2018-10-17 Nr. AB-18665-3-62-3-00498-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2467-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00498-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. N. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Kybartų PN nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. buvo laikomas drausmės grupės kameroje Nr. 126 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kameros plotas buvo labai mažas, jį dar labiau mažino kameroje įrengtas sanitarinis mazgas ir baldai. Dėl ploto trūkumo pareiškėjas negalėjo judėti, rašyti laiškų, sutriko socialiniai ryšiai, buvo žalojama jo sveikata. Būnant drausmės grupėje, pareiškėjas taip pat negalėjo naudotis plytele maistui gaminti, žiūrėti televizoriaus, vaikščioti į koplyčią, nors kiti nuteistieji tuo galėjo naudotis, dėl šių priežasčių jis patyrė stresą, išgyvenimus, psichinius ir moralinius sutrikimus. Būnant minėtoje kameroje, neveikdavo radijas, vėliau radijas dvi savaites veikė, o vieną mėnesį buvo taisomas. Į pasivaikščiojimo kiemelius, kurie buvo aklinai užtvirtinti skarda, į juos nepateko nei saulė, nei oras, pareiškėjas buvo vedamas du kartus per dieną, bet ne ilgiau kaip 2 val.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kybartų PN direktoriaus įsakymu atlikti drausminę nuobaudą šešiems mėnesiams buvo perkeltas į 6-ą nuteistųjų būrį. Bendras gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis pareiškėjui atliekant bausmę Kybartų PN drausmės grupės sąlygomis, nebuvo per mažas, nes pareiškėjui mažiausiai teko 3,67 kv. m. Kybartų PN drausmės grupės patalpos yra įrengtos pagal teisės aktuose numatytus drausmės grupės įrengimo reikalavimus. Jose yra bendras šaldytuvas, televizorius ir elektrinė viryklė maistui gaminti. Pareiškėjas pageidavo dienos metu nuo signalo „keltis“ iki signalo „miegoti“ jį laikyti užrakintą kameroje, t. y. pareiškėjas savo noru apribojo sau galimybę naudotis bendru šaldytuvu, televizoriumi bei elektrine virykle. Kybartų PN drausmės grupėje yra įrengta radijo transliacijos sistema, kuri veikia kiekvienoje drausmės grupės kameroje. Nuo 2015 metų pabaigos radijo transliacijos aparatas ne kartą buvo remontuotas, išvežant jį į radijo aparatų taisyklą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog radijo aparatus gadina patys nuteistieji. Atsakovo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka nustatytus reikalavimus.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo G. N. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 9 d. Kybartų PN direktoriaus įsakymu Nr. 1/16-206 atlikti drausminę nuobaudą 6 mėn. buvo perkeltas į 6-ą nuteistųjų būrį (drausmės grupę). Nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. sausio 19 d., nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. buvo paskirtas į 6 būrio kamerą Nr. 126, kurios plotas 11,22 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,74 kv. m gyvenamojo ploto (tam tikrais laikotarpiais minėtoje kameroje apgyvendinus 2 nuteistuosius, todėl gyvenamojo ploto teko 5,61 kv. m). Pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. buvo paskirtas į 6 būrio kamerą Nr. 105, kurios plotas 11,01 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,67 kv. m gyvenamojo ploto (tam tikru laikotarpiu minėtoje kameroje apgyvendinus 2 nuteistuosius, gyvenamojo ploto teko 5,50 kv. m). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas konstatavo, jog pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma.

7. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su negalėjimu naudotis maisto gamybos plytele, televizoriaus žiūrėjimo, vaikščiojimo į koplyčią, teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog Kybartų PN direktorius 2015 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 1/16-206 pareiškėjas drausminę nuobaudą atlikti 6 mėn. buvo perkeltas į 6-ą nuteistųjų būrį (drausmės grupę) (b. l. 75). Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 11 prašymu Nr. 5-30/2308 kreipėsi į Kybartų PN direktorių, prašydamas atliekant drausminę nuobaudą drausmės grupėje laikyti jį užrakintą kameroje dienos metu nuo signalo „keltis“ iki signalo „miegoti“ (b. l. 32). Atsakovas paaiškino, kad Kybartų PN yra viena drausmės grupės patalpa, todėl ne visi drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji pageidauja gyventi drausmės grupės patalpose kartu su kitais nuteistaisiais ir prašo, kad jų kameros durys būtų rakinamos ne tik nakties, bet ir dienos metu. Pareiškėjo laikymo visą parą rakinamoje kameroje pagrindas buvo jo paties 2015 m. lapkričio 11 d. prašymas (b. l. 23). Teismo nuomone, Kybartų PN savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo teisių, o tik siekė užtikrinti drausmės grupės kameroje laikomo nuteistojo interesus bei esant jo pageidavimui, kamerų duris rakino ne tik nakties, bet ir dienos metu. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau –ir BVK) ir kiti teisės aktai nenumato galimybės drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems gyvenamosiose patalpose naudotis atskirais šaldytuvais, televizoriais bei elektrinėmis viryklėmis. Teismo nuomone, pareiškėjas ne dėl Kybartų PN pareigūnų kaltės, o savo noru (t. y. prašymu laikyti jį užrakintą kameroje) apribojo savo teises naudotis bendru televizoriumi, virykle, eiti į koplyčią.

8. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip 1 val. per dieną kartu su kameroje esančiais asmenimis. Tačiau asmeniui turinčio tekti ploto normos pasivaikščiojimų kiemelyje teisės aktai nereglamentuoja, todėl, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentus dėl per mažo ploto pasivaikščiojimų kiemelyje, teismas atmetė.

9. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl radijo, teismas sprendė, jog, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas į Kybartų PN administraciją kreipėsi su prašymais dėl neveikiančio radijo aparato (b. l. 33, 35, 45, 49, 51, 62). Kybartų PN administracija, atsakymuose į pareiškėjo skundus nurodė, jog radijo transliacijos aparatas yra remontuojamas (b. l. 34, 36, 46, 50, 52) ir kad radijo transliacijos aparatas yra suremontuotas (b. l. 63). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. vasario 1 d. skundą, 2016 m. kovo 3 d. sprendime Nr. 2S-1190 nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo teiginius dėl drausmės grupėje nuolat neveikiančio radijo nustatė, jog Kybartų PN drausmės grupėje yra įrengta radijo transliacijos sistema, kuri veikia kiekvienoje drausmės grupės kameroje. Nuo 2015 m. gruodžio mėn. radijo transliacijos aparatas buvo remontuotas tris kartus (2015 m. gruodžio 4 d., 2016 m. sausio 2 d., 2016 m. sausio 5 d.) išvežant juos į radijo aparatų taisyklą. Kalėjimų departamento teigimu, radijo aparatus gadina patys nuteistieji, tačiau Kybartų PN administracija, siekdama užtikrinti nepertraukiamą radijo transliaciją drausmės grupėje, kai remontuojamas radijo aparatas, naudoja atsarginį radijo aparatą (b. l. 71). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl radijo pripažino nepagrįstais.

10. Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu patvirtino, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Kybartų PN Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl sunkumo jausmo po valgio, bendro silpnumo, kartumo burnoje ir pan. (b. l. 78–83, 87–90), teismo nuomone, byloje nebuvo įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

11. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas G. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, BVK, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio ir kitų teisės aktų nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė nešališkumo principą ir neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovo manymu, teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai vertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes. Atsakovas nesiekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuos susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Kybartų PN neatliko jokių teisei prieštaringų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Be to, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos kilimo fakto.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. jis buvo kalinamas Kybartų PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo.

17. Pareiškėjas pirmosios instancijos pateiktame skunde prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir teigia, kad teismas pažeidė nešališkumo principą ir neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Iš Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Kybartų PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

23. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaravimo teisės aktams, pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.11 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 111.2. punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 126, kurios plotas 11,22 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,74 kv. m, taip pat Nr. 105, kurios plotas 11,01 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m. Taigi, įvertinusi kamerų tipo patalpų (kamerų), kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų miegamų vietų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Be to, pažymėtina, kad teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl kitų jo nurodytų aplinkybių, t. y. dėl durų rakinimo drausmės grupės kameroje, pasivaikščiojimo kiemelių, neveikusio radijo. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pagrįstai pareiškėjo G. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Pareiškėjas bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą. Aplinkybės, kad teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjos, nagrinėjusios šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

25. Pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neobjektyviai išnagrinėjo bylą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmiau aptartų pareiškėjo kalinimo sąlygų.

26. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis pareiškėjas kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, tačiau tai nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė