b9ca32bf-bd14-4b31-b66d-af369dcbc31a · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                 Civilinė byla Nr. 2-1560-516/2015 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01332-2015-2                                                                           Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.8.; 3.1.11.4.(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2015 m. lapkričio 26 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa GudžiÅ«nienė teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties, kuria ieÅ¡kovui nustatytas terminas pareiÅ¡kimo trÅ«kumams paÅ¡alinti, civilinėje byloje Nr. B2-5254-794/2015 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ pareiÅ¡kimÄ dėl Å¡alutinės bankroto bylos atsakovui Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei Global Solution GmbH iÅ¡kėlimo, ir n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Ginčas byloje iÅ¡kilo dėl praÅ¡ymo iÅ¡kelti Å¡alutinę bankroto bylÄ trÅ«kumų ir teismo nutarties, įpareigojančios juos paÅ¡alinti, pagrįstumo ir teisėtumo.IeÅ¡kovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transtira“ pateikė pareiÅ¡kimÄ dėl Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsakovui Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei Global Solution GmbH.

PareiÅ¡kime (ieÅ¡kinyje) ieÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas liko skolingas ieÅ¡kovui 23 910 Eur pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ už akių. PraÅ¡ydamas iÅ¡kelti Å¡alutinę bankroto bylÄ , ieÅ¡kovas rėmėsi 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas), kadangi pagrindinei įmonei 2015 m. vasario 17 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Hamburgo miesto apylinkės teismas iÅ¡kėlė bankroto bylÄ .

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi nustatė ieÅ¡kovui 7 dienų procesinį terminÄ , skaičiuojamÄ nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, nutartyje nurodytiems pareiÅ¡kimo trÅ«kumams paÅ¡alinti.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovo procesinis dokumentas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų formai ir turiniui. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas prie pareiÅ¡kimo nepridėjo įrodymų, jog jis (kreditorius) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Ä®BÄ®) nustatyta tvarka įspėjo įmonę apie ketinimÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.Taip pat nurodė, kad nors, pasak ieÅ¡kovo, jo kreditorinis reikalavimas grindžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu už akių, kuriuo iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui priteista 23 910 Eur skola, ieÅ¡kovas nenurodo ir nepateikia jokių duomenų, kodėl nebuvo bandoma skolÄ iÅ¡ieÅ¡koti priverstine tvarka.

Teismas pažymėjo, kad bankroto bylos inicijavimas atsakovui negali bÅ«ti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo bÅ«das.Teismas be kita ko akcentavo, kad ieÅ¡kovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas turi padalinį (filialÄ , atstovybę) Lietuvoje. Taip pat, kad ieÅ¡kovas nenurodė duomenų, kodėl nepateikė Vokietijos bankroto administratoriui kreditorinius reikalavimus, vadovaujantis Vokietijos bankroto įstatymo nuostatomis. III. Atskirojo skundo argumentai IeÅ¡kovas UAB „Transtira“ atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį.

Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Ä®BÄ® 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas praneÅ¡imo įteikimas yra vienas iÅ¡ bÅ«dų iÅ¡spręsti kreditoriaus reikalavimÄ ikiteisminiu bÅ«du. IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , remdamasis Reglamento 27 straipsniu, numatančiu, kad vienos iÅ¡ valstybių narių teisme iÅ¡kėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ bylÄ , kuri pripažįstama kitoje valstybėje narėje (pagrindinė byla), tos kitos valstybės narės teismas, turintis jurisdikcijÄ , kaip nustatyta 3 straipsnio 2 dalyje, gali iÅ¡kelti Å¡alutinę bankroto bylÄ , toje kitoje valstybėje nesvarstant skolininko nemokumo, tokiose bylose sprendžiamas tik tos kitos valstybės teritorijoje esančio skolininko turto klausimas.

Kadangi atsakovui jau iÅ¡kelta bankroto byla, Ä®BÄ® 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas praneÅ¡imas neturi prasmės. Prie pareiÅ¡kimo pateikti įrodymai (2015 m. vasario 17 d. Hamburgo apylinkės teismo nutartis iÅ¡kelti atsakovui bankroto bylÄ , Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimas už akių, antstolės patvarkymai priėmus vykdyti vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , gautas atsakovo praÅ¡ymas panaikinti areÅ¡tÄ antstolės areÅ¡tuotam turtui), įrodo, kad bandoma skolÄ iÅ¡ieÅ¡koti priverstine tvarka.

Be to, net jei nebÅ«tų bandoma, tai nesudaro pagrindo atsisakyti kelti Å¡alutinę bankroto bylÄ . Bankroto bylos inicijavimas negali bÅ«ti taikomas kaip paslėptas skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo bÅ«das esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, tačiau Å¡ioje byloje tokio ginčo nėra – nes teismo sprendimas įrodo įsiskolinimÄ . Atsakovui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ priverstine tvarka neįmanoma.Remiantis Reglamente pateikiamu įmonės apibrėžimu, laikytina, kad įmonė veikia tada, kai valstybėje narėje vykdoma Å«kinė veikla, o vykdant veiklÄ turi bÅ«ti naudojami personalo ir daiktiniai iÅ¡tekliai.

Prie pareiÅ¡kimo pateiktoje Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) pažymoje nurodyta, kad atsakovas jokių padalinių Lietuvoje neturi, tačiau toje pažymoje nurodyta, jog vykdoma veikla – medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba, o tai pagal Reglamento 2 straipsnio h punktÄ reiÅ¡kia įmonę. Tai, kad atsakovas Lietuvoje vykdo veiklÄ , naudodamas žmonių ir daiktinius resursus, patvirtina kiti prie pareiÅ¡kimo pateikti įrodymai. Nei Reglamente, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nenurodyta, kad užsienio įmonė, pradėdama veiklÄ , privalo turėti atstovybę Å¡alyje, kurioje ji veikia.

Pagal teisinį reguliavimÄ užsienio įmonės veikimui nėra privalomas padalinio Lietuvoje turėjimas. Privaloma yra įregistruoti įmonės veiklÄ . Atsakovas veiklÄ Lietuvoje įregistravęs. Taigi teismo įpareigojimas pateikti duomenis, kad įmonė turi padalinį Lietuvoje, yra nepagrįstas.Teisę reikÅ¡ti reikalavimÄ dėl Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimo kitoje valstybėje narėje suteikia Reglamentas, todėl teismas nepagrįstai pareikalavo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius teisę reikÅ¡ti tokį reikalavimÄ .

Norint iÅ¡kelti Å¡alutinę bankroto bylÄ , nereikia kreiptis į Vokietijos bankroto administratorių ir jam teikti kreditorinius reikalavimus, nes Å¡alutinėje byloje galima spręsti dėl to skolininko turto, kuris yra Lietuvos teritorijoje. IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl procesinio dokumento trÅ«kumų Å¡alinimo instituto, ieÅ¡kovui pateikiant pareiÅ¡kimÄ dėl Å¡alutinės bankroto bylos pagal ReglamentÄ iÅ¡kėlimo Lietuvos Respublikoje, taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovas turėjo pateikti skolininkui Ä®BÄ® 6 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ praneÅ¡imÄ , jog ieÅ¡kovas nebandė jam teismo sprendimu priteistos skolos iÅ¡ieÅ¡koti priverstine tvarka, o taip pat, kad ieÅ¡kovas turėjo pateikti įrodymus, jog įmonė (skolininkas) turi padalinį Lietuvoje bei ieÅ¡kovas kreipėsi į Vokietijos bankroto administratorių pagal Vokietijos bankroto įstatymo nuostatas, todėl priėjo prie nepagrįstos ir neteisėtos iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovo pareiÅ¡kimas yra su trÅ«kumais ir nustatė terminÄ jiems iÅ¡taisyti.Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos medžiagÄ bei Å¡iam klausimui aktualų teisinį reguliavimÄ , neturi pagrindo nesutikti su ieÅ¡kovo atskirajame skunde iÅ¡dėstytais argumentais.Pagal Ä®BÄ® 6 straipsnio 2 dalį kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo turi praneÅ¡ti įmonei raÅ¡tu registruotu laiÅ¡ku arba per kurjerį ar antstolį.

PraneÅ¡ime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per Å¡iame praneÅ¡ime nurodytÄ laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei. Minėto kreditoriui nustatyto reikalavimo (praneÅ¡imo iÅ¡siuntimo) tikslas – įspėti skolininkÄ , kuris nevykdo įsipareigojimų kreditoriui, kad jam bus inicijuojama bankroto byla tuo atveju, jei per praneÅ¡ime nurodytÄ terminÄ skolininkas negrÄ Å¾ins skolos kreditoriui.

Taigi, kaip teisingai pastebėjo ieÅ¡kovas atskirajame skunde, minėta norma skirta paskatinti skolininkÄ Ä¯vykdyti įsipareigojimÄ ir iÅ¡spręsti tarp skolininko ir kreditoriaus iÅ¡kilusi ginÄÄ neteisminiu bÅ«du, o taip pat siekiant iÅ¡vengti bankroto bylų iÅ¡kėlimo inicijavimo faktiÅ¡kai mokioms, galinčioms įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, įmonėms, dėl tam tikrų priežasčių to nepadariusioms laiku. Savo ruožtu tuo atveju, kai įmonės nemokumas teismo procesiniu sprendimu yra konstatuotas ir bankroto byla įmonei jau iÅ¡kelta, informavimas apie ketinimÄ inicijuoti Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ neturi prasmės, tuo labiau, kad valstybės narės, kurioje keliama Å¡alutinė bankroto byla, teismas, nebegali svarstyti įmonės nemokumo klausimo (Reglamento 27 straipsnis).

Taigi, konstatavus, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Hamburgo miesto apylinkės teismas iÅ¡kėlė Global Solution GmbH bankroto bylÄ , darytina iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismo ieÅ¡kovui nustatytas įpareigojimas pateikti įrodymus apie Ä®BÄ® 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto praneÅ¡imo iÅ¡siuntimÄ skolininkui, yra nepagrįstas. Be to, kaip matyti iÅ¡ byloje esančių duomenų, skolininkas Global Solution GmbH žino apie ieÅ¡kovo reikalavimo teisę į skolininkÄ , kadangi skolininkas buvo pateikęs praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų byloje pagal ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl 23 910 Eur skolos iÅ¡ Global Solution GmbH priteisimo, panaikinimo.Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas nenurodė ir nepateikė duomenų, kodėl nebuvo bandoma skolÄ iÅ¡ skolininko iÅ¡ieÅ¡koti priverstine tvarka. Remiantis bylos medžiaga, ieÅ¡kovas ėmėsi jam prieinamų veiksmų atgauti skolÄ (inicijavo individualiÄ civilinę bylÄ dėl skolos priteisimo iÅ¡ skolininko, pateikė antstoliui vykdyti teismo nutartimi ieÅ¡kiniui užtikrinti pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones ir kt.), todėl bankroto bylos (tuo labiau, Å¡alutinės, t. y. kai įmonės nemokumas jau yra konstatuotas teismo procesiniu sprendimu kitoje valstybėje) inicijavimas Å¡iuo konkrečiu atveju akivaizdžiai negali bÅ«ti laikomas paslėptu ginčijamos skolos iÅ¡ieÅ¡kojimu.

Be to, prieÅ¡ingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovas savo reikalavimÄ (skolininko skolÄ ) grindžia ne 2014 m. spalio 9 d., o 2015 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu už akių, todėl ir dėl Å¡ios priežasties, atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla skolininkui iÅ¡kelta jau 2015 m. vasario 17 d., o iÅ¡kėlus bankroto bylÄ jokie iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmai negalimi, pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieÅ¡kovas nepateikė dar kažkokių priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo įrodymų, yra nepagrįstas.

Pagal Reglamento 27 straipsnį vienos iÅ¡ valstybių narių teisme iÅ¡kėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ bylÄ , kuri pripažįstama kitoje valstybėje narėje (pagrindinė byla), tos kitos valstybės narės teismas, turintis jurisdikcijÄ , kaip nustatyta 3 straipsnio 2 dalyje, gali iÅ¡kelti Å¡alutinę bankroto bylÄ . Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta yra valstybės narės teritorijoje, kitos valstybės narės teismai turi jurisdikcijÄ iÅ¡kelti tokiam skolininkui bankroto bylÄ tik tuo atveju, jei jam tos kitos valstybės narės teritorijoje priklauso įmonė.

SÄ voka „įmonė“ Reglamento 2 straipsnio h punkte apibrėžiama kaip „bet kuri veiklos vieta, kur skolininkas vykdo nuolatinę Å«kinę veiklÄ naudodamas žmonių ir daiktinius resursus“.Kaip matyti iÅ¡ pirmiau nurodytų normų turinio, o taip pat atsižvelgiant į teismų praktikÄ , kurioje buvo analizuojamos Å¡iuo metu nagrinėjamam klausimui aktualios Reglamento nuostatos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1420-381/2015), Reglamente įtvirtinta įmonės sÄ voka, sprendžiant Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimo klausimÄ , yra suprantama plačiau nei juridinio asmens filialas ar atstovybė.

Be to, klausimas, ar skolininkui valstybės narės, kurioje inicijuojama Å¡alutinė bankroto byla, teritorijoje priklauso įmonė Reglamento 2 straipsnio h punkto prasme, turėtų bÅ«ti sprendžiamas ne kreditoriaus pareiÅ¡kimo priėmimo stadijoje, bet jau iÅ¡ esmės sprendžiant klausimÄ dėl Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimo galimybės. Atsižvelgiant į tai, ieÅ¡kovui prie pareiÅ¡kimo pateikus duomenis apie skolininko (Global Solution GmbH) Lietuvos Respublikoje vykdytÄ veiklÄ (Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, PVM sÄ skaitos faktÅ«ros ir kt.), pirmosios instancijos teismo reikalavimas pareiÅ¡kimo priėmimo stadijoje pateikti duomenis, kad įmonė turi / turėjo padalinį Lietuvoje ar kitaip pagrįsti, jog yra tenkinama Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta sÄ lyga Å¡alutinei bankroto bylai iÅ¡kelti, yra nepagrįstas. Pagal Reglamento 29 straipsnį teisę pateikti pareiÅ¡kimÄ dėl Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimo turi likvidatorius pagrindinėje byloje ir bet kuris kitas asmuo, kuriam tokia teisė numatyta nacionalinėje teisėje.

Taigi klausimas, ar tam tikras subjektas gali inicijuoti Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ Lietuvos Respublikoje, turėtų bÅ«ti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Ä®BÄ® 5 straipsnio 1 dalyje teisė pateikti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo yra numatyta ir kreditoriams. Jokie papildomi reikalavimai subjektams, inicijuojantiems Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ valstybėje narėje, be kita ko ir reikalavimas iÅ¡ pradžių kreiptis į valstybės narės, kurioje iÅ¡kelta pagrindinė bankroto byla, paskirtÄ bankroto administratorių, Reglamente nenustatyti, taigi pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai įpareigojo ieÅ¡kovÄ pateikti įrodymus, kodėl pastarasis savo kreditorinio reikalavimo nepateikė Vokietijos bankroto administratoriui.

Remdamasis iÅ¡dėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė Reglamento bei trÅ«kumų Å¡alinimo instituto nuostatas, todėl atskirajame skunde iÅ¡dėstyti argumentai sudaro pakankamÄ pagrindÄ panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiÅ¡kimo dėl Å¡alutinės bankroto bylos iÅ¡kėlimo priėmimo klausimÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir ieÅ¡kinio priėmimo klausimÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Teisėja                                                                  Rasa GudžiÅ«nienė