2016-03-29 Nr. AB-6913-3-61-3-04666-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-444-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04666-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra), ir Generalinės prokuratūros neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 12 674,15 Lt, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d.

Pareiškėjas nurodė, jog tarnybą prokuratūroje pradėjo 1999 m. vasario 1 d., nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. dirbo Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroru. Pažymėjo, jog nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. jam buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažintos neteisėtomis.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, ir Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą patenkinti, prašė mokėjimą išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

Atsakovai nurodė, jog Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, todėl perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą pareiginę algą, jos veiksmai buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir interesų. Generalinė prokuratūra taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 301 straipsniu ir prašė teismo ją taikyti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 3 670,69 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Sprendime nurodė, kad priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu ir konstatavo, kad pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis pripažintomis įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjo teisės yra gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) koeficientų nustatymo, t. y. laikant, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro pareiginės algos koeficientas ginčo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. buvo 10,0 ir priteisiant pareiškėjui skirtumą tarp taikant nesumažintą koeficientą apskaičiuotos sumos ir pagal faktiškai taikytą koeficientą išmokėtos sumos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis įstatymo nuostatomis, todėl jis turi teisę į teisminę pažeistų savo teisių gynybą.

Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į priteistiną neišmokėtą prokuroro atlyginimo dalį trejų metų terminu neribojama, todėl atmetė atsakovo prašymą taikyti Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūra nėra pareiškėjo darbdavys, o darbo užmokestį jam mokėjo Generalinė prokuratūra, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punktu, teismas padarė išvadą, kad atsakovu šioje byloje dėl pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros.

III. Atsakovas Generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu ir pažymi, jog pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teismo tvarka.

Atsakovas nurodo, kad tik 2014 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymą Nr. XII-1088 (toliau – ir 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088), kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingų lėšų sumą.

Atsakovas pažymi, jog Konstituciniame Teisme šiuo metu yra nagrinėjamas prašymas dėl ginčui aktualių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui M. B. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės turi būti apgintos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuosiančio įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu, tačiau nusprendęs pareiškėjo teises ginti tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisdamas jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė