2024-12-04 Nr. AB-17753-3-61-3-03107-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-629-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03107-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Divinitus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Divinitus“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduota bankrutavus viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Divinitus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 38 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 18 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-49 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl 31 728,07 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) jam buvo apskaičiuotas po to, kai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija) pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą už 2013–2015 metus (toliau – ir Patvirtinimai), dėl to pareiškėjui buvo panaikinta ir Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta mokesčio lengvata. Pareiškėjas tinkamai ir laiku pateikė Patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą už 2013–2015 metus, tačiau 2017 metais dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių minėti Patvirtinimai buvo panaikinti. Pareiškėjo teigimu, tokia situacija neatitinka teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo.

4. Pareiškėjas teigė, kad jis nėra prisidėjęs prie veiksmų, turėjusių įtakos Patvirtinimų panaikinimui, ir nesiekė teršti aplinkos, priešingai, visuomet tinkamai vykdė teisės aktų jam nustatytus įpareigojimus ir tvarkė atliekas. Aplinkos apsaugos institucijos privalėjo vykdyti Organizacijos ir jai paslaugas teikusių asmenų kontrolę. Pareiškėjui neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, jam negali būti paskirta sankcija – panaikinta mokesčio lengvata ir apskaičiuotas Mokestis. Sankcijos paskyrimą privalo lemti neteisėti veiksmai, kurių šiuo atveju nebuvo. Be to, sankcija pareiškėjui yra dviguba – pareiškėjas ne tik sumokėjo Organizacijai už atliekų sutvarkymą, tačiau turi sumokėti mokestį ir už tai, kad šių atliekų tariamai nesutvarkė.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išrašyti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą, tarp jų ir pareiškėjui išduoti Patvirtinimai už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. vasario 15 d. (terminas pratęstas iki 2018 m. balandžio 20 d.) apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį. Pareiškėjas iki nustatyto termino raginimo neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį nepatikslino, neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio.

7. Atsakovas pažymėjo, kad teisę į mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą, tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, pareiškėjui mokesčio lengvata netaikytina. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų (Patvirtinimų), pareiškėjas privalėjo perskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

8. Atsakovas teigė, kad atliekant pareiškėjo patikrinimą buvo įvykdyti visi teisės aktų, reglamentuojančių ūkio subjektų patikrinimų atlikimo tvarką, reikalavimai, patikrinimo metu buvo vadovautasi galiojančiais oficialiais rašytiniais dokumentais, Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir KIS) duomenimis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, laikantis nustatytų terminų ir tvarkos, Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės normomis, faktiniais duomenimis ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 23 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Divinitus“ skundą – pakeitė Departamento 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 38 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažindamas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 31 728,07 Eur mokesčio sumą iki 20 472 Eur sumos; kitą skundo dalį atmetė; netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2013–2015 metais pasinaudojo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta lengvata, nes pavedė Organizacijai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir gavo iš Organizacijos Patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduoties įvykdymą, todėl buvo atleistas nuo Mokesčio mokėjimo, kaip tai reglamentuoja Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, kurio dalimi panaikino pareiškėjui išrašytus Organizacijos Patvirtinimus. Pareiškėjas buvo įpareigotas apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už atitinkamus mokestinius laikotarpius, tačiau nustatytos prievolės neįvykdė, todėl Patikrinimo aktu už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį jam buvo apskaičiuota sumokėti 31 728,07 Eur Mokesčio suma. Atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir informavo pareiškėją apie apskaičiuotą Mokestį.

12. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo apskųstas teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, Nutartis) panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies – už 64,0635 procentus šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio, t. y. patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-4951 pripažįstamas išrašytu neteisėtai ir panaikinamas už 31,032 t, o patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-9012 – už 21,005 t; kitą Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

13. Teismas, vadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Nutartimi, 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019, 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1239-502/2022), pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl nėra jo kaltės. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu tai, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Aplinkybė, kad pareiškėjas pasirinko kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia jo nuo pakuotės gamintojų ir importuotojų teisės aktuose keliamų pareigų.

14. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Sprendimu jam nebuvo skirta sankcija, Sprendime pareiškėjui apskaičiuotas mokestis už į rinką išleistą jo deklaruotą pakuotės kiekį, nes pareiškėjas nepagrindė teisės pasinaudoti mokesčio lengvata. Atsižvelgiant į tai, kad pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį.

15. Teismas nurodė, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Nutartį, 2023 m. vasario 20 d. parengė išvadą (toliau – ir Išvada), kuria atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą, ir nustatė, kad pareiškėjas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis turi sumokėti 20 472 Eur (9 628 Eur – už 2013 m., 0 Eur – už 2014 m. ir 10 844 Eur – už 2015 m.).

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos už 2013 metus ir 2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis perdavė Organizacijai metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, tačiau už 2013 metus išrašytas patvirtinimas yra galiojantis tik iš dalies, o už 2015 metus – negaliojantis. Dėl to pareiškėjui, kuris neteisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, Departamentas pagrįstai ir teisėtai už 2013 metus ir 2015 metus apskaičiavo mokėtiną Mokestį.

17. Teismas sprendė, kad Sprendimas (su atliktu perskaičiavimu) iš esmės atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Sprendime nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais atsakovas vadovavosi, apskaičiuodamas pareiškėjui Mokestį. Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ar taisyklių, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.

18. Teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, atmetė jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, vertindamas, kad Sprendimas nėra panaikintas, todėl šiuo atveju pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 19. Pareiškėjas UAB „Divinitus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad ginčas byloje kilo dėl jo pareigos sumokėti atitinkamą pinigų sumą, nurodytą Sprendime, t. y. ginčas yra susijęs su pareiškėjo nuosavybe, o valstybė, ribodama pareiškėjo teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, privalo nepažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimų.

21. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus RAAD netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtintame Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) įtvirtintą pareigą kasmet tikrinti dokumentus išduodančius atliekų surinkėjus, naudotojus (perdirbėjus) ir (ar) eksportuotojus, t. y. netinkamai vykdė jam priskirtos kontrolės funkciją. Teismas neįvertino pačios valstybės institucijos padarytų klaidų (netinkamai vykdytos kontrolės) ir neatsižvelgė į pareiškėjo nuosavybės teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos būtinybę. Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo atstovės teismo posėdyje pripažintos aplinkybės, kad Vilniaus RAAD tinkamai nevykdė Apraše nustatytos kontrolės, todėl šios nustatytos aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, turėjo teismui sudaryti pagrindą panaikinti Sprendimą.

22. Pareiškėjas pažymi, jog byloje nebuvo nustatyta jo kaltė nei dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išrašyti Patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, nei dėl to, kad buvo pripažinti negaliojančiais UAB „Metrail“ išduoti dokumentai. Būtent Vilniaus RAAD privalėjo kasmet vykdyti UAB „Metrail“ kontrolę, tačiau šią savo pareigą pažeidė, o pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl šiuo atveju nėra teisės pažeidimo sudėties. Pareiškėjui nurodyta sumokėti suma nėra proporcinga, nes ženkliai viršija ne tik už apysunkį nusikaltimą skiriamos minimalios baudos dydį (4 900 Eur), bet ir ženkliai viršija už sunkų nusikaltimą skiriamos minimalios baudos dydį (7 350 Eur).

23. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas neturėjo įgaliojimų atlikti pareiškėjo patikrinimą ir surašyti Patikrinimo aktą. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Nors Aplinkos ministerija buvo įgaliojusi Departamentą kontroliuoti, ar tinkamai vykdoma gamtos išteklių naudojimo, teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys, bei tikrinti, ar fiziniai ir juridiniai asmenys teisingai apskaičiuoja mokestį už aplinkos teršimą, tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nenumatė galimybės Aplinkos ministerijai įgalioti kitą subjektą vykdyti jai pačiai priskirtas funkcijas. Tik šiuo metu galiojančioje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestinį patikrinimą atlieka Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, tačiau tokio reguliavimo nebuvo pareiškėjo patikrinimo metu.

24. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentas Sprendime taip pat negalėjo apskaičiuoti pareiškėjui mokesčio už aplinkos teršimą, nes toks veiksmas pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 dalį yra išimtinai mokesčių administratoriaus (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir Lietuvos Respublikos muitinės (toliau – ir Muitinė)) kompetencija. Šiuo atveju Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nebuvo numatyta galimybė Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai atlikti kokius nors mokesčių administravimo veiksmus. Visa tai patvirtina, kad Departamento Sprendimas yra neteisėtas, priimtas viršijant suteiktus įgaliojimus (lotynų kalba – ultra vires).

25. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai jam nepriteisė patirtų bylinėjimosi išlaidų (jų dalies) atlyginimo, nors jis iš dalies laimėjo bylą ir turi teisę gauti iš atsakovo patirtų išlaidų proporcingą atlyginimą (patenkinti 35,48 procentai skundo reikalavimų).

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiga mokėti privalomus mokesčius negali būti siejama su nuosavybės teisių apsauga ir pareiškėjo tariamais teisėtais lūkesčiais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se (savaime) yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pavyzdžiui, finansinių) padarinių. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtojus atleisti nuo mokesčio mokėjimo. Šiuo atveju Departamentas priėmė Sprendimą, laikydamasis tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek MAĮ nuostatų.

28. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Departamentas neturėjo įgaliojimų atlikti pareiškėjo patikrinimo ir surašyti Patikrinimo aktą. Departamentas rėmėsi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, dėl kokių priežasčių priėmė Sprendimą patvirtinti Patikrinimo aktą. Atsakovas, vadovaudamasis aktualių teisės aktų nuostatomis, Sprendime išdėstė savo poziciją ir paaiškino, kuo remdamasis padarė Sprendime išdėstytas išvadas.

29. Atsakovas teigia, kad vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas. MAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtinta mokesčio mokėtojo pareiga mokėti nustatytus mokesčius, laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Šis įstatymo reikalavimas taip pat suponuoja mokesčių mokėtojo pareigą turėti dokumentus, patvirtinančius, kad mokesčių mokėtojas tinkamai vykdo savo mokestines prievoles.

30. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 38 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 18 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-49 dėl pareiškėjui UAB „Divinitus“ apskaičiuoto 31 728,07 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013–2015 metų laikotarpį, pagrįstumas ir teisėtumas.

32. Byloje nustatyta, kad:

32.1. Vilniaus RAAD (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas), atlikęs Organizacijos patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjui išrašytus patvirtinimus Nr. 1314VI0090-5513-6408 (dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1314VI0005-4994-5513) dėl 5,002 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2013 metų mokestinį laikotarpį, Nr. 1414VI0001-5513-6408 (dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1414UT0001-8842-5513) dėl 5,429 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2014 metų mokestinį laikotarpį ir Nr. 1514VI0001-5513-6408 (dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1514VI0008-4994-5513) už 5,427 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2015 metų mokestinį laikotarpį (Patvirtinimai).

32.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį iki 2018 m. vasario 15 d. (terminas buvo pratęstas iki 2018 m. balandžio 20 d.). Tačiau pareiškėjas iki nustatyto termino nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

32.3. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2018 m. birželio 18 d. atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikinus Organizacijos išrašytus Patvirtinimus, pareiškėjas nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už atskirus 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, todėl pareiškėjas už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį privalo sumokėti 31 728,07 Eur sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (Patikrinimo aktas).

32.4. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą dėl apskaičiuoto 31 728,07 Eur mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

32.5. Ginčas dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo baigtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5) – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-6408 (įrodančio dokumento Nr. 1414UT0001-8842-5513) dėl 5,429 t atliekų (2014 m.); panaikinta Vilniaus RAAD sprendimo dalis dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu – tarp jų ir pareiškėjui išduotas Organizacijos patvirtinimas Nr. 1314VI0090-5513-6408 (įrodančio dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513) dėl 5,002 t atliekų (2013 m.).

32.6. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, parengė 2023 m. vasario 20 d. išvadą, kurioje atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto 31 728,07 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis perskaičiavimą ir nustatė pareiškėjui sumokėti 20 472 Eur sumą už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį.

32.7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį ir atsakovo atliktą pareiškėjui Sprendimu apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą, t. y. sumažino už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis patvirtintą 31 728,07 Eur mokesčio sumą iki 20 472 Eur; kitą skundo dalį atmetė.

32.8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad byloje nebuvo nustatyta jo kaltė dėl panaikintų Patvirtinimų ir UAB „Metrail“ išduotų patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas tinkamai įvykdė visas įstatyme nustatytas pareigas, todėl nesant jo kaltės, nėra ir teisės pažeidimo sudėties, o tai reiškia, kad pareiškėjui nepagrįstai nustatytas mokėti Mokestis; byloje nebuvo įvertintos aplinkybės, kad Vilniaus RAAD netinkamai vykdė Apraše nustatytą kontrolės funkciją, neįvertintos pačios valstybės institucijos padarytos klaidos; Departamentas neturėjo įgaliojimų atlikti pareiškėjo patikrinimą ir surašyti Patikrinimo aktą; taip pat Departamentas Sprendime negalėjo apskaičiuoti pareiškėjui Mokesčio, nes neturėjo tam suteiktų įgaliojimų.

32.9. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį, ir išvada, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nustatytas 20 472 Eur Mokestis.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; kt.).

34. Pareiškėjas skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, negrindė argumentais, kad Departamentas neturėjo įgaliojimų atlikti pareiškėjo patikrinimą ir surašyti Patikrinimo aktą, nes, pareiškėjo teigimu, tokie įgaliojimai buvo suteikti Aplinkos ministerijai ir patikrinimo metu galiojusi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalies redakcija nenumatė galimybės Aplinkos ministerijai įgalioti kitą subjektą vykdyti jai pačiai priskirtas funkcijas; taip pat, kad Departamentas Sprendime negalėjo apskaičiuoti pareiškėjui mokesčio už aplinkos teršimą, nes toks veiksmas pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 dalį yra išimtinai mokesčių administratoriaus (VMI ir Muitinės) kompetencija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos procese neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo faktinio pagrindo, nevertins tokių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad dėl analogiško pobūdžio argumentų buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 114 ir 117 p.; 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2855-624/2021 133 p.).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pareiškėjas buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl minėtoje byloje nustatyti faktai iš naujo šioje tikrinamoje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 konstatavo, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nuo 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojusios redakcijos Aprašo 55, 56 ir 57 punktų, Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 14 punkto bei MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punkto nurodymas Vilniaus RAAD sprendime, kaip jo priėmimo teisinis pagrindas, nelaikytinas esminiu trūkumu ir savaime nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus RAAD sprendimą.

36. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5) (Nutarties 129.1 p.); panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu (kaip išvardyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 1 su šio procesinio sprendimo 120 punkte nurodytais patikslinimais) (Nutarties 129.2 p.); pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies – už 64,0635 procentus šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio, t. y. patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-4951 pripažįstamas išrašytu neteisėtai ir panaikinamas už 31,032 t, o patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-9012 – už 21,005 t (Nutarties 129.3 p.); kitą Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

37. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, atliko Sprendimu apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi sumokėti 9 628 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 metų mokestinį laikotarpį, nes pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai buvo palikti galioti už 3,1592 procentus šiuose dokumentuose nurodytų atliekų (Nutarties 129.2 p.), 0 Eur mokestį už 2014 metų mokestinį laikotarpį, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas (Nutarties 129.1 p.), ir 10 844 Eur mokestį už 2015 metus, nes už 2015 metus išduotas Patvarkymas yra panaikintas, todėl mokėtina mokesčio suma nebuvo perskaičiuota.

38. Pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos ar daugiau nei 3,1592 procentai šių atliekų už 2013 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl perskaičiuoto Mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Organizacija taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos metalinės pakuotės už 2013 metus.

39. Nustatyta, kad atsakovui, atlikus perskaičiavimą, mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014 metus pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-6408 (įrodančio dokumento Nr. 1414UT0001-8842-5513) dėl 5,429 t atliekų (2014 m.). Ginčo dėl mokesčio už 2014 metus byloje nebekilo.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nepasisakė dėl 2015 metų patvirtinimų. Atsakovas Išvadoje nurodė, kad mokestis už 2015 metus pareiškėjui nėra perskaičiuojamas, nes ši patikrinimo akto Nr. VR-17.5-82 dalis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi buvo palikta nepakeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nepanaikintai Vilniaus RAAD sprendimo daliai dėl panaikinto patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-6408 už 5,427 t metalinės pakuotės atliekų kiekį už 2015 metų mokestinį laikotarpį, Departamentas neturėjo pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui Sprendimu nustatyto mokesčio už 2015 metus.

41. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jam apskaičiuotas Mokestis už 2013 ir 2015 metus yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tuo, kad jis perdavė Organizacijai metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata; pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su pakuočių tvarkymu, neatliko (nėra pareiškėjo kaltės), o byloje susiklosčiusi situacija kilo dėl valstybės institucijų nepakankamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje buvo įvertinti argumentai dėl Organizacijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų (taip pat ir pareiškėjo) kaltės nebuvimo ir sprendimu taikytos priemonės (patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo (žr. Nutarties 128 p.). Pasisakydama dėl šių argumentų išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę. Tokio pobūdžio išvada sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su jo kaltės nebuvimu.

43. Pažymėtina, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) 3 straipsnio 3 punktas nustatė, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)). Taigi pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p. ir 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 26 p.).

44. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.

45. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).

46. Taigi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 35 p.; kt.).

47. Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė užduotį (Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 4 priede (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 procentai Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio), t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36–37 p.).

48. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimą Užduotį turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį.

49. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais rėmėsi pareiškėjas, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (2013 ir 2015 metų Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl šio Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

50. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, pareiškėjas gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57, 63 p.).

51. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 66–67 p.).

52. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems mokesčio už aplinkos teršimą siekiamiems Europos Sąjungos tikslams (šiuo klausimu žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino, išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – mokestis už aplinkos teršimą skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 70–81 p.).

53. Pažymėtina, kad tokio aiškinimo dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į formuojamą jurisprudenciją analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės paliko galioti Departamento Sprendimą, tik pagal Departamento perskaičiavimą sumažino mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

54. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013 metų ir 2015 metų mokestinį laikotarpį yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 ir 2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį pagrįstai apskaičiuotas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį) mokesčio sumos – 20 472 Eur, dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, pagrįstai ir teisėtai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Departamento Sprendimą, pagal Departamento pateiktą Išvadą sumažindamas mokėtiną mokesčio už į vidaus rinką 2013 ir 2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą.

57. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta nepriteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas, pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialieji reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.).

58. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Departamentas perskaičiavo pareiškėjui ginčo mokestį, bet ne savo iniciatyva, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutarties 129.1 ir 129.2 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimą, sumažindamas 31 728,07 Eur mokesčio sumą iki 20 472 Eur. Pareiškėjas skundu iš esmės siekė išvengti finansinių pasekmių, todėl iš dalies tenkinus skundą, jo materialusis interesas iš dalies buvo patenkintas. Dėl to, atsižvelgiant į šioje nagrinėjamoje byloje susidariusią teisinę situaciją, atsirado pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo proporcingą jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-815/2024; kt.).

59. Pareiškėjas skunde nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai bus pateikti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tačiau byloje yra pateikti tik duomenys apie pareiškėjo sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jam dalies bylinėjimosi išlaidų, taip pat nekonkretizavo, kokias išlaidas jis buvo patyręs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik teigia, kad sumažinus atsakovo Sprendimu patvirtintą Mokesčio sumą, jis (pareiškėjas) įgijo teisę į 35,48 procentus jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

60. Įvertinus tai, kad patenkinti 35,48 procentai skundo reikalavimo, darytina išvada, kad pareiškėjui turėjo būti priteista 7,98 Eur žyminio mokesčio.

61. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šį prašymą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 7,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Divinitus“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Divinitus“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šį prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Divinitus“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 7,98 Eur (septynis eurus ir 98 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė