2021-11-10 Nr. AB-23828-3-62-3-01852-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-817-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01852-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN, atsakovo atstovas) Kybartų sektoriaus, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. liepos 27 d. buvo laikomas su dar 3 nuteistaisiais kameroje Nr. 119, kurioje akivaizdžiai trūko ploto; nebuvo įrengta ventiliacija, todėl trūko oro, tvyrojo blogas kvapas, naktį jis negalėjo ramiai miegoti; neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas; langas iš išorės ir iš vidaus buvo dengtas grotomis, nesandarus, dėl to žiemą buvo šalta; ant gultų nebuvo įrengtos kopėtėlės; nuo 2020 m. balandžio 7 d. iki 2020 m. liepos 27 d. neveikė dieninis apšvietimas. Pareiškėjas dėl apšvietimo rašė skundą administracijai, tačiau gedimas nebuvo pašalintas. Dėl prasto apšvietimo pareiškėjui skaudėjo akis, jis negalėjo skaityti. Dėl blogų kalinimo sąlygų jam pakriko nervai, buvo pažemintas orumas.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad kameroje Nr. 119 pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktais numatyta minimali ploto norma. Kamerose įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat patalpos vėdinamos per langus. Duomenų, jog ginčo laikotarpiu neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, atsakovo atstovas neturi. Marijampolės PN langų grotos įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Marijampolės PN nuolat atliekami einamieji remontai, todėl patalpos tvarkingos. Dirbtinis apšvietimas visose patalpose yra ne mažesnis nei 200 lx, o tai atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 21 d. kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, pateikdamas prašymą dėl apšvietimo sutvarkymo kamerų tipo patalpoje Nr. 119, kitą dieną, t. y. 2020 m. balandžio 22 d., šioje kameroje buvo pakeisti trys šviestuvai. Pataisos įstaigos administracija nedelsiant reaguoja į nuteistųjų prašymus bei nusiskundimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi jokio realaus ir objektyvaus pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo K. U. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.) (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkte buvo nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Analogiška ploto norma reglamentuota ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.2 punkte. Iš atsakovo atstovo 2020 m. rugpjūčio 19 d. pažymoje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 119, kurios plotas buvo 15,84 kv. m ir kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 119 teko nuo 3,96 kv. m iki 7,92 kv. m ploto. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Taisyklių 111.2 punkte ir Įsakymo dėl minimalaus ploto 2.2 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kameroje nebuvo įrengta ventiliacija, todėl tvyrojo blogas kvapas, trūko oro, teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkto nuostatas, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad kamerų tipo patalpoje yra įrengta ištraukiamoji ventiliacija, taip pat patalpos vėdinamos per langus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų neatitinkančioje patalpoje.

8. Įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.9 punkto nuostatas, pagal kurias iš lauko ir vidinės pusės ant kameros langų įrengiamos apsauginės grotos, pareiškėjo argumentus dėl ant langų esančių grotų iš lauko ir vidinės pusės teismas atmetė. Įvertinęs Eksploatavimo taisyklių 12 punkto nuostatas, atsakovo atstovo paaiškinimus, kad nuolat atliekami kamerų einamieji darbai, bei tai, kad dėl netvarkingų kameros langų pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN administraciją, pareiškėjo argumentus dėl nesandaraus lango teismas atmetė kaip deklaratyvius ir neįrodytus.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje neveikė pareigūnų iškvietimo sistema, teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 731.2 punktą, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Pagal nuo 2020 m. sausio 22 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 5.2 punktą, kamerose, gyvenamosiose patalpose arba palatose turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Teismo vertinimu, nors atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų, jog kameroje Nr. 119 neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, tačiau nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl neveikiančio pareigūnų iškvietimo mygtuko.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog kameroje Nr. 119 neveikė šviestuvai, todėl jis negalėjo skaityti, skaudėjo akis, teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. balandžio 21 d. raštu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, prašydamas suremontuoti kameros šviestuvus. Iš byloje esančio Marijampolės pataisos namų 2020 m. gegužės 15 d. atsakymo pareiškėjui ir žymos ant 2020 m. balandžio 21 d. pareiškėjo prašymo matyti, kad 2020 m. balandžio 22 d. kameroje Nr. 119 pakeisti naujais trys šviestuvai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. pareiškėjas atliko bausmę Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

11. Įvertinęs tai, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakyme Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, nei jokiame kitame teisės akte nėra numatyta, kokios lovos turi būti kamerose ir kad dviaukštėse lovose turi būti įrengtos kopėtėlės, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl lovose neįrengtų kopėtėlių atmetė.

12. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, nesant įrodymų apie šių pažeidimų pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį. Teismo vertinimu, pareiškėjo laikymo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

III. 13. Pareiškėjas K. U. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimo prašo išnagrinėti jo skundą, pripažinti jo skundą visiškai pagrįstu ir priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad kameros inventorius bei sanitarinis mazgas yra neįskaitomas į laisvą judėjimo plotą, teigia, jog teismas pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, bet nepripažino padarytos neturtinės žalos, nors ši yra atsiradusi dėl netinkamų sąlygų Kybartų pataisos namuose.

15. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir pripažinti, kad jo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis nebuvo pažeista; kitą skundo dalį prašo palikti nepakeistą.

16. Atsakovo atstovas pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą dėl pareigūnų iškvietimo sistemos, apšvietimo, gyvenamųjų patalpų ploto, papildomai nurodo, kad teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą bei pripažindamas, jog pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog pataisos namuose neveikė pareigūnų iškvietimo sistema, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs incidentas, dėl ko pareiškėjui būtų atsiradę kokios nors neigiamos pasekmės. Ta aplinkybė, jog vieną parą kamerų tipo patalpoje galbūt nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, neturėtų būti vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Bylos dalykas – 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui K. U. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kameroje Nr. 119 nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. liepos 27 d. kameroje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jo skundą išnagrinėti iš esmės ir priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti kameros, kurioje tuo metu kalėjo, inventoriaus ir sanitarinio mazgo ploto duomenis ir įvertinti vienam nuteistajam liekantį plotą laisvai judėti.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, prašo šią teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas. Atsiliepime į apeliacinį skundą suformuluotas reikalavimas ir jo pagrindimas, kuriuo prašoma pakeisti pareiškėjui palankią sprendimo dalį, nenagrinėjami, nes atsakovas, nesutikdamas su minėta sprendimo dalimi, turėjo naudotis apeliacijos teise, t. y. per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka turi nagrinėti ir patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo išreikalauti į bylą papildomus įrodymus pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas prašymą išreikalauti papildomus duomenis, nenurodo, dėl kokių priežasčių tokio pobūdžio prašymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Be to, pagal bylos duomenis, nėra ginčo, kad kameroje buvo inventorius, sanitarinis mazgas. Dėl to pareiškėjo prašymas išreikalauti papildomus įrodymus netenkinamas.

24. Akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

25. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad teismas, konstatavęs pareiškėjo teisių pažeidimus, nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, taip pat nurodo, jog neteisingai buvo nustatyta, kad į pareiškėjui tenkantį minimalų plotą neturi būti įskaičiuoti inventorius ir sanitarinis mazgas.

26. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Taisyklių 111.2 punktą ir Įsakymą dėl minimalaus ploto 2.2 punktą pareiškėjui turėjo būti užtikrintas 3,6 kv. m minimalus plotas kamerų tipo patalpoje.

27. Iš bylos įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas bausmę atliko 119 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 15,84 kv. m ir kurioje ginčo laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, o tai reiškia, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 119 kameroje teko nuo 3,96 kv. m iki 7,92 kv. m ploto. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista, yra teisinga.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, jog neturėjo būti įskaičiuotas plotas, kurį užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

29. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

30. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui iš esmės buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

31. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pinigais pagrįstumą, pažymi, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

32. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

33. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

34. Pažymėtina, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018).

35. Ginčo atveju, įvertinus nustatyto pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. kameroje Nr. 119 neveikė šviestuvai, nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. liepos 27 d. kameroje Nr. 119 neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas), nesant pagrindo manyti, jog dėl nustatytų pažeidimų objektyviai galėtų atsirasti pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, nepriteisiant jam prašomos neturtinės žalos pinigais, yra teisinga ir pakankama satisfakcija, yra pagrįstas.

36. Akcentuotina, kad pareiškėjas byloje nėra nurodęs ir pateikęs jokių įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad būtent dėl netinkamo apšvietimo kameroje Nr. 119 labai trumpą laiką jam skaudėjo akis, sutriko sveikata. Taip pat pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kai jam dėl to, kad neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, buvo kilę problemų. Pažymėtina, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o turi būti grindžiamas įrodymais (ABTĮ 56 str.).

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė