A-143-137-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-137/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00128-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 15.4; 21; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. G.,

atsakovo atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3–5), kurį patikslino (b. l. 24–25, 57–58, 97, 100), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 10 000 Lt neturtinės žalos, taip pat prašė, jog atsakovas visiškai padengtų išlaidas, susijusias su regos korekcijos operacija, be to, prašė priteisti 50 Lt teismo išlaidų.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 spalio 6 d. įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, iš viso 447 paras, kur blogos kalinimo sąlygos, patalpose nebuvo natūralios šviesos, dėl to pablogėjo regėjimas, ir jam atstatyti reikalinga operacija, kurios kaina, jo žiniomis, yra apie 5 000 Lt. Iš 447 parų, kurias jis praleido Kauno tardymo izoliatoriuje, 376 paras jis buvo laikomas patalpose, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Higienos norma HN 76:1999) reikalavimų. Juose nustatyta, kad vienam asmeniui turi atitekti ne mažiau 5 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau administracija jam to neužtikrino, ir jis buvo kalinamas patalpose, kur jam tekdavo mažesnis nei 5 kv. m plotas. Teigė, jog dėl blogų sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nurodytos aplinkybės žemino jo orumą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 34–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kauno tardymo izoliatorius pradėjo funkcionuoti 2004 m. ir yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ (toliau – Higienos norma HN 42:2009) reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės. Iš Suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus patikrinimo knygos matyti, kad tam tikrais periodais nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose jam teko nuo 16,5 iki 2,8 kv. m ploto. Tais atvejais, kai vienam kameroje laikomam asmeniui teko mažiau kaip 5 kv. m, objektyviai priklauso ne nuo Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos valios, todėl šie formalūs pažeidimai padaryti ne dėl administracijos pareigūnų kaltės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 2.2 punktu Higienos norma HN 76:1999 pripažinta netekusi galios. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.1.2 punktu nustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriuje didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o šio įsakymo 1.3.1 punktu – kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi šiuo metu paminėtais teisės aktais nustatyta, kad suimtiesiems, laikomiems Kauno tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl, suteikiant tokį plotą suimtajam, jam užtikrinamos visos Higienos normoje nustatytos sąlygos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 105–109) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę ir turtinę žalą, kurią jis patyrė nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d., kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje. Remdamasis byloje esančiais dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. su pertraukomis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje. Nurodytu laikotarpiu šiame tardymo izoliatoriuje jis buvo kalinamas iš viso 420 parų, iš jų nepažeidžiant teisės aktų nustatyto kameros ploto vienam asmeniui – 128,5 paras.

Pažeidžiant teisės aktų nustatytą kameros plotą vienam asmeniui – 291,5 paras; ginčijamu laikotarpiu vienam asmeniui teko nuo 2,8 kv. m iki 4,9 kv. m kamerų ploto. Teismas pažymėjo, jog 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios Higienos norma HN 76:1999, kurios 6.15 punkte buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta.

Minimali gyvenamojo ploto kamerose norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1 punkte nurodyta 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas nurodė, kad nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. balandžio 10 d. galiojo 5 kv. m ploto vienam asmeniui, o nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas padarė išvadą, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m (pagal iki 2010 m. balandžio 11 d. buvusį reglamentavimą) ir 3,6 kv. m kameros ploto, t. y.

šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kameras, atitinkančias higienos normų reikalavimus, remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (perpildytų kamerų) yra pagrįsti.

Teismas pažymėjo, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais.

Teismas vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniu, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Nurodė, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl teigtina, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.

L. prieš Prancūziją). Be to, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė savo neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pagal pareiškėjo sveikatos istorijos išrašus teismas nustatė, kad šis nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. į sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis ne vieną kartą, nurodydamas, jog skundžiasi bloga savijauta. Sveikatos išrašuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjo bloga savijauta, nemiga ir kt. būtų atsiradę būtent dėl aplinkybių (kamerų perpildymas ir t. t.), kuriomis jis grindžia savo skundą.

Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenimo kokybės pablogėjimo neįrodyti kaip susiję su nurodytos neturtinės žalos atsiradimu. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis higienos sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose kalinčiam asmeniui būtų skiriama ne mažiau kaip Higienos normose atitinkamai 5 ir 3,6 kv. m patalpų plotas. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydžio sumą, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), kuriuo nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtintas minimalus mėnesinės algos dydis – 800 Lt (800 Lt su mokesčiais; be mokesčių 743,30 Lt; vienos dienos be mokesčių suma 24,77 Lt) Lietuvos piliečiui.

Taigi pareiškėjui už 291,5 paras (iš viso Kauno tardymo izoliatoriuje kalėjo 420 paras, iš jų 128,5 paras nepažeidžiant gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo) priteistina 7 221,45 Lt (291,5 paros x 24,77 Lt). Tačiau ši suma mažintina, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, aplinkybes, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteistina 2 500 Lt kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5 000 Lt turtinės žalos, tačiau teismo posėdžio metu šį reikalavimą pakeitė, prašydamas, jog atsakovas visiškai padengtų išlaidas, susijusias su regos korekcijos operacija. Teismo nuomone, šis reikalavimas yra išankstinis, todėl netenkintinas. Byloje nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad atstatyti regėjimą galima tik operacijos būdu, kaip matyti, epikrizėje nurodytas gydymas – būtini akiniai. Byloje nėra pateikta duomenų, ar dėl sveikatos būklės bus galima atlikti pareiškėjui tokią operaciją, nes kiekvienu atveju tai sprendžia gydytojai, atlikus tam reikalingus tyrimus.

Neaišku, ar pareiškėjui tokia operacija ateityje bus atlikta. Nėra gydytojų išvados, kad būtent dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui pablogėjo regėjimas. Be to, pareiškėjas tuo pat metu kalėjo ir kitose įkalinimo įstaigose, ir neaišku, kokios buvo kalinimo sąlygos ir kokią įtaką turėjo jo regėjimo pablogėjimui. Regėjimas silpsta dėl įvairių reiškinių, tai gali būti ligos požymis, gyvenimo būdo, sąlygų, žalingų įpročių pasekmė, taip pat silpsta rega ir dėl amžiaus, ir dėl kitų įvairių reiškinių, todėl tai, kad Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro rašte nurodyta, jog esant prastam apšvietimui gali pablogėti regėjimas, nėra objektyvus ir neginčijamas įrodymas, kad būtent dėl šios aplinkybės pareiškėjui nusilpo regėjimas.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsta, todėl atmestina. Teismas, spręsdamas dėl 50 Lt teismo išlaidų priteisimo, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 dalimis, 45 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog iš pareiškėjo pirminio skundo nėra aišku, kokias konkrečiai išlaidas jis patyrė paduodamas skundą teismui. Skunde nėra detalizuota, kas būtent sudarė 50 Lt išlaidas. Nepateikus įstatyme numatyto konkretaus išlaidų detalizavimo, pareiškėjo prašymas dėl turėtų teismo išlaidų negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 114–115) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo 5 000 Lt. Pareiškėjas, be to, pateikė prašymą priteisti iš atsakovo dienpinigius – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną (b. l. 125).

Pareiškėjas nurodo, kad teismas priteisė ženkliai per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Analogiškose bylose dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis teismai priteisė daug didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, tarp jų dėl jo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1657-189/2012.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120–121) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad apelianto nurodytos administracinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, o priteistinos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo nustatyto pažeidimo trukmės, bet nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, todėl reikalavimas padidinti priteistos neturtinės žalos dydį, remiantis paminėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, nėra pagrįstas. Pažymi, jog teismas pripažino apelianto teisę į neturtinės žalos atlyginimą, o, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes: į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, objektyvių duomenų apie apelianto sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų nebuvimą, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pasisakydama dėl šios apeliacinės bylos nagrinėjimo ribų, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde (b. l. 114-115) nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Be to, šiame apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė kitą (palyginus su nurodyta pirmosios instancijos teismui paduotame skunde), jo manymu, jam atlygintinos neturtinės žalos sumą: 5 000 Lt vietoje 10 000 Lt. Atsižvelgdama į šių, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų, reikalavimų apimtį, taip pat nenustatydama pagrindo taikyti šioje apeliacinėje byloje ABTĮ 136 straipsnį ir jo pagrindu išeiti iš apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribų, kolegija, laikydamasi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų reikalavimų ribų, toliau nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos ir dalies neturtinės žalos (kurios piniginė išraiška 5 000 Lt, t. y. skirtumas tarp pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui nurodytų sumų) atlyginimo.

Pasisakydama dėl apelianto skundžiamos bylos dalies, kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Kauno tardymo izoliatoriaus (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į Higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą (pagal kurį vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto) pažeidimą. Tačiau ši (pareiškėjo nurodyta) teisės norma galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., t. y. ji galiojo tik dalį laikotarpio, su kuriuo pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Todėl nagrinėjamai bylai yra taip pat aktualios ir taikytinos suimtųjų laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. spalio 6 d. reglamentavusios teisės normos. Nacionalinės teisės taikymo prasme tai yra specialiems joje nurodytiems subjektams, tarp jų ir atsakovui, adresuotas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (kurio 1.1.2 p. nustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriuje didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o 1.3.1 p. nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m). Tarptautinės teisės taikymo prasme, atsižvelgiant į pareiškėjo keliamų klausimų specifiką, bylai taip pat yra aktualios Konvencijos 3 straipsnio taikymo nuostatos, pagal kurias „niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“.

Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo aptarta faktinė aplinkybė, kad bylai aktualiu laikotarpiu - nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. spalio 6 d. - pareiškėjas 291,5 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteikti aukščiau paminėti reikalaujami minimalūs 5 kv. m ir 3,6 kv. m dydžio gyvenamieji plotai. Todėl konstatuotina, kad tuo atitinkamai buvo pažeisti paminėti Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimai. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, pritaria teismo padarytai išvadai, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti jam atlyginta pagal CK 6.250 straipsnio nustatytas taisykles.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pagal jo 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kalbant apie šių kriterijų taikymą situacijoje, kai yra pagrindas taikyti neturtinės žalos atlyginimo institutą, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas (pareiškėjui) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtintą minimalios mėnesinės algos dydį - CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui).

Darydama tokią išvadą, kolegija pirmiausia pažymi, kad joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą.

Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, panaudodamas paminėtą atsižvelgimo į minimalios mėnesinės algos dydį kriterijų, nustatė ne galutinę pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos sumą, o palaikė ją (tokiu būdu apskaičiuotą atlygintinos žalos sumą) tam tikru pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo atskaitos tašku, nuo kurio buvo nukrypta, taikant kitus teismo nurodytus kaip nustatytos žalos dydžio mažinimo pagrindimo kriterijus. Kolegija dėl aukščiau išsakytų argumentų pripažįsta tokį pirmosios instancijos teismo panaudotą priteistinos žalos dydžio nustatymo mechanizmą neteisingu.

Tačiau iš esmės sutikdama su teismo nurodytų priteistinos žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma (nepriklausomai nuo to, kokia tvarka jie buvo panauduoti) ir atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytą teismo diskreciją nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį, pritaria teismo išvadai, kad 2 500 Lt suma yra adekvati ir teisinga pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos suma. Pritardama tokiai teismo išvadai, kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui ir nenurodė įrodymų, patvirtinančių, kad dalis jo prašomos atlyginti neturtinės žalos atsirado dėl jo laikymo patalpų nepakankamo (teisės taikymo požiūriu neleistino) apšvietimo.

Šiuo klausimu kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais ir jiems pritaria.

Atsakydama į apelianto argumentus dėl teismo nukrypimo nuo administracinių tssimų praktikos, kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinių teismų praktika, aiškinant materialinės teisės normas, yra formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (ABTĮ 13 str.). Pareiškėjo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1657-189/2012 nebuvo aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nes apeliacine tvarka nebuvo apskųstas. Todėl ABTĮ 13 straipsnio taikymo požiūriu šis pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas formuojančiu administracinių teismų praktiką sprendimu. Antra vertus, šiame teismo sprendime buvo tiriama, palyginus su šia administracine byla, kitokia faktinė situacija, kai prašomos atlyginti žalos atsiradimas buvo siejamas su Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo veiksmų (pareiškėjo laikymo sąlygų) neteisėtumu, todėl ir faktinių aplinkybių požiūriu abiejose administracinėse bylose nagrinėjamos situacijos negali būti laikomos tapačiomis arba iš esmės panašiomis.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo prašymas dėl ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytų dienpinigių priteisimo kolegijos pripažintinas nepagrįstu, nes jo apeliacinis skundas nėra tenkinamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas