimo priėmimui, nurodyti jo teisiniai pagrindai, nurodyti motyvai, dėl kurių pareiškėjos prašymas negalėjo būti patenkintas. Šiuos motyvus įvertino pirmosios instancijos teismas ir padarė pagrįstą išvadą, kad VMI turėjo faktinį ir teisinį pagrindą netenkinti pareiškėjos prašymo. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad VMI, pirmosios instancijos teismo sprendimai yra nemotyvuoti (žr. nutarties 12.6 p.). VMI bei pirmosios instancijos teismas teisingai vertino pareiškėjos finansinę padėtį pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus ir VMI turimus duomenis ir pagrįstai sprendė, kad nebuvo pagrindo manyti, jog pakartotinai išdėstyta mokestinė nepriemoka bus padengta.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo (sprendžiant pakartotinį mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo klausimą), nepažeidė bendrųjų teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reguliavimo ir taikymo principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus duomenis ir padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2023 m. gruodžio 27 d. yra priimtas VMI sprendimas apskritai nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Pastarasis sprendimas sukelia jau visiškai kitokias teisines pasekmes pareiškėjai. Tokiu sprendimu mokesčių administratorius perėjo į kitą mokestinės nepriemokos išieškojimo etapą, iš esmės paneigdamas, kaip mokestine prasme nepasiteisinusį, prieš tai buvusį bei iš principo paneigdamas galimybę sugrįžti į ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimo etapą (dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo).

28. Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. E. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius