2022-06-01 Nr. AB-14416-3-62-3-00228-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2553-381/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00228-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. S. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. S. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja F. S. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 21S50301 (Toliau – Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, iš kilmės valstybės išvyko dėl (duomenys neskelbtini).

3. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

4. Pareiškėja, nesutikdama su skundžiamu Sprendimu, teigia, kad ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes bei priežastis – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjos sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėja negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Tokios aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjos gyvybei ir sveikatai, todėl jai turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Migracijos departamentas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu jis nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

7. Įvertinęs pareiškėjos pateiktą bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, atsakovas konstatavo, jog pareiškėjos pateikiama informacija nenuosekli, skundo argumentai nepagrįsti. Prieglobsčio prašytojos istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo, konfliktas yra asmeninio pobūdžio, tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, neišsamūs. Atsakovas pažymėjo, kad apklausų metu bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėja atsakinėjo trumpai, nepraplėsdama pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais ar atsakymas būdavo nesusijęs su užduotu klausimu. Tam tikros detalės keitėsi pasakojimo eigoje. Pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Dėl to įvertinus prieglobsčio prašytojos pasakojimą, konstatuota, kad pasakojimas neleidžia identifikuoti ir įvertinti tariamo persekiojimo realaus egzistavimo tiek šiuo metu, tiek ateityje. Jos pasakojimas savaime nelaikytas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą. Nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Dėl to pripažinta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

8. Iš atsakovo surinktos informacijos apie padėtį (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Į 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjos F. S. D. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 21S50301 rezoliucinės dalies 3 punktą (draudimą asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki dvejų metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos) ir 4 punktą (į C.SIS II įvesto perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminą sutrumpino iki dvejų metų), likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, jog kilmės valstybėje jai grėsė pavojus gyvybei dėl (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 12 d. apklausos metu pareiškėja patikslino, jog (duomenys neskelbtini).

11. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių savo pasakojimą patvirtinančių objektyvių įrodymų. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas surinko informaciją apie pareiškėjos kilmės šalį ir nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Įvertinus pareiškėjos individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, teismas pripažino, kad šiuo atveju nenustatyta realios rizikos pareiškėjai patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini).

12. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjos istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo, nes tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas arba nevalstybinis subjektas, nuo kurio valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos negalėtų arba nenorėtų suteikti apsaugos; konfliktas yra asmeninio pobūdžio; pareiškėja nenurodė, jog būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas ar į nevyriausybines organizacijas dėl tariamų (duomenys neskelbtini) persekiojimų ir grasinimų, ir neteikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo tariamo persekiojimo ar kad toks negalėjimas būtų susijęs su jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, neišsamus bei prieštaringas, jos nurodytos aplinkybės keitėsi apklausų metu bei teismo posėdžio metu, ji negalėjo konkrečiai nurodyti aplinkybių, kodėl kartu su savo vyru nesiekė teisėtai išvykti į Vokietiją. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė aplinkybę, kad jos atžvilgiu turėtų būti taikomi šeimų susijungimo pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – Dublino reglamentas), procedūra. Tačiau teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad pareiškėja kreipėsi šeimos susijungimo pagrindu į Vokietiją, šios aplinkybės nenurodė ir savo skunde, neturi pateikti papildomų dokumentų. Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjos teiginius apie (duomenys neskelbtini), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl paties konflikto egzistavimo fakto. Kadangi pareiškėjos pasakojimas turėjo trūkumų, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad jis nelaikytinas patikimu įrodymu. Be to, asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės.

14. Teismo vertinimu, neegzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto bei kad ji negalėtų (duomenys neskelbtini) įsikurti ir saugiai gyventi; ji nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios pagal EPPB gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, ji nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėja yra darbingo amžiaus moteris, kuri visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovas šiais duomenimis vadovavosi pagrįstai.

16. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) ar jos apylinkėse, kuriame asmuo gyveno, gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Byloje nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Teismas pažymėjo, pareiškėja nurodė, jog jos vyras teisėtai gyvena Vokietijoje, tačiau negalėjo konkrečiai įvardyti aplinkybių, kodėl neišvyko kartu su vyru teisėtai gyventi į Vokietiją ir neprašė ten prieglobsčio.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos baimė grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu ir neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjos skundo argumentai nesudaro pagrindo suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

18. Teismas pripažino pagrįstu Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau nesutiko su jo išvada taikyti pareiškėjai maksimalų draudimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką, nes laikė tai neproporcinga ir neadekvačia priemone padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju atsakovo Sprendime nepateikta argumentų, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi įteisinti savo buvimą ar Lietuvoje būtų padariusi kokių nors teisės pažeidimų, kad keltų grėsmę valstybės saugumui. Dėl to teismas pakeitė Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi teismas pakeitė sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tai teismas konstatavo ir pagrindą keisti sprendimo dalį dėl perspėjimo apie draudimą įvedimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Dėl to teismas pakeitė perspėjimo laikotarpį. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

III. 19. Pareiškėja F. S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir užtikrinti vertėjo dalyvavimą posėdyje.

20. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. (duomenys neskelbtini). Kadangi pagal kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini) buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, kad pareiškėjos išsakyta grėsmė yra reali. Dėl pareiškėjos priklausymo asmenų, (duomenys neskelbtini), socialinei grupei, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą.

21. Atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, nuostata, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tokia ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, joje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi, laikytina, kad nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjos galimybes apsisaugoti.

22. Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes; jo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

23. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgdamas į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėja nepateikė jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas. Pareiškėjos įvardyta grėsmė (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo, nes tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas, o pareiškėja neteikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

26. Prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, neišsamus, turintis nemažai prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pasakojimą apie įvykius, paskatinusius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini) pagrįstai nelaikė savaime patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą. Asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Taigi nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai atsiradimo jos kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjos pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat neleidžia spręsti, kad jai yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas, pareiškėja skunde nepateikė.

27. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad atsakovas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas tiesioginis jos išklausymas teisme.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V. 32. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.

34. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

36. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

38. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

39. Pagal 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktą atlikdamas tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

41. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė baime būti persekiojama (duomenys neskelbtini). Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas išsamiai atliko pareiškėjos apklausą, siekė išsiaiškinti visus jos nurodytus argumentus, taip pat surinko aktualią pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, susijusią su (duomenys neskelbtini) ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytą baimę būti persekiojama ar nužudyta pagrįstumą. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas turėjo esminių trūkumų, nes buvo neišsamus, bendro pobūdžio, nebuvo įvardintos įvykių datos ir konkrečios aplinkybės. Atsakinėdama į papildomus klausimus, pareiškėja atsakinėjo trumpai, nepraplėsdama pirminio pasakojimo ribų, arba jos atsakymas buvo nesusijęs su užduodamais klausimais (pvz., (duomenys neskelbtini). Tam tikros detalės keitėsi pareiškėjos pasakojimo eigoje (pvz., (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pasakojimas turėjo tam tikrų prieštaravimų, pvz., pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau teigė, kad (duomenys neskelbtini). Toks teiginys, jog (duomenys neskelbtini) niekas nesužinojo, atsakovui leido suabejoti paties kivirčo fakto egzistavimu. Teismas iš esmės pritarė atsakovo išvadai, kad abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais grindžiamu pareiškėjos pasakojimu nepatvirtinamas pasakojimo patikimumas.

42. Be to, pareiškėjos įvardytas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas arba nevalstybinis subjektas, nuo kurio valstybė ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos negalėtų arba nenorėtų suteikti apsaugos. Taigi jos įvardytas konfliktas su asmeniu yra asmeninio pobūdžio. Pareiškėja nenurodė, kad būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas ar į nevyriausybines organizacijas dėl tariamų (duomenys neskelbtini) persekiojimų ir grasinimų, nors pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų susijęs su jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pati pareiškėja patvirtino, jog (duomenys neskelbtini), o tai leidžia spręsti, jog teisėsaugos institucijos reagavo į neteisėtus (duomenys neskelbtini) veiksmus.

43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atlikto tyrimo metu, taip pat teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus ir duomenis, nusprendė, kad pareiškėjos pasakojimas neleidžia identifikuoti ir įvertinti tariamo persekiojimo realaus egzistavimo tiek šiuo metu, tiek ateityje, todėl jis nelaikytas savaime patikimu įrodymu, patvirtinančiu jos nurodytų aplinkybių tikrumą. Pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių savo pasakojimą patvirtinančių objektyvių įrodymų. Byloje nenustatyta, kad tariamai gresiantis pareiškėjai persekiojimas būtų nulemtas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Taigi teismas turėjo pagrindą išvadai, kad pareiškėja nelaikytina atitinkančia Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

44. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja išsamiai aptaria situaciją kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini), tačiau ši informacija vertintina, viena vertus, kaip pernelyg bendro pobūdžio, negalinčia patvirtinti konkrečiai pareiškėjai tariamai gresiančio pavojaus, kita vertus, nepagrindžia (nepaaiškina) priežasties, dėl kurios jai grėstų toks persekiojimas. Pareiškėja, įvardydama prieglobsčio prašymo priežastis, nurodė tik tai, kad (duomenys neskelbtini). Jokio konkretaus (duomenys neskelbtini) pažeidimo pareiškėja nenurodė. Dėl to šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir nesudarantį pagrindo kitaip vertinti atsakovo ir teismo išvados.

45. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė tai, jog jos atžvilgiu turėtų būti taikoma šeimų susijungimo pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – Dublino reglamentas), procedūra. Kadangi nei atsakovui, nei teismui nebuvo pateikta nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų apie jos sudarytą santuoką su galimai Vokietijoje gyvenančiu jos sutuoktiniu, kad pareiškėja būtų kreipusis šeimos susijungimo pagrindu į Vokietiją (pareiškėja nurodė tik sutuoktinio vardą ir pavardę), todėl nei atsakovas, nei teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl Dublinas III reglamento taikymo.

46. Teisėjų kolegija pritaria teismo vertinimui, kad tyrimo metu nebuvo nustatytos realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Dėl to pagrįsta pripažintina išvada, jog pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Tyrimo metu nebuvo nustatytos egzistuojančios individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gresia pavojus dėl beatodairiško smurto bei kad ji negalėtų (duomenys neskelbtini) įsikurti ir saugiai gyventi. Be to, byloje nustatyta ir tai, kad beatodairiškas smurtas pareiškėjos gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia rimtos žalos sveikatai ar gyvybei. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios pagal EPPB gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, pareiškėja nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėja yra darbingo amžiaus moteris, kuri visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra, kilmės šalyje yra likę jos giminaičiai, taip pat vyro tėvai, pas kuriuos, kaip teigia pati pareiškėja, ji gyveno. Atsižvelgdama į pareiškėjos individualias aplinkybes bei atsakovo surinktą kilmės informaciją, teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

47. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, fragmentiškai atkartojo EPPB duomenis, nevertino naujausios ir aktualios informacijos, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiais skundo teiginiais reiškiamas iš esmės abstraktus, bendro pobūdžio nesutikimas su atsakovo išvada ar teismo sprendimu. Pareiškėja skunde nenurodo nei naujesnės informacijos, nei kokia konkrečiai informacija nebuvo įvertinta, kuri būtų leidusi padaryti kitokias nei padarė atsakovas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, aiškiai Sprendime nurodė, kokia informacija ir kokiais šaltiniais rėmėsi spręsdamas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), visa atsakovo surinkta informacija tinkamai įvertinta pareiškėjos individualios situacijos kontekste.

48. Pareiškėja teigė ir tai, kad nebuvo atliktas pabėgėlio ir ekonominio migranto atskyrimas, o tai nulėmė, kad neišsamiai buvo įvertinti prieglobsčio prašymo motyvai. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo teiginius pripažįsta deklaratyviais ir dėl to nepagrįstais. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš ją kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad ji yra persekiojama, diskriminuojama ar kt. Tyrimo metu nenustatyta ir duomenų, kad kilmės valstybės valdžia naudoja prieš savo gyventojus ekonominio poveikio priemones. Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodė ir savo skunde.

49. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos atsakovo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos F. S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė