2016-04-14 Nr. AB-8175-3-61-3-04201-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2983-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04201-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. U. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja B. U. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV, Valdyba) 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5865 (toliau – ir Sprendimas); 2) atnaujinti terminą skundui dėl Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. rašto Nr. (10.1)S-44349 panaikinimo pateikti ir šį raštą panaikinti; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja nurodė, kad ji 2013 m. birželio 14 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl duomenų apie apskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją pateikimo. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. (10.1)S-44349 pateikė motyvuotą sprendimą ir prašytus duomenis, nurodė rašto apskundimo tvarką. Pareiškėja, nepažeisdama kompetentingos institucijos nurodytos rašto apskundimo tvarkos ir terminų, vadovaudamasi tuo, kad tokio pobūdžio ginčams spręsti nustatyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, 2013 m. rugpjūčio 14 d. pateikė skundą Valdybai dėl VSDFV Kauno skyriaus m. birželio 21 d. rašto Nr. (10.1)S-44349 panaikinimo ir dėl pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimo. Valdyba 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-5533 nurodė, jog skundas paduotas praleidus trejų metų terminą, todėl pasiūlė iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą skundui paduoti. Pareiškėja, nepraleisdama nurodyto termino, pateikė Valdybai patikslintą skundą, kuriame pateikė argumentus dėl termino skundui paduoti skaičiavimo ir jo (ne)praleidimo. Tačiau Valdyba nusprendė, kad pareiškėjos pateikti argumentai neįrodo, jog ji terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių.

Pareiškėjos teigimu, Valdybos argumentas, kad sprendimas mokėti sumažintą pensiją buvo priimtas 2010 m. sausio mėnesį, yra absurdiškas ir neteisėtas, nes rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, todėl nebuvo ir jokio pagrindo ką nors skųsti. Pareiškėja pažymėjo, kad pensijos perskaičiavimas buvo neteisėtas, pažeidžiantis jos teises ir teisėtus interesus, todėl 2010–2011 metais neišmokėta pensijos dalis turėtų būti grąžinta. Nors Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštas Nr. (10.1)S-44349 priimtas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, tačiau yra neteisėtas, kadangi pensija pareiškėjai turi būti išmokėta ir apskaičiuota tokia, kokią ji uždirbo vykdydama įstatymų reikalavimus. Nuo pensijos paskyrimo pareiškėja turi teisėtą lūkestį gauti tai, į ką įgyta jos teisė, turi ginti savo nuosavybę. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktus išaiškinimus, kad vien dėl to, jog pareiškėja yra dirbantis asmuo, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, kad asmeniui, užsiimančiam verslu, dirbančiam, dėl jo darbo ar verslo galėtų būti atimta dalis paskirtos ir mokamos pensijos.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštą Nr. (10.1)S-44349 laiko sprendimu. Atsakovas paaiškino, kad pirma sumažinta pagal Laikinojo statymo 8 straipsnio 1 dalį pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi sprendimas dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą buvo priimtas 2010 m. sausio mėnesį (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas Valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas vadovaujantis Laikinuoju įstatymu Valdybos Kauno skyriaus priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėnesį). Atsakovo teigimu, pareiškėja, kreipdamasi į Valdybą su 2013 m. liepos 30 d. skundu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos pensijos dalies išmokėjimo, praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai trejų metų terminą, nes apie tai, kad mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Atsižvelgusi į tai ir vadovaudamasi Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, Valdyba pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Atsakovo teigimu, pareiškėjos prašyme pateikti argumentai neįrodo, kad ji terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl Valdyba Sprendimu atsisakė atnaujinti terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 30 d. skundo, taip pat nurodė pareiškėjai argumentus, kodėl nėra pagrindo naikinti Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštą Nr. (10.1)S-44349. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 ir 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos skundo teiginys, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2012 metais, yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde pateikti argumentai, kuriais remdamasi ji prašo atnaujinti praleistą trejų metų terminą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Be to, sprendimas mokėti ne visą paskirtą pensiją jau yra įvykdytas.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis (1 034 Lt) viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt pensijos dydį, todėl jos pensija buvo perskaičiuota pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Kadangi pareiškėja 2010–2011 metais dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai 2010–2011 metais teisėtai ir pagrįstai mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Tol, kol nėra priimti teisės aktai dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtų pensijų dalių kompensavimo tvarkos, o lėšos šiam tikslui neskirtos, Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusios pensijos nepriemokos. Atsakovas nurodė, kad Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir privalomas vykdyti. Atsakovas paaiškino, kad Valdybos Kauno skyrius teisėtai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, o Valdyba Sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 30 d. skundą.

Įvertinęs tai, kad ginčas neišnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, atsakovas laikėsi pozicijos, jog byla pagal pareiškėjos skundą dėl Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. rašto Nr. (10.1)S-44349 panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti jai 2010–2011 metais neišmokėtą pensijos dalį nutrauktina.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti.

Atsakovas nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus veiksmai yra teisėti, nes 2010–2011 metais pareiškėjai taikytos tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tada, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Atsakovo teigimu, Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus. Tikslus kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, o kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų pensijų dalių. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja pirmą sumažintą pensijos išmoką gavo 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, tačiau per nustatytą trejų metų terminą dėl pažeistų teisių, pensijos sumažinimo ir nepriemokos išmokėjimo į Valdybą nesikreipė. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Valdyba Sprendimu pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą, nes pareiškėjos pateikti argumentai neįrodė, jog terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, o senaties pradžia laikoma ta diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, bet ne ta diena, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjos B. U. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos pensija įsigaliojus Laikinajam įstatymui buvo mažinta pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-320-822/2015 nustatytomis aplinkybėmis, jog Sprendime buvo pagrįstai nurodyta, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti Valdybai, tačiau pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas atnaujinti terminą skundui dėl Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. rašto Nr. (10.1)S-44349 paduoti yra nebeaktualus, todėl negali būti tenkinamas.

Teismas pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštas Nr. (10.1)S-44349 pareiškėjos nebuvo kvestionuojamas dėl jame pateiktos informacijos turinio (ne)klaidingumo, todėl nors jame nebuvo pateikta tinkama informacija, tačiau dėl to nekilus ginčui, naikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. rašto Nr. (10.1)S-44349 nėra jokio teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu Sprendimo, kuriame buvo pagrįstai nurodyta, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti Valdybai, taip pat konstatavus, jog nėra pagrindo naikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštą Nr. (10.1)S-44349. Dėl to pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį negali būti tenkinamas.

Teismas konstatavo, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymui (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), pareiškėjai jos skunde prašoma priteisti senatvės pensijos suma, neišmokėta dėl draudžiamųjų pajamų gavimo, bus kompensuota šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Be to, pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą pareiškėjai jos skunde prašoma priteisti likusi senatvės pensijos suma kompensuojama šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Teismas pažymėjo, kad administraciniai teismai negali ignoruoti tokių įstatymų, juose nustatytos tvarkos ir sąlygų.

III. Pareiškėja B. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti skundo reikalavimai, t. y. būtų panaikintas Sprendimas bei Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštas Nr. (10.1)S-44349, ir Valdyba įpareigota išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintą valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį pagal VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 18 d. pažymą Nr. (10.1)S-71845.

Pareiškėja nurodo, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra logiškai suprantami, sakiniai neišbaigti, be jokios argumentacijos nukrypstama į šiuo metu galiojančias nuostatas, kurios nieko bendro neturi su sprendžiamu teisiniu ginču ir sprendimų priėmimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, kad jos skundas atmetamas dėl to, jog Lietuvoje pasikeitė įstatymai dėl pensijų kompensavimo, nes pareiškėjos skundo dalykas buvo neteisėtai nusavinta pensija, kurią ji turi teisę atgauti tik teisme, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą spręsti skundo pagrįstumo klausimą. Pareiškėja paaiškina, kad ji tikėjosi, jog jos ginčas bus išspręstas iš esmės. Pareiškėjos teigimu, grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio nuostatomis, turėjo pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo ar įpareigoti atsakovą pateikti patikslintą pažymą dėl neišmokėtos pensijos dydžio, nes tai yra nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas nesilaikant materialiosios teisės normų, kurių pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokio pobūdžio bylose, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-320-822/2015 išsakytus teismo argumentus, kad pareiškėjos skundas ikiteismine tvarka buvo išnagrinėtas jį atmetant, todėl nėra prasmės spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžino spręsti iš naujo klausimą dėl neišmokėtos pensijos priteisimo teisinio pagrindo. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs šiuo atveju reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija 2010–2011 metais buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjos teigimu, jos skundai ikiteismine tvarka buvo išnagrinėti iš esmės, nes Valdybos Kauno skyrius ir Valdyba savo sprendimuose pasisakė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti skundus.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuotą praktiką, pagal kurią praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančios Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia Konstitucijos 23 ir 52 straipsniais bei Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, nes apskritai nesprendė pareiškėjos skunde ginčijamų sprendimų teisėtumo klausimo, o nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjai pensija buvo sumažinta neteisėtai priimtu įstatymu.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą.

Atsakovas pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė dėl tos priežasties, jog Lietuvoje pasikeitė įstatymai dėl pensijų kompensavimo, neatitinka faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik pabrėžė, jog dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautų senatvės pensijų kompensavimas yra nustatytas įstatymuose, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė dėl priimtų kompensavimo įstatymų. Be to, faktinių aplinkybių neatitinka ir apeliacinio skundo teiginys, kad Valdybos Kauno skyrius, atsakydamas į pareiškėjos prašymą išduoti pažymą apie 2010–2011 metais neišmokėtą pensijos dalį, 2013 m. birželio 21 d. rašte Nr. (10.1)S-44349 paaiškino, jog šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, nes šiame rašte tokios frazės nėra.

Įvertinęs Sprendimo turinį, atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėja nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundai ikiteismine tvarka buvo išnagrinėti iš esmės, nes Sprendimu buvo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą ir nuspręsta nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 30 d. skundo, t. y. pareiškėjos reikalavimas dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo Sprendimu nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus Valdybos Kauno skyriaus ir Valdybos sprendimus bei įpareigoti Valdybos Kauno skyrių išmokėti 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos B. U. skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja siekia, kad jai būtų priteista pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėta dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Remdamasi byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad 2013 m. birželio 14 d. pareiškėja VSDFV Kauno skyriui padavė prašymą išduoti pažymą apie 2010–2011 metais neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 38), o VSDFV Kauno skyrius 2013 m. birželio 21 d. raštu pateikė pareiškėjai prašytus duomenis (b. l. 39–40). 2013 m. rugpjūčio 9 d. VSDFV gautas apreiškėjos 2013 m. liepos 30 d. skundas, kuriame prašoma panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštą Nr. (10.1)S-44349 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 24). VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime (b. l. 26–27) pareiškėjai nurodė, kad ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą nuo 2010 m. sausio mėnesio (nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo 8 str. sumažintos pensijos išmokėjimo) skaičiuotiną trejų metų terminą, ir dėl to atsisakė nagrinėti jos skundą bei pasiūlė iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Šiame sprendime VSDFV informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Lietuvos Respublikos sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą, tačiau kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nėra priimti, Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime taip pat nurodyta, jog VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. rašte Nr. (10.1)S-44349 pateikta teisinga informacija ir jo naikinti nėra pagrindo. 2013 m. rugpjūčio 26 d. patikslintame skunde pareiškėja suformulavo prašymą atnaujinti terminą skundui pateikti ir nurodė prašymą pagrindžiančius argumentus (b. l. 28–29). VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad trejų metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, konstatavo, jog pareiškėjos pateikti argumentai neįrodo, jog ji terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, ir dėl to atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 30 d. skundo (b. l. 30–31).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje priimtoje 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. birželio 14 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad paduodama prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą, ir tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kartu nustatė, jog atsakovas VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime nurodė, kad pritaria VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. rašte nurodytai informacijai – kad nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokia išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos – VSDFV dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, bei atsižvelgęs į tai, kad konkrečios prašomos išmokėti pensijos sumos pareiškėja teismui nenurodė, o VSDFV Kauno skyriaus raštuose nurodyti duomenys apie neišmokėtą pensijos dalį skiriasi, nutarė bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kuriose sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas dėl sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo, nustačius, kad asmuo praleido terminą pasinaudoti privaloma šio pobūdžio ginčams nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijai – VSDFV, sprendime, kuriuo dėl praleisto termino atsisakoma ikiteismine tvarka nagrinėti asmens skundą, išreiškus poziciją dėl ginčo esmės, pripažįstama, kad asmuo pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir bylą nagrinėjantis teismas turi nagrinėti asmens skundo reikalavimą dėl sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-593-822/2015; 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-822/2015).

Pažymėtina, kad Valdyba 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime išreiškė savo poziciją, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nėra priimti, Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje padarytas išvadas, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas nors ir nurodė, kad pareiškėja praleido terminą pasinaudoti privaloma ikiteismine tvarka, tačiau nustatė, jog ikiteisminė institucija – VSDFV – pasisakė dėl ginčo esmės, todėl buvo baigta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra. Nustatęs, kad pareiškėja laikėsi privalomos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo iš esmės tik dėl to, kad konkrečios prašomos išmokėti pensijos sumos pareiškėja teismui nenurodė, o VSDFV Kauno skyriaus raštuose nurodyti duomenys apie neišmokėtą pensijos dalį skiriasi.

Akcentuotina, kad pripažinus, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neliko kliūčių nagrinėti pareiškėjos skunde suformuluotą reikalavimą įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes šiai bylai išspręsti, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, turėjo vertinti, ar VSDFV teritorinis skyrius pagrįstai ir teisėtai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai mokėjo vadovaujantis Laikinuoju įstatymu sumažintą pensiją, taip pat išspręsti pareiškėjos pareikštus ir priimtus nagrinėti reikalavimus panaikinti prašomus sprendimus.

Kaip jau minėta, pareiškėja į Valdybos Kauno skyrių su 2013 m. birželio 14 d. prašymu kreipėsi tik dėl informacijos suteikimo (pažymos išdavimo), o pareiškėjos prašomu panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. (10.1)S-44349 pareiškėjai buvo pateikti duomenys apie jos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydžius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos. Taigi šiuo raštu buvo pateikta tik informacija, jame pareiškėjos atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jai privalomų elgesio taisyklių, todėl nurodytas VSDFV Kauno skyriaus raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir pats savaime nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-839-624/2015). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštas Nr. (10.1)S-44349 pareiškėjos nebuvo kvestionuojamas dėl jame pateiktos informacijos turinio (ne)klaidingumo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis raštas (jame pateikta informacija) negali būti laikomas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą jį panaikinti, nes ši administracinės bylos dalis turėjo būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5865 neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia Valdybos sprendimų turinio prieštaringumas (Valdyba, 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime pasisakiusi dėl ginčo esmės, t. y. išnagrinėjusi pareiškėjos skundą iš esmės, 2013 m., rugsėjo 4 d. nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 30 d. skundo) bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra pagrindas jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-822/2015).

Apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai 2010–2011 metais neteisėtai sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį iš esmės konstatavęs, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus Valdybos ir Valdybos Kauno skyriaus sprendimus ir atsižvelgęs į įstatymų, nustačiusių senatvės pensijų kompensavimo tvarką ir sąlygas, priėmimo faktą. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina.

Visų pirma pažymėtina, kad reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pensijos nepriemoką yra savarankiškas reikalavimas, t. y. nėra išvestinis iš reikalavimų panaikinti institucijų priimtus sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai atsižvelgęs į skundžiamus sprendimus sprendė, kad reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį negali būti tenkinamas.

Pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai 2010–2011 metais neteisėtai sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, tačiau nenurodė konkrečios Laikinojo įstatymo normos (pensijos mažinimo pagrindo), su kurios taikymu ji nesutinka, prašomos priteisti pensijos nepriemokos sumos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjos pensija įsigaliojus Laikinajam įstatymui buvo mažinta pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, atsižvelgdamas į tai, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, konstatavo, kad toks reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, konstatuoja, kad VSDFV Kauno skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinto dydžio senatvės pensiją, veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo.

Tačiau Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir / ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir / ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai, turinčiai draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl atitinkamais laikotarpiais pareiškėjai buvo mokama mažesnė senatvės pensija inter alia dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktus, šio įstatymo taikymas senatvės pensijoms buvo numatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažintas netekusiu galios. Nagrinėjamam ginčui aktuali teisės norma buvo pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą pensiją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, kas nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Nagrinėjamoje byloje, asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjos teises ginti realiai ir veiksmingai. Pastebėtina, jog tokia pozicija dėl asmens teisių teisminės gynybos, pripažinus atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, visiškai nenagrinėjęs šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su VSDFV Kauno skyriaus veiksmais, mokant pareiškėjai sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir VSDFV sprendimu, kuriuo buvo pateisinti tokie veiksmai, o tik nustatęs, kad administraciniai teismai negali ignoruoti pensijų kompensavimo tvarką nustatančių įstatymų. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo be kita ko yra nustatyta ir dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 straipsnio nuostatų taikymo mokėtos sumažintos pensijos kompensavimo tvarka, nesudaro pagrindo netenkinti šioje byloje pareiškėjos skundo reikalavimų, susijusių su tuo, kad VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai pareiškėjai mokėjo sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kaip jau buvo minėta, šioje administracinėje byloje sprendžiamas atsakovų VSDFV bei VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, priimtų iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose nagrinėjamas klausimas dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusių pensijų nepriemokų priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo po Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo nagrinėtose bylose, nepaisant šio įstatymo galiojimo, buvo pripažinta asmenų teisė į dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-822/2015; 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-822/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1909-143/2015). Šiose bylose asmenų teisė į dėl VSDFV teritorinių skyrių Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo nėra siejama su įstatymų leidėjo pareiga nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, bei išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo neatsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformuluotas tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje priimtoje 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus raštuose nurodyti duomenys apie neišmokėtą pensijos dalį skiriasi, tačiau VSDFV Kauno skyrius 2015 m. rugsėjo 14 d. rašte nurodė, jog VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 18 d. pažyma Nr. (10.1)S-71845 yra teisinga (b. l. 122–123). Vadovaujantis VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 18 d. pažyma Nr. (10.1)S-71845 (b. l. 49–50) dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 8 981,42 Lt, t. y. 2 601,20 Eur. Atsakovai šios sumos neginčija, todėl tenkinant pareiškėjos skundą, VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas šią sumą išmokėti pareiškėjai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai pagal Kompensavimo įstatymą yra išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusi pensijos nepriemoka (jos dalis).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog yra pagrindas visiškai atmesti pareiškėjos skundą, padarė iš esmės neteisingai išaiškinęs ir pritaikęs teisės aktų nuostatas, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, t. y. panaikintinas VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (6.5)I-5865, VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas pareiškėjai išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 2 601,20 Eur, nutrauktina bylos dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštą Nr. (10.1)S-44349, kita skundo dalis atmestina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos B. U. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos B. U. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5865.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių pareiškėjai B. U. išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 2 601,20 Eur (du tūkstančius šešis šimtus vieną eurą 20 euro ct).

Nutraukti bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 2013 m. birželio 21 d. raštą Nr. (10.1)S-44349.

Kitą pareiškėjos B. U. skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė