2025-01-22 Nr. AB-1344-3-61-3-05488-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-62-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05488-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos Teisės ir tyrimų skyriaus vedėjui R. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) išreikalauti iš R. S. arba Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) (toliau kartu – ir atsakovai) 2020 m. spalio 11 d. vykusio VRK posėdžio protokolą;

2) pripažinti jį nukentėjusiuoju dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, kuriais buvo pažeistos pareiškėjo pilietinės teisės, garbė, orumas ir dalykinis pasitikėjimas;

3) pripažinti, kad atsakovas R. S., gerai žinodamas, jog nėra aplinkybių, įrodančių apie pareiškėjo tariamai nusikalstamas arba nusižengiamas veikas, paskleidė pareiškėjo garbę ir orumą žeminančias žinias, turėjusias tiesiogines neigiamas pasekmes pareiškėjo dalykinei reputacijai;

4) pripažinti, kad 2024 m. birželio 6 d. VRK sprendimas neregistruoti pareiškėjo Seimo rinkimų stebėtoju yra pagrįstas tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis ir todėl yra neobjektyvus ir neteisėtas;

5) pripažinti, kad VRK viešai paskelbti duomenys apie pareiškėjo tariamus Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus neatitinka tikrovės; 6) įpareigoti atsakovus paneigti pareiškėjo garbę, orumą ir dalykinę reputaciją žeminančius bei pasitikėjimą pareiškėju menkinančius teiginius tokiu pačiu būdu kaip jie buvo paskleisti, o būtent: 6.1) VRK posėdyje, kuris viešinamas VRK svetainėje bei dalijimosi vaizdo medžiaga platforma YouTube (toliau – ir YouTube), paskelbti paneigimą:

„2024 m. birželio 6 d. įvykusio posėdžio metu Vyriausiosios rinkimų komisijos Teisės ir tyrimų skyriaus vedėjo R. S. pateikti teiginiai dėl V. N. tariamai nusikalstamų arba nusižengiamų veikų 2020 m. Seimo rinkimų metu suklaidino VRK narius, to pasėkoje buvo priimtas neteisingas ir neteisėtas sprendimas neįtraukti piliečio V. N. į 2024 m. Seimo rinkimų stebėtojų sąrašus“; 6.2) VRK posėdyje, kuris viešinamas VRK svetainėje bei YouTube, paskelbti paneigimą: „2024 m. birželio 6 d. įvykusio posėdžio metu aš, R.

S., vykdydamas VRK Teisės ir tyrimų skyriaus vedėjo pareigas, žinodamas, kad nėra pasibaigęs teisinis ginčas, kuriame turėtų būti įvertinti 2020 m. Seimo rinkimų metu įvykdyti V. N. veiksmai ir jų atitikimas Konstitucijai ir Seimo rinkimų įstatymui, pateikiau tikrovės neatitinkančius teiginius apie V. N. tariamas nusikalstamas ar nusižengiamas veikas ir suklaidinau Vyriausiosios rinkimų komisijos narius“; 6.3) VRK svetainės dalyje „VRK posėdžiai. Vyriausiosios rinkimų komisijos vaizdo įrašų archyvas, posėdžio darbotvarkės” eilutę apie 2024 m. birželio 6 d. posėdį papildyti įrašu su nuoroda į „VRK ir R.

S. pateiktų aplinkybių paneigimas dėl atsisakymo įtraukti V. N. į stebėtojų sąrašus“;

7) išsireikalauti iš VRK duomenis apie veikiančias privalomojo civilinės atsakomybės draudimo vertes, kad būtų galima nustatyti reikalaujamą žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio nuostatas;

8) priteisti iš R. S. pareiškėjo naudai neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos sumenkinimą ne mažesnį nei Vyriausiosios rinkimų komisijos Teisės ir tyrimų skyriaus vedėjo trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis;

9) priteisti iš VRK pareiškėjo naudai neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos menkinimą mažiausią, bet ne mažesnį nei CK 6.251 straipsnyje numatytas moralinės žalos atlyginimo dydis; 10) įpareigoti atsakovus sumokėti priteistas pareiškėjui pinigines lėšas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas į pareiškėjo sąskaitą.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atstatyti procesinį laikotarpį skundo padavimui, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi nurodė: „<...> ginčai dėl garbės ir orumo yra civilinio pobūdžio, todėl jie nagrinėtini vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis bendrosios kompetencijos teisme“. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 23 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atsisakė priimti jo skundą, konstatavęs, jog skundas nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Pasak pareiškėjo, dėl kilusių prieštaravimų tarp teismų nutarčių, galimai buvo pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) nustatytas 1 mėnesio laikotarpis skundo dėl viešojo administravimo organo veikos/neveikimo padavimui.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. N. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo. Teismas nurodė, jog pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, pareiškėjas privalėjo kreiptis į teismą per mėnesį laiko nuo skundžiamo sprendimo paskelbimo, tačiau pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2024 m. spalio 7 d., t. y. žymiai praleidęs skundo padavimo terminą.

Nors pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodo, kad terminą skundui paduoti praleido dėl to, kad su skundu dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo ir dėl neturtinės žalos dėl jo šmeižto, garbės ir orumo žeminimo, dalykinės reputacijos sumenkinimo, jis 2024 m rugsėjo 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2024 m. rugsėjo 27 d. jo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog skundas Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl ginčijamo sprendimo taip pat buvo pateiktas žymiai praleidus apskundimo terminą, t. y. tik 2024 m. rugsėjo 23 d., kai tuo tarpu ginčijamas sprendimas buvo priimtas dar 2024 m. birželio 6 d. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ir kreipdamasis su skundu į Vilniaus miesto apylinkės teismą jau buvo praleidęs skundo padavimo terminą ir jokių šio termino praleidimą pateisinančių priežasčių nenurodė, teismas nustatė, jog pareiškėjas, įgyvendindamas savo procesines teises buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, todėl termino skundui paduoti neatnaujino.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą nurodytus argumentus, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo teisėtumo.

Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos sumenkinimą, pažymėjo, kad garbės ir orumo gynimas reglamentuojamas CK (2.24 str.), o ginčai dėl garbės ir orumo bei dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, todėl jie nagrinėtini vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis (22 str. 1 d.) bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos sumenkinimą kyla ne iš administracinių teisinių santykių, todėl nenagrinėtini administraciniuose teismuose pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

III. Pareiškėjas V. N. atskirajame skunde prašo pripažinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. nutartį neteisinga ir neturinčia teisinės galios, ir grąžinti bylą nagrinėti iš esmės pirmos instancijos teismui arba išnagrinėti ją iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kad procesinį laikotarpį praleido ne dėl aplaidumo arba neatidumo, o dėl teismų tarpusavyje prieštaraujančių nutarčių ir jų išaiškinimų.

Pareiškėjas taip pat pakartoja, jog pirmiau kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, kuris 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atsisakė priimti jo skundą kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, ir išaiškino pareiškėjui, kad jis su skundu turi teisę kreiptis į Regionų administracinį teismą. Pareiškėjo nuomone, procesinis laikotarpis skundo pateikimui turi būti skaičiuojamas nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. Pareiškėjas pažymi, jog skundą Regionų administraciniam teismui pateikė 2024 m. spalio 5 d., t. y. per 8 dienas – šis laikotarpis, pasak pareiškėjo, neįrodo jo aplaidumo arba neatidumo ginant pažeistas teises ir pateikiant skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. N. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog pareiškėjas, prašydamas panaikinti atsakovo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą, praleido ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos sumenkinimą kyla ne iš administracinių teisinių santykių, todėl nenagrinėtinas administraciniuose teismuose pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad procesinį laikotarpį praleido ne dėl aplaidumo arba neatidumo, o dėl teismų tarpusavyje prieštaraujančių nutarčių ir jų išaiškinimų. Pareiškėjas, be kita ko, pažymi, jog į administracinį teismą kreipėsi per 8 dienas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti jo skundą kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, dienos, todėl, pareiškėjo vertinimu, laikotarpis skundo pateikimui turi būti skaičiuojamas nuo 2024 m. rugsėjo 27 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymi , jog teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau - ir LVAT) 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-670-552/2017, 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-206-525/2018).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas skundu prašo panaikinti VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimą, kuriuo VRK nusprendė neregistruoti pareiškėjo Seimo rinkimų stebėtoju. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš VRK 2024 m. birželio 6 d. posėdžio protokolo Nr. P-32 turinio matyti, jog buvo priimtas sprendimas neregistruoti pareiškėjo rinkimų į Europos Parlamentą stebėtoju (VRK 2024 m. posėdžių archyvo (https://www.vrk.lt/2024-m-archyvas) (duomenys neskelbtini)). Vertinant ir tai, jog skundu pirmajai instancijai pareiškėjas nurodė, jog „<...> teiginiai 2024 m. birželio 6 d. VRK posėdyje suklaidino komisiją ir ši priėmė sprendimą neišduoti man rinkimų stebėtojo pažymėjimo. Tokiu būdu aš netekau galimybės tapti Europos Parlamento rinkimų stebėtoju <...>“, laikoma, jog pareiškėjas padarė rašymo apsirikimo klaidą nurodydamas rinkimų tipą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo argumentus dėl praleisto termino skundui paduoti, pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kad su VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimu susipažino vėliau, nei sprendimas buvo priimtas, todėl laikoma, jog terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2024 m. birželio 6 d. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2024 m. spalio 7 d., praleido terminą apskųsti VRK sprendimą, kuris buvo priimtas 2024 m. birželio 6 d.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022).

Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019).Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012).

Vertinant, dėl kokių priežasčių įstatymo nustatytas terminas kreiptis į teismą praleistas, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz., LVAT 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS‑33‑492/2022).

Pareiškėjas nurodė, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl to, kad pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ginčų dėl garbės ir orumo nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme, pirmiau (t. y. 2024 m. rugsėjo 23 d.) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas pareiškėjo argumentas negali būti laikomas kaip termino paduoti skundą dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo panaikinimo praleidimą pateisinanti priežastis, kadangi pareiškėjo minėtos nutartys aptaria ginčus dėl garbės ir orumo pažeidimų teismingumo, o byloje nenustatyta priežasčių, kodėl pareiškėjas dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo panaikinimo negalėjo kreiptis į administracinį teismą. Pareiškėjas kitų termino praleidimo priežasčių teismui nenurodė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog terminas skundui dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo panaikinimo yra praleistas, o aplinkybių, kurios būtų objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą dėl VRK sprendimo teisėtumo, nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo argumentus dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovų pareiškėjo naudai neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos sumenkinimą, teismingumo, pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Vertindama pirmosios instancijos teismo argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo teismingumo klausimo, teisėjų kolegija nurodo, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-520/2019).

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo R. S. neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos sumenkinimą, ne mažesnį nei VRK Teisės ir tyrimų skyriaus vedėjo trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis, o iš atsakovo VRK – priteisti pareiškėjo naudai neturtinės žalos atlyginimą už jo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos menkinimą mažiausią, bet ne mažesnį nei CK 6.251 straipsnyje numatytas moralinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo garbės ir orumo pažeminimą bei dalykinės reputacijos sumenkinimą kyla ne iš administracinių teisinių santykių, todėl nenagrinėtini administraciniuose teismuose.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (CPK 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis), o administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl žalos atlyginimo, numatytus ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. išimtinai tik ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija teismingumui) yra konstatavusi, jog, pvz., Savivaldybių tarybų rinkimų organizavimas ir vykdymas yra priskirtinas viešojo administravimo veiklai, kuri yra apibrėžta Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, todėl tarp šalių kilęs ginčas (t. y. ieškinys VRK dėl garbės ir orumo gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo) turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos teismingumui 2011 m. spalio 17 d. nutartį Nr. T-45-2011). Rinkimų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama uždavinį rengti ir vykdyti Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų, merų rinkimus, rinkimus į Europos Parlamentą, registruoja rinkimų stebėtojus, tarp jų ir tarptautinius, stebėti rinkimus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, išduoda jiems pažymėjimus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, Europos Parlamento rinkimai, kaip ir rinkimai į Savivaldybių tarybas, yra vertinami kaip VRK vykdoma viešojo administravimo veikla, kuri yra apibrėžta Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl galimai neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, vykdant viešojo administravimo veiklą, yra nenagrinėtinas administraciniuose teismuose pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Nagrinėjamos bylos atveju, pareiškėjas žalą kildina iš VRK ir jos tarnautojo veiklos, susijusios su VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo priėmimu, t. y. dėl tikrovės galimai neatitinkančių VRK ir jos tarnautojo paskleistų žinių apie pareiškėją, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas priteisti žalą, kildinamą iš neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti konkretų tokio viešojo administravimo subjekto sprendimą (neveikimą), dėl kurio galbūt ir kilo žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2015 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-23-520/2015). Skundo reikalavimas dėl žalos (turtinės ar neturtinės) yra savarankiškas skundo reikalavimas ir gali būti nagrinėjamas atsietai nuo kitų skundo reikalavimų, nors ir yra su jais susijęs. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo, gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nepaisant to, jog teismas nepriėmė pareiškėjo skundo reikalavimo dėl VRK 2024 m. birželio 6 d. sprendimo panaikinimo.

Apibendrinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepatenka į ABTĮ 17 straipsnyje apibrėžiamą teismingų administraciniams teismams ginčų sritį ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikinama, perduodant reikalavimo atlyginti neturtinę žalą priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. N. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė