2019-12-11 Nr. AB-23605-3-62-3-00209-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1945-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00209-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo laikomas Pravieniškių PN 1 būryje 12 brigadoje, perpildytose patalpose, kurių plotą papildomai užimdavo baldai ir inventorius. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN patalpų apšvietimas neatitiko higienos normų. Nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. liepos 25 d. pareiškėjas buvo laikomas 2 sekcijos patalpoje, kurios plotas – 17,50 kv. m, joje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų; nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjas buvo laikomas 10 sekcijos patalpoje, kurios plotas – 12 kv. m, joje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos. Gyvenamoji patalpa buvo įrengta virš dirbtuvių, todėl dienos metu pareiškėjas negalėdavo pailsėti. Be to, dėl iš dirbtuvių kylančių dažų ir lako dulkių bei nemalonių kvapų patalpos nebuvo galima išvėdinti, pareiškėjui skaudėdavo galvą, buvo sunku kvėpuoti. Pravieniškių PN dušo patalpos plotas – 45,69 kv. m, joje buvo įrengta 12 dušo vietų, kurios nebuvo atitvertos, todėl maudydamasis pareiškėjas visiškai neturėjo privatumo. Dėl šių neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų pareiškėjas teigė patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad minimalaus ploto norma patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo pažeista. Pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki miego laiko. Pagalbinėse patalpose, įrengtose po pareiškėjo gyvenamosiomis patalpomis, nevykdomi dažymo darbai, jose nesandėliuojami lakai ir dažai. Dušinėje sienelės neįrengtos. Patalpų apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus, perdegusios lemputės nedelsiant keičiamos. Vėdinimas vykdomas per atvirus langus ir ventiliacines angas. Dėl ginčo dalyko pareiškėjas nesikreipė nei į Pravieniškių PN Sveikatos priežiūros tarnybą, nei į Psichologinę tarnybą. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 3 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią nuo 2014 m. balandžio 23 d., o skundą teismui pateikė 2018 m. sausio 26 d. Svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Todėl teismas taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 17 d.

7. Teismas pažymėjo, jog atsakovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas: nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo laikomas 1 būrio 2 gyvenamoje patalpoje, kurios plotas – 21,39 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto; nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo laikomas 1 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 14,20 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, o 10-oje patalpoje – 6 miegamosios vietos. Atsakovo atstovas nurodė, jog nekaupia ir nesaugo informacijos apie tai, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta gyvenamosiose patalpose skirtingais laikotarpiais, todėl pateikė informaciją apie miegamąsias vietas, buvusias atsiliepimo rengimo dieną. Aplinkybę, kad atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtose patalpose, teismas vertintino pareiškėjo naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu patalpų plotas, nurodomas atsakovo pateiktose pažymose, keitėsi, todėl skaičiuodamas pareiškėjui tekusį minimalų plotą, teismas atsižvelgė į atsakovo pateiktą informaciją apie gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo nurodytą miegamųjų vietų skaičių. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (iš viso 416 dienų) pareiškėjui teko nuo 2,1 kv. m iki 2,3 kv. m ploto, ir tai vertino kaip atsakovo neteisėtus veiksmus.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl dušo patalpų įrengimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dušo patalpoje sienelės neįrengtos, o pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgęs į byloje nustatytą minimalaus ploto normos pažeidimą visą ginčo laikotarpį, teismas darė išvadą, kad privatumo duše neužtikrinamas galėjo papildomai pabloginti pareiškėjo kalinimo sąlygas, sukelti jam nepatogumų ir papildomų neigiamų išgyvenimų.

9. Dėl dirbtuvių įrengimo po gyvenamosiomis patalpomis teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie po jo gyvenamosiomis patalpomis esančiose dirbtuvėse vykdytus triukšmą, dulkes bei smarvę keliančius darbus. Atsakovas nurodė, jog pirmame aukšte įrengtose pagalbinėse patalpose nėra atliekami remonto darbai, nesandėliuojami kvapą skleidžiantys lakai ar dažai. Be to, byloje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atvirus langus ir ventiliacines, angas. Duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išvėdinti gyvenamosios patalpos, byloje nėra. Pareiškėjo medicininiame pažymėjime užfiksuota, kad pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl galvos skausmo ar pasunkėjusio kvėpavimo, kurį, kaip nurodė skunde, galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos.

10. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl patalpų apšvietimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog patalpose įrengtas kaitrinių ir liuminescencinių lempų apšvietimas, o perdegusios lemputės nuolat keičiamos. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes dėl netinkamo apšvietimo, tačiau savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas sprendė neturintis pagrindo netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais. Pareiškėjui nepaaiškinus, kokie neigiami išgyvenimai ar kitokia žala kilo, teismas jo abstrakčių teiginių dėl patalpų apšvietimo nelaikė pakankamais atsakovo neteisėtiems veiksmams ir neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti.

11. Atsižvelgęs į byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, kad pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 3 300 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

III. 12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti – pripažinti, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

13. Pravieniškių PN apeliaciniame skunde nurodo, jog konstatuodamas, kad nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 17 d. (416 dienų) pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas neužtikrinant jo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne atsakovo į bylą pateiktais duomenimis ir oficialiomis pažymomis, o pareiškėjo deklaratyviais teiginiais, kurie nebuvo paremti jokiais oficialiais įrodymais. Teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus, nes neatsižvelgė į atsakovo pateiktą pažymą, kurioje buvo nurodytas 1 būrio 2 ir 10 patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičius. Pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginius apie lovų skaičių minėtose patalpose pagrindžiančių įrodymų. Taigi byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, taigi ir neturtinės žalos fakto. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad dienos metu pareiškėjas galėjo laisvai judėti Pravieniškių PN lokaliniame sektoriuje, todėl pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo jam suteikta judėjimo laisvė. Be to, dėl nuolatinės nuteistųjų kaitos miegamasis ne visada būna užpildytas. Dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimo Pravieniškių PN pažymi, jog šie pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir paremti tik jo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtina jokie įrodymai. Pareiškėjas neturėjo nusiskundimų sveikata, į medikus nesikreipė, taigi nepatyrė neigiamų išgyvenimų ir sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos.

14. Pareiškėjas V. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsiliepime pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus apie gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičių. Aplinkybė, kad dienos metu pareiškėjas galėjo laisvai judėti Pravieniškių PN lokaliniame sektoriuje, nepaneigia fakto, kad jis bausmę atliko patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimų laikymasis. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pertvarų dušuose neįrengimas yra laikomas privatumo neužtikrinimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šį pareiškėjo teisių pažeidimą. Priteisdamas žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o apeliantas naujų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes, nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 17 d.) 416 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, taip pat kad naudojantis dušu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, priteisė jam 3 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ne oficialiais atsakovo pateiktais dokumentais, o pareiškėjo teiginiais dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičiaus, teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas galėjo laisvai judėti Pravieniškių PN lokaliniame sektoriuje, todėl nepagrįstai nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Pasak atsakovo atstovo, pareiškėjo teiginiai dėl jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti įrodymais. Kalinimo sąlygos neturėjo įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų atsakovas apeliaciniame skunde nereiškia. Pareiškėjas apeliacinio skundo neteikė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui Pravieniškių PN 1 būrio 2 ir 10 patalpose tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

22. Byloje pateiktoje Pravieniškių PN 2018 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 61-563 (b. l. 17) nurodyta, kad įstaigai teisės aktais nėra nustatyta pareiga kaupti ir saugoti informaciją apie tai, kiek kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje tam tikru laikotarpiu buvo miegamųjų vietų, todėl teikiama pažymos surašymo dieną buvusi informacija apie miegamųjų vietų skaičių. Taigi atsakovas nepateikė duomenų, kiek asmenų konkrečiais laikotarpiais buvo laikoma konkrečiose patalpose ar kiek lovų konkrečiais laikotarpiais buvo įrengta ginčo gyvenamosiose patalpose (pvz., lokalinio sektoriaus aukšto plano (schemos), direktoriaus įsakymų dėl miegamųjų vietų skaičiaus nustatymo ir (ar) pan.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

24. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019). Todėl Pravieniškių PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, bei nepaneigus pareiškėjo konkrečiai nurodytų aplinkybių dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalindamas iš pareiškėjo nurodyto jose buvusių lovų skaičiaus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog 1 būrio 2 patalpoje, kurios plotas – 21,39 kv. m (įrengta 10 miegamųjų vietų), pareiškėjui teko 2,14 kv. m ploto, o 1 būrio 10 patalpoje, kurios plotas – 14,20 kv. m (įrengtos 6 miegamosios vietos), – 2,37 kv. m ploto.

25. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos rėžimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas minimaliu, atmestini kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

26. Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Pravieniškių PN pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sienelių bendroje dušinėje nėra. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo argumentai, kad su privatumo naudojantis dušu neužtikrinimu susiję pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir subjektyvūs, atmestini kaip nepagrįsti.

27. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdamas Pravieniškių PN pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

29. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 3 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius