bcadfa2c-0c4f-484d-86c6-4dead0a811f4 · Lietuvos apeliacinis teismas

 Baudžiamoji byla Nr. 1A-369/2013 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2. Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00258-2012-3       LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. balandžio 26 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas), teisėjų Laimos Garnelienės ir Elenos Vainienės, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei, gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui, nuteistajam I.

G., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo I. G. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus ir nuteistas laisvės atėmimu penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.  Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu I.

G. pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ ir nustatytos tokios Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: I. G. 2012 m. birželio 15 d., apie 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), RokiÅ¡kyje, iÅ¡ pykčio, kilusio dėl tarpusavio nesutarimų su motina, sudavė jai ne mažiau kaip dvideÅ¡imt smÅ«gių kumščiais, lazda ir kojomis į galvÄ ir kitas kÅ«no vietas, tokiu bÅ«du padarydamas muÅ¡tines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje su kaukolės skliauto lūžiu, nusitęsiančiu į pamatÄ , kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju bei minkÅ¡taisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, galvos smegenų sumuÅ¡imÄ , abipusį apatinio žandikaulio lūžį, kairės pusės 3, 4, 5, 8 Å¡onkaulių lūžius, krÅ«tinkaulio lūžį, muÅ¡tines žaizdas veide, odos nubrozdinimus veide, krÅ«tinėje, pilve, kairėje alkÅ«nėje, kairiame dilbyje, kairiame sėdmenyje, deÅ¡iniame kelyje, abiejose blauzdose, poodines kraujosruvas pilve, kairėje alkÅ«nėje, abiejuose dilbiuose, kairiame žaste, kairėje plaÅ¡takoje, abiejose Å¡launyse, abiejuose keliuose, dėl ko nuo muÅ¡tinių galvos sužalojimų, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, koma, nukentėjusioji mirė, t. y. tyčia, padarydamas daugybinius kÅ«no sužalojimus ir taip sukeldamas dideles fizines kančias, itin žiauriai nužudė savo motinÄ R.

G.. Nuteistasis I. G. savo apeliaciniame skunde neneigia savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau tvirtina, kad nuosprendį priėmęs teismas neiÅ¡siaiÅ¡kino visų svarbių aplinkybių ir byloje atliko neiÅ¡samų įrodymų tyrimÄ . Anot apelianto, apygardos teismas neapklausė visų svarbių liudytojų, o bÅ«tent – V. J., T. B., R. J., R. K. ir Z. I.. LiudytojÄ R. J. teisiamajame posėdyje buvo bÅ«tina apklausti todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu ji davė melagingus parodymus apie tai, jog jai su policijos pareigÅ«nais atvykus į įvykio vietÄ , I.

G. girtas miegojo. Apelianto nuomone, teismo posėdyje bÅ«tina apklausti į įvykio vietÄ atvykusius policijos pareigÅ«nus, kurie galėtų patvirtinti, kad I. G. pats atidarė jiems duris ir apsvaigęs nuo alkoholio lovoje negulėjo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių patikrinti nuteistojo parodymų apie tai, kad žuvusioji R. G. jam grasino peiliu, buvo įrėmusi peilį į krÅ«tinę. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, jog dėl padarytos nusikalstamos veikos jis labai gailisi ir praÅ¡o suÅ¡velninti paskirtÄ jÄ laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat praÅ¡o paskirti dalį bausmės atlikti kalėjimo sÄ lygomis. Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Nuteistojo I. G. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistasis I. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas kankindamas ar itin žiauriai nužudė savo artimÄ jį giminaitį ar Å¡eimos narį.

Å is nusikaltimas gali bÅ«ti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryÅ¡ys. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡samiai iÅ¡tyręs bei įvertinęs Å¡ioje byloje surinktus įrodymus – paties apelianto, nukentėjusiosios J. L., liudytojų M. R., E. J., A. C. parodymus, teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje, įvykio vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuotus duomenis bei kitus raÅ¡ytinius bylos įrodymus, kurie Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nustatė, kad I.

G. 2012 m. birželio 15 d., apie 17 val., bute, kuriame gyveno kartu su savo motina R. G., konflikto metu sudavė jai ne mažiau kaip dvideÅ¡imt smÅ«gių kumščiais, lazda ir kojomis į galvÄ bei kitas kÅ«no vietas, tokiu bÅ«du padarydamas muÅ¡tines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje su kaukolės skliauto lūžiu, nusitęsiančiu į pamatÄ , kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju bei minkÅ¡taisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, taip pat abipusį apatinio žandikaulio lūžį, kairės pusės Å¡onkaulių, krÅ«tinkaulio lūžius, muÅ¡tines žaizdas bei nubrozdinimus veide, krÅ«tinėje, pilve, kairėje alkÅ«nėje, kairiame dilbyje, kairiame sėdmenyje, deÅ¡iniame kelyje, abiejuose blauzdose, poodines kraujosruvas pilve, kairėje alkÅ«nėje, abiejuose dilbiuose, kairiame žaste, kairėje plaÅ¡takoje, abiejose Å¡launyse, abiejuose keliuose;

R. G. mirė dėl muÅ¡tinių galvos sužalojimų, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju bei koma. Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino Å¡ias objektyviais bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai jo nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus.  BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir iÅ¡dėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai.

Tokia įrodymų analizė skundžiamame nuosprendyje išsamiai atlikta, nuteistojo I. G. kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan.

Ä®rodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas iÅ¡vadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimas buvo atliktas tokia apimtimi, kuri sudarė pakankamas prielaidas iÅ¡tirti visus svarbiÄ Ä¯rodomÄ jÄ reikÅ¡mę turinčius duomenis, juos įvertinti pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nustatyti pirmiau nurodytas R.

G. nužudymo aplinkybes. Todėl nuteistojo I. G. apeliacinio skundo argumentai dėl neiÅ¡samaus apygardos teismo atlikto įrodymų tyrimo, yra nepagrįsti. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad ta aplinkybė, ar jis policijos pareigÅ«nams atvykus į butÄ miegojo ar ne, Å¡iuo atveju nėra esminė ir negali įtakoti jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus. Pažymėtina, kad liudytoja R. J. teisiamajame posėdyje apklausta nebuvo, todėl jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apygardos teismo nuosprendis nėra grindžiamas.

Iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kokias bylai teisingai išnagrinėti svarbias aplinkybes, kurios negali būti nustatytos pasitelkiant kitus įrodymų šaltinius, galėtų patvirtinti teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai T. B., R. K., Z. I.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai.

Nuosprendį priėmęs teismas motyvuotai atmetė ir I. G. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusioji R. G. buvo įrėmusi peilį apeliantui į krÅ«tinę. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo iÅ¡vadomis, kad, visų pirma, paties nuteistojo parodymai dėl Å¡ios aplinkybės viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklÅ«s ir vienodi, antra vertus, net ir pripažinus, kad R. G. prieÅ¡ jos sužalojimÄ turėjo rankoje peilį, Å¡i aplinkybė nėra reikÅ¡minga kvalifikuojant I.

G. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktÄ , kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, to netvirtina ir pats apeliantas, kad jam buvo kilusi bÅ«tinosios ginties situacija. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

Å io straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiÅ¡kiai per griežta arba aiÅ¡kiai per Å¡velni bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. G. bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikų pobÅ«dį, pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius. I. G. padarė vienÄ , tyčinį labai sunkų nusikaltimÄ , sukėlusį neatitaisomas pasekmes; jis savo motinÄ nužudė itin žiauriai, suduodamas daug smÅ«gių rankomis, kojomis ir pagaliu į įvairias kÅ«no vietas.

Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino ir apelianto asmenybę – iki Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo jis jau buvo du kartus teistas, teistumai iÅ¡nykę, baustas administracine tvarka, darbovietės iÅ¡duotoje pažymoje charakterizuojamas teigiamai, nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo potrauminis stresas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamÄ veikÄ jis padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo neteisėtiems veiksmams.

Byloje nustatyta viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad I. G. prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. Apygardos teismas, įvertinęs bausmės individualizavimui reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ , tarp jų ir nuteistojo apeliaciniame skunde minimas aplinkybes, pagrįstai I. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimÄ Å¡io BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantui paskirtoji bausmė nėra per griežta, todėl jos Å¡velninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietÄ parenka teismas, nustatydamas pataisos įstaigos rūšį. Baudžiamasis įstatymas nenustato formalių kriterijų, į kuriuos teismas privalėtų atsižvelgti parinkdamas pataisos įstaigos rūšį.

Tai spręsdamas, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir pavojingumÄ . Å iame kontekste pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarkÄ ir sÄ lygas nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Antai pagal Å¡io kodekso 93 straipsnio 1 dalį, kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (iÅ¡skyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat iÅ¡ pataisos namų perkelti nuteistieji ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Kaip jau minėta, apeliantas nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymÄ . Taigi jis formaliai patenka į asmenų, kurie laisvės atėmimo bausmę gali atlikti ir kalėjime, sÄ raÅ¡Ä . Kita vertus, kaip jau minėta, bausmės atlikimo vietos nustatymas yra iÅ¡imtinė baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į apelianto įvykdytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, jo asmenybę, sprendė, kad I.

G. bausmę turi atlikti pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tokį pirmosios instancijos teismo sprendimÄ pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jis turi galimybę bausmės vykdymo proceso metu kreiptis į įkalinimo įstaigos administracijÄ ir, esant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytoms sÄ lygoms, praÅ¡yti pakeisti bausmės atlikimo vietÄ . Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Nuteistojo I. G. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                                 Albinas Bielskis Teisėjai                                                                                                        Laima Garnelienė                                                                                                                     Elena Vainienė