2013-07-10 Nr. AB-3575-3-61-3-02155-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1214/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02155-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10) bei patikslintu skundu (b. l. 23–33), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-58 dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių bei priimti naują sprendimą – atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. S-130 (7-97/2012); 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Komisija 2012 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo neteisėtai ir nepagrįstai sustabdė pareiškėjo skundo dėl VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 nagrinėjimą iki Vilniaus apskrities VMI atliks pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Taip Komisija peržengė skundo ribas, nes mokestinio patikrinimo išvadų ir procedūrų pareiškėjas neskundė, o tik prašė priimti sprendimą dėl esamo mokestinio ginčo, t. y. dėl atleidimo nuo delspinigių. Pareiškėjas paaiškino, kad jo atžvilgiu mokestinis patikrinimas pradėtas 2011 m. gruodžio 30 d., todėl priimdamas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79 mokesčių administratorius privalėjo įvertinti savo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą atsižvelgdamas į pradėtą mokestinį patikrinimą, tačiau to nepadarė, o tik konstatavo, kad visais atvejais yra kaltas mokesčių mokėtojas.

Be to, mokestinis patikrinimas pradėtas daug anksčiau nei buvo priimtas skundžiamas Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (4.65)-400-58. Taigi Vilniaus apskrities VMI sprendimas priimtas jau atliekant mokestinį patikrinimą. Pareiškėjo teigimu, faktas, jog mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas 2012 m. vasario 10 d., savaime nereiškia, kad pratęsiamas šio mokestinio patikrinimo atlikimo terminas, nes net sustabdytas patikrinimo terminas turi būti pratęsiamas ir apie tai turi būti informuojamas mokesčių mokėtojas.

Pareiškėjo vertinimu, mokestinio ginčo sustabdymas dėl galimo kito sprendimo ateityje negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Komisija nenurodė jokio juridinio fakto, kurį, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 156 straipsnį, turi nustatyti mokesčių administratorius tam, kad sustabdytų mokestinio ginčo nagrinėjimą. Be to, Komisija nenurodė, kodėl ji nesprendžia klausimo dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių. Pats mokestinis patikrinimas yra atskiras mokesčių administravimo santykis, neturintis jokio ryšio su ginču dėl priskaičiuotų delspinigių.

Pareiškėjo manymu, ateityje galimo sprendimo priėmimas (po patikrinimo) bus naujo mokestinio ginčo objektu. Pareiškėjas nesutiko ir su Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (4.65)-400-58, kuriuo Vilniaus apskrities VMI nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 1 026,33 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokos) delspinigių bei 17 711,58 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių sumokėjimo. Vilniaus apskrities VMI priėmė sprendimą neatleisti pareiškėjo nuo priskaičiuotų delspinigių net nenagrinėjęs pateiktų apskaitos dokumentų ir pareiškėjo kaltės klausimo dėl nepriemokų.

Be to, Vilniaus apskrities VMI nevertino to, ar jo atveju yra atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindai, rėmėsi deklaracijomis, kurios nepatvirtintos, todėl toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjas Vilniaus apskrities VMI pateikė visus dokumentus bei paaiškinimus, tačiau į juos taip pat nebuvo atsižvelgta. Skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities VMI sprendimą pareiškėjas grindė tuo, kad Vilniaus apskrities VMI, priimdama skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į jos pačios suteiktas konsultacijas ir į tai, kad 2012 m. vasario 28 d. pareiškėjas sudarė sutartį su Socialinio draudimo fondo valdyba dėl įmokų įsiskolinimo grąžinimo.

Pažymėjo, kad privalo išlaikyti sūnų, sunkiai sergančią mamą bei šeimą.

Atsakovas VMI su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 62–65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija, įvertinusi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) bei Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjas iki 2009 m. gegužės 4 d., 2010 m. gegužės 3 d. ir 2011 m. gegužės 2 d. turėjo pareigą deklaruoti už praėjusius mokestinius laikotarpius visas gautas pajamas, už jas apskaičiuoti pajamų mokestį ir jį sumokėti. Taip pat turėjo būti sumokėtos PSD įmokos. Mokesčių mokėtojui šios pareigos neatlikus yra skaičiuojami delspinigiai.

Priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus, todėl preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. VMI pažymėjo, kad, Komisijos nuomone, Vilniaus apskrities VMI ir VMI pagrįstai prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių nagrinėjo ir sprendimus priėmė pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas, todėl Komisija teisėtai ir pagrįstai sustabdė mokestinio ginčo nagrinėjimą. VMI Komisijai pateikė informaciją apie atliekamą pareiškėjo pajamų gavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., nurodė kad tikrinimo dalykas – GPM, kad patikrinimas nuo 2012 m. vasario 10 d. sustabdytas.

Vietos mokesčių administratorius atlieka mokestinį patikrinimą, kurio metu vertinamas pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo teisingumas už laikotarpį, už kurį pareiškėjas yra pateikęs patikslintas deklaracijas, nuo kuriose deklaruotų sumų pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai. Atliekamo patikrinimo metu mokesčių administratoriui yra suteikta teisė, įvertinus visas aplinkybes bei surinktą informaciją, perskaičiuoti mokesčių bazę, mokėtinus mokesčius, t. y. mokesčių administratorius gali priimti kitą sprendimą, kuriuo naujai apskaičiuojamas mokestis, kurio dydis nebūtinai gali būti toks, kokį mokėtojas deklaravo.

Visa tai įvertinus gali būti nustatyta kitokia pareiškėjo mokestinė prievolė, todėl Komisija pagrįstai sustabdė mokestinio ginčo nagrinėjimą. Dėl VMI sprendimo pagrįstumo atsakovas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jei jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. VMI išnagrinėjo visus pateiktus dokumentus bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nustatė, kad A. R. neįrodė, jog nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Pareiškėjui delspinigiai buvo priskaičiuoti anksčiau nei pareiškėjo nurodoma banko „Snoras“ veiklos sustabdymo diena, todėl buvo padaryta išvada, kad A. R. laiku nesumokėjo GPM ir PSD įmokų mokestinių nepriemokų už 2008, 2009, 2010 metus ne dėl 2011 m. lapkričio 16 d. banko „Snoras“ sustabdytos veiklos, o todėl, kad neteisingai užpildė metines pajamų mokesčio deklaracijas. Vilniaus apskrities VMI nustatė, jog pareiškėjas turi sąskaitas ir/ar indėlius ir kituose bankuose, o prašyme dėl atleidimo nuo delspinigių nepagrindė, kad neturėjo kitų galimybių mokestinėms prievolėms įvykdyti.

Nagrinėjamoje medžiagoje nebuvo nustatytos aplinkybės, kurias galima būtų prilyginti force majeure ar cas fortuti, ar vis absoluta, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu A. R. nuo delspinigių mokėjimo taip pat negali būti atleistas. Pabrėžė, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog A. R. vykdė veiklą pagal verslo liudijimą ir gavo pajamų, pareiškėjo vardu įregistruotas nekilnojamas turtas, jo finansinė padėtis netaptų kritiška ir jis neturėtų didelių sunkumų, nes po mokestinės nepriemokos pareiškėjui liktų 49 222,82 Lt, kuriais pareiškėjas galėtų laisvai disponuoti.

Pareiškėjas tvirtino, kad privalo išlaikyti nepilnametį sūnų bei sunkiai sergančią mamą, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl ir MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pareiškėjas neatleistinas nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Dėl pareiškėjo suklaidinimo teikiant konsultaciją raštu pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė šios konsultacijos, nepaaiškino, kaip konsultacija jį suklaidino dėl mokesčių deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo aspektais, todėl ir šiuo pagrindu pareiškėjas nuo priskaičiuotų delspinigių nebuvo atleistas pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI su pareiškėjo A. R. skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 69) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 116–120) pareiškėjo A. R. skundą dalyje dėl Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. S-130(7-97/2012) panaikinimo atmetė, o skundo dalį dėl Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (4.65)-400-58 ir VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 panaikinimo paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 9 d. Vilniaus apskrities VMI pateikė prašymą atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių (Komisijos byla, b. l. 41). Prašyme nurodė, kad prašo atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, nes sustabdžius banko „Snoras“ veiklą, neatgauna indėlių, dėl sunkios ekonominės ir socialinės padėties negali sumokėti priskaičiuotų delspinigių, turi išlaikyti nepilnametį sūnų bei sergančią mamą bei turi įsiskolinimų, o įsiskolinimą planuoja padengti atgavęs indėlius iš banko „Snoras“. Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (4.65)-400-58 neatleido pareiškėjo nuo 1 026,33 Lt PSD įmokų delspinigių ir 17 711,58 Lt GPM delspinigių. VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu „Dėl A. R. skundo“ Nr. 68-79 pareiškėjo skundo netenkino. 2012 m. gegužės 31 d. pareiškėjas padavė skundą Komisijai, kuri 2012 m. liepos 30 d. sprendimu „Dėl A. R. 2012 m. gegužės 31 d. skundo“ Nr. S-130 (7-97/2012) nusprendė sustabdyti pareiškėjo 2012 m. gegužės 31 d. skundo dėl VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 nagrinėjimą, iki Vilniaus apskrities VMI atliks pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

Teismas nurodė, kad MAĮ 145 straipsnyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiuo įstatymu nustatoma privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojas dėl mokestinio ginčo į teismą gali kreiptis tik po to, kai mokestinį ginčą išnagrinėja ir dėl jo sprendimą priima centrinis mokesčių administratorius. Kiti ginčai tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tiesiogiai kreipiantis į administracinį teismą.

Teismas pažymėjo, pareiškėjas po centrinio mokesčių administratoriaus priimto sprendimo dėl mokestinio ginčo kreipėsi į Komisiją, o ne į teismą. Nors MAĮ 147 straipsnyje nustatyta, jog mokestinius ginčus ikiteismine tvarka nagrinėja centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą institucija yra tik centrinis mokesčių administratorius. Tai reiškia, jog mokestiniams ginčams nustatyta privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kad ir dėl Vilniaus apskrities VMI, ir dėl VMI priimtų sprendimų kreipėsi į Komisiją. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiami Vilniaus apskrities VMI bei VMI sprendimai nėra išnagrinėti mokestinius ginčus ikiteismine tvarka nagrinėjančios institucijos – Komisijos, dėl kol pareiškėjo skundą dalyje dėl Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (4.65)-400-58 bei dėl VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 panaikinimo paliko nenagrinėtą (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra MAĮ 156 straipsnio 1 dalies taikymo šioje mokestinėje byloje klausimas. Remiantis šia norma mokestinės bylos nagrinėjimo sustabdymas yra galimas, kai ją nagrinėjant yra būtina nustatyti tam tikro juridinio fakto buvimą ar nebuvimą, tačiau tokio fakto nustatymas yra ne mokestinį ginčą nagrinėjančios, o kitos (teismo ar teisėsaugos, užsienio valstybės įstaigos) institucijos kompetencija. Teismas darė išvadą, kad nuoroda apie juridinio fakto nustatymą reiškia tam tikrų turinčių juridinę reikšmę faktinių aplinkybių nustatymą, o ne šių faktinių aplinkybių įvertinimą kitais negu mokestiniais aspektais.

Pabrėžė, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas mokestinis patikrinimas dėl pareiškėjo pajamų gavimo, deklaravimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Teismas sutiko su Komisijos nuomone, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius atlieka mokestinį patikrinimą, kurio metu vertinamas pareiškėjo GPM apskaičiavimo teisingumas už laikotarpį, už kurį A. R. yra pateikęs patikslintas deklaracijas, nuo kuriose deklaruotų sumų pareiškėjui ir apskaičiuoti delspinigiai, o mokesčių administratoriui įvertinus visą mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją, galimi mokesčių bazės perskaičiavimai, kurių dydis gali būti kitoks nei pareiškėjas deklaravo deklaracijose.

Teismo vertinimu, Komisija nurodė, kokį faktą turi nustatyti administratorius mokestinio patikrinimo metu –mokestinę prievolę, kuri ir turės reikšmės Komisijoje nagrinėjant pareiškėjo skundą. Kadangi Komisija neturi kompetencijos pati nustatyti MAĮ 156 straipsnio 1 dalies normoje nurodyto ir turinčio mokestinę reikšmę juridinio fakto, teismas sprendė, kad Mokestinių ginčų komisija pagrįstai sustabdė mokestinio ginčo nagrinėjimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, atliekamas pareiškėjo mokestinis patikrinimas, kuriame tiriami pareiškėjo pajamų gavimo, deklaravimo, sumokėjimo ir apskaičiavimo teisingumas už laikotarpį, už kurį pareiškėjas yra pateikęs patikslintas deklaracijas, nuo kuriose deklaruotų sumų pareiškėjui ir apskaičiuoti delspinigiai, gali turėti įtaką ir mokestinę reikšmę mokestiniam ginčui, todėl pripažintinas pakankamu pagrindu sustabdyti pareiškėjo 2012 m. gegužės 31 d. skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimą.

III. Apeliaciniu skundu (b. l. 124–133) pareiškėjas A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-58, VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79 bei Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. S-130 (7-97/2012).

Apelianto manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atmetė jo skundo dalį, kuria pareiškėjas reikalavo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. Nr. S-130(7-97/2012). Be to, teismas nepagrįstai nenagrinėjo kitų jo skundo reikalavimų. Apeliacinį skundą grindžiai šiais argumentais:

1. 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas A. K. nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti – nurodė, kad pareiškėjas turi suformuluoti reikalavimus visų trijų skundžiamų aktų atžvilgiu. Apelianto nuomone, iš esmės teismas jam nurodė kaip suformuluoti skundą, o vėliau skundžiamu 2013 m. sausio 28 d. sprendimu du reikalavimus paliko nenagrinėtus. Taip buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą bei teisminę gynybą. Be to, teismas negali atsisakyti išspręsti skundo iš esmės, jeigu ankstesne nutartimi tą skundą priėmė nagrinėti.

2. Pasak pareiškėjo, jis pagrįstai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-58 bei VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79, nes ABTĮ 32 straipsnio 2 dalis numato, jog tais atvejais, kai administracinių ginčų komisija ar kita išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka institucija laiku skundo (prašymo) neišnagrinėja, šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai skundą (prašymą) dėl pažeistos teisės gali paduoti administraciniam teismui per du mėnesius nuo dienos, iki kurios turėjo būti priimtas skundas.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai sutiko su Komisijos nuomone, jog nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius atlieka mokestinį patikrinimą, kurio metu vertinamas pareiškėjo GPM apskaičiavimo teisingumas už laikotarpį, už kurį pareiškėjas yra pateikęs patikslintas deklaracijas. Ši aplinkybė neatitinka tikrovės. Teismas šio teiginio teisingumo nepatikrino ir teismo posėdyje nenagrinėjo, nors pareiškėjas teismui buvo pateikęs patikslintas deklaracijas. Jokių įrodymų, kad mokestinis patikrinimas tikrai vykdomas už laikotarpį, už kurį pareiškėjas yra pateikęs patikslintas deklaracijas, byloje nėra.

4. Mokestinio patikrinimo byla teismui pateikta pagal 2013 m. sausio 15 d. teismo nutartį išreikalauti įrodymus nagrinėjamoje administracinėje byloje. Gavęs naujus duomenis, teismas nepagrįstai nesprendė bylų sujungimo bei prejudicinio ryšio klausimo.

5. Nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl 2012 m. sausio 11 d. VMI viršininko sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417, kurio pagrindu buvo priskaičiuoti mokesčiai ir delspinigiai. Minėtas sprendimas yra individualus aktas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu. Jam garantuojama teisė kreiptis į teismą būtent dėl jau priimto sprendimo, o ne dėl sprendimo, kuris bus priimtas ateityje. Mokestinių ginčų komisijai sustabdžius pareiškėjo skundo nagrinėjimą, pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą. Be to, teismas, vertindamas mokestinio patikrinimo sustabdymo pagrindus išėjo už skundo ribų ir padarė nepagrįstą išvadą, nuspręsdamas, jog Komisija pagrįstai sustabdė mokestinio ginčo nagrinėjimą.

6. MAĮ 145 straipsnio nuostata riboja mokesčių mokėtojo teisę po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.

7. Dėl Komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. S-130 (7-97/2012) pažymi, kad Komisija nepagrįstai neišreikalavo bei neįvertino informacijos apie tai, koks yra mokestinio patikrinimo objektas, neišsiaiškino, kokios deklaracijos yra tikrinamos.

8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl to, kad nepasisakyta dėl pareiškėjo reikalavimo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VMI su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad šios bylos ginčo dalykas yra mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais pareiškėjas nebuvo atleistas nuo delspinigių, apskaičiuotų pagal pateiktas deklaracijas, t. y. ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo prašymas ir skundai, todėl sprendimas išieškoti nepriemoką iš turto nėra šio ginčo dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI su pareiškėjo A. R. apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 145) prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas skundo dalį dėl Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (4.65)-400-58 ir VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 panaikinimo paliko nenagrinėtą.

Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiame Įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo. Taigi šio ginčo išsprendimui taikytina mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra.

Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (toliau - ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas (Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnis).

Kadangi pareiškėjas VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79, priimtą išnagrinėjus mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, apskundė ne teismui, o Mokestinių ginčų komisijai (ikiteisminei mokestinius ginčus nagrinėjančiai institucijai), todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalį, šio mokestinio ginčo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijoje procedūra tapo pareiškėjui privaloma. Pareiškėjas, pasirinkdamas tokią savo teisių gynimo tvarką, apribojo savo teisę kreiptis į teismą, kol Mokestinių ginčų komisija iš esmės neišnagrinės mokestinio ginčo. Tik tuomet, kai bus priimtas Mokestinių ginčų komisijos dėl mokestinio ginčo išsprendimo iš esmės, bus galima konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo šios kategorijos byloms nustatyta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir nesutikdamas su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu pareiškėjas įgys teisę kreiptis į teismą.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-400-58 bei VMI) 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 68-79, siekia teisme išspręsti mokestinį ginčą iš esmės, kai dar nėra pasinaudojęs privaloma šios kategorijos byloms nustatyta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nes skundžiamu sprendimu Mokestinių ginčų komisija neišsprendė mokestinio ginčo iš esmės, bet sustabdė mokestinio ginčo nagrinėjimą.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi (b.l. 20-21) pasiūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus, suformuluojant reikalavimus dėl visų trijų skundžiamų sprendimų, nereiškia, jog galima nesilaikyti minėtų procesinių teisės normų nuostatų. Taip pat minėta nutartis dėl skundo trūkumų pašalinimo nėra pagrindas konstatuoti, jog šią nutartį ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmęs teisėjas buvo šališkas.

Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai minėtą skundo dalį paliko nenagrinėtą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktas).

Mokestinių ginčų komisija 2012 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. S-130 (7-97/2012) nusprendė sustabdyti pareiškėjo 2012 m. gegužės 31 d. skundo dėl VMI 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr.68-79 nagrinėjimą iki Vilniaus apskrities VMI atliks pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Mokestinių ginčų komisija tokį sprendimą motyvavo tuo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra pateikęs patikslintas deklaracija, nuo kuriuose deklaruotų sumų pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai. Atliekamo mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui yra suteikta teisė, įvertinus visą jo turinį ir surinktą informaciją, perskaičiuoti mokesčių bazę, mokėtinus mokesčius ir pan., t.y. priimti sprendimą, kuriuo naujai apskaičiuojamas mokestis, kurio dydis nebūtinai gali būti toks, kokį mokesčių mokėtojas deklaravo pateiktose deklaracijose. Todėl, Mokestinių ginčų komisijos nuomone, pareiškėjo skundo nagrinėjimas sustabdytinas iki mokesčių administratorius atliks pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kurio rezultatai bus patvirtinti sprendimu ar pažyma (b.l. 48-55).

Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo, ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, iki ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija sužinos, kad minėta įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą.

LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad iš Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalies normos matyti, jog mokestinės bylos nagrinėjimo sustabdymas yra galimas, kai ją nagrinėjant yra būtina nustatyti tam tikro juridinio fakto buvimą ar nebuvimą, tačiau tokio fakto nustatymas yra ne mokestinį ginčą nagrinėjančios, o kitos (teismo ar teisėsaugos, užsienio valstybės įstaigos) institucijos kompetencija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1099/2006).

Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti. Visų pirma, nuoroda apie juridinio fakto nustatymą reiškia tam tikrų turinčių juridinę reikšmę faktinių aplinkybių nustatymą, o ne šių faktinių aplinkybių įvertinimą kitais negu mokestiniais aspektais. Taip pat, analizuojamai teisės normai taikyti yra aktuali ir būtina aplinkybė, kad ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija visiškai neturi arba turi nepakankamai kompetencijos pati nustatyti šioje normoje nurodytą ir turintį mokestinę reikšmę juridinį faktą (juridinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1099/2006). Antra, tam tikro juridinio fakto buvimas ar nebuvimas turi būti nustatytas ne bet kurios kitos institucijos, tačiau tik minėtoje teisės normoje nurodytos institucijos (teismo, teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos). Tik esant šių dviejų sąlygų visumai ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali sustabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, vietos mokesčių administratorius nepatenka į institucijų sąrašą, nurodytą Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje, todėl Mokestinių ginčų komisija neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimo iki Vilniaus apskrities VMI atliks pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

Kadangi Mokestinių ginčų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl šis Mokestinių ginčų komisijos sprendimas naikintinas.

Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. S-130 (7-97/2012) panaikinimo buvo atmestas, keistina, o pareiškėjo skundas dėl šio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo tenkintinas.

Pareiškėjas prašė paskirti žodinį šios bylos nagrinėjimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovo pozicija dėl pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo nėra aiški. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nėra pagrindas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byloje naujų įrodymų nepateikta, o pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo išnagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis.

Taip pat pareiškėjas prašė skubos tvarka užtikrinti galimo sprendimo įgyvendinimą ir teismo nutartimi uždrausti atsakovui atlikti bet kokius administracinius veiksmus dėl skundžiamo sprendimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo byloje.

Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimo užtikrinimo priemone gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Nors procesinis įstatymas nenustato kokių nors specialių reikalavimų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turiniui, tačiau numato, kad toks prašymas turėtų būti motyvuotas. Taigi teismas gali svarstyti tik tokį prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kuris atitinka bent minimalius procesinio įstatymo reikalavimus, t.y. jame yra nurodytos konkrečios aplinkybės, dėl kurių būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir suformuluotas aiškus reikalavimas, kokias reikalavimo užtikrinimo priemones prašoma taikyti.

Minėtame pareiškėjo prašyme dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo nėra nurodyta jokių konkrečių aplinkybių dėl ko, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Prašymas uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus yra suformuluotas neaiškiai, nes pareiškėjas nenurodo kokius konkrečius veiksmus būtina uždrausti atlikti atsakovui tam, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas. Kadangi pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neatitinka minimalių procesinio įstatymo reikalavimų, todėl jis nenagrinėtinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo A. R. (A. R.) skundas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (4.65)-400-58 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 68-79 panaikinimo paliktas nenagrinėtas, palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo A. R. (A. R.) skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. S-130 (7-97/2012) panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas, pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. S-130 (7-97/2012).“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė