2018-12-05 Nr. AB-22229-3-61-3-04689-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1349-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04689-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. (23.31‑08)‑RNA-3392 „Dėl prašymo“ (toliau – ir VMI sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir pritaikyti 5 metų mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI, atsakydama į jo 2016 m. spalio 7 d. prašymą dėl senaties termino taikymo mokestinei nepriemokai išieškoti, priėmė ginčijamą sprendimą šio prašymo netenkinti, kuriame nurodė, jog mokestinis ginčas dėl priskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ir baudų pasibaigė tik 2014 m. vasario 27 d., o teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsirado po raginimo išsiuntimo.

3. Pareiškėjas teigė, kad VMI sprendimas nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Sprendimas neišsamus, jame nenurodyta, kokia valstybinė institucija 2014 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą dėl mokestinio ginčo ir apie kokį raginimą yra kalbama. Ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad mokestinis ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo pasibaigė 2010 m. rugsėjo 20 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010 išsprendė mokestinį ginčą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) priimto sprendimo Nr. 14.4‑104-62 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, turi būti pritaikyta 5 metų ieškinio senaties terminas. Mokesčių administratorius neturi teisės jo atžvilgiu atlikti jokių veiksmų dėl likusios nepriemokos (delspinigių ir baudų) išieškojimo. Visus priskaičiuotus mokesčius jis sumokėjo.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad mokesčių administratorius įgijo teisę išieškoti 121 635,79 Eur (delspinigių ir baudų) mokestinę nepriemoką 2010 m. rugsėjo 20 d., o ne 2014 m. vasario 27 d. Ginčas dėl baudos ir delspinigių baigėsi LVAT 2014 m. vasario 27 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A442-386/2014, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pareiškėjui apie šią nutartį buvo žinoma. Tokią poziciją VMI nurodė ir ginčijamame sprendime. Taigi, mokestinis ginčas dėl 127 097,74 Eur mokestinės nepriemokos pasibaigė tik 2014 m. vasario 27 d., todėl VMI pagrįstai atsisakė šiai mokestinės nepriemokos sumai taikyti priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminą ir panaikinti pareiškėjo turtui pritaikytą turto areštą.

7. VMI nurodė, kad 2014 m. spalio 9 d. išsiuntė pareiškėjui raginimą Nr. (23.31‑08)‑464-802 (toliau – ir Raginimas) sumokėti 121 617,42 Eur (419 920,65 Lt ) skolą valstybės biudžetui. Jis buvo paskelbtas e. portale „Mano VMI“, išsiųstas elektroniniu paštu bei registruotu laišku, kuris buvo įteiktas 2014 m. spalio 23 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas per Raginime nustatytą terminą mokestinės nepriemokos nesumokėjo, todėl VMI 2015 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-1094 išieškoti 121 635,79 Eur (delspinigių ir baudų) mokestinę nepriemoką iš turto. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2925-764/2016, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino VMI sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-1094 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto dalį, kuria nuspręsta iš pareiškėjo turto išieškoti 663,52 Eur nekilnojamo turto mokestį ir 3,20 Eur šio mokesčio delspinigius už 2014 metų mokestinį laikotarpį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Minėtame VAAT sprendime konstatuota, kad ginčijamas sprendimas priimtas nepraleidus 5 metų priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino. Ginčijamu sprendimu vykdomas tos pačios mokestinės nepriemokos išieškojimas, kuriai pareiškėjas prašė taikyti išieškojimo senaties terminą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 13 d. pateikė VMI prašymą nesumokėtai 121 617,42 Eur mokestinės nepriemokos sumai taikyti priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminą ir panaikini jo turtui taikytą turto areštą. VMI 2016 m. lapkričio 2 d. sprendime Nr. (23.1-08)-RNA-33292 nurodė, kad mokestinis ginčas dėl priskaičiuotų GPM, fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigių ir baudos tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus pasibaigė 2014 m. vasario 27 d. Teisė priverstinai išieškoti pareiškėjo mokestinę nepriemoką atsirado po raginimo pareiškėjui išsiuntimo, todėl mokestinės nepriemokos priverstinam išieškojimui senaties terminas nėra suėjęs. Atsižvelgusi į tai, kad skola nesumokėta, VMI nurodė, jog nėra pagrindo naikinti ir 2014 m. spalio 29 d. turto arešto aktą Nr. (23.3.1-08)-3199595.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad mokestinis ginčas baigėsi 2010 m. rugsėjo 20 d., ir jis yra sumokėjęs priskaičiuotus mokesčius. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų (121 617,43 Eur (419 920,65 Lt)) inicijavo mokestinį ginčą. VMI 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 68-167 atsisakė atleisti jį nuo delspinigių ir baudų. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-213(7202/2012) atleido pareiškėją nuo dalies apskaičiuotos delspinigių sumos ir patvirtino sprendimo dalį neatleisti nuo 45 093,83 Eur (155 700 Lt) fizinių asmenų pajamų mokesčio baudos ir 5 747,10 Eur (19 740 Lt) GPM baudos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-386/2014 pareiškėjo skundą atmetė. Taigi mokestinis ginčas dėl delspinigių ir baudos buvo baigtas 2014 m. vasario 27 d.

11. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 19, 20 22, 30 punktuose apibrėžtas sąvokas, padarė išvadą, kad delspinigiai ir baudos yra neatsiejamai su mokesčiu susijusi suma ir vertintina kaip mokestinė prievolė. Mokestinis ginčas buvo baigtas 2010 m. rugsėjo 20 d. tik apskaičiuotų mokesčių dalyje. Nors pareiškėjas ir sumokėjo mokesčių administratoriaus apskaičiuotus mokesčius, tačiau jo paties inicijuotas mokestinis ginčas dėl 121 635,79 Eur delspinigių ir baudos pasibaigė tik 2014 m. vasario 27 d., kai LVAT galutine ir neskundžiama 2014 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-386/2014 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nepagrįstai procedūras dėl tų pačių mokesčių ir su jais susijusių delspinigių bei baudų vertina kaip atskiras ir nesusijusias tarpusavyje. Pareiškėjo teiginys, kad 2010 m. rugsėjo 20 d., LVAT išnagrinėjus jo skundą dėl mokestinio ginčo, prasidėjo priverstinio ieškinio senaties eiga, yra nepagrįstas.

12. Teismas, įvertinęs MAĮ nuostatas, padarė išvadą, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo teismui priėmus galutinį baigiamąjį sprendimą mokestiniame ginče, ir mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokesčio (su juo susijusių sumų) per Raginime nustatytą terminą. Teismas darė išvadą, kad galutinai mokestinis ginčas (dėl delspinigių ir baudų) buvo baigtas po LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutarties priėmimo. Teismas pažymėjo, kad Komisija šiame ginče 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S‑213(7202/2012) atleido pareiškėją nuo dalies apskaičiuotų delspinigių.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 9 d. buvo išsiųstas Raginimas registruotu laišku ir įteiktas 2014 m. spalio 23 d. Be to, Raginimas 2014 m. spalio 9 d. buvo paskelbtas e. portale Mano VMI ir 2014 m. spalio 29 d. išsiųstas pareiškėjui elektroniniu paštu. Raginime nurodyta sumokėti mokestinę nepriemoką per 20 dienų nuo Raginimo įteikimo dienos. Pareiškėjas per Raginime nustatytą terminą mokestinės nepriemokos nesumokėjo, todėl VMI 2015 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-1094 išieškoti iš jo 121 635,79 Eur (delspinigių ir baudų) mokestinę nepriemoką iš turto.

14. Teismas konstatavo, kad VMI pagrįstai sprendime nustatė, jog mokestinis ginčas dėl mokestinės nepriemokos pasibaigė tik 2014 m. vasario 27 d. ir pagrįstai šiai mokestinei nepriemokos sumai netaikė priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino. Taip pat nebuvo pagrindo tenkinti ir kitą pareiškėjo prašymo dalį – panaikinti pareiškėjo turtui taikytą turto areštą, kuris yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas.

15. Teismas, vertindamas ginčijamą sprendimą VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu, nustatė, kad šiame sprendime nėra nurodytų konkrečių ir aiškių faktinių aplinkybių. Sprendime abstrakčiai nurodyti esminiai faktai dėl senaties termino skaičiavimo, raginimo išsiuntimo. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pats pareiškėjas inicijavo mokestinius ginčus, dalyvavo procese, žinojo apie bylų eigą ir jų baigtį bei tai, kad pats prašyme VMI išsamiai nurodė aplinkybes dėl mokestinio ginčo, konstatavo, kad faktinės aplinkybės leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Teismo vertinimu, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas iš esmės vertintinas kaip neesminis, nesudarantis savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Be to, net ir panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, t. y. mokestinės nepriemokos senaties išieškojimo terminas yra nepraleistas ir mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką.

16. Teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą taikyti mokestinės nepriemokos senaties išieškojimo terminą.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo jam buvo priskaičiuoti papildomi mokesčiai, delspinigiai ir baudos buvo priimtas 2008 m. gruodžio 18 d., o įsiteisėjo LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. priėmus nutartį, kuria buvo baigtas tarp jo ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių AVMI 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu priskaičiuotas sumas jis turėjo sumokėti per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi mokesčių administratorius teisę išieškoti iš jo mokestinę nepriemoką įgijo nuo 2010 m. spalio 10 d., nuo kurios turi būti pradėtas skaičiuoti ir 5 metų priverstinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas. Po LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. priimtos nutarties, daugiau jokio mokestinio ginčo tarp jo ir mokesčių administratoriaus nekilo. Prašymo dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų pateikimas bei jo atmetimas nėra mokestinis ginčas. Tokio pobūdžio ginčai yra tik nagrinėjami mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka.

20. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas ir neargumentuotas, iš jo turinio galima suprasti tik tai, jog jo pateiktas prašymas yra atmestas. Dėl šios priežasties buvo apsunkintos jo galimybės pateikti teismui pakankami argumentuotą skundą. VMI motyvai ir argumentai, kuriais remiantis buvo atmestas jo prašymas, jam tapo žinomi tik perskaičius atsakovo atsiliepimą į skundą. Teismas šį pažeidimą turėjo laikyti esminiu ir ginčijamą sprendimą panaikinti.

21. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nurodo, kad MAĮ 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog šiame įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.

23. VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato mokesčių mokėtojo atleidimo nuo paskirtų baudų, taip pat nuo skaičiuojamų ar apskaičiuotų, bet nesumokėtų, neišieškotų delspinigių, palūkanų, mokamų pagal mokestinės paskolos sutartį, padidintų palūkanų, palūkanų delspinigių ar jų dalies, kai atitinkamo sprendimo dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų priėmimas priklauso VMI kompetencijai, tvarką. Vadovaujantis Taisyklių 26 punkto nuostatomis, mokesčių mokėtojui pateikus prašymą, baudų, delspinigių ir/ar palūkanų priverstinio išieškojimo procedūros nepradedamos, o pradėtos turi būti sustabdomos iki atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimo dienos.

24. MAĮ 108 straipsnyje reglamentuojami mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties nutraukimo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas nutrūksta, kai kitų įstatymų arba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka sustabdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo.

25. VMI, vadovaudamasi prieš minėto straipsnio nuostatomis ir gavusi atitinkamą pareiškėjo prašymą, priverstinio išieškojimo procedūras dėl apskaičiuotų 121 617,43 Eur delspinigių ir baudų sustabdė. Priverstinio išieškojimo veiksmai buvo atnaujinti gavus LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį (MAĮ 108 str. 2 d. 4 p.).

26. MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad MAĮ 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo terminų skaičiavimas.

28. Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo 2008 m. buvo kilęs mokestinis ginčas, kuris buvo baigtas 2010 m. rugsėjo 20 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010 priėmus nutartį.

29. Pareiškėjas 2012 m. kreipėsi į atsakovą su prašymu atleisti jį nuo delspinigių ir baudų. Atsakovui 2012 m. rugsėjo 13 d. atsisakius tai padaryti, tarp šalių vėl kilo mokestinis ginčas, kuris buvo baigtas 2014 m. vasario 27 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A442-386/2014 priėmus galutinę nutartį.

30. Šalys pripažįsta, kad tarp jų 2013 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis dėl mokesčių (be baudų ir delspinigių), kurie pareiškėjui buvo priteisti pagal LVAT2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010. Šiuos mokesčius pareiškėjas sumokėjo iki 2016 m. liepos 20 d..

31. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminų skaičiavimo delspinigiams ir baudoms, dėl kurių buvo kilęs ginčas 2012 m..

32. MAĮ 100 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 141 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad nuo delspinigių ir baudų mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius. Atsisakymą atleisti nuo delspinigių ir baudų mokesčių mokėtojas gali apskųsti šio Įstatymo IX skyriuje nustatyta tvarka, t. y., 144-161 straipsnių nustatyta tvarka.

33. MAĮ 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Šiame Įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo“ <...>.

34. Šiose teisės normose yra įtvirtinta taisyklė, leidžianti mokesčių mokėtojui ir po pasibaigusio mokestinio ginčo kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų, o pastarajam atsisakius tai padaryti, inicijuoti mokestinį ginčą tik dėl šio mokesčių administratoriaus veiksmo, pakartotinai nerevizuojant priskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų pagrįstumo bei teisėtumo.

35. Pagal MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokestinio ginčo pradėjimas, yra pagrindas sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras bei nutraukti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino eigą.

36. Byloje nagrinėjimu atveju tai lemia, kad pareiškėjui 2012 m. inicijavus mokestinį ginčą dėl neatleidimo jo nuo delspinigių ir baudų, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino eiga pagal LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010 nutrūko, o atsinaujino 2014 m. vasario 27 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A442-386/2014 priėmus galutinę nutartį.

37. Byloje nustatyta, kad sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto atsakovas priėmė 2015 m. sausio 22 d. (b. l. 32). Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjui priskaičiuotų delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo senaties termino - 5 metų trukmė, nebuvo pasibaigusi. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei neteisingi.

38. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

40. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

41. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius