b9d6bb7c-e27b-4096-aa30-a47f52e5421b · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr              Civilinė byla Nr. 2-2462/2011               Procesinio sprendimo kategorijos 94.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. gruodžio 1 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės PiÅ¡kinaitės ir Donato Å erno,teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios A.

G. firmos „Arlukas“ atskirÄ jį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1998-460/2011 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieÅ¡kinį atsakovui GKF RAB „Afrosijob“ dėl avanso grÄ Å¾inimo ir baudos priteisimo, tretysis asmuo A. G.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo centras“ teismui pateikė ieÅ¡kinį.

IeÅ¡kovas prašė iÅ¡ atsakovo priteisti 350 175 Lt negrÄ Å¾into avanso, 6 373,19 Lt baudos ir 6 proc. metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieÅ¡kovas prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieÅ¡kinį. Å iÄ nutartį grindė tuo, jog ieÅ¡kinys yra neteismingas Lietuvos teismams.

Konkrečiai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. spalio 16 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Å¡eimos ir baudžiamosiose bylose“, kurioje numatyta, jog kiekvienos Susitariančiosios Å alies teismai yra kompetentingi nagrinėti ieÅ¡kinius, pareikÅ¡tus juridiniams asmenims bei organizacijoms, turinčioms procesinį teisnumÄ , jeigu Å¡ios Å¡alies teritorijoje yra juridinio asmens ar organizacijos valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas.

Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas yra Uzbekistano Respublikos ribotos atsakomybės bendrovė, o ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad Lietuvoje yra atsakovo valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Papildomai pažymėjo, jog šalys 2008 m. vasario 11 d. sutartyje Nr. 11 sutarė, jog visi ginčai ir nesutarimai, kylantys iš šios sutarties arba dėl jos, sprendžiami abipusiu šalių sutarimu; priešingu atveju, jie sprendžiami pagal atsakovo šalies įstatymus. III.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas pateikė atskirÄ jį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarties. Atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ nutartį ir praÅ¡o bylÄ pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieÅ¡kinį atsakovui GKF RAB „Afrosijob“ dėl avanso grÄ Å¾inimo ir baudos priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ esmės. Šį praÅ¡ymÄ grindė nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Å¡eimos ir baudžiamosiose bylose“.

Apelianto nuomone, Å¡i sutartis nereglamentuoja atvejų, kokios Susitariančios Å alies teismai yra kompetentingi nagrinėti ieÅ¡kinius, susijusius su bankroto byla ir/ar bankroto procesu. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti taikomos CPK taisyklės, kurios nukreipia į Ä®BÄ®, kurio 14 str. 3 d. įtvirtinta taisyklė, kad administratoriaus ieÅ¡kiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylÄ nagrinėjančiame teisme., t. y.

Å¡iuo konkrečiu atveju Klaipėdos apygardos teisme.Atsiliepimų į ieÅ¡kovo atskirÄ jį skundÄ negauta. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Atskirasis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (-ių) (atskirojo (-ųjų)) skundo (-ų) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo (nutarties) dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir analizuoja apeliaciniame (-iuose) (atskirajame (-uosiuose)) skunde (-uose) nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis.

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).Pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo bÅ«tų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų keliÄ asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismÄ .

Teisę kreiptis į teismÄ teisminės gynybos ieÅ¡kovas turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp kurių, ir teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ gali bÅ«ti iÅ¡kelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismÄ teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali bÅ«ti iÅ¡kelta, o iÅ¡kelta byla turi bÅ«ti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.).

Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieÅ¡kovas nesilaikė teisės kreiptis į teismÄ tinkamo realizavimo sÄ lygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieÅ¡kinį turi atsisakyti priimti. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieÅ¡kinį kaip neteismingÄ Lietuvos Respublikos teismams (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), reikia iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar ginčas turi užsienio elementÄ , koks yra ginčo pobÅ«dis, ar teismingumo teisinius santykius reglamentuoja tarptautinės teisės normos, jeigu taip, kokio jos pobÅ«džio (imperatyvios ar dispozityvios), ar prioriteto suteikimas tarptautinės teisės normoms, jeigu jos nėra imperatyvios, atitinka nacionalinės teisės imperatyvias nuostatas ir vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , ar nepažeidžia proceso Å¡alių teisių ir teisėtų interesų, ar ginčo nagrinėjimo vieta iÅ¡ tiesų yra glaudžiau susijusi su ginčo dalyku, kurios valstybės teisme byla bus iÅ¡nagrinėta operatyviau.  Teismingumo nustatymo kriterijus reglamentuoja ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės normos.

Pastarosios taikomos tuomet, kai ginčas turi užsienio elementÄ . Jeigu proceso Å¡alys yra skirtingų valstybių piliečiai ar skirtingose valstybėse įsteigtos ir jose veikiančios įmonės, laikoma, kad byla turi užsienio elementÄ . Jeigu ginčas yra kilęs iÅ¡ sutartinių prievolių vykdymo, visų pirma, reikia įvertinti, ar Å¡alys nėra susitarusios dėl taikytinos teisės ir ginčo nagrinėjimo vietos. Tai reiÅ¡kia, kad sutarties laisvės principas apima ne tik Å¡alių teisę susitarti dėl atskirų sutarties sÄ lygų, sudaryti sutartį, turinčiÄ kelių sutarčių rÅ«Å¡ių požymių, pasirinkti taikytinÄ teisę, bet ir teisę susitarti dėl ginčo, jeigu jis kiltų tarp Å¡alių, nagrinėjimo vietos, iÅ¡skyrus atvejus, kai toks jų susitarimas pažeistų teisės imperatyvias nuostatas (CPK 788 str. 1 d.).

Tuomet, kai Å¡alys materialiosios teisės taikymÄ susiejo su Å¡alių procesine padėtimi, tačiau sutartyje neaptarė teismingumo nustatymo kriterijų, turi bÅ«ti nustatyta, ar egzistuoja tarptautinės teisės normos, kurios reglamentuotų teismingumo nustatymo kriterijus. Kolegija pažymi, kad vienas iÅ¡ pamatinių tarptautinės teisės principų, turinčių ius cogens teisinę galiÄ , tai tarptautinės teisės virÅ¡enybės principas. Å is teisės principas yra kildinamas iÅ¡ valstybių pagarbos viena kitai bei neiÅ¡vengiamo poreikio bendradarbiauti.

Jis galioja bei turi būti taikomas ir sprendžiant proceso teisės, nors tai iš esmės yra nacionalinės teisės dalis, klausimus. Lietuvos teisėje tiesiogiai įtvirtintas tarptautinės teisės viršenybės principas. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu ar įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Tarptautinės teisės virÅ¡enybės principas visa apimtimi galioja ir civilinio proceso teisėje. CPK 780 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad nacionalinės tarptautinį civilinį procesÄ reglamentuojančios normos taikomos tiek, kiek tarptautinės sutartys, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Taigi, tarptautinė sutartis, kuriÄ ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra proceso teisės Å¡altinis, kuris turi didesnę teisinę galiÄ už nacionalinį civilinio proceso įstatymÄ .

Kita vertus, ne visos tarptautinės sutarties nuostatos yra vienodos teisinės prigimties. Jeigu tarptautinės teisės norma, reglamentuojanti teismingumo klausimus, nėra imperatyvaus pobÅ«džio, t. y. nenustato vienintelio galimo elgesio varianto, ta apimtimi, kiek tokia norma nereglamentuoja teismingumo klausimo, gali bÅ«ti taikomos tarptautinį civilinį procesÄ reglamentuojančios nacionalinės proceso teisės normos. Dar vienas galimas prioriteto suteikimo nacionalinėms proceso teisės nuostatoms atvejis – kai nacionalinėje teisėje yra įtvirtintas iÅ¡imtinio teismingumo nacionaliniams teismams principas, nulemtas ginčo dalyko ar asmens teisinio statuso ypatumų.

Tokiu būdu užtikrinama, kad tarptautinių sutarčių nuostatos, kurios neturi ius cogens teisinės galios, nesugriautų valstybėje įteisintų imperatyvų bei įtvirtintos viešosios tvarkos.CPK VII dalies normose numatyti teismingumo atvejai, kai tam tikros bylos yra išimtinai teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Tai šeimos bylos, kai abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinimo bylos, bylos dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių, kai abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar apatridas, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taip pat bylos dėl daiktinių teisių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu, ypatingosios teisenos bylos, jei nors vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų yra Lietuvos Respublikos pilietis, bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur esančiu, jeigu šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis ar apatridas, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

IÅ¡ Å¡ių nacionalinėje proceso teisėje įtvirtintų taisyklių matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pagal vieno iÅ¡ dalyvaujančių byloje asmenų glaudų ryšį su Lietuvos Respublika (pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta) iÅ¡imtinai Lietuvos Respublikai priskiria nagrinėti vieÅ¡Ä jį interesÄ turinčias Å¡eimos bylas, taip pat ypatingÄ ja teisena nagrinėjamas bylas. Teisėjų kolegija vertina, kad CPK įtvirtintas nebaigtinis bylų, kurios iÅ¡imtinai teismingos Lietuvos Respublikos teismams, sÄ raÅ¡as.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje be kita ko numatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, iÅ¡skyrus iÅ¡imtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Ä®monių bankroto įstatymo, reglamentuojančio ne tik bankroto proceso eigÄ , bet, visų pirma, teismingumo nustatymo taisykles, 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieÅ¡kinius dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nagrinėja įmonės, kuriai inicijuojama bankroto procedÅ«ra (atsakovo), buveinės vietos apygardos teismas. Remiantis Ä®monių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikÅ¡ti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylÄ iÅ¡kėlusiam teismui.

Pagal Ä®monių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalį įmonės bankroto administratoriaus ieÅ¡kiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kiti reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylÄ nagrinėjančiame teisme. Å ios nuostatos įtvirtina ne tik ieÅ¡kinio dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (ieÅ¡kinys dėl pripažinimo), bet ir įmonės kreditorių ieÅ¡kinių dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, taip pat įmonės bankroto administratoriaus ieÅ¡kinių įmonės skolininkams (ieÅ¡kiniai dėl priteisimo) nagrinėjimÄ bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės valstybės teismuose.

Minėtos proceso teisės normos yra imperatyvaus teisinio pobÅ«džio. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama įgyvendinti su akivaizdų vieÅ¡Ä jį interesÄ turinčia byla (bankroto byla) susijusių ginčų sprendimÄ vienos valstybės – tos, kurioje nagrinėjama įmonės bankroto byla, teismuose. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Å¡eimos ir baudžiamosiose bylose (toliau - Sutartis), pasiraÅ¡ytos 1997 m. vasario 20 d., ratifikuotos Lietuvos Respublikoje 1997 m. spalio 16 d., o įsigaliojusios 1997 m. lapkričio 7 d., 21 straipsnyje įtvirtintos teismingumo nustatymo taisyklės. Pagal Å¡io straipsnio 1 dalį kiekvienos susitariančiosios Å¡alies teismai yra kompetentingi nagrinėti civilines ir Å¡eimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamÄ jÄ vietÄ ir jei Å¡i sutartis nenumato kitaip.

Jie kompetentingi nagrinėti ieÅ¡kinius, pareikÅ¡tus juridiniams asmenims bei organizacijoms, turinčioms procesinį teisnumÄ , jeigu Å¡ios Å¡alies teritorijoje yra juridinio asmens ar organizacijos valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Sutarties 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad susitariančiųjų Å¡alių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raÅ¡tiÅ¡kam Å¡alių susitarimui, tačiau Å¡alys savo susitarimu negali pakeisti iÅ¡imtinės teismų kompetencijos. Kolegijos nuomone, minėtos tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma, o sutartyje dominuojantis atsakovo glaudaus ryÅ¡io su teismo vieta kriterijus (jis turi turėti kitoje valstybėje struktÅ«rinį padalinį) nėra vienintelis, kuriuo remiantis galima inicijuoti civilinę bylÄ kitoje valstybėje įregistruotos įmonės atžvilgiu.

Tai reiÅ¡kia, kad minėtoje normoje nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, pagal kuriuos vienos susitariančios Å¡alies teismai gali nagrinėti reikalavimus, pareikÅ¡tus kitos sutarties Å¡alies valstybės piliečiams ar įmonėms, sÄ raÅ¡as. Nacionalinės proceso teisės imperatyvios normos gali nustatyti ir kitus atvejus, kai byla teisminga ne atsakovo buveinės vietos valstybės teismui. Viena iÅ¡ tokių normų, kaip minėta, įtvirtinta Ä®monių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje.

Pagal jÄ Ä¯monės bankroto administratoriaus ieÅ¡kiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kiti reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylÄ nagrinėjančios valstybės teismuose. Ä®monės teisinio statuso pasikeitimas (įgyjamas bankrutuojančios įmonės teisinis statusas) lemia tai, jog iÅ¡ esmės susiaurėja tokį teisinį statusÄ Ä¯gijusios įmonės teisnumas, valdymo organai netenka įgaliojimų, vadovavimÄ Ä¯monei perima teismo paskirtas bankroto administratorius, kurio veiklÄ prižiÅ«ri speciali valdžios institucija, bankroto procedÅ«rų kontrolę vykdo teismas.

Kitaip tariant, su bankroto proceso teisiniais santykiais susijusios bylos turi vieÅ¡Ä jį interesÄ ir pagal akumuliavimo principÄ , siekiant užtikrinti bankroto procedÅ«rų nuoseklumÄ ir operatyvesnį ginčų iÅ¡nagrinėjimÄ , turi bÅ«ti nagrinėjamos įmonės bankroto bylÄ nagrinėjančios valstybės teismuose. Å ie ypatumai leidžia manyti, kad minėtos tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalis negali ir neturi bÅ«ti aiÅ¡kinama ir taikoma kaip tokia, kuri sudaro pagrindÄ susitariančioms valstybėms nepaisyti imperatyvaus pobÅ«džio nacionalinių proceso teisės normų.

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kinį dėl avanso grÄ Å¾inimo ir baudos priteisimo padavė A. G. firma „Arlukas“, kuriai Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . Atsakovas – Uzbekistano Respublikoje registruota GKF RAB „Afrosijob“, kuri Lietuvoje neturi struktÅ«rinių padalinių. Nepaisant to, teisėjų kolegijos nuomone, Sutarties 21 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi norma ir sudaro pagrindÄ Å¡iuo atveju vadovautis Lietuvos Respublikos imperatyvia teisės norma, nustatančia, jog tokios bylos nagrinėjamos Lietuvos teisme, kuriame įmonei iÅ¡kelta bankroto byla (Ä®monių bankroto įstatymo 14 str. 3 d.).

Tokiu bÅ«du realizuojamas su bankroto procesu susijusių bylų akumuliavimo principas. Pastebėtina, kad Å¡iuo atveju teisiÅ¡kai reikÅ¡minga ir ta aplinkybė, kad ginčas labiau susijęs su Lietuvos Respublika. Tarp Å¡alių ginčas kilo dėl 2008 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo. IeÅ¡kovas nurodo, kad atsakovui pagal minėtÄ sutartį sumokėjo 350 175 Lt avanso, tačiau atsakovas sutartu laiku prekių nepateikė, avanso negrÄ Å¾ino. IeÅ¡kovo nuomone, dėl sutartinių prievolių nevykdymo atsakovui atsiranda civilinė atsakomybė, pasireiÅ¡kianti avanso grÄ Å¾inimu ir sutartyje nustatyto dydžio baudos priteisimu (b.l. 2-4).

IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad Å¡alys pirkimo - pardavimo sutartį, iÅ¡ kurios kildinami reikalavimai, sudarė 2008 m. vasario 11 d. Klaipėdoje (b. l. 22). Atsakovas sutartas prekes turėjo pateikti ieÅ¡kovui į Klaipėdos miestÄ . Taigi tiek sutarties sudarymo, tiek sutartinių prievolių vykdymo vieta (prekių teikimas ir atsiskaitymas už prekes) – Klaipėdos miestas įrodo, kad Å¡alys prisiimtas sutartines prievoles labiau tapatino su Lietuva, o ne su Uzbekistano Respublika. Duomenų, kad Uzbekistano Respublikoje gali bÅ«ti su byla susijusių esminę reikÅ¡mę jos teisingam iÅ¡sprendimui turinčių įrodymų, nėra.

Taip pat nėra duomenų, kad kitoje valstybėje byla bÅ«tų iÅ¡nagrinėta greičiau ir operatyviau nei Lietuvoje, jÄ nagrinėjant bankroto bylÄ iÅ¡kėlusiam teisme. Taigi Å¡iuo atveju ieÅ¡kovas turi specialųjį teisinį statusÄ ir apribotÄ teisnumÄ , t. y. byla turi vieÅ¡Ä jį interesÄ , kuris be kita ko lemia bendrųjų teismingumo taisyklių netaikymÄ ir specialiųjų imperatyvaus pobÅ«džio nacionalinio teismingumo nuostatų taikymÄ . Be to, ginčas yra kilęs iÅ¡ sutartinių prievolių, kurios vykdomos Lietuvoje, todėl ginčas iÅ¡ esmės labiau susijęs su Lietuvos Respublika, kurioje byla turėtų bÅ«ti iÅ¡nagrinėta operatyviau ir teisingai.

Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos teismai byloje priimtų ieÅ¡kovui palankų procesinį sprendimÄ , jis taip pat turėtų bÅ«ti pripažįstamas ir leidžiama jį vykdyti Uzbekistano Respublikoje, t. y. imperatyvios tarptautinės normos ar Uzbekistano Respublikos vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ užtikrinančios nuostatos bylos iÅ¡nagrinėjimu Lietuvoje nebus pažeistos. Juo labiau, kad su bankroto procesu susijusių bylų akumuliavimo principas iÅ¡ esmės yra visuotinis ir taikomas daugelyje valstybių.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieÅ¡kinio priėmimÄ reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atsakovui kaip neteismingÄ Lietuvos Respublikos teismams.

Nutartis dėl joje padarytų esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui turinčių proceso teisės normų pažeidimų naikintina, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 3 p., 338 str.).Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį panaikinti.IeÅ¡kovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieÅ¡kinio atsakovui GKF RAB „Afrosijob“ dėl avanso grÄ Å¾inimo ir baudos priteisimo priėmimo klausimÄ perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjai                                                                  Vytas Milius Nijolė PiÅ¡kinaitė Donatas Å ernas