b9dbdeed-a75d-4b26-a89a-7219964479cd · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėja Eugenija MorkÅ«nienė Civilinė byla Nr(S)Pranešėja R. Zubernienė             Civilinė byla Nr.e2A-1330-112/2015Teisėja R. Kulberkienė             (Proceso Nr. 2-25-3-00046-2015-0)                          Procesinio sprendimo kategorija              121.14;                                                                                                KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2015 m. spalio 8 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rimvidos Zubernienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės, Raimondos Andrulienės, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi UAB „Virginijaus picerija“ apeliacinį skundÄ dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės UAB „Virginijaus picerija“ ieÅ¡kinį atsakovei UAB „Draugų picerija“ dėl atsiskaitymo vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukus franÅ¡izės sutartį ir delspinigių pagal pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo, n u s t a t ė : ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 1255,02 Eur skolÄ , 999,34 Eur delspinigių (47,94 Eur pagal franÅ¡izės sutartį ir 951,40 Eur pagal pirkimo–pardavimo sutartį), iÅ¡ viso – 2254,36 Eur, 6 procentus procesinių metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi iÅ¡laidas, kurias sudaro žyminio mokesčio iÅ¡laidos ir iÅ¡laidas už teisines paslaugas.

Nurodė, kad 2013-05-01 atidarė picerijÄ Kretingoje su prekės ženklu BRAVO PIZZA ir pradėjo joje vystyti savo vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelį. PaaiÅ¡kino, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas sudarė franÅ¡izės sutartį Nr. 1, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas 1 metų terminui suteikė atsakovui teisę, pasinaudojant ieÅ¡kovo sukurtu verslo įvaizdžiu (firmos vardu, prekių ženklu, komercine informacija), vykdyti veiklÄ . IeÅ¡kovas buvo suteikęs atsakovui teisę iÅ¡skirtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje įsteigti ieÅ¡kovo sukurto ir iÅ¡vystyto Å¡iam nuosavybės teise priklausančio vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelio pagrindu veikiančiÄ picerijÄ , naudoti šį modelį, su Å¡iuo modeliu susijusius prekės ženklus bei vystyti vieÅ¡ojo maitinimo veiklÄ picerijoje BRAVO PIZZA, adresu Savanorių g.49, Kretinga.

IeÅ¡kovas pateikė atsakovui techninius ir komercinius dokumentus ir suteikė kitÄ informacijÄ , kuri yra bÅ«tina atsakovui, kad Å¡is galėtų įgyvendinti jam suteiktas pagal franÅ¡izės sutartį teises, taip pat instruktavo atsakovÄ ir jo darbuotojus visais klausimais, susijusiais su perduotų teisių įgyvendinimu. IeÅ¡kovas buvo pateikęs atsakovui savo sukurtų picų receptų technologinių kortelių rinkinį, kuris yra svarbiausia perduoto vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelio dalis. Nurodė, kad atsakovas sumokėjo pagal sutartį tik vienÄ numatytÄ 1300 Lt dydžio mėnesinį mokestį. 2014 m. lapkričio 3 d. ieÅ¡kovas pasiÅ«lė atsakovui nutraukti Sutartį Å¡alių susitarimu, įteikė atsakovui projektÄ , atsakovas pasiÅ«lymo nepriėmė, o 2014 m. lapkričio 10 d. reikalavimu atsakovas iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ nutraukti sutartį vienaÅ¡aliÅ¡kai dėl to, kad ieÅ¡kovas neva neturi nuosavybės teisių ir niekaip kitaip nevaldo prekės ženklo BRAVO PIZZA.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovas pripažino ir iÅ¡reiÅ¡kė sutikimÄ , kad prekių ženklų savininkas yra ieÅ¡kovas. Teigė, kad atsakovas prekės ženklÄ naudojo ir po nurodyto reikalavimo nutraukti sutartį. Mano, kad aplinkybė, jog paslaugų ženklui BRAVO PIZZA sutarties sudarymo metu dar nebuvo suteikta teisinė apsauga, nedaro sutarties negaliojančios. Nurodė, kad sutartis nutraukta 2014 m. gruodžio 10 d. IeÅ¡kovo teigimu, atsakovas privalo sumokėti mėnesinius mokesčius pagal sutartį Nr. 1 už 2014 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius po 1300 Lt už kiekvienÄ mėnesį ir už 2014 m. gruodžio mėnesio 10 dienų 433,33 Lt, iÅ¡ viso 4333,33 Lt (1255,02 Eur).

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas minėtų sumų nustatytu terminu nesumokėjo, ieÅ¡kovas teigė, kad atsakovas privalo sumokėti ir sutartimi nustatytas netesybas (delspinigius), iÅ¡ viso 165,53 Lt (47,94 Eur). Be to, ieÅ¡kovas nurodė, kad su atsakovu 2014-08-01 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas įsipareigojo parduoti picerijos įrangÄ , o atsakovas – sumokėti įrangos kainÄ â€“ 93000 Lt. Pažymėjo, kad atsakovas minėtÄ kainÄ turėjo sumokėti sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ , t. y. 2014 m. rugpjūčio 1 d.

Nurodė, kad atsakovas minėtos sumos laiku nesumokėjo, sumokėjo pavėluotai, dalimis. Dėl tos priežasties mano, kad atsakovas privalo sumokėti sutartimi nustatytas netesybas, iÅ¡ viso 3285 Lt (951,40 Eur). Atsakovas atsiliepimu į ieÅ¡kinį su ieÅ¡kiniu nesutiko. PaaiÅ¡kino, kad atsakovas norėjo įsisteigti ir Kretingoje teikti maitinimo paslaugas (atidaryti picerijÄ ), o ieÅ¡kovas, norėdamas nutraukti savo veiklÄ Kretingoje, norėjo parduoti picerijos įrangÄ , baldus ir kitÄ infrastruktÅ«rÄ .

Nurodė, kad su ieÅ¡kovu sudarė dvi sutartis. Sutartyje Nr. 1 buvo numatyta, kad ieÅ¡kovas suteikia atsakovui teisę iÅ¡skirtinai Lietuvos Respublikoje įsteigti vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelio pagrindu veikiančiÄ picerijÄ ; iÅ¡skirtinai naudoti vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelį, su Å¡iuo modeliu susijusius prekių ženklus bei vystyti vieÅ¡ojo maitinimo veiklÄ . Ten pat buvo numatyta, kad pirmus atsakovo veiklos metus jokie mokesčiai nebus mokami. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas pagal minėtÄ sutartį neperleido atsakovui jokio vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelio, neteikė informacijos ir konsultacijų.

Be to, pažymėjo, kad ieÅ¡kovui nepriklauso nė viena iÅ¡ Å¡ių iÅ¡imtinių teisių. Dėl to atsakovas pats atsirinko ir samdė reikalingus darbuotojus, paskirstė jiems darbo funkcijas, pats iÅ¡sinuomojo veiklai reikalingas patalpas, savaip organizavo darbo veiklÄ , užsakymų priėmimÄ , pats sugalvojo aptarnavimo politikÄ ir metodikÄ , veikė iÅ¡imtinai savarankiÅ¡kai kaip savarankiÅ¡kas juridinis asmuo. Teigė, kad ieÅ¡kovas neįrodė sukÅ«ręs unikalų, savarankiÅ¡kÄ veiklos modelį, į kurį turėtų iÅ¡imtines teises, ieÅ¡kovas jokių iÅ¡imtinių teisių atsakovui ir nesuteikė.

Mano, kad sutartis Nr. 1 yra niekinė ir negaliojanti, iÅ¡ Å¡io niekinio sandorio ieÅ¡kovas negali kildinti savo materialinio reikalavimo dėl netesybų priteisimo, atlikti kokius nors mokėjimus, o juo labiau ir reikalauti sumokėti netesybas. Pažymėjo, kad savo prievoles pagal sutartį Nr. 2 įvykdė laiku ir tinkamai, Å¡i sutartis nenumatė, kad prekių kaina turi bÅ«ti sumokėta bÅ«tent tÄ pačiÄ dienÄ , kai pasiraÅ¡oma minėta sutartis. Atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovas 2014-08-29 iÅ¡rašęs sÄ skaitÄ iÅ¡ esmės pripažino, kad mokėjimo terminų atsakovas nėra pažeidęs. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, mano, kad neturi prievolės mokėti ieÅ¡kovui jokių mokesčių, prieÅ¡ingai – turi teisę restitucijos pagrindu susigrÄ Å¾inti per klaidÄ sumokėtÄ 1 300 Lt sumÄ .Kretingos rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo 376,51 Eur (1 300 Lt) atsakovo naudai, o atsakovÄ Ä¯pareigojo grÄ Å¾inti visa, kÄ yra gavęs iÅ¡ ieÅ¡kovo pagal sutartį, ieÅ¡kovo naudai.

Be to, priteisė iš ieškovo 980,10 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie išimtines teises į sutartyje Nr. 1 nurodytus objektus sutarties sudarymo metu, todėl ieškovas negalėjo perleisti atsakovui daugiau teisių, nei kad pats turėjo franšizės sutarties sudarymo metu, dėl to atsakovas neturi prievolės mokėti ieškovui jokių mokesčių. Teismas taip pat konstatavo, kad savanoriškas atsakovo vienos įmokos atlikimas nesukelia pripažintinos niekine ir negaliojančia sutarties galiojimo pasekmių.

Padarė iÅ¡vadÄ , kad minėtÄ sandorį pripažinus negaliojančiu, Å¡alys privalo grÄ Å¾inti viskÄ , kÄ yra gavusios pagal tokį sandorį. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė termino dėl apmokėjimo pagal sutartį Nr. 2, nes Å¡alys nebuvo susitarusios dėl apmokėjimo sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ . Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutiko iÅ¡ dalies, prašė panaikinti sprendimo dalį, kuria iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovui priteista 376,51 Eur pastarojo sumokėtos sumos ir 980,10 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, ir dėl Å¡ios dalies priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies ir priteisti iÅ¡ atsakovo 1255,02 Eur skolÄ , 47,94 Eur delspinigių, 6 procentus procesinių metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi iÅ¡laidas, kurias sudaro žyminio mokesčio iÅ¡laidos ir iÅ¡laidos už teisines paslaugas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sandorių pripažinimÄ negaliojančiais reglamentuojančias teisės normas bei nesivadovavo Å¡io instituto taikymÄ iÅ¡aiÅ¡kinančia LAT praktika. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino Å¡alių sudarytų sutarčių sÄ lygas, Å¡alių valiÄ . Teigia, kad sutartimi Nr. 1 buvo susitarta, kad atsakovas atleidžiamas nuo pradinio mokesčio, bet ne nuo einamojo kasmėnesinio mokesčio. Pažymi, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia naudoti savo sukurto neregistruoto prekės ženklo, dėl to Å¡alių sutartis Nr. 1 galėjo bÅ«ti ir realiai buvo vykdoma.

Pažymi, kad net ir pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad teisinė apsauga į ieÅ¡kovo prekės ženklÄ taikytina nuo 2014-11-12, nėra paneigta, jog atsakovas iki pat sutarties Nr. 1 nutraukimo minėtu ženklu naudojosi. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas naudojosi ieÅ¡kovo visiÅ¡kai sukomplektuota picerija. Pastarajam reikėjo dėti minimalias pastangas tinkamam minėto verslo perėmimui. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo iÅ¡ ieÅ¡kovo.

Teigia, kad įrodymai apie atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas elektroninėje byloje pateikti nebuvo. Atkreipia dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, jei minėtų įrodymų byloje pateikimas bÅ«tų pripažintas tinkamu, mano, kad bylinėjimosi iÅ¡laidų dydis yra aiÅ¡kiai nepagrįstas, neatitinka turėtų sÄ naudų, byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi klausimai.Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino Å¡alių pateiktus įrodymus, tinkamai aiÅ¡kino sutarties Nr. 1 sÄ lygas ir esmę. Teigia, kad ieÅ¡kovas nesugebėjo nurodyti, koks yra verslo modelio turinys, kÄ bÅ«tent, ieÅ¡kovo nuomone, jis perdavė atsakovui. Pabrėžia, kad sutarties Nr. 1 sudarymo dienÄ ieÅ¡kovas jokių iÅ¡imtinių teisių į prekės ženklÄ BRAVO PIZZA neturėjo, todėl negalėjo perduoti atsakovui to, ko neturėjo pats. Dėl minėtų priežasčių mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡alių sudarytÄ sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu.

Taip pat mano, kad skundžiamÄ sprendimÄ priėmęs teismas pagrįstai priteisė visas atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad ieÅ¡kovas neginčija teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieÅ¡kinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo pagal sutartį Nr.

2. Taigi ieškovas iš esmės pripažino, kad jo reikalavimas nepagrįstas, todėl privalo atlyginti dėl to atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, teigia, kad byla buvo pakankamai sudėtinga, atlikta išsami kelių teisės aktų analizė, suteiktos konsultacijos, parengti procesiniai dokumentai, dalyvauta teismo posėdžiuose. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, mano, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.             Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant Å¡iai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Å iuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Å alių valios autonomijos bei sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia Å¡ių santykių dalyvių pareigÄ Ä¯gyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sÄ lygų (pacta sunt servanda). Kita vertus, tiek sutartis, kaip jos Å¡alių atitinkamų veiksmų teisinis pagrindas, tiek iÅ¡ jos tarp Å¡alių kilę sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai turi atitikti civiliniame įstatyme esančių imperatyviųjų teisės normų (ius cogens) reikalavimus.

Tai reiÅ¡kia, kad sutarties Å¡alys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sÄ lygų, taip pat gali savarankiÅ¡kai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, iÅ¡skyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sÄ lygas ar sutarties formÄ nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sÄ lygų reikalauja gera moralė, vieÅ¡oji tvarka, teisės principai. Pirma, tam, kad sutartis galiotų, Å¡alys turi susitarti dėl visų esminių jos sÄ lygų (CK 6.162 straipsnis). Antra, sutarties dalykas neturi prieÅ¡tarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys).

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas iÅ¡ esminių reikalavimų, kad prievolė galiotų, yra galimybė jÄ Ä¯vykdyti, t. y. ji, inter alia, turi atitikti įmanomumo reikalavimÄ . Prievolės įmanomumas grindžiamas protingumo principu, nes pripažįstama, jog galima įsipareigoti atlikti tik tai, kas įmanoma. Tai reiÅ¡kia, kad, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (impossibillium nula obligatio est).Byloje pateikta 2014-08-01 franÅ¡izės sutartis Nr. 1, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas 1 metų terminui suteikė atsakovui teisę iÅ¡skirtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje įsteigti ieÅ¡kovo sukurto ir iÅ¡vystyto Å¡iam nuosavybės teise priklausančio vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelio pagrindu veikiančiÄ picerijÄ , naudoti šį modelį, su Å¡iuo modeliu susijusius prekės ženklus bei vystyti vieÅ¡ojo maitinimo veiklÄ picerijoje BRAVO PIZZA, adresu Savanorių g. 49, Kretinga.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie išimtines teises į nurodytus objektus sutarties sudarymo metu, sprendė, kad ieškovas negalėjo perleisti atsakovui daugiau teisių, nei pats turėjo franšizės sutarties sudarymo metu. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovas nebuvo įregistravęs prekinio ženklo, paraiška įregistruota tik 2014-11-12, sprendė, kad tik nuo minėtos datos taikytinos Prekių ženklų įstatymo (PŽĮ) 38 straipsnio nuostatos dėl įregistruoto ženklo savininko išimtinės teisės uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį.

Taip pat skundžiamÄ sprendimo dalį priėmęs teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas, franÅ¡izės sutartimi įsipareigojo atlikti tai, kas objektyviai jam tuo metu buvo neįmanoma, dėl to atsakovas neturi prievolės mokėti ieÅ¡kovui jokių mokesčių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Å¡alys, sudarydamos franÅ¡izės sutartį, iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ , susitarė dėl atitinkamo objekto – vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelio, su Å¡iuo modeliu susijusio prekės ženklo naudojimo ir atlyginimo už tokį naudojimÄ si.

Pažymėtina, kad CK 6.766 str. 1 d., apibrėždamas franÅ¡izės sutarties objektÄ , nurodo, kad juo gali bÅ«ti visuma asmeniui priklausančių iÅ¡imtinių teisių, tarp jų: teisė į atitinkamÄ prekės ženklÄ , įmonės vardÄ , teisė į saugomÄ komercinę (gamybinę) informacijÄ ir kt. Taigi, franÅ¡izės sutarties objektas yra už atlyginimÄ perleidžiamos naudoti teisės į atitinkamÄ Ä¯monės verslo modelį, prekės ženklÄ . IeÅ¡kovas nurodė, kad jis perdavė vieÅ¡ojo maitinimo darbo modelį.

MinėtÄ aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime, tačiau jos nevertino ir neanalizavo.Bylos medžiaga ir Å¡alių paaiÅ¡kinimai patvirtina, kad atsakovas, sumokėdamas 1300 Lt dydžio mėnesinį mokestį, iÅ¡ esmės pripažino, kad naudojosi ieÅ¡kovo sukurtu vieÅ¡ojo maitinimo darbo modeliu, jo sukurtu, bet neįregistruotu prekės ženklu. Visuma byloje nustatytų aplinkybių sudaro pagrindÄ teigti, jog atsakovas pripažino sutartį, jos sÄ lygas ne tik jÄ pasiraÅ¡ydamas, bet ir realiai vykdydamas jos sÄ lygas.

Kaip minėta, atsakovas buvo sumokėjęs sutartyje nustatytÄ mėnesinį mokestį, be to, po to, kai ieÅ¡kovas pateikė paraiÅ¡kÄ prekės ženklo teisiniam įregistravimui, atsakovas toliau naudojosi tiek ieÅ¡kovo sukurtu vieÅ¡ojo maitinimo darbo modeliu, tiek prekės ženklu. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisinė apsauga į ieÅ¡kovo sukurtÄ prekės ženklÄ taikytina nuo 2014-11-12. IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ nutraukti franÅ¡izės sutartį 2014 m. lapkričio 10 d., tačiau iki 2014-12-10 naudojosi sutarties sÄ lygomis.

Minėtos aplinkybės atsakovas nepaneigė. Juolab kad jei atsakovas suprato, jog ieÅ¡kovas neturi teisių į atitinkamÄ prekės ženklÄ ir franÅ¡izės sutartis sudaryta nepagrįstai, tai jis (atsakovas) galėjo Å¡iÄ sutartį ginčyti, praÅ¡ydamas pripažinti jÄ negaliojančia nuo sudarymo, o ne jÄ nutraukti, tuo iÅ¡ esmės pripažindamas pačiÄ sutartį. Aplinkybė, jog ieÅ¡kovas neperdavė atsakovui iÅ¡imtinių teisių į prekės ženklÄ BRAVO PIZZA, nes jų neturėjo, neatėmė galimybės atsakovui perimti iÅ¡ ieÅ¡kovo picerijos verslÄ â€“ ieÅ¡kovo sukurtÄ vieÅ¡ojo maitinimo modelį – bei gauti iÅ¡ to pajamų.

Pirmiau nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad Å¡alių veiksmais sutartyje nustatytos prievolės – perleisti iÅ¡imtines teises į prekės ženklÄ ir ieÅ¡kovo turėtÄ picerijos verslÄ atsakovui, tapo savarankiÅ¡komis prievolėmis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vienos iÅ¡ jų, t. y. iÅ¡imtinių teisių į prekės ženklÄ perleidimo, negaliojimas nelemia kitos ieÅ¡kovo prievolės – perleisti ieÅ¡kovo sukurtÄ vieÅ¡ojo maitinimo modelį – galiojimo ar negaliojimo.

Tai buvo numatyta ir sutartyje (X str. 7 d.) Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar ieÅ¡kovas buvo perleidęs savo sukurto vieÅ¡ojo maitinimo modelį (jo dalį), todėl apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl ieÅ¡kovo pareikÅ¡to reikalavimo priteisti skolÄ ir delspinigius (jų dydžio) pagrįstumo.             Atsižvelgęs į iÅ¡dėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl tarp Å¡alių sudaryta sutartimi perleisto objekto (jo dalies) ir su tuo susijusio reikalavimo priteisti skolÄ ir delspinigius, neįsigilino į bylos esmę, nesiaiÅ¡kino apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių pagrįstumo klausimo, dėl to skundžiama nutarties dalis naikintina ir ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo 1255,02 Eur skolÄ , 47,94 Eur delspinigių, 6 procentus procesinių metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi iÅ¡laidas, kurias sudaro žyminio mokesčio iÅ¡laidos ir iÅ¡laidas už teisines paslaugas, perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl 951,40 Eur delspinigių pagal pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl minėto reikalavimo paliktina nepakeista (CPK 320 str. 1 d.).             Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija n u t a r i a :              Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieÅ¡kovo reikalavimas dėl 1255,02 Eur skolos, 47,94 Eur delspinigių, 6 procentų procesinių metinių palÅ«kanų ir bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo, panaikinti ir perduoti bylÄ dėl minėtos dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.             KitÄ Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .

Kolegijos pirmininkė                                                                    Rimvida Zubernienė Kolegijos teisėjos                                                                               Jolanta Gailevičienė                                                                                                            Raimonda Andrulienė