2026-01-14 Nr. AB-1269-3-61-3-04475-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1304-629/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04475-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. A. (toliau – ir pareiškėja, užsienietė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo N. A. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti kitą sprendimą; 2) priteisti iš Migracijos departamento pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Pareiškėja pažymėjo, kad teismas jau yra sprendęs ginčą dėl pareiškėjos pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl kurio šiuo metu atsakovas yra priėmęs Sprendimą. Regionų administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-9947-1064/2025 nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, kadangi atsakovas neteisingai įvertino pareiškėjos atsakymus interviu metu, todėl nebuvo jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja neįrodė savo tikslo studijuoti Lietuvoje. Taip teismas sprendime dėl atsakovo pradinio 2025 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 25S53538 nurodė, kad pareiškėja formaliai atitinka įstatyme nurodytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, t. y. pareiškėjos pateikti dokumentai buvo tinkami. Nurodomoje byloje teismas panaikino atsakovo 2025 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 25S53538 ir įpareigojo pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo. Vykdant teismo Regionų administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-9947-1064/2025 atsakovas apklausė pareiškėją dar kartą, tačiau priėmė vėl neigiamą sprendimą, tačiau jau nurodant kitą motyvą, neva pareiškėja neturi pakankamai pajamų išgyventi Lietuvoje. Pareiškėjos pateikti duomenys apie pajamas buvo pateikti teikiant pradinį prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jie buvo įvertinti priimant atsakovo 2025 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 25S53538, kuriame nurodoma, kad pareiškėjos pateikti dokumentai yra pakankami ir tinkami. Pareiškėjos vertinimu, buvo akivaizdu, kad Sprendimas priimtas neteisėtai, kadangi priimant sprendimus pagal pareiškėjos tą patį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovas nurodė vis naujus neegzistuojančius motyvus, kuriais remiantis nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja nesutiko su Sprendimu, todėl teismui teikė skundą, kuriame nurodė nesutikimo su Sprendimu motyvus ir kuriuo prašė panaikinti Sprendimą, kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje buvo nustatyta, jog ji tokių ryšių neturi, kadangi nebuvo turėjusi ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos, taip pat ji niekada nesimokė ir nesimoko, niekada nedirbo ir nedirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėja turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nebuvo.

Pareiškėjos sutuoktinis M. A. ir nepilnamečiai vaikai A. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. A., gim. (duomenys neskelbtini), per išorės paslaugų teikėją buvo pateikę prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi ir kaip dokumentus, patvirtinančius, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra pateikę pareiškėjos banko sąskaitos išrašą, kuriame yra 8 803 969,95 PKR (26 894,46 Eur) ir jos įsipareigojimus išlaikyti kiekvieną šeimos narį. Sprendimu buvo nustatyta aplinkybė, kad asmuo, apklausos metu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo sutuoktinį, kuris tariamai dirba inžinieriumi ir turėtų išlaikyti šeimą gyvenimo Lietuvoje metu, tačiau pats sutuoktinis nepateikė duomenų, kad šiuo metu dirba, o pareiškėjos sutuoktinio ir jų vaikų prie prašymų pateiktuose dokumentuose buvo matyti, kad ne sutuoktinis, o ji įsipareigojo teikti pragyvenimo lėšas sau ir visiems šeimos nariams. 2025 m. birželio 17 d. apklausos metu užsienietė teigė, kad jos sutuoktinis finansiškai išlaikys visą šeimą gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu.

Migracijos departamentas, palyginęs užsienietės apklausos metu pateiktus duomenis apie jos sutuoktinio darbą su jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2412-LLG-5008 pateikta informacija, nustatė, kad jis teikė būtent pareiškėjos finansinį įsipareigojimą išlaikyti šeimą ir jos banko išrašus. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigė, kad Sprendime turėjo būti vadovaujamasi duomenimis, kurie buvo jos pateikti 2024 m., skaičiuojant minimalų mėnesinį atlyginimą. Toks jos teiginys prieštarauja Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d.

įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 10 punktui, kuriame nurodoma, kad užsienietis asmeniškai, o Tvarkos aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais, šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją.

Atsakovo teigimu, iš to seka, kad prašymas priimamas tik tuomet kai atvykstama gyvai, o ne nuo to momento, kai užsienietis duomenis pateikia per MIGRIS. Iš pareiškėjos bylos duomenų buvo matyti, kad prašymas priimtas 2025 m. vasario 6 d., todėl pagrįstai vadovautasi jau 2025 m. teisės aktais dėl minimalios algos nustatymo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos N. A. skundą patenkino ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo. Taip pat teismas pareiškėjos naudai iš Migracijos departamento priteisė 382,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 25 d. priėmė sprendimą, kuriuo N. A. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas), Tvarkos aprašas.

8. Teismas apžvelgė UPTĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 27 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 40 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nurodytus pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžius (minimalios mėnesinės algos – MMA), Tvarkos aprašo 64.31 papunktį ir 642 punktą, Lietuvos migracijos politikos gairių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79, (toliau – ir Migracijos politikos gairės) 12.5.3 ir 12.5.3.3 papunkčius.

9. Teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėja atitinka formaliuosius Įstatymo reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti. Tačiau, teismas pažymėjo, kad nors Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėja formaliai atitinka UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau vien tik formalus sąlygų ar reikalavimų įgyvendinamas savaime nereiškia, jog asmeniui turi būti išduodamas leidimas laikinai gyventi. Buvo Migracijos departamento nustatyta aplinkybė, jog pareiškėja įsipareigojo teikti pragyvenimo lėšas sau ir visiems šeimos nariams, tačiau jos banko sąskaitoje buvo 26 894,46 Eur (reikalingos pragyvenimo lėšos siektų 31 140 Eur per metus), sudarė pagrindą Sprendime vertinti, kad pareiškėja sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis siekdama formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, kartu tai reiškė, jog ji neturėjo pakankamai lėšų ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų jos studijoms ir pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, taip pat grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

10. Pareiškėja nurodė, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas 2024 m. gruodžio mėn., pareiškėja pateikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė banko sąskaitos išrašą, kuriame remiantis 2024 m. valiutos kursu, esamų santaupų pakako pragyvenimui Lietuvoje. 2024 m. minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje buvo 924 Eur, kadangi pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, jos pragyvenimo lėšų dydis turėjo būti 462 Eur per mėnesį. Kadangi pinigų turėjo pakakti 1 metų laikotarpiui laikoma, kad pareiškėja turėjo turėti 5 544 Eur siekiant gauti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjos 2 vaikai nėra sulaukę 18 metų, todėl jų pragyvenimo lėšos per 1 metų laikotarpį yra 11 088 Eur ir jos sutuoktinis, turi turėti taip pat 11 088 Eur, bendra suma, kurią pareiškėja turėjo parodyti atsakovui buvo 27 720 Eur. Pareiškėja pateikė banko sąskaitos išrašą, kuriame tuo metu buvo 26 894,46 Eur (atsižvelgiant į tos dienos valiutų kursą). Pildant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi t. y. 2024 m., valiutos kursas buvo (1 Pakistano rupija verta 292,98177 Eur, pareiškėjos pateiktame banko sąskaitos išraše turimų lėšų suma buvo 8 803 969,95 PKR, todėl konvertavus į eurus suma buvo 30 049 Eur. Todėl nebuvo jokių abejonių, kad pareiškėja įrodė, kad šeimos turimų santaupų pakanka pragyventi Lietuvoje remiantis Lietuvos įstatymais.

11. Vertindamas Sprendime nurodytas aplinkybes, kad pareiškėja neturėjo pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų jos studijoms ir pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, taip pat grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti, teismas jų nepripažino pagrįstomis. Teismo vertinimu, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėja prašymą Migracijos departamentui pateikė 2024 m. gruodžio 23 d., todėl ir jos pateiktas sąskaitos išrašas turėjo būti vertinamas remiantis 2024 m. valiutos kursu bei 2024 m. minimalaus mėnesinio atlyginimo Lietuvoje dydžiu. Kitu atveju, t. y. jei Migracijos departamentas siekė vertinti pareiškėjos pragyvenimo lėšas 2025 metais, jis turėjo įpareigoti pareiškėją pateikti reikiamus duomenis apie jos 2025 metais turimas lėšas, tačiau to atsakovas nepadarė. Tai reiškia, kad vertinant pareiškėjos su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui 2024 m. gruodžio 23 d. pateiktus duomenis, buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėja įrodė, kad jos šeimos turimų santaupų pakanka pragyventi Lietuvoje remiantis Lietuvos įstatymais. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo esant UPTĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindą tuo atveju, jei jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjos apklausos metu pateikta informacija apie sutuoktinio darbo santykius nesutampa su jo paties prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytais duomenimis, todėl darė išvadą, jog Migracijos departamentui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Pareiškėja nurodė, kad jos vyras iš tiesų nuo 2022 m. balandžio 16 d. iki 2024 m. sausio 1 d. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), šiuo metu pareiškėjos vyras taip pat dirba, toje pačioje įmonėje, tačiau kitoje šalyje (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nėra atsakinga už informaciją, kurią pateikė pareiškėjos sutuoktinis pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjos vyras padarė prašyme klaidą arba kažko nenurodė, atsakovas turėjo kreiptis dėl informacijos patikslinimo į pareiškėjos sutuoktinį, tačiau ne į pareiškėją. Pildant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja net nenurodė jokios informacijos apie jos sutuoktinio darbo pradžią ir pabaigą, todėl atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos sutuoktinio darbą.

13. Vertindamas Sprendime nurodytas aplinkybes ir informaciją, kad Migracijos departamentui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, teismas atsižvelgė į tai, kad tokia išvada buvo daroma palyginus užsienietės apklausos metu pateiktus duomenis apie jos sutuoktinio darbą su jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2412-LLG-5008 pateikta informacija (nurodoma, kad nuo 2022 m. balandžio 16 d. iki 2024 m. sausio 1 d. jis dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė, jog šiuo metu dirbtų). Tuo tarpu pareiškėja nurodė, kad šiuo metu pareiškėjos vyras taip pat dirba, toje pačioje įmonėje, tačiau kitoje šalyje (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino, kad šios pareiškėjos nurodytos informacijos pagrįstumo atsakovas nepatikrino. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nenurodė, jog pareiškėjos pateikti duomenys apie jos sutuoktinio darbo užmokestį ar kitos svarbios vertinimui aplinkybės neatitiktų tikrovės. Teismo vertinimu, tokių duomenų patikrinimas yra būtinas siekiant nustatyti, ar iš tiesų pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo esant UPTĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindą tuo atveju, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

14. Vertindamas nurodytas aplinkybės, teismas pripažino, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų pakankamo pagrįstumo ir individualios pareiškėjos situacijos vertinimo reikalavimų. Todėl pareiškėjos skundą tenkino, skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą panaikino bei Migracijos departamentą įpareigojo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 2 p.).

15. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė teismo sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėjo.

16. Skundą tenkinus, pareiškėjos N. A. naudai iš Migracijos departamento priteista 360 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 22,50 Eur žyminio mokesčio, iš viso 382,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 17. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

18. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo, nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo vadovautis duomenimis, kurie buvo pareiškėjos pateikti 2024 m., skaičiuojant minimalų mėnesinį atlyginimą. Visų pirma, toks pirmosios instancijos teismo aiškinimas prieštarauja Tvarkos aprašo 10 punktui ir 20–22 punktuose nurodytiems atvejams, nes prašymas priimamas tik tuomet kai atvykstama gyvai, o ne nuo to momento, kai užsienietis duomenis pateikia per MIGRIS. Iš pareiškėjos bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos prašymas priimtas 2025 m. vasario 6 d., todėl pagrįstai vadovautasi jau 2025 m. teisės aktais dėl minimalios algos nustatymo. Antra, buvo tinkamai paskaičiuotas ir rupijų kursas. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas šios aplinkybės nevertino. Trečia, pareiškėja net ir 2025 m. birželio 27 d. apklausos metu teigė turinti 8 900 000,00 rupijų, t. y. beveik tokią pačia pinigų suką, kurią turėjo ir teikdama prašymą 2024 m. (8 803 969,95 rupijų). Papildomų dokumentų pareiškėja neteikė nei Migracijos departamentui, nei teismui, kurie pagrįstu jos turimų lėšų pakankamumą. Iš šių duomenų buvo matyti, kad pareiškėjos suma nesikeitė, tačiau pirmosios instancijos teismas to tinkamai nevertino ir nepasisakė. Atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad jeigu buvo vertinami pareiškėjos duomenys pagal 2025 m. būtent Migracijos departamentas turėjo įpareigoti pareiškėją pateikti reikiamus duomenis apie jos turimas lėšas 2025 m. Toks teismo aiškinimas prasilenkia su Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytu reikalavimu, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti šių dokumentų skaitmenines kopijas. Taigi nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše nėra numatyta pareiga Migracijos departamentui reikalauti papildomų duomenų atliekant vertinimą, o tokia pareiga pateikti yra numatyta užsieniečiui ir būtent jis turi užtikrinti, kad jis turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertinęs visumos aplinkybių susijusių su pareiškėja, padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pagrindo. Sprendimu nustatyta aplinkybė, kad asmuo, apklausos metu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo sutuoktinį, kuris tariamai dirba inžinieriumi ir turėtų išlaikyti šeimą gyvenimo Lietuvoje metu, tačiau pats sutuoktinis nepateikė duomenų, kad šiuo metu dirba, o pareiškėjos sutuoktinio ir jų vaikų prie prašymų pateiktuose dokumentuose matyti, kad ne sutuoktinis, o ji įsipareigojo teikti pragyvenimo lėšas sau ir visiems šeimos nariams.

Migracijos departamentas nesutinka, kad vertindamas pareiškėjos prašymą negalėjo vertinti ir jos sutuoktinio ir jos vaikų pateiktų duomenų Migracijos departamentui. Atsakovas mano, kad Sprendime buvo išanalizuotos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas vertina ne visumą aplinkybių, o tik vieną iš jų (dėl pareiškėjos duotų paaiškinimų, kad vyras ir toliau dirba (duomenys neskelbtini)). Tačiau teismas neturėdamas duomenų, tik pareiškėjos teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kad vyras ir toliau dirba, nusprendė, kad šie jos žodiniai paaiškinimai paneigia anksčiau pareiškėjos sutuoktinio raštu nurodytą informaciją apie sutuoktinio darbą. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai žodiniams paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę negu anksčiau pareiškėjos sutuoktinio raštu pateiktiems paaiškinimams.

Atsakovas mano, kad toks teismo vertinimas prieštarauja ne tik teisės aktams, bet ir esminei užsieniečių prašymų nagrinėjimo logikai – užsienietis privalo teikti tikslius, neprieštaringus duomenis Migracijos departamentui. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovauja suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą yra nurodoma, kad Migracijos departamentas turi vertinti tuos duomenis, kurie buvo pateikti iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

20. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime įvertinta tik viena aplinkybė, tačiau visiškai nepasisakyta dėl kitų duomenų, kurie yra prieštaringi ir vertintini kaip tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. dėl šeimos išlaikymo. Kaip matyti 2025 m. birželio 17 d. apklausos metu užsienietė teigė, kad jos sutuoktinis finansiškai išlaikys visą šeimą gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu. Migracijos departamentas, palyginęs užsienietės apklausos metu pateiktus duomenis apie jos sutuoktinio darbą su jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2412-LLG-5008 pateikta informacija, nustatė, kad jis teikė būtent pareiškėjos finansinį įsipareigojimą išlaikyti šeimą ir jos banko išrašus. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas vertinamas kaip esminis, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla buvo išspręsta neteisingai.

21. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti Regiono administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą ir Migracijos departamento apeliacinį skundą atmesti.

22. Pareiškėja nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriame teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą įrodymais teisingą sprendimą. Pareiškėjos nuomone, nėra abejonių, kad atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai taikė UTPĮ įtvirtintas teisės normas. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas turėjo vertinti pareiškėjos banko sąskaitos informaciją atsižvelgiant į tai, kada buvo pateiktas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėja negalėjo žinoti kada atsakovas priims sprendimą, taip pat pareiškėja teikdama prašymą negalėjo žinoti kiek ir kada išaugs atlyginimas Lietuvoje, todėl atsakovo argumentas, kad jis pareiškėjos banko sąskaitą vertina remiantis tuo, kad prašymas buvo priimtas 2025 m. vasario 6 d. ir vadovautasi jau 2025 m. teisės aktais dėl minimalios algos nustatymo yra visiškai nelogiški ir neteisingi. Atsakovas neturi teisės taikyti 2025 m. teisės normų įvykiams, kurie atsitiko 2024 m. Pateikiant prašymą MIGRIS asmuo pateikia visų dokumentų kopijas sistemoje, atvykstant asmeniškai priduodant dokumentų originalus asmuo turi atsinešti tik tuos dokumentus, kuriuos jis pateikė MIGRIS sistemoje t. y. pats atsakovas riboja asmenų teisę teikti papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti MIGRIS sistemoje, todėl atsakovas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pareiškėjos 2024 m. pateiktus įrodymus apie pajamas vertina 2025 m. teisės normomis. Pareiškėja pažymi, kad nėra suprantama kokiais įrodymais remiantis atsakovas ginčija teismo nustatytas aplinkybes apie pareiškėjos turimas pajamas ir jų dydį. Teismai teisingai įvertino pareiškėjos banko sąskaitoje esančias pajamas ir remiantis 2024 m. teisės aktais jų pakako siekiant gauti leidimą laikinai gyventi.

23. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pati pareiškėja jokių tikrovės neatitinkančių duomenų nepateikė, atsakovas byloje taip pat neįrodė, kad pareiškėjos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyti duomenys apie sutuoktinį neatitiktų tikrovės, todėl nėra jokio teisėto pagrindo teigti, kad atsakovas nustatė jog pareiškėja siekdama gauti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjos nuomone, atsakovas pateikdamas apeliacinį skundą tik siekia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimtų jam palankų sprendimą, net ir pažeidžiant teisės aktus, kadangi jokių teisinių ir pagrįstų motyvų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas iš esmės neįrodo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir/ ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino atsakovo Sprendimą bei įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi iš naujo konstatavęs, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai nustatė esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindą, kadangi vertinant pareiškėjos su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui 2024 m. gruodžio 23 d. pateiktus duomenis, buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėja įrodė, kad jos šeimos turimų santaupų pakanka pragyventi Lietuvoje remiantis Lietuvos įstatymais, bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindą, nes atsakovas nenurodė, jog pareiškėjos pateikti duomenys apie jos sutuoktinio darbo užmokestį ar kitos svarbios vertinimui aplinkybės neatitiktų tikrovės, o tokių duomenų patikrinimas yra būtinas siekiant nustatyti, ar iš tiesų pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas pripažino, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų pakankamo pagrįstumo ir individualios pareiškėjos situacijos vertinimo reikalavimų.

26. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, teigdamas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo vadovautis duomenimis, kurie buvo pareiškėjos pateikti 2024 m., skaičiuojant minimalų mėnesinį atlyginimą, o Sprendime pagrįstai nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas. Taip pat atsakovo teigimu, teismas, tinkamai neįvertinęs visumos aplinkybių susijusių su pareiškėja, padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pagrindo.

27. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

28. Byloje nustatyta, kad atsakovo Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.

29. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jei jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Atsakovas Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi motyvavo tuo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje.

31. Pažymėtina, jog Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą.

32. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja siekia gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, o kartu su ja, šeimos susijungimo pagrindu, į Lietuvą ketina atvykti jos sutuoktinis bei du nepilnamečiai vaikai. Pareiškėja yra priimta į (duomenys neskelbtini) universiteto Verslo vadybos magistratūros studijas. Pareiškėja pateikė per MIGRIS 2024 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kartu su papildomais dokumentais, be kita ko ir sąskaitos išrašą. Pažymėtina, kad teismas jau yra sprendęs ginčą dėl pareiškėjos pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl kurio šiuo metu atsakovas yra priėmęs skundžiamą Sprendimą. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-9947-1064/2025 nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu ir ankstesnį atsakovo 2025 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 25S53538 panaikino, bei įpareigojo pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo. Vykdant Regionų administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-9947-1064/2025 atsakovas 2025 m. birželio 12 d. ir pareiškėjai prašant 2025 m. birželio 27 pakartotinai nuotoliu apklausė pareiškėją, bei priėmė ginčijamą Sprendimą.

33. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja įsipareigojo teikti pragyvenimo lėšas sau ir visiems šeimos nariams, tačiau jos banko sąskaitoje yra 26 894,46 Eur (reikalingos pragyvenimo lėšos siektų 31 140 Eur per metus), sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėja sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis siekdama formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, kartu tai reiškia, jog ji neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų jos studijoms ir pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, taip pat grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

34. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėja prašymą Migracijos departamentui pateikė 2024 m. gruodžio 23 d., todėl ir jos pateiktas sąskaitos išrašas turėjo būti vertinamas remiantis 2024 m. valiutos kursu bei 2024 m. minimalaus mėnesinio atlyginimo Lietuvoje dydžiu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, jeigu Migracijos departamentas siekė vertinti pareiškėjos pragyvenimo lėšas 2025 metais, jis turėjo įpareigoti pareiškėją pateikti reikiamus duomenis apie jos 2025 metais turimas lėšas, tačiau to atsakovas nepadarė.

35. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui jei jis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 27 straipsniu, pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nurodyta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį (minimaliąja mėnesine alga – MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA; užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA; kitiems užsieniečiams – 1 MMA. 2024 m. minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje buvo 924 Eur, o 2025 m. – 1038 Eur.

36. Tvarkos aprašo 57 punkte nurodyta, kad Migracijos departamentui teikiamas užsieniečio prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį laikomas priimtu, kai Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ar darbuotojas, nustatęs, kad pateikti visi reikiami Aprašo 8, 10, 47 ar 50 punkte nurodyti dokumentai ir duomenys, atlikęs Aprašo 56 ir 561 punktuose nurodytus veiksmus, apie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą, leisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį priėmimą pažymi MIGRIS.

37. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja prašymą Migracijos departamentui pateikė 2024 m. gruodžio 23 d., tačiau prašymas priimtas 2025 m. vasario 6 d. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi jau 2025 m. teisės aktais dėl minimalios algos nustatymo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja ir 2025 m. birželio 27 d. papildomos apklausos metu teigė turinti 8 900 000,00 rupijų, t. y. beveik tokią pačia pinigų sumą, kurią turėjo ir teikdama prašymą 2024 m. (8 803 969,95 rupijų). Kadangi pareiškėja papildomų dokumentų nepateikė nei Migracijos departamentui 2025 m. birželio 27 d. apklausos metu, nei pirmosios instancijos teismui, kurie pagrįstų jos turimų lėšų pakankamumą, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodytai pragyvenimo lėšų sumai nesikeičiant, ji neturėjo pakankamai pragyvenimo lėšų, o pirmosios instancijos teismas to tinkamai neįvertino, nepagrįstai remdamasis 2024 m. valiutos kursu bei 2024 m. minimalaus mėnesinio atlyginimo Lietuvoje dydžiu.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas vertindamas pareiškėjos su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui 2024 m. gruodžio 23 d. pateiktus duomenis ir neturėdamas jokios kitos papildomos informacijos apie pareiškėjos ar jos sutuoktinio gaunamas pajamas, pagrįstai įvertino, jog ji neturi pakankamai lėšų pragyvenimui, kadangi atsižvelgiant į pareiškėjos šeimos turimas santaupas, šių lėšų nepakako pareiškėjai su šeima pragyventi Lietuvoje, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindą tuo atveju, jei jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

40. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas apie pareiškėjos pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis sprendė palyginęs užsienietės apklausos metu pateiktus duomenis apie jos sutuoktinio darbą su jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2412-LLG-5008 pateikta informacija (nurodoma, kad nuo 2022 m. balandžio 16 d. iki 2024 m. sausio 1 d. jis dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė, jog šiuo metu dirbtų). Pareiškėja nurodė, kad šiuo metu pareiškėjos vyras taip pat dirba, toje pačioje įmonėje, tačiau kitoje šalyje (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui neteikė dokumentų, patvirtinančių jos sutuoktinio gaunamas pajamas.

41. Vertinant atsakovo argumentus dėl pareiškėjos tariamai pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Migracijos departamentas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir kuriais iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, ir šis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2328-575/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1237-552/2025; kt.). Kitaip tariant, leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas gali būti panaikinamas, kai yra nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (norą studijuoti Lietuvoje), pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, jog pareiškėjos pateikti duomenys apie jos sutuoktinio darbo užmokestį ar kitos svarbios vertinimui aplinkybės neatitiktų tikrovės, apsiribodamas vertinimu, kad atsakovui nepatikrinus informacijos apie pareiškėjos sutuoktinio darbą, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja apklausos metu teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl Sprendimo dalis, kuria konstatuotas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi pagrindas negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

43. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjos pateikiamų duomenų apie šeimos išlaikymą, kadangi Migracijos departamentas, palyginęs užsienietės apklausos metu pateiktus duomenis apie jos sutuoktinio darbą su jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2412-LLG-5008 pateikta informacija, nustatė, kad jis teikė būtent pareiškėjos finansinį įsipareigojimą išlaikyti šeimą ir jos banko išrašus. Teisėjų kolegija sutinka su šiais atsakovo argumentais, kadangi atsakovas rėmėsi informacija apie pareiškėjos sutuoktinio darbą, kurią jis pats pateikė Migracijos departamentui, todėl Migracijos departamentas pagrįstai tikrino ir vertino visą jam pateiktą medžiagą iki Sprendimo priėmimo, o ne apsiribojo tik pačios pareiškėjos pateikta informacija. Be kita ko, atsakovas tinkamai nurodė, jog vien tik faktinė aplinkybė, kad pareiškėja priimta studijuoti į Universitetą pagal studijų programą, savaime nesudaro pagrindo Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi, o remiantis viešai prieinama Universiteto informacija, studijų programa (organizacinės inovacijos ir vadyba) taip pat vykdoma nuotoliu lietuvių arba anglų kalbomis, todėl iš užsienietės neatimama galimybė studijuoti pasirinktą studijų programą.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), tačiau ginčijamo Sprendimo turinys iš esmės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi pagrindą (ji neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje). Taigi, Migracijos departamento veiksmai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. Sprendime nurodytas teisinis ir faktinis jo pagrindas ir esminės faktinės aplinkybės, kurios lėmė Sprendimo priėmimą, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą.

45. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 15 str. 1 d.), todėl yra pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos N. A. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė