2023-02-22 Nr. AB-4267-3-61-3-03443-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-151-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03443-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Kadangi plotas per mažas, todėl ne visada galima įrengti daugiau spintelių, lentynų, taburečių. Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2019 m. kovo 24 d. buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu, kuris nuo kartu kalinčių asmenų atskirtas per žemo aukščio sienele, kuri ne aukštesnė nei 1,5 m ir atskirta tik užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai atskirta tik sienele ir užuolaida, neatitinka higienos normos reikalavimų, pažeidžia asmens privatumą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to jis patyrė didelį diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašė administracijos gerinti privatumo sąlygas, tačiau buvo nurodyta, kad užuolaida yra pakankama apsauga privatumo užtikrinimui. Pareiškėjo teigimu, toks privatumo neužtikrinimas prieštarauja žmoniškumui kalint tokiomis sąlygomis, neatsižvelgiama į pareiškėjo orumo pažeidimą, pažeminimą kitų akivaizdoje. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu. Kadangi dušai netinkamai įrengti, jį galėjo stebėti kiti asmenys ir pareigūnai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, o argumentas, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas paaiškino, kad dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų konstrukcinių ypatybių bei pareigos užtikrinti nuolatinę nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinių mazgų kabinų nebuvo techninių galimybių, o papildomo finansavimo šių problemų išsprendimui rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant gyvenamąsias kameras nebuvo skiriama. Lukiškių TI-K, nebūdamas asignavimų valdytoju ir neturėdamas galimybės laisvai disponuoti valstybės biudžeto asignavimais ar juos perskirstyti tarp ekonominės klasifikacijos straipsnių, buvo visiškai priklausomas nuo įstaigos, centralizuotai skirstančios valstybės biudžeto asignavimus, materialiojo turto paprasto remonto ekonominės klasifikacijos straipsnyje, todėl trūkumai buvo taisomi palaipsniui pagal turimas finansines galimybes. Atsakovas pažymėjo, kad buvo ieškoma visų įmanomų būdų užtikrinti kiek įmanomą didesnį privatumą asmenims, laikomiems gyvenamosiose kamerose (visose gyvenamosiose kamerose nuo bendro kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvaromis, o asmenų didesniam privatumui užtikrinti buvo įrengtos tam tikros užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse). Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Pagal pateiktus atsakovo atstovo duomenis teismas nustatė, kad kamerų apstatymas baldais atitiko teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus, taip pat įvertinęs, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar kitu asmeniu, teismas nenustatė, kad būtų pažeista per visą ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, todėl konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nėra pažeistos.

7. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, juose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekė pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami. Teismas pabrėžė, kad sanitarinis mazgas uždengtas užuolaida, be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių, įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip konkrečiai pasireiškė ir pan.), nenurodė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, žeminantį elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negalėjo nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

8. Teismas nurodė, kad, nors teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas kamerose su dar kitu asmeniu, jam nebuvo pilnai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 145 paras.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas atsiliepime nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie galimą jo privatumo neužtikrinimą naudojantis dušu. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, kad dušo patalpa buvo įrengta taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti ja ir nepatirti nepatogumų dėl privatumo stokos. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl pažeisto jo privatumo naudojantis dušu ginčo laikotarpiu, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu per visą ginčo laikotarpį nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2019 m. kovo 24 d. įvertinus tai, kad jis turėjo teisę dušu naudotis vieną kartą per savaitę, buvo pažeistas viso 24 kartus (6 valandas) (vieną kartą per savaitę suteikiant teisę 15 min. pasinaudoti dušu).

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nenurodė, kad nustatyti pažeidimai įtakojo jo sveikatos būklę. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad dėl padarytų pažeidimų pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 145 paras ir naudojantis dušu 24 kartus (6 val.) pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 400 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį, vertino tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat tai, kad kiti pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę konkretūs sveikatos sutrikimai, kad dėl konkrečių pareiškėjo privatumo pažeidimo faktų jam būtų kilusios didesnės pasekmės. Nors pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją dėl pažeidimų šalinimo, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų, kad būtų kreipęsis su atitinkamo turinio skundais ar prašymais į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas įstaigas, nėra pateikta.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

12. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko tuo metu galiojusių nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų konstrukcinių ypatybių bei pareigos užtikrinti nuolatinę nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinių mazgų kabinų nebuvo techninių galimybių, o papildomo finansavimo šių problemų išsprendimui rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant gyvenamąsias kameras nebuvo skiriama. Ši problema egzistavo tęstinį laiką, buvo ieškoma visų įmanomų būdų užtikrinti kiek įmanomą didesnį privatumą asmenims laikomiems gyvenamosiose kamerose. Atsakovas pažymi, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

13. Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas A. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2019 m. kovo 24 d. Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 145 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, taip pat pareiškėjo privatumas naudojantis dušu per visą ginčo laikotarpį buvo pažeistas viso 24 kartus (6 valandas), priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, dušuose yra pertvaros, be to, pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose, jį nuo likusios kameros dalies atitveriant 1,5 m aukščio sienele, atitinka galiojančių tesės aktų reikalavimus.

20. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 punktas nustatė, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A.v ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

22. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K 145 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

23. Taigi, Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo aspektu nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti. Kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pažeistu jo privatumu naudojantis dušu ginčo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Atsakovas tik apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pažeistu jo privatumu naudojantis dušu, argumentus, todėl jie nevertintini sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo šiuo aspektu.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti dėl byloje nustatytų pažeidimų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir dušu neužtikrinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl aptartų nustatytų pažeidimų.

27. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis