2013-03-21 Nr. AB-680-3-61-3-01708-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-503/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. G. V. 2012 m. birželio 25 d. padavė teismui skundą (b. l. 1–3), kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), priteisti 68 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, t. y. po 500 Lt už kiekvieną netinkamomis sąlygomis praleistą dieną.

Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 bei 6.273 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, 48 straipsniu, bylos proceso šalys sutvarkytos taip: Lietuvos valstybės atstovu įtrauktas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė nuo 2010 m. kovo 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d., nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. birželio 8 d., nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. liepos 20 d., nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 22 d., nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 11 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. kamerose Nr. 375, 224, 376, 373, 220, 213 ir 391 buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Paaiškino, kad kameros buvo avarinės būklės, sienų, lubų dažai buvo nutrupėję, matėsi juodos dėmės, pelėsis, kamerų apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 22 punkto, 23 punkto, 26 punkto ir 56 punkto. Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą. Aiškino, kad patyrė didelius dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus, didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (b. l. 74–78) su skundu nesutiko. Paaiškino, kad jam žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Nurodė, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Aiškino, kad atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Pažymėjo, kad pareiškėjo įskaitos kortelė patvirtina, kad laikotarpiais 2010 m. kovo 29 d. ryte, nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. birželio 8 d., nuo 2010 m. birželio 21 d. vakaro iki 2010 m. liepos 19 d., nuo 2010 m. liepos 20 d. vakaro iki 2010 m. liepos 22 d. ryto, nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. ryto, nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 11 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą atsakingi jose esantys asmenys. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi. Paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Nurodė, kuriose kamerose ir kada buvo darytas remontas. Atkreipė dėmesį, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Nurodė, kad kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Akcentavo, kad Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą, kai buvo tikrinamos įstaigos kameros, pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos reikalavimai šiuo klausimu Lukiškių TI-K nėra taikomi. Rėmėsi Civilinio kodekso 6.271, 6.246–6.249 straipsniais ir teigė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių TI-K, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiasi tuo, jog jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo avarinės būklės, sienų ir lubų dažai nutrupėję, matėsi juodos dėmės, pelėsis, apšvietimas neatitiko Higienos normos 22, 23, 26 ir 56 punktų reikalavimų. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde neteigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, nors iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas savo skunduose Vilniaus visuomenės sveikatos centrui kėlė klausimą dėl pažeistų minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimų, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsakė pareiškėjui, kad Higienos norma nereglamentuoja ploto normos vienam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teikė teismui duomenis dėl galimo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo, tačiau teismas nusprendė jų nevertinti, nes ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo skundas, o jis skunde dėl to, kad nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K galėjo pažeisti jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, nenurodė nei faktinių aplinkybių, nei tai, kad Lukiškių TI-K pažeidė vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą reglamentuojantį teisės aktą, ar kad dėl to jis patyrė kokią nors žalą.

Teismas vadovavosi byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais ir padarė išvada, kad jie patvirtina, jog pareiškėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centrui teikti skundai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose buvo pagrįsti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo Higienos normos 22, 23, 56 ir 62 punktų reikalavimų pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teikė teismui įrodymus dėl kamerų remonto, atsiliepime aiškino, jog kaliniai patys gadina kameras, todėl suremontuotose kamerose tenka iš naujo daryti remontą. Tačiau teismas padarė išvadą, kad šie įrodymai ir paaiškinimai nepaneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytų pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos reikalavimų dėl kamerų remonto, apšvietimo normų turi būti laikomasi.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas. Nustatyti Lukiškių TI-K Higienos normos 22, 23, 56 ir 62 punkto reikalavimų pažeidimai, todėl teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nėra mažareikšmiai.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Iš pateiktų medicininių dokumentų nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas dėl skrandžio ligos. Teismas taip pat nustatė, kad skrandžio problemų pareiškėjas turėjo ir 2006 metais, todėl negalima išvada, kad ši liga atsirado dėl pareiškėjo laikymo avarinės būklės kamerose. Pats pareiškėjas teikė teismui duomenis tik apie ligas, kuriomis serga šiuo metu.

Teismas konstatavo, kad dėl kalinimo Higienos normos reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamento atstovas nepagrįstai teismui aiškino, jog pareiškėjas skundžiasi dėl jo laikymo sąlygų 2010–2011 metais, todėl neigiami išgyvenimai išblėsę, pareiškėjo parašytas trafaretinis skundas rodo, kad jis nepatyrė tokios žalos, kokią nurodė patyręs. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas Vilniaus visuomenės sveikatos centrui skundėsi dėl netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ir 2012 m. balandžio mėnesį, Vilniaus visuomenės sveikatos centras tuo metu kameroje Nr. 391 rado pažeidimų. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2012 m. birželio 22 d.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismas, atsižvelgęs į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A502-913/2011, A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009), pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą ir trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Lt. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą (b. l. 115–117), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Paaiškina, kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, todėl tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

2. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Akcentuoja, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

3. Atkreipia dėmesį tai, kad pareiškėjas neteikė jokių prašymų, skundų ar pasiūlymų dėl tvarkos kamerose palaikymo, ar dėl laikymo sąlygų.

4. Nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

5. Pažymi, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, nes pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiais nuo 2010 m. kovo 11 d. iki 2010 m. kovo 29 d., nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. birželio 8 d., nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2010 m. liepos 20 d., nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 22 d., nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 30 d., nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 11 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. buvo kalinamas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiais pareiškėją kalinant Lukiškių TI-K nebuvo laikytasi Higienos normos 22, 23, 56 ir 62 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Atsižvelgęs į šiuos pažeidimus bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažeidimo mastą ir trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Lt; konstatavo, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neteikė jokių skundų ar pasiūlymų dėl laikymo sąlygų; pareiškėjas įrodymais nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo; pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Ginčui aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Atsakovas neneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiais pareiškėją kalinant Lukiškių TI-K nebuvo laikytasi Higienos normos 22, 23, 56 ir 62 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Nurodytus pažeidimus patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Išvardinti Higienos normos nuostatų pažeidimai laikytini valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo teisės į minimalų plotą kameroje pažeidimu, nes nurodytas pažeidimas nebuvo šios administracinės bylos dalykas.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjui neturėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dėl priteistos žalos dydžio neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodytos aplinkybės nevertins, šios apeliacijos dalykas – ar vien tik pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisingumo Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad jog ne visais atvejais nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, turi būti apsiribojama teisės pažeidimo pripažinimu. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir spręsti dėl jos dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus. Pastebėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (CK 6.250 str. 2 d.), ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą. Kai reikalavimas pripažįstamas pagrįstu, teismas nusprendžia, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas (144 dienos), todėl nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu byloje ir kad nepagrįstai priteisęs pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 suformuotos teismų praktikos, nes nagrinėjamoje ir apelianto nurodytose bylose iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė