2013-07-11 Nr. AB-3508-3-61-3-01877-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -1073/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01877-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-11, 32-42) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - ir NŽT) direktoriaus 2012 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-44; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus (toliau – NŽT Šiaulių skyrius arba atsakovas) 2012 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 31SD-(14.31.45.)-543; 3) įpareigoti NŽT Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2010 m. spalio 25 d. jo prašymą įgyti žemės iš Laisvos valstybinės žemės fondo; 4) įpareigoti NŽT Šiaulių skyrių bei NŽT išsamiai ir kompleksiškai išanalizuoti pareiškėjo situaciją ir įpareigoti detaliai išaiškinti jam, kokių papildomų ar lygiagrečių veiksmų jis turėtų imtis, siekiant įforminti nuosavybės teise 8,28 ha ploto žemės sklypą, Laisvos valstybinės žemės fonde pažymėtą LF14( toliau – ir Sklypas LF14), esantį Kurtuvėnų k., Šiaulių r. sav., besiribojantį su šiame kaime esančiu ir jam priklausančiu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Šiaulių rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, remdamasis savo 1990 m. gegužės 31d. sprendimu Nr. 7, 1990 m. birželio 7 d. sudarytu Valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 33 (toliau – ir Aktas) suteikė jam nuosavybės teise 21,47 ha žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti. Aktas įregistruotas Šiaulių rajono vykdomojo komiteto Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų registravimo knygoje (registracijos Nr. 248). Pabrėžė, kad Centrinės žemės skirstymo komisijos sprendimas yra galutinis, pakeičiamas ar panaikinamas tik teismo tvarka.

Teismo tvarka šis komisijos sprendimas yra nenuginčytas, todėl yra galiojantis. Suteiktą sklypą nuomos pagrindu valdo nepertraukiamai nuo pat nepriklausomybės atkūrimo ir minėtoje žemėje ūkininkauja nuo 1990 m. Pažymėjo, kad skundo teikimo dienai, jam nuosavybės teisė VĮ „Registrų centre“ duomenimis yra įregistruota tik į 7,16 ha ūkininko ūkiui skirtos žemės. Nurodo, kad 2010 m. spalio 25 d. įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į NŽT Šiaulių skyrių siekdamas, kad iš siūlomų laisvos žemės fondo sklypų pasirinktame Sklype LF14, besiribojančiame su šiame kaime pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtų suprojektuoti du sklypai, kurių numeriai atitinkamai 384 ir 385.

Kitaip tariant, jis išreiškė valią įforminti nuosavybės teisės faktą į likusią valstiečio ūkiui skirto sklypo dalį, o ne pateikė reikalavimą įsigyti konkretų žemės sklypą. 2012 m. kovo 30 d. NŽT Šiaulių skyrius raštu pranešė, kad sklypas pareiškėjui nesuprojektuotas, ir A. Š. pavardė išbraukta iš patvirtintų pretendentų gauti žemę sąrašų. 2012 m. birželio 21 d. NŽT sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Mano, kad NŽT specialistai į situaciją žiūrėjo formaliai, turėjo situaciją vertinti kompleksiškai, aiškindami ir taikydami nuosavybės teisės įgijimo, įgyvendinimo bei apsaugos nuostatas.

NŽT, matydama, kad pareiškėjas atitinka praktiškai visus reikalavimus, turėjo išaiškinti jam galimybę už konkretų sklypą sumokėti pinigus ar valstybės vienkartines išmokas. Pažymėjo, kad jo pirmenybės teisė įgyti Sklypą LF14 tebėra nepaneigta ir yra visos teisinės prielaidos jam įforminti nuosavybės teise į šį žemės sklypą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ nuostatomis, kurio 2.2. punkte aiškiai nurodyta, kokiais atvejais žemės sklypai negali būti perleidžiami.

Pasak pareiškėjo, jo situacijai netaikytinas nė vienas ribojimas, numatytas 2.2.1.-2.2.5. punktuose, todėl akivaizdu, kad teisės aktai nenumato draudimo išpirkti konkretų žemės sklypą. NŽT Šiaulių skyrius, veikdamas per savo darbuotojus, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, t. y. netinkamai įformino administracinius aktus, nepateikė pareiškėjui reikalingų priedų, neišaiškino raštų apskundimo galimybių bei alternatyvių priemonių pažeistoms teisėms ginti, vien formaliai nurodydamas, kad sklypai suprojektuoti ne pagal teisės aktų reikalavimus.

Tačiau pareiškėjo nuomone, suprojektavus sklypus nuomai, jų papildomai projektuoti nereikia. Netinkamas Šiaulių skyriaus darbuotojų veikimas konstatuotas ir skundžiamame NŽT sprendime.

Atsakovas NŽT Šiaulių skyrius atsiliepime (b. l. 56-58) prašė pareiškėjo skundą atmesti, o atsiliepimą laikyti bendru NŽT ir NŽT Šiaulių skyriaus atsiliepimu.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas už suteiktą žemę valstiečio ūkiui steigti, kurią pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo leista pirkti, nėra sumokėjęs pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui suteikta žemė valstiečio ūkiui steigti nėra pažymėta Žemėtvarkos projekto valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planuose ir yra priskirta laisvos žemės fondo žemės sklypui LF14. Rėmėsi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 6 dalimi bei Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalimi, pagal kurias pareiškėjo pageidaujami pirkti žemės sklypai Nr. 384 - 2,00 ha ir Nr. 385 - 0,55 ha, esantys Kurtuvėnų regioniniame parke nėra laikytini įsiterpusiais į žemės ūkio naudmenas ir esančiais tarp privačių žemės sklypų, nes ribojasi su laisvos žemės fondo žeme, kuri sudaro 8,28 ha masyvą. Pasirinkti žemės sklypai Nr. 384 - 2,00 ha ir Nr. 385 - 0,55 ha ribojasi su bendro naudojimo keliu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 buvo pagrįstai išbrauktas iš asmenų sąrašo, pageidaujančių gauti žemę neatlygintinai nuosavybės teise, ją pirkti, nuomoti, naudotis patikėjimo teise.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 137-141) pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad į Asmenų, pageidaujančių gauti žemę neatlygintinai nuosavybėn, ją pirkti, nuomoti, naudoti patikėjimo teise valstybinę žemę Kurtuvėnų kadastro vietovėje, sąrašą pareiškėjas 2010 m. spalio 25 d. prašymo (b. l. 60) pagrindu buvo įtrauktas NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-1790 (b. l. 65, 66-67). Iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl pareiškėjo išbraukimo iš Asmenų, pageidaujančių gauti žemę neatlygintinai nuosavybėn, pirkti, nuomoti, naudoti patikėjimo teise valstybinę žemę Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovėje, sąrašo. Toks sprendimas įtvirtintas Šiaulių skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2)-626 (b. l. 83-84, 85-86, 87). Skundžiamu 2012 m. kovo 30 d. aktu Nr. 31SD-(14.31.45)-543 (b. l. 22) pareiškėjas buvo informuotas apie NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo NŽT 2012 m. kovo 21 d. priimtą įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626, tame tarpe ir apie sprendimą išbraukti jį iš Pretendentų sąrašo. Be to, skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė pateikti naują prašymą tuo atveju, jeigu pareiškėjas pageidauja pirkti valstybinės žemės.

Pažymėjo, kad pareiškėjas NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 teismui neskundžia. Tačiau panaikinti šio įsakymo dalį, kuria jis buvo išbrauktas iš pretendentų sąrašo, pareiškėjas prašė NŽT. Todėl NŽT savo 2012 m. birželio 18 d. sprendime Nr. 1T-(7.5)-44 (b. l. 43-48) pagrįstai pateikė ne tik NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 30 d. rašto Nr. 31SD-(14.31.45)-543 bet ir NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 21 d. priimto įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 teisinį vertinimą.

Teismas nurodė, kad NŽT sprendimą priėmė nustačiusi faktines aplinkybes, kad 2010 m. spalio 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti 6 ha valstybinės žemės sklypą ir NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2)-1790 pareiškėjas buvo įrašytas į sąrašą, kaip pretendentas, kuriam žemės sklypai bus projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą 13 eiliškumo grupę. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 23 d. greta nuosavybės teise valdomo žemės sklypo Sklype LF14 pasirinko žemės ūkio paskirties sklypus Nr. 384 (2 ha) ir Nr. 385 (0,55 ha). NŽT 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 31SD-(14.31.45.)-3705 informavo pareiškėją, kad Žemėtvarkos projekto viešo svarstymo metu nutarta netvirtinti pareiškėjo pasirinktų žemės sklypų Nr. 384 ir Nr. 385 ir netenkinti jo prašymo pirkti šiuos pasirinktus sklypus, kadangi šie žemės sklypai yra Kurtuvėnų regioniniame parke ir nėra laikytini įsiterpusiais į žemės ūkio naudmenas ir esančiais tarp privačių žemės sklypų (b. l. 20, 21, 75-76, 80-81, 90). Pabrėžė, jog ir 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 31SD-(14.31.45.)-3705 pareiškėjas nėra apskundęs Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas NŽT prašė panaikinti dokumentą arba tokio dokumento dalį, kuriuo nuspręsta jį išbraukti iš pretendentų sąrašo, tačiau neginčija tuo pačiu 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 patvirtinto Kurtuvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ir jame asmenims suformuotų žemės sklypų ribų ir jų plotų. Nurodė, kad NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 įtvirtintas atsakovo sprendimas įtraukti pareiškėją į sąrašą asmenų, kurie išbraukiami iš patvirtintų pretendentų gauti žemę sąrašų pagal rengtą žemėtvarkos projektą, paremtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Žemės reformos įstatymo, Žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Teismas vadovavosi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją yra sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos bei Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintų Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikų 20.5 ir 20.5.2. punktais, kurie numato, kad kadastro vietovės žemėtvarkos projektą rengiantis autorius, valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planų kopijose pažymi žemės sklypus, suteiktus ir naudojamus valstiečio ūkiui, kuriuos jų naudotojams pagal galiojusius teisės aktus buvo leista pirkti ir už juos sumokėta pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis. Pažymėjo, jog byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs už pageidaujamą įsigyti žemės sklypą.

Padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčijamas NŽT 2012 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-44 yra tinkamai pagrįstas tiek faktiniais duomenimis, tiek ir teisės normomis ir visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.

Teismas sutiko su NŽT išvada, išdėstyta 2012 m. birželio 18 d. sprendime Nr. 1T-(7.5)-44, kad NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 30 d. rašto Nr. 31SD-(124.31.45)-543 turinys neatitinka informacijos išsamumo ir tikslumo principų, numatytų Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme. Tačiau vertindamas skundžiamo 2012 m. kovo 30 d. rašto Nr. 31SD-(124.31.45)-543 teisėtumą kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teismas padarė išvadą, kad šie rašto turinio trūkumai neturėjo įtakos sprendimo teisėtumui iš esmės. Todėl sprendė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti minėtą sprendimą nėra pagrindo.

Pabrėžė, kad byloje yra nagrinėjamas klausimas dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo pagal pareiškėjo 2010 m. spalio 25 d. prašymą teisėtumo ir pagrįstumo, todėl byloje nėra vertinami ir sprendime nepasisakoma dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 1991 m. gruodžio 16 d. prašymo (b. l. 15-16) ir 1992 m. kovo 26 d. pareiškimo (b. l. 14) nagrinėjimu ir (ar) viešojo administravimo subjekto neveikimu.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti NŽT Šiaulių skyrių bei NŽT išsamiai ir kompleksiškai išanalizuoti jo (pareiškėjo) situaciją ir įpareigoti detaliai išaiškinti jam, kokių papildomų veiksmų jis turėtų imtis, siekiant įforminti nuosavybės teise 8,28 ha ploto žemės sklypą, nurodė, kad nesant NŽT Šiaulių skyriaus ir NŽT atsisakymo teikti pareiškėjui informaciją ar atsisakymo spręsti pareiškėjui aktualius klausimus, abstraktus pareiškėjo reikalavimas įpareigoti institucijas tai daryti netenkintinas.

III. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147-155), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundą dėl to, kad skundu nebuvo skundžiamas Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 21 d. įsakymas. Pažymi, kad tiek per pirmąjį posėdį, tiek paskyrus antrąjį posėdį, teismas visą dėmesį skyrė 1991 m. gruodžio 16 d. prašymo ir 1992 m. kovo 26 d. pareiškimo nagrinėjimui, o apie tai, kad Šiaulių skyriaus vedėjo priimtas 2012 m. kovo 21 d. įsakymas yra reikšmingas ir jį reikėtų skųsti, apeliantui užsiminta nebuvo ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. liepos 17 d. nutartimi jį įpareigojus pašalinti trūkumus. Mano, kad teismas privalėjo išaiškinti šio akto sukeliamas teisines pasekmes ir pasiūlyti šį įsakymą prašyti panaikinti.

2. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir tinkamai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Nesutinka su sprendime išdėstyta pozicija, jog byloje nėra vertinami ir sprendime nepasisakoma dėl pareiškėjo argumentų dėl 1991 m. gruodžio 16 d. prašymo ir 1992 m. kovo 26 d. pareiškimo nagrinėjimo ir (ar) viešojo administravimo subjekto neveikimo, nurodant, kad nesant NŽT Šiaulių skyriaus ir NŽT atsisakymo teikti pareiškėjui informaciją ar atsisakymo spręsti pareiškėjui aktualius klausimus, abstraktus pareiškėjo reikalavimas įpareigoti institucijas tai daryti netenkintinas. Pažymi, kad apeliantas 2010 m. spalio 25 d. įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į Šiaulių skyrių, siekdamas, kad Sklype LF14 būtų suprojektuoti du sklypai, tačiau, klaidingai interpretuodamas aplinkybes buvo įsitikinęs, kad pagaliau yra nagrinėjami jo 1991 m. gruodžio 16 d. ir 1992 m. kovo 26 d. pateikti prašymai išsipirkti jam valstiečio ūkiui skirtą žemę, kurios dalis ir yra Sklypas LF14. Tokiu būdu apeliantas išreiškė valią įforminti likusią (jam dar nepriklausančią) valstiečio ūkiui skirto sklypo dalį nuosavybės teise, nes būtent apeliantui 1990 m. gegužės 31 d. sprendimu valstiečio ūkiui skirto sklypo dalis šiuo metu laisvos valstybinės žemės fonde pažymėta LF14, o pats Aktas, kuriuo Sklypas LF14 apeliantui suteiktas nuosavybės teise, nėra nuginčytas.

3. Teismo motyvas, jog 2012 m. kovo 30 d. raštu Šiaulių skyrius informavo apeliantą, jog jis yra išbrauktas iš pretendentų gauti žemę sąrašų, o tokio veiksmo priežastis - žemės sklypo (sklypų) apeliantui nesuprojektavimas 2011 m. rengtame projekte negali būti pripažįstamas tinkamu, kadangi dar prieš priimant minėtą raštą buvo pažeistos esminės, turinčios įtakos visai proceso eigai teisės aktų normos, o valstybės institucijų netinkamas pareigų vykdymas negalėjo tapti pagrindu teismui atmesti pareiškėjo skundą. Apeliantas šio 2011 m. lapkričio 11 d. Šiaulių skyriaus rašto neskundė, kadangi visą laiką iki pat 2012 m. kovo 30 d. atsakovo darbuotojai teigė (tiek telefonu, tiek apeliantui tiesiogiai bendraujant atsakovo darbo vietoje), jog žemės sklypai, jei ne šiuo metu bus parduoti jam, tai surengiant aukcioną ar kokiu kitu būdu.

4. Atsakovas NŽT Šiaulių skyrius, iš pat pradžių leidęs pasirinkti iš laisvos valstybinės žemės sklypą, kuris yra regioniniame parke, o paskui atsisakęs parduoti apeliantui išsirinktus žemės sklypus, apeliantui sukūrė nepagrįstų lūkesčių ir vėliau juos pažeidė. Priešingu atveju apeliantas galėjo pasirinkti kitus žemės sklypus arba, suvokęs, kad sklypai jam negali būti parduoti, pasirinkęs kitą pažeistų teisių gynimo būdą, todėl šiuo atveju atsakovas kartu pažeidė jo teisę į tinkamą laisvos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo procedūrą. Šiuo atveju atsakingoms institucijoms laiku neišsprendus žemės sklypo išpirkimo klausimų, o galiausiai dingus ir dokumentams, nei apelianto pageidaujamas išpirkti vientisas žemės sklypas, nei apelianto išsirinkti atskiri sklypai negalės būti parduodami jokiems subjektams, kadangi jie nesiriboja su privačios žemės sklypais ir yra Kurtuvėnų regioniniame parke.

5. Nesutinka su teismo išvada, jog NŽT Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 30 d. rašto Nr. 31SD-(124.3l.45)-543 turinio trūkumai neturėjo įtakos sprendimo teisėtumui iš esmės. Mano, kad pagrindinis procedūros pažeidimas viešojo administravimo subjekto buvo atliktas tuomet, kai Šiaulių skyrius 2011 m. lapkričio 11 d. raštu nustatė, kad apelianto pasirinkti laisvos valstybinės žemės sklypai pirkimui iš valstybės suprojektuoti ne pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus ir nebus tvirtinami, tačiau nesuteikiant jam teisės nei apskųsti minėtą raštą, nei pašalinti iškilusius nesklandumus dėl sklypų projektavimo teisėtumo. Todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas turėjo konstatuoti, kad Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 30 d. raštas ir NŽT 2012 m. birželio 18 d. sprendimas neatitinka teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimų, kadangi minėti dokumentai buvo priimti remiantis 2011 m. lapkričio 11 d. raštu, kurį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas neginčija tuo pačiu 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 patvirtinto Kurtuvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ir jame asmenims suformuotų žemės sklypų ribų ir jų plotų. Mano, kad teismas 2012 m. liepos 17 d. nutartimi nustatydamas trūkumus, galėjo pasiūlyti skundą papildyti papildomais reikalavimais.

Atsakovai NŽT ir NŽT Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 163-168) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas:

1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teikdamas prašymą dėl žemės sklypo įsigijimo (pirkimo) rengiamame Kurtuvėnų kadastrinės reformos žemėtvarkos projekte vykdė žemės, kuri jam buvo skirta pagal valstiečio ūkio įstatymą, įsigijimo tęstines procedūras. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai siekia sutapatinti teisės aktų nuostatas, susijusias su žeme, skirta pagal valstiečio ūkio įstatymą ir teisės aktų nuostatas dėl asmeninio ūkio žemės. Pažymi, jog žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimą ir žemės suteikimą valstiečių ūkiams reguliavo skirtingi teisės aktai.

Vadovaujantis šiais teisės aktais pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo, o į šį fondą žemė buvo paimama iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų. Nors nemokamai valstybės suteikta žemė ir sudarė valstiečio ūkio nuosavybės objektą, tačiau disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota, t.y. valstiečio ūkio žemė negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ir įkeičiama.

Nuo Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo (1991 m. rugsėjo 1 d.) žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą buvo sustabdytas. Pagal Valstiečio ūkio įstatymą suteiktą daugiau negu turėtą nuosavybės teisėmis žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ nustatė, kad asmenys pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavę žemės privačiam ūkiui steigti, už perkamą iš valstybės žemę ar mišką turėjo pradėti mokėti 1992 metais, rajono valdybos potvarkiu nustačius perkamos žemės kainą ir mokėjimo tvarką.

Pirmaisiais metais turėjo būti sumokama ne mažiau kaip 20 procentų nustatytos žemės kainos, per kitus 2 metus ne mažiau kaip po 10 procentų kasmet, o likusi suma lygiomis dalimis per 22 metus. Vėliau žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. nemokamai valstiečių ūkiui suteikta žemė tapo išperkama. Iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo asmenys turėjo teisę išsipirkti valstiečio ūkiui suteiktą žemę Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio nustatyta tvarka.

To nepadarius iki nurodytos datos, ši žemė tapo laisva valstybine žeme. 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis buvo papildytas 11 punktu, kuris nustatė, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečio ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ nuo 1999 m. gegužės 19 d. neteko galios.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su prašymu įpareigoti atsakovus išanalizuoti ir įvertinti jo situaciją dėl žemės suteiktos pagal valstiečio ūkio įstatymą pirkimo kreipėsi tik praėjus beveik 20 metų. Todėl nepagrįstais laikytini jo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškoti „teisinio mechanizmo“ kaip įgyvendinti apelianto teisę dėl žemės išsipirkimo, kadangi pareiškėjas turi būti suinteresuotas už savo skunduose (prašymuose) tinkamai suformuluotus reikalavimus, jų apimtį.

2. Rengiamame Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pareiškėjo pasirinkti pirkimui žemės sklypai yra Kurtuvėnų regioniniame parke. Remiantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 6 dalies ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies nuostatomis, pareiškėjo pageidaujami pirkti žemės sklypai Nr. 384 - 2,00 ha ir Nr. 385 - 0,55, nėra laikytini įsiterpusiais į žemės ūkio naudmenas ir esančiais tarp privačių žemės sklypų, nes ribojasi su laisvos žemės fondo žeme, kuri sudaro 8,28 ha masyvą. Pasirinkti žemės sklypai ribojasi su bendro naudojimo keliu. Nustačius, kad pareiškėjo pasirinkti pirkimui žemės sklypai negalėjo būti projektuojami žemės reformos žemėtvarkos projekte, 2011 m. lapkričio 11 d. Šiaulių skyrius raštu Nr. 31SD-(14.31.45.)-3705 informavo pareiškėją apie tai, jog žemėtvarkos projekto viešo svarstymo metu nutarta netvirtinti pareiškėjo pasirinktų žemės sklypų Nr. 384 ir Nr. 385 ir netenkinti jo prašymo pirkti šiuos pasirinktus žemės sklypus, nes žemės sklypai yra Kurtuvėnų regioniniame parke ir nėra laikytini įsiterpusiais į žemės ūkio naudmenas ir esančiais tarp privačių žemės sklypų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl asmens teisės žemės reformos proceso metu įsigyti žemės sklypą, kuris jam buvo paskirtas pagal Valstiečių ūkio įstatymą ir dėl asmens išbraukimo iš Asmenų, pageidaujančių gauti žemę neatlygintinai nuosavybėn, pirkti, nuomoti, naudoti patikėjimo teise valstybinę žemę Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovėje, sąrašo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neįgyvendino savo teisės lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti jam pagal Valstiečių ūkio įstatymą paskirtą žemės sklypą, o pagal Žemės reformos įstatyme numatytus kriterijus ir tvarką tas pats žemės sklypas jam negali būti parduodamas, atmetė pareiškėjo reikalavimus.

Apeliantas teigia, kad teismas neatkreipė tinkamo dėmesio, jog jis siekia ne šiaip įsigyti žemės sklypą, o tik įforminti žemės, skirtos pagal Valstiečių ūkio įstatymą, nuosavybės tęstinumą, todėl jam atsakovas turėjo suformuoti prašomus žemės sklypus arba tinkamai paaiškinti, kokių veiksmų jis turi imtis, kad įsigytų dirbamą žemę nuosavybėn.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui pagal Valstiečių ūkio įstatymą 1990 m. birželio 7 d. Valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 33 buvo suteikta 21,47 ha žemės Kurtuvėnų kaime valstiečių ūkiui steigti. Pagal Valstiečių ūkio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį žemė ir kitos naudmenos valstiečių ūkiui buvo suteikiamos nemokamai, tačiau disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota: valstiečių ūkio žemė negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ar įkeičiama, taigi ši žemė netapo visapusišku pareiškėjo nuosavybės teisės objektu, kaip jis suprantamas Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso IV knygoje.

Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Valstiečių ūkio įstatymo pagrindu suteiktą daugiau nei turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 m. Vėliau pagal 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo redakciją žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų. Pareiškėjas turėjo teisę iki 2001 metų išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę šio teisės akto nustatyta lengvatine tvarka, tačiau to nepadarė, priešingai, 2001 metais nuo vieno iš valdytų sklypų – 7,16 ha ploto atsisakė, o likusią 14,31 ha žemę nurodė norįs nuomoti iš valstybės (b.l.131) . Taigi ši žemė tapo laisva valstybine žeme, kartu išnyko ir pareiškėjo teisė lengvatine tvarka įgyti nuosavybės teisę į šią žemę. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su žemės, skirtos pagal Valstiečių ūkio įstatymą, valdymo tęstinumu ir lengvatiniu išsipirkimu, nepagrįsti. Objektyvių duomenų, kad pareiškėjui išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę buvo sutrukdyta būtent dėl žemėtvarkos institucijų kaltės, byloje nesurinkta. Į dalį pareiškėjo valdytos žemės, skirtos valstiečių ūkiui, jam buvo atkurtos nuosavybės teisės 2004 metais.

Tikrinant pareiškėjo teisę ir galimybes įsigyti naudojamus žemės sklypus bendra tvarka, nustatyta, kad pareiškėjo pageidaujami įsigyti sklypai yra Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis numato, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės valdų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pageidaujami įsigyti sklypai nepatenka į įstatyme nurodytas išimtis, t. y. nėra namų valdos, asmeninio ūkio ar sodininkų bendrijų žemė, nėra įsiterpę į žemės ūkio naudmenas ar tarp privačių žemės valdų. Apeliantas savo skunde nepagrįstai sutapatina „asmeninio ūkio žemės“ ir „žemės, skirtos valstiečių ūkiui“ sąvokas ir todėl neteisingai traktuoja teisės aktų reikalavimus. Taigi atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui parduoti jo pageidaujamus žemės sklypus.

Pareiškėjo apskųsti teismui aktai yra susiję su jo išbraukimu iš asmenų, kurie pageidauja gauti žemę neatlygintinai nuosavybėn, pirkti, nuomoti, naudoti patikėjimo teise valstybinę žemę Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovėje, sąrašo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu atsakovo 2012 m. kovo 30 d. rašto Nr. 31SD-(14.31.45)-543, taip pat NŽT 2012 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-44 teisiniu vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, minėti sprendimai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai naudojosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintu administracinio teismo aktyvumo principu, atskleisdamas ginčo esmę ir pasisakydamas ne tik dėl abiejų minėtų sprendimų teisėtumo, bet ir analizuodamas Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-626 teisėtumą bei pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 25 d. prašymu pageidavo tik pirkti konkrečius žemės sklypus, o tai prieštaravo aukščiau minėtoms Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, pareiškėjas pagrįstai buvo išbrauktas iš asmenų, kurie pageidauja gauti žemę neatlygintinai nuosavybėn, pirkti, nuomoti, naudoti patikėjimo teise valstybinę žemę Šiaulių rajono Kurtuvėnų kadastro vietovėje, sąrašo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas gali toliau nuomoti šiuo metu naudojamą valstybinę žemę Kurtuvėnų kaime, pateikti naują prašymą atsakovui dėl ilgalaikės ar trumpalaikės nuomos ir dalyvauti tolesniame žemės reformos žemėtvarkos projekto realizavime. Be to, pareiškėjui nėra užkirstas kelias prašyti įsigyti nuosavybėn kitus žemės sklypus, kurie nėra regioninio parko teritorijoje.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius