A-520-3015-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-3015/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00226-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių apskrities VPK) viršininko 2012 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 86-TE-35 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. Ž. ir inspektoriui E. V.“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Skunde nurodė, kad dirba Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių r. PK) Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju. Telšių apskrities VPK viršininkas 2012 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 86-TE-35 paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą (Įsakymo 1 punktas). Tarnybinė nuobauda skirta atsižvelgiant į Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK 2012 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 86-73-IS-2 (toliau – ir Išvada), kuri buvo surašyta atlikus tarnybinį patikrinimą. Tarnybinis patikrinimas pradėtas gavus R. S. 2011 m. gruodžio 19 d. pareiškimą. R. S. nurodė, kad 2011 m. gruodžio 19 d. apie 12 val. atvyko į Mažeikių r. PK dėl pareiškimo surašymo. R. S. budėtojas E. V. paaiškino, jog jos pareiškimas bus priimtas vėliau, kai tyrėjas M. Ž. grįš iš kito įvykio vietos. R. S. teko laukti, kaip ji pati teigė, „pusantros valandos“ dėl pareiškimo parašymo, ji nesupratusi, kodėl negalėjo priimti iš jos pareiškimo budėtojų dalyje buvę du pareigūnai. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad R. S. į komisariatą atvyko apie 12.10 val., tuo metu komisariate nebuvo budinčio kriminalinės policijos pareigūno M. Ž.. Pareiškėjas nurodė, kad į policijos komisariatą grįžo apie 12.30 val., jautėsi išalkęs, šiek tiek svaigo galva, todėl atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 158 straipsnio 1 dalies reguliavimą, o konkrečiai į tai, kad darbuotojams ne vėliau kaip po keturių darbo valandų turi būti suteikiama pertrauka pailsėti ir pavalgyti, pranešė budėtojui E. V., kad turi papietauti. Pietavo apie 20-30 min. tarnybinėse patalpose, po to eilės tvarka ėmė dirbti su pareiškėjais – apie 13 val. priėmė interesantę, kuri anksčiau nei R. S. kreipėsi dėl pavogto mobilaus telefono, o apie 13.30 val. priėmė pačią R. S., priėmė jos paaiškinimą, apžiūrėjo įvykio vietą (automobilį), atliko kitus neatidėliotinus veiksmus.

Pažymėjo, jog tokius pareiškėjo veiksmus tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas įvertino kaip prieštaraujančius Telšių apskrities VPK viršininko 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 86-V-300 patvirtintų Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pamainomis dirbančių operatyvaus valdymo padalinių pareigūnų veiklos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) 20 punktui, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19.3, 20 punktams ir Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.8 punktui. Pareiškėjas nurodė, kad Išvadoje jo veiksmai nėra kvalifikuojami pagal Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, (toliau – ir Etikos kodeksas) 4.1 ir 4.3 punktus, tačiau Išvados konstatuojamoje dalyje, be kita ko, ir už šių kodekso nuostatų nesilaikymą siūloma pareiškėją bausti tarnybine nuobauda.

Nurodė, jog Veiklos taisyklės yra skirtos operatyvaus valdymo padalinio pareigūnams – Mažeikių r. PK toks padalinys yra Operatyvaus valdymo poskyris. Teigė, kad jis negalėjo pažeisti Veiklos taisyklių 20 punkto, nes jis nėra operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas. Pabrėžė, jog į tai nebuvo atsižvelgta, todėl galima konstatuoti, kad tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai, šališkai, surašyta neišsami ir nepagrįsta Išvada, o tarnybinis nusižengimas konstatuotas nepagristai. Manė, jog kvestionuotinas ir Veiklos taisyklių 20 punkto atitikimas aukštesnės galios teisės aktams, o konkrečiai – DK 158 straipsnio 1 dalies nuostatai.

M. Ž. skunde taip pat nurodė, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Taisyklių 19.3 punktą, kuris nustato, kad policijos įstaigos tyrėjas ar kitas ikiteisminį tyrimą atliekantis ar skundą, pareiškimą, pranešimą nagrinėjantis pareigūnas informaciją apie policijos registruojamą įvykį registruoja Registre, kai „paštu ar iš asmens tiesiogiai gauna skundą, pranešimą ar pareiškimą apie nusikalstamą veiką ir pradeda ikiteisminį tyrimą“. Atkreipė dėmesį, kad šiame punkte nėra numatyta imperatyvo (privalo, turi ar panašiai).

Teigė, jog darbas yra pasidalijamas taip, kad visi pareigūnai atliktų tas funkcijas, kurias jie gali greičiau ir geriau atlikti (darbo pasiskirstymas). Nurodė, kad M. Ž. su R. S. pareiškimu susijusią medžiagą vėliau perdavė E. V. ir jis duomenis apie šį pareiškimą suvedė į policijos registruojamų įvykių registrą. Tarnybinio patikrinimo metu šis aspektas nebuvo analizuojamas. Išvadoje taip pat neaptarta ir šio tariamo tarnybinio nusižengimo sukeltos neigiamos pasekmės – nėra nurodyta, kad neigiamų padarinių nekilo, informacija buvo užregistruota, suvesta į duomenų bazę, o pareiškėjas galėjęs atlikti kitus neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus pagal kitus pranešimus.

Teigė, kad Išvada yra neišsami, tarnybinis nusižengimas konstatuotas neįvertinus visų sudėties elementų, o Išvada nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis. Išvadoje taip pat nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė Taisyklių 20 punktą, kuriame nurodyta, jog „Pareigūnas prieš pradėdamas Registro lange „Ikiteisminis tyrimas“ registruoti ikiteisminį tyrimą privalo šių Taisyklių nustatyta tvarka užregistruoti policijos registruojamą įvykį, jeigu jis dėl registruojamo ikiteisminio tyrimo nebuvo registruotas anksčiau“. Pareiškėjas nurodė, kad šis Taisyklių punktas gali būti pažeistas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad jis registravo duomenis, tačiau netinkama eilės tvarka užregistravo įvykius.

Atkreipė dėmesį, kad R. S. pas jį nukreipė operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas, kuris iš esmės turi pareigą registruoti pranešimą ir priimti pareiškimą bei užregistruoti policijos registruojamų įvykių registre duomenis apie tokį pranešimą, todėl pareiškėjas neregistravo pranešimo apie įvykį (pagrįstai manydamas, kad E. V. yra užregistravęs pranešimą apie vagystę). Nurodė, jog šios aplinkybės nebuvo aptartos Išvadoje, todėl pareiškėjas manė, kad Taisyklių 20 punktas šiuo atveju kvalifikuotas nepagrįstai.

Pažymėjo, jog Išvadoje konstatuojama, kad M. Ž. pažeidė ir jo pareigybės aprašymo 7.8 punktą, kuriame yra nurodyta, jog pagal šį pareigybės aprašymą dirbantis pareigūnas „Priima piliečius su skundais, pareiškimais, pranešimais apie nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus bei įvykius, registruoja juos nustatyta tvarka.“ Pareiškėjas nurodė, jog, priėmęs R. S. pareiškimą, atliko pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, informaciją perdavė susipažinti ir registruoti operatyvaus valdymo padalinio pareigūnams, ką jie ir padarė – užregistravo informaciją nustatyta tvarka. Pareigybės aprašymo viena iš funkcijų nereiškia, jog tarnybos metu nėra pasiskirstoma konkrečiais veiksmais.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Išvadoje tikrintojas pats konstatavo, kad „apibendrinant visumą nustatytų aplinkybių pareigūnams E. V. ir M. Ž. tarnybinės atsakomybės netaikyti, tačiau pareigūnus įspėti, kad pasikartojus analogiškiems atvejams galima tarnybinė atsakomybė“. Teigė kad ši tarnybinio patikrinimo išvados dalis konstatuoja, jog, jei ir buvo padarytas tarnybinis nusižengimas (formaliai pažeistas teisės aktas), šis nusižengimas buvo nereikšmingas, neesminis ir už jį netaikytina tarnybinė atsakomybė. Tačiau, nepaisant šių aplinkybių, pareiškėjui buvo pasiūlyta ir paskirta viena griežčiausių tarnybinių nuobaudų – griežtas papeikimas.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Telšių apskrities VPK viršininko Įsakymas yra teisėtas, išleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei atsižvelgiant į Išvadą. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai įvertinti įrodymai leido Išvadoje pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas M. Ž., Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas, 2011 m. gruodžio 19 d. dirbdamas Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK operatyvinėje grupėje, nevykdė Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto E. V. nurodymo priimti pareiškimą iš R. S., o nuėjo pietauti. Surinkęs pirminę medžiagą jos neįregistravo Policijos registruojamų įvykių registre. Savo veiksmais (neveikimu) tyrėjas M. Ž. pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-464) „Dėl policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 19.3, 20 punktų, Telšių apskrities VPK viršininko 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymo Nr. 86-V-300 „Dėl Telšių aps. VPK pamainomis dirbančių operatyvaus valdymo padalinių pareigūnų veiklos taisyklių patvirtinimo“ 20 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.3 punktų bei Telšių rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 86-V-63 (Telšių apskrities VPK 2011 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 86-V-246 redakcija) patvirtintų Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.8 punkto nuostatas ir padarė tarnybinį nusižengimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo M. Ž. skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 86-TE-35 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. Ž. ir inspektoriui E. V.“ 1 punktą, vietoj „griežtą papeikimą“ įrašant „pastabą“.

Teismas pažymėjo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę nustato Vidaus tarnybos statutas, o tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Nustatė, kad 2012 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 86-73-IS-2 „Dėl policijos pareigūnų reagavimo į pranešimą“ nustatyta, kad nuo 2011 m. gruodžio 19 d. 8 val. iki 2011 m. gruodžio 20 d. 8.30 val. Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyryje (toliau – ir OVP) dirbo specialistas E. V. ir vyresnioji postinė D. B.. 2011 m. gruodžio 19 d. apie 12.10 val. į policijos komisariatą atvyko R. S. ir kreipėsi į OVP specialistą E. V. dėl apvogto automobilio. E. V. pranešėjos paprašė palaukti, kol iš kito įvykio grįš operatyvinės grupės pareigūnas ir priims pareiškimą. E. V. nespėjus visko paaiškinti, moteris išėjo į lauką, dėl to specialistas negalėjo suvesti pirminės informacijos apie vagystę į Policijos registruojamų įvykių registrą. Apie 12.30 val. į policijos komisariatą iš įvykio grįžo tyrėjas M. Ž., E. V. nurodė jam priimti pareiškimą iš R. S., tačiau tyrėjas pasakė, kad pirma papietaus, o po to dirbs su interesantais. Papietavęs tyrėjas priėmė iš nukentėjusiosios pareiškimą, apžiūrėjo jos automobilį ir apie 18 val. pateikė surinktą medžiagą E. V., kuris duomenis suvedė į Policijos registruojamų įvykių registrą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad M. Ž. nevykdė specialisto nurodymo priimti pareiškimą, o nuėjo nesuderinęs su specialistu pavalgyti, taip pat surinkęs pirminę medžiagą jos neįregistravo Policijos registruojamų įvykių registre, tokie jo veiksmai prieštaravo šiems teisės aktams: 1. Veiklos taisyklių 20 punktui; 2. Taisyklių 19.3, 20 punktams; 3. Pareigybės aprašymo 7.8 punktui. Šių teisės aktų nevykdymas tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardytas kaip tarnybinis nusižengimas, pareiškėjo veiksmai vertinti kaip padaryti netiesiogine tyčia ir netinkamai atliekant savo pareigas, kadangi M. Ž., grįžęs į policijos komisariatą, su R. S. įvykį pradėjo aiškintis tik papietavęs, taip pat įvykio iš karto neįregistravo, surinktą medžiagą perdavė registruoti specialistui tik 2011 m. gruodžio 19 d. 18 val. Išvadoje taip pat pažymėta, jog nėra nustatyta, kad pradėdamas tarnybą operatyvinėje grupėje M. Ž. būtų išreiškęs nusiskundimų dėl sveikatos būklės ir jo paaiškinimas dėl blogos savijautos, jog nevalgius jam buvo jaučiamas silpnumas, vertintas kritiškai. Teismas nustatė, kad rezoliucinėje tarnybinio patikrinimo išvados dalyje siūloma pareiškėjui už Veiklos taisyklių 20 punkto, Taisyklių 9.3, 20 punktų, Etikos kodekso 4.1, 4.3 punktų ir Pareigybės aprašymo 7.8 punkto nevykdymą skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Telšių apskrities VPK viršininkas 2012 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 86-TE-35, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei atsižvelgdamas į Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK 2012 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 86-73-IS-2, skyrė pareiškėjui M. Ž. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 19 d. M. Ž. dirbo operatyvinėje grupėje, todėl jo tarnybos metu teisės į pertrauką pailsėti ir pavalgyti įgyvendinimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Veiklos taisyklių 20 punktas, kuris kaip teisės aktas yra vidaus tarnybos statutinių pareigūnų veiklą reglamentuojantis teisės aktas, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomi šio punkto reikalavimai, t. y. kad pareigūnas, išeidamas pietauti, pietų laiką turi suderinti su budėtoju. Atsižvelgęs į pareigūnų pietų metą reglamentuojančias teisės normas, E. V. liudijimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas M. Ž. nepažeidė Veiklos taisyklių 20 punkto, jis informavo budėtoją apie tai, kad eina pietauti, budėtojas tam neprieštaravo, jis tik suteikė informaciją, jog pareiškėjo laukia dvi moterys, norinčios pateikti pareiškimus, todėl konstatuoti, kad pareiškėjas nesuderinęs su budėtoju išėjo pietauti, nėra pagrindo.

Teismas pabrėžė, jog, kaip įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai, informaciją apie R. S. apvogtą automobilį į Registrą įvedė budėtojas E. V., šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, nurodęs kad neregistravo pranešimo apie įvykį pagrįstai manydamas, kad E. V. yra užregistravęs pranešimą apie vagystę. Teismas konstatavo, kad surinkęs medžiagą apie įvykį ir ją perdavęs budėtojui, kad šis jį įregistruotų, M. Ž. pažeidė Taisyklių 19.3 punktą, Pareigybės aprašymo 7.8 punktą, gavęs R. S. pareiškimą apie įvykį jo neįregistravo, t. y. neatliko savo tiesioginės pareigos.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad Išvadoje konstatuojant, kokie teisės aktai buvo pažeisti, nenurodyti Etikos kodekso 4.1 ir 4.3 punktai, jo veiksmai nėra kvalifikuojami pagal šiuos punktus, tačiau Išvados rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė ir šias teisės normas. Teismas nustatė, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas M. Ž. būtų pažeidęs šias Etikos kodekso nuostatas, kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytoja R. S., ji tyrėjui M. Ž. jokių priekaištų neturi, todėl teismas konstatavo, jog Išvadoje be teisinio pagrindo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 4.1 ir 4.3 punktus.

Teismas sprendė, kad paskirtoji tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra per griežta, neproporcinga padarytam pažeidimui.

III. Pareiškėjas M. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą ta apimtimi, kuria pripažinta, kad pareiškėjas yra įvykdęs tarnybinį nusižengimą, ir tenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog nesutinka su teismo išvada, kad jis pažeidė Taisyklių 19.3 punktą, Pareigybės aprašymo 7.8 punktą tuo, jog, surinkęs medžiagą apie vagystę iš R. S. automobilio, jos neįregistravo, o nunešė įregistruoti budėtojui. Pažymi, jog teisės aktais nėra aiškiai paskirstytos funkcijos tarp tyrėjo ir operatyvaus valdymo padalinio pareigūno, nagrinėjamu atveju – budėtojo. Teigia, kad teismas neišaiškino, kam konkrečiai susiklosčiusioje situacijoje teko pareiga įregistruoti gautą informaciją. Nurodo Taisyklių 18, 19.3 punktus. Pabrėžia, jog remiantis loginiu, sisteminiu bei lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad pareiga registruoti įvykį kyla tam pareigūnui, kuris pirmas tiesiogiai iš pareiškėjo ar kito įvykį mačiusio asmens gavo informacijos (bet kokia forma ar būdu) apie nusikalstamą veiką ar kitą registruojamą įvykį. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju informaciją apie R. S. automagnetolos vagystę pirmas tiesiogiai iš jos žodžiu gavo Telšių apskrities VPK Mažeikių r. PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas E. V.. Nurodo, jog už minėto R. S. pranešimo neįregistravimą E. V. buvo paskirta tarnybinė nuobauda, kuri Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-574-84/2012 buvo pripažinta paskirta pagrįstai. Teigia, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas nevertino tos aplinkybės, kad informacija apie įvykį buvo suvesta (suvedė pareigūnas E. V.), taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (jį pradėjo pareiškėjas), todėl pareigos registruoti informaciją apie vagystę iš R. S. automobilio pasiskirstymo sunkumai nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime cituoja pirmosios instancijos teismo spendimą ir teigia, kad sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Telšių apskrities VPK viršininko 2012 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 86-TE-35 1 punkto, kuriuo pareiškėjui M. Ž. paskirta tarnybinė nuobauda, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, kuris eina Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas, minėtu Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda, atsižvelgiant į 2012 m. sausio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 86-73-IS-2. Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 19 d. apie 12.10 val. į policijos komisariatą atvyko R. S. ir kreipėsi į OVP specialistą E. V. dėl apvogto automobilio. E. V. pranešėjos paprašė palaukti, kol iš kito įvykio grįš operatyvinės grupės pareigūnas ir priims pareiškimą. Apie 12.30 val. į policijos komisariatą iš įvykio grįžo tyrėjas M. Ž., kuriam E. V. nurodė priimti pareiškimą iš R. S., tačiau tyrėjas pasakė, kad pirma papietaus, o po to dirbs su interesantais. Papietavęs tyrėjas priėmė iš nukentėjusiosios pareiškimą, apžiūrėjo jos automobilį ir apie 18.00 val. pateikė surinktą medžiagą E. V., kuris duomenis suvedė į Policijos registruojamų įvykių registrą, ir pradėjo ikiteisminį tyrimą. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad M. Ž. nevykdė specialisto nurodymo priimti pareiškimą, o nuėjo nesuderinęs su specialistu pavalgyti, taip pat priėmęs pareiškimą, surinkęs pirminę medžiagą jos neįregistravo Policijos registruojamų įvykių registre.

Tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas pareiškėjui buvo paskirta už Telšių apskrities VPK viršininko 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 86-V-300 patvirtintų Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pamainomis dirbančių operatyvaus valdymo padalinių pareigūnų veiklos taisyklių 20 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 9.3, 20 punktų, Telšių apskrities VPK viršininko 2011 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 86-V-246 patvirtinto Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.8 punkto, Etikos kodekso 4.1, 4.3 punktų nevykdymą.

Pagal Telšių apskrities VPK viršininko 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 86-V-300 patvirtintų Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pamainomis dirbančių operatyvaus valdymo padalinių pareigūnų veiklos taisyklių 20 punktą pertraukos pailsėti ir pavalgyti tikslų laiką nustato budėtojas, atsižvelgdamas į darbo krūvius. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti suteikiama iki 12 val. arba nuo 13 val. laisvesniu darbo metu. Pamainos pareigūnų pertraukų pailsėti ir pavalgyti laikas negali sutapti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 19.3 punktas numato, kad policijos įstaigos tyrėjas ar kitas ikiteisminį tyrimą atliekantis ar skundą, pareiškimą, pranešimą nagrinėjantis pareigūnas informaciją apie policijos registruojamą įvykį registruoja Registre, kai: paštu ar iš asmens tiesiogiai gauna skundą, pranešimą ar pareiškimą apie nusikalstamą veiką ir pradeda ikiteisminį tyrimą; o 20 punktas numato, kad pareigūnas prieš pradėdamas Registro lange „Ikiteisminis tyrimas“ registruoti ikiteisminį tyrimą, privalo šių Taisyklių nustatyta tvarka užregistruoti policijos registruojamą įvykį, jeigu jis dėl registruojamo ikiteisminio tyrimo nebuvo registruotas anksčiau. Telšių apskrities VPK viršininko 2011 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 86-V-246 patvirtinto Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo 7.8 punktas numato pareiškėjo funkciją priimti piliečius su skundais, pareiškimais, pranešimais apie nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus bei įvykius, registruoti juos nustatyta tvarka. Etikos kodekso 4.1 punktas įpareigoja policijos pareigūną tarnybos metu gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves, o 4.3 punktas įpareigoja kiekvieną pareigūną su asmenimis bendrauti mandagiai ir dalykiškai, visose situacijose išlikti santūriam ir taktiškam.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepažeidė Veiklos taisyklių 20 punkto, Etikos kodekso 4.1, 4.3 punktų, tačiau pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 9.3 punktą, Pareigybės aprašymo 7.8 punktą, ir dėl to pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra per griežta, neproporcinga padarytam pažeidimui, ir dėl to skundžiamo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. vasario 10 d. įsakymo 1 punktą pakeitė, vietoj „griežtą papeikimą“ įrašant „pastabą“.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad jis pažeidė Taisyklių 9.3 punktą, Pareigybės aprašymo 7.8 punktą. Pareiškėjas teigia, kad pagal bylos duomenis R. S. apie patirtą vagystę informavo pareigūną E. V. ir jis privalėjo šią informaciją užregistruoti. Pareiškėjas nurodo, kad jis, manydamas, jog pareigūnas E. V. jau yra įregistravęs informaciją apie vagystę, priėmęs iš R. S. raštišką pranešimą apie galbūt įvykdytą nusikalstamą veiką, šios informacijos neregistravo ir papildomai netikrino, ar ji įregistruota, informacijos įvedimas policijos registruojamų įvykių registre nėra dubliuojamas, registruojami tik tolimesni veiksmai (pareiškėjas akcentuoja, kad jis įregistravo ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktą).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjo veiksmuose nėra visų tarnybinio nusižengimo elementų, kuriems esant pareiškėjui galėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda, kad pareiškėjas nepažeidė Taisyklių 9.3 punkto, Pareigybės aprašymo 7.8 punkto.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan.

Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tvarkos 6, 20 punktai). Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.

Pažymėtina, kad tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju įvertinus atsakovo pateiktus įrodymus, kurių pagrindu buvo teigiama, kad pareiškėjas privalėjo įregistruoti informaciją apie pareiškėjos R. S. apvogtą automobilį Registre, o to nepadaręs pažeidė Taisyklių 9.3 punktą, Pareigybės aprašymo 7.8 punktą, darytina išvada, kad šių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas, priėmęs R. S. pareiškimą, šiuo atveju privalėjo įregistruoti informaciją apie R. S. apvogtą automobilį Registre, o to nepadaręs, pažeidė Taisyklių 9.3 punktą, Pareigybės aprašymo 7.8 punktą.

Byloje buvo pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad R. S. 2011 m. gruodžio 19 d. apie 12 val. atvyko į Mažeikių rajono policijos komisariatą ir kreipėsi į budėtojų dalį, budėtojas liepė laukti ir paaiškino, jog pareigūnai yra išvykę (b. l. 13). R. S. taip pat nurodė, jog pareigūno dėl pareiškimo parašymo laukė pusantros valandos. Pareigūnas E. V. (OVP budėtojas) paaiškinime nurodė, kad 2011 m. gruodžio 19 d. apie 12.10 val. į Mažeikių rajono policijos komisariato kreipėsi moteris, kuri pranešė apie tai, kad apvogtas jos automobilis, pareiškėjui jis nurodė dirbti su moterimis, kurios buvo nurodžiusios apie mobilaus ryšio telefono vagystę ir vagystę iš automobilio, pareiškimą priėmė pareiškėjas (b. l. 23). Iš teismo posėdyje duotų E. V. parodymų matyti, kad R. S. pareiškimą priėmė pareiškėjas. Pareiškėjas, priėmęs R. S. pareiškimą, Taisyklių 9.3 punkto, Pareigybės aprašymo 7.8 punkto reikalavimų neįvykdė, nes gautos informacijos neįregistravo Registre. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad informaciją apie R. S. nurodomą vagystę pirmas gavo E. V. ir kad jis turėjo šią informaciją įregistruoti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas, neįregistruodamas įvykio, netinkamai vykdė jam pavestas funkcijas.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 86-73-IS-2 nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, jog E. V. gavo informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką, jos neužregistravo, o savo veiksmais pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.2 punktą (priima ir registruoja skundus, pareiškimus ir pranešimus apie rengimas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ir įvykius); 25.6.1 punktą (nepaisydami to, ar nusikalstama veika, administracinis teisės pažeidimas padarytas ar įvykis įvyko policijos įstaigos prižiūrimoje teritorijoje ar kitos policijos įstaigos prižiūrimoje teritorijoje, nustatyta tvarka užregistruoti skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją ir prireikus turi teisę nurodyti operatyvinei grupei išvykti į įvykio vietą, nuolat palaikyti su ja ryšį);

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 13.1 punktą (policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas privalo priimti, įvertinti ir Registre iš karto registruoti telefonu, elektroniniu paštu, kitomis ryšio priemonėmis ar tiesiogiai iš asmens, atvykusio į policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinį, gaunamą informaciją apie policijos registruojamus įvykius, t. y. : informaciją apie įvykį, kuris turi nusikalstamos veikos, administracinio teisės pažeidimo ar kitokio teisės pažeidimo požymių) ir 18 punktą (policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas, kai informacija priimama telefonu, policijos registruojamą įvykį registruoja tiesiogiai pokalbio su asmeniu metu, o kai informacija gaunama kitokiais būdais, policijos registruojamas įvykis registruojamas nedelsiant gavus informaciją).

Taip pat buvo nustatyta, kad E. V. pažeidė Telšių apskrities VPK viršininko 2011 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 86-V-179 patvirtinto Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto Pareigybės aprašymo 7.2 punktą (priima ir registruoja pareiškimus, pranešimus apie rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas ir kitus įvykius bei teisės pažeidimus). Už šiuos pažeidimus E. V. paskirta tarnybinė nuobauda. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, kurioje buvo ginčijamas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. vasario 10 d.

įsakymo Nr. 86-TE-35 2 punktas, kuriuo tarnybinė nuobauda buvo skirta E. V., 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. Nr. A662-2880/2012) nustatė, kad nurodė, kad E. V. 2012 m. gruodžio 19 d. nevykdė savo tiesioginių pareigų – nepriėmė ir neįregistravo R. S. pareiškimo apie įvykdytą vagystę iš automobilio, tuo pažeisdamas minėtų teisės aktų nuostatas. Taigi E. V. paskirta tarnybinė nuobauda už tai, kad jis nepriėmė ir neįregistravo R. S. pareiškimo apie įvykdytą vagystę iš automobilio, t. y. netinkamai vykdė jam pavestas funkcijas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. S. pareiškimą priėmė pareiškėjas, kuris pagal Taisyklių 19.3 punktą turėjo informaciją apie policijos registruojamą įvykį registruoti Registre. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas, priimdamas R. S. pareiškimą, buvo informuotas apie tai, jog informacija jau yra įregistruota. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog informacija apie įvykį buvo suvesta, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareigos registruoti informaciją apie vagystę iš R. S. automobilio pasiskirstymo sunkumai nesukėlė jokių neigiamų padarinių, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui nepagrįstai buvo taikyta tarnybinė atsakomybė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė