2017-04-24 Nr. AB-8940-3-61-3-03486-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-488-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03486-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM, ir Inspekcija) 2015 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 68-17 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-567, kuriuo buvo patvirtintas 2014 m. birželio 19 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-469 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir papildomai priskaičiuota pareiškėjui V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 58 135 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 2 539 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 23 601 Lt GPM delspinigių, 1 184 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių, ir paskyrė 5 814 Lt GPM baudą ir 254 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir MGK, ir Komisija) 2015 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. S-95 (7-66/2015) patvirtino VMI prie FM 2015 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 68-17.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais sprendimais, 2015 m. birželio 29 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė skundą teismui ir prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. S-95 (7-66/2015); 2) panaikinti VMI prie FM 2015 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 68-17; 3) panaikinti Kauno AVMI 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-567.

Pareiškėjas paaiškino, kad centrinis mokesčių administratorius apskaičiavo, jog pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., neva gavo 357 775 Lt (103 618,80 Eur) pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, jų nedeklaravo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtinų mokesčių. Pareiškėjo manymu, Komisija atmestinai tyrė mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, pareiškėjas su mokesčių administratoriumi visokeriopai bendradarbiavo, teikė visus prašomus dokumentus, paaiškinimus ir kitą informaciją ir, nors Komisija savo dispozicijoje turi pakankamai medžiagos, pagrindžiančios pareiškėjo teiginius dėl ginčo objektu esančių piniginių lėšų kilmės, tačiau pastaroji nesirėmė objektyviais įrodymais.

Ginčijamuose sprendimuose teigiama, jog UAB „Vaidrena“ ir UAB „Valmanas“ (kurių vieninteliai akcininkai yra pareiškėjas ir jo sutuoktinė R. B.) daug metų vykdo neva nepelningą veiklą, o pareiškėjas su sutuoktine investuoja į verslą gana ženklias skolintas pinigines lėšas ir tai sudaro pagrįstas prielaidas abejoti mokesčių mokėtojų nurodytų pajamų šaltinių tikrumu. UAB „Vaidrena“, priešingai nei nurodo mokesčių administratorius, nevykdo nuolatinės nuostolingos veiklos, nes 2012 – 2014 m. sugebėjo sugrąžinti pareiškėjui ir jo sutuoktinei 681 554,44 Lt (atitinka 197 391,81 Eur) paskolos sumą.

Reikia įvertinti ir tai, kad įmonė sugebėjo išsilaikyti krizės laikotarpiu ir toliau sugeba dirbti, kuomet yra labai didelė konkurencija. UAB „Valmanas“ 2010 – 2013 m. bendras pelno/nuostolio balansas yra teigiamas ir jį sudaro 76 013 Lt (atitinka 22 014,89 Eur). Kauno AVMI savo sprendime iš dalies pripažino, kad Patikrinimo akte neteisingai pateikiama informacija dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės valdomų įmonių duomenų bei pelningumo, todėl akivaizdu, jog Patikrinimo akto išvados yra išvestinės, kurios prieštarauja esamų ir pateiktų dokumentų turiniui.

Į tai Komisija savo sprendime neatsižvelgė, abejones dėl pareiškėjo pajamų šaltinių pagrįstumo grindė būtent tuo, jog pareiškėjo šeimos valdomos įmonės neva veikia nuostolingai daug metų, todėl paneigus šią išvadą tuo pačiu pašalinama ir abejonė dėl pareiškėjo pajamų šaltinių pagrįstumo. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratoriui pateikė duomenis, jog iš močiutės J. S. 2005 – 2006 metais gavo 163 000 Lt (atitinka 47 208,06 Eur) vertės piniginių dovanų. Centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai atsisako pripažinti nurodytas pinigų sumas, teigdamas, jog pagal apskaičiavimus J.

S. laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. gavo 357 597 Lt (atitinka 103 567,25 Eur) pajamų ir patyrė 463 059 Lt (atitinka 134 111,16 Eur) išlaidų, todėl J. S. neva negalėjo grynais pinigais suteikti likusios 20 264 Lt (atitinka 5 868,86 Eur) paskolos dalies. Tokia centrinio mokesčių administratoriaus logika nepaaiškina, iš kur tokiu atveju J. S. turėjo galimybę bankiniu pavedimu pervesti pareiškėjui 180 000 Lt sumą, t. y. mokesčių administratoriaus išvados prieštarauja elementariai logikai ir byloje surinktiems duomenims.

Papildomai pabrėžė, jog J. S. 2013 m. gruodžio 19 d. iš varžytinių išpirko savo dukters B. B. įkeistą turtą. Mokestinių ginčų komisija, atmesdama pareiškėjo skundą, dalyje dėl J. S. dovanotų sumų remiasi vieninteliu argumentu, t. y. neva pareiškėjo močiutė pati turėjo finansinių sunkumų. Dėl dovanojimo sutarties su B. B. paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo atliekama išsami B. B. pajamų ir išlaidų už atitinkamą laikotarpį analizė, todėl mokesčių administratoriaus išvados dėl pareiškėjo motinos neva turėtų finansinių sunkumų, kuriomis pasirėmė ir Komisija, nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.

Dėl paskolos iš J. K. L. pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus sprendimuose neužsimena apie J. K. L. finansinių įsipareigojimų atsiradimo momentą ir įsipareigojimų dydį paskolos suteikimo metu, todėl Komisijos išvada dėl to, jog J. K. L., skolindamas pinigines lėšas pareiškėjui, pats turėjo finansinių sunkumų, yra galbūt nepagrįsta. Dėl paskolų iš P. M. ir S. T. paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateikti visi reikiami dokumentai, kurie atspindi šių paskolų suteikimo aplinkybes. Pastarąsias patvirtino ir patys paskolų davėjai – P. M. su S. T.

– pateikdami paaiškinimus Švedijos karalystės mokesčių administratoriui. Kauno AVMI buvo pateikti ir bankinių pavedimų išrašai, patvirtinantys dalies realiai suteiktos paskolos grąžinimą. Pareiškėjas visiškai įvykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, jo pateikti rašytiniai dokumentai akivaizdžiai patvirtina faktą, kad tiriami sandoriai yra realūs, iš kurių jų šalims kilo atitinkamos pareigos bei pasekmės. Švedijos karalystės mokesčių administratoriaus atsakymuose yra pateikiami P. M. ir S. T. paaiškinimai, kuriuose nurodoma, jog paskolos pareiškėjui ir jo sutuoktinei buvo suteiktos pardavus automobilius, butą ir baldus, nurodyta, kad buvo pakankamai finansinių išteklių paskoloms suteikti.

Dėl paskolos iš S.-Č. R. nurodė, kad Kauno AVMI pripažino, jog S.-Č. R. turėjo visas finansines galimybes paskolinti pareiškėjo sutuoktinei pagal 2009 m. spalio 15 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 100 000 Lt (atitinka 28 962,00 Eur), o pagal 2010 m. vasario 7 d. paprastąjį vekselį – dar 300 000 Lt (atitinka 86 886,01 Eur). Pareiškėjas kritiškai vertino mokesčių administratoriaus pastabas dėl paskolos neįtraukimo į paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties.

Šis liudijimas gali būti keičiamas ir/ar koreguojamas. Pareiškėjas pažymėjo, jog dalis paskolos šiuo metu yra grąžinta. Byloje jau yra dokumentas, patvirtinantis, jog mirusio paskolos davėjo S.-Č. R. sūnus T. R. 2014 m. spalio 6 d. yra gavęs dalies paskolos apmokėjimą – 100 000 Lt (atitinka 28 962 Eur). Iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės pusės buvo pateikta visa medžiaga, reikalinga pripažinti 400 000 Lt (atitinka 115 848,01 Eur) paskolą, t. y. pareiškėjo šeima įvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje jai nustatytą pareigą.

Pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų, įrodančių, jog šeima galėjo turėti ir turėjo didelę pinigų sumą ne banke. 2005 m. gegužės 2 d. pateiktose Vienkartinėse gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose (forma FR0593) pareiškėjas ir jo sutuoktinė deklaravo pinigines lėšas, kurias sudarė iš viso 390 000 Lt (atitinka 112 951,81 Eur). Šie duomenys ir informacija buvo prieinami mokesčių administratoriui, todėl abejojant jų teisingumu juos buvo galima patikrinti ir paprašyti reikiamų dokumentų.

Mokestinio patikrinimo eigoje pareiškėjas ir jo sutuoktinė ne kartą nurodė, kad daugelį metų yra dirbę užsienyje ir deklaravo uždirbtas pajamas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju, praėjus daugiau kaip 9 metams nuo deklaracijų pateikimo, pareiškėjas neturi galimybės pristatyti ir pateikti reikiamų dokumentų, tačiau nei vienas norminis aktas neįpareigoja tokių dokumentų saugoti. Pareiškėjo įsitikinimu, centrinis mokesčių administratorius nepateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą, iš esmės nevertino konkrečių pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, apsiribojo tik labai apibendrintais argumentais dėl pajamų (išlaidų) faktinio pagrindimo, nemotyvuotai pritardamas Kauno AVMI nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad, vertinant 2008 m. sausio 1 d. pareiškėjo ir sutuoktinės turėtų grynųjų piniginių lėšų likutį, nustatyta, jog 2003 m. gruodžio 31 d. – 2008 m. sausio 1 d. laikotarpiu pagrindinis V. ir R. B. pajamų šaltinis buvo gautos darbo užmokesčio pajamos, gauta AB SEB banko paskola. Pagal surinktą informaciją, įvertinus R. ir V. B. suteiktas ir grąžintas paskolas, 2003 – 2007 m. laikotarpiu pajamas sudarė – 932 720 Lt, išlaidas – 1 324 858 Lt (Patikrinimo akto 8 lentelė). Susisteminus VMI prie FM turimą informaciją, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnyje įteisintais protingumo ir teisingumo kriterijais, nustatyta, kad sutuoktiniams 2003 m. gruodžio 31 d.

– 2008 m. sausio 1 d. laikotarpiu gautų pajamų galėjo užtekti tik jų šeimos vartojimo išlaidoms tenkinti, nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriui vykdyti, o pareiškėjo pateikti paskolų bei dovanų rašteliai apie močiutės J. S. 163 000 Lt piniginę dovaną, motinos B. B. 44 000 Lt piniginę dovaną, J. K. L. 200 000 Lt paskolą, vertintini kaip pareiškėjo siekis užsitikrinti gynybinę poziciją, siekiant pagrįsti 2008 m. sausio 1 d. turėtas pinigines lėšas bei tuo pačiu sumažinti mokestinės prievolės dydį. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas ir sutuoktinė 2008 m. sausio 1 d. galėjo turėti 0 Lt piniginių lėšų sumą ne banke, o pagal bankų pateiktą informaciją pareiškėjo sutuoktinės turėtas 36 976 Lt ir pareiškėjo turėtas 6 505 Lt piniginių lėšų likutis susidarė iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių, gautų neapmokestintų pajamų.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo ir sutuoktinės patirtos išlaidos viršija gautas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas, t. y. mokėtojai gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo bei į biudžetą priklausančių mokesčių nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo. Todėl mokėtojų gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai pagrįstai apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d.

įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatas, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą naudojant išlaidų metodą. Patikrinimo metu padaryta išvada, kad dovanojimo sutartys su močiute J. S. buvo sudarytos formaliai, todėl minėtomis dovanomis negali būti grindžiamos pareiškėjo turimos piniginės lėšos. Piniginių dovanų gavimas iš esmės yra grindžiamas tik pareiškėjo paaiškinimu, nes pareiškėjas, pažeisdamas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 nuostatas, nedeklaravo šių piniginių dovanų gavimo, nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio nuo gautų dovanų iš močiutės. Įvertinus J.

S. gautas oficialias pajamas ir patirtas išlaidas, negalėjo suteikti piniginių lėšų pareiškėjui grynaisiais pinigais, kurių perdavimo faktą patvirtinti nėra galimybių. Pareiškėjas, pažeisdamas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 nuostatas, pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2007 metus nedeklaravo iš mamos gautos piniginės dovanos. Mokestinio patikrinimo metu padaryta išvada, kad B. B. 44 000 Lt dovanojimo raštelis surašytas formaliai, siekiant pajamų šaltiniais pagrįsti pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad J. K. L. turėjo skolinių įsipareigojimų, jo skolas ir dabar išieško antstoliai. J. K. L. neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolos pareiškėjui, jo išrašytas vekselis jam nepalankiomis sąlygomis, palūkanų mokėjimas nenumatytas, paskolos grąžinimas nėra užtikrintas nei įkeitimu, nei kitomis užtikrinimo priemonėmis, vekselio originalas neišsaugotas. Be to, J. K. L. nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad J. K. L. iš tiesų disponavo laisvomis 200 000 Lt piniginėmis lėšomis, kurias 2005 m. realiai paskolino pareiškėjui, nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio lėšų mokėjimą ar kitą perdavimo faktą.

J. K. L. nepagrindė ir nenurodė Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje deklaruotų 80 000 Lt piniginių lėšų susidarymo šaltinių, 2004 – 2005 metais gyventojo gautas pajamas sudarė 2 331 Lt, o už žemės sklypo pardavimą visos pajamos buvo gautos 2007 metais. Atsižvelgiant į visą turimą informaciją, patikrinimo metu padaryta pagrįsta išvada, kad 200 000 Lt paskola pareiškėjui realiai nebuvo suteikta, o J. K. L. paprastasis vekselis surašytas formaliai, siekiant pajamų šaltiniais pagrįsti pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas.

Dėl S. T. ir P. M. suteiktų paskolų pareiškėjui ir sutuoktinei realumo bei finansinių galimybių skolinti pinigines lėšas buvo išsiųstas paklausimas į Švedijos karalystę. Mokesčių administratoriaus gautame atsakyme S. T. Švedijos mokesčių tarnybai nurodė, kad paskolos sutartys sudarytos tarp fizinių asmenų, su labai gerais draugais R. B. ir V. B. Paskolos yra beprocentinės ir neterminuotos, nes S. T. ir P. M. draugai turėjo finansinių problemų. Paskolos išmokėtos grynais pinigais. Švedijos mokesčių tarnyba negavo paskolų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijų.

Patikrinimo metu nustatyta, kad S. T. ir P. M. perkant nekilnojamąjį turtą Švedijoje patiems trūko piniginių lėšų ir jie patys skolinosi iš bankų ir už paskolas moka palūkanas (2008 m. birželio 9 d. Švedijoje pirko nekilnojamąjį turtą, 2008 m. birželio 4 d. iš banko Švedijoje ėmė paskolas ir tais pačiais 2008 metais skolino pareiškėjui 60 000 Lt), o tokie gyventojų veiksmai nėra pateisinami jokia ekonomine logika. Patikrinimo metu padaryta išvada, jog S. Č. R. surašyti vekseliai buvo surašyti formaliai, jo sutuoktinės pasisakymai, jog pinigai nėra reikalingi, nepateisinami ekonomine logika, o pareiškėjo sutuoktinė iš S. Č.

R. gauta paskola siekė įteisinti turėtas pajamas iš nenustatytų šaltinių. Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas tiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų faktinį pinigų perleidimą, pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą, nepateikė. Vertinant kitus byloje esančius įrodymus taipogi kyla abejonių padovanotų/paskolintų piniginių lėšų pagrįstumu, kadangi asmenys, skolinę/dovanoję pinigines lėšas, patys turėjo finansinių sunkumų (J. S., P. M., S. T., B. B., J. K. L.), tad negalėjo operuoti tokiomis finansinėmis lėšomis, kurias tariamai skolino pareiškėjui.

Taipogi asmenys neturėjo jokių dokumentų (J. K. L., P. M., S. T., S. Č. R.), kurie patvirtintų pinigų skolinimo faktą ir kad pareiškėjas su sutuoktine yra skolingi pinigines lėšas, skolos suteikimas nėra įkeistas jokiu turtu. Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka gautų piniginių lėšų skolos/dovanų pagrindu, kaip ir pinigines lėšas suteikę asmenys, nedeklaravo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo mokesčių bazę ir mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pripažinęs, jog pareiškėjo išlaidos atitinkamais mokestiniais laikotarpiais viršijo pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas.

Teismas nustatė, kad šiame mokestiniame buvo vertinamos pareiškėjo pajamos ir patirtos išlaidos nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nurodytu laiku pareiškėjas buvo santuokoje su R. B. (santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), todėl buvo vertintos ir pareiškėjo sutuoktinės pajamos ir išlaidos. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė skolino ženklias pinigų sumas bendrovei „Vaidrena“ (aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sutuoktinei priklausė 49 proc. bendrovės akcijų, o 51 proc. – pareiškėjui, kuris buvo ir šios įmonės direktorius) ir bendrovei „Valmanas“ (pagal 2010 m. gegužės 7 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį sutuoktiniai lygiomis dalimis pirko 100 proc.

šios bendrovės akcijų, o pareiškėjo sutuoktinė laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. vasario 5 d. buvo šios įmonės direktorė). Nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nepelningai veikiančioms minėtoms bendrovėms pareiškėjas ir jo sutuoktinė suteikė paskolų už 855 750 Lt sumą, bendrovės dalį piniginių lėšų sutuoktiniams grąžino. Mokesčių administratorius, įvertinęs sutuoktinių gautas pajamas bei patirtas išlaidas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., konstatavo, kad pareiškėjo patirtoms išlaidoms padengti buvo naudotos pajamos iš nenustatytų šaltinių (2008 m.

– 56 565 Lt, 2009 m. – 42 322 Lt, 2010 m. – 214 297 Lt, 2011 m. – 44 591 Lt), kurios, vadovaujantis 2002 m. liepos 2 d. GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM, o už 2009 m. – sumokėta 2 539 Lt PSD. Taip pat pareiškėjas su sutuoktine gavo pinigines lėšas pagal dovanų ir paskolų raštelius bei vekselius iš močiutės J. S. 163 000 Lt piniginę dovaną, iš motinos B. B. 44 000 Lt piniginę dovaną, iš J. K. L. 200 000 Lt paskolą, iš P. M. ir S. T. 270 000 Lt paskolą, iš mirusio paskolos davėjo S.-Č.

R. gavo 300 000 Lt pagal vekselius. Šias gautas pinigines lėšas, kaip dovanas bei paskolas, mokesčių administratorius vertino kaip pareiškėjo siekį užsitikrinti gynybinę poziciją, siekiant pagrįsti 2008 m. sausio 1 d. turėtas pinigines lėšas bei tuo pačiu sumažinti mokestinės prievolės dydį. Pareiškėjas apeliuoja į tai, kad mokesčių administratoriaus išvados yra išvestinės, prieštarauja esamų ir pateiktų dokumentų (dovanojimo bei paskolų sutarčių, vekselių) turiniui, pareiškėjas ir jo sutuoktinė deklaravo pinigines lėšas, kurias sudarė iš viso 390 000 Lt (atitinka 112 951,81 Eur), mokesčių administratorius nepateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą, nevertino konkrečių pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių.

Atsakovas su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka, argumentuodamas, kad pareiškėjas nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų faktinį pinigų perleidimą, kyla pagrįstų abejonių dėl padovanotų/paskolintų piniginių lėšų pagrįstumo, nes asmenys, skolinę/dovanoję pinigines lėšas, patys turėjo finansinių sunkumų (J. S., P. M., S. T., B. B., J. K. L.), negalėjo operuoti tokiomis finansinėmis lėšomis, kurias tariamai skolino pareiškėjui, taip pat asmenys neturėjo jokių dokumentų (J. K. L., P. M., S. T., S. Č.

R.), kurie patvirtintų pinigų skolinimo faktą ir kad pareiškėjas su sutuoktine yra skolingi pinigines lėšas, skolos suteikimas nėra įkeistas jokiu turtu, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka gautų piniginių lėšų nedeklaravo. Taigi byloje iš esmės nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių. Šalių pozicijos byloje skiriasi tik dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo. Todėl teismui svarbu nustatyti, ar pagrįstai mokesčių administratorius, vadovaudamasis ginčo santykius reglamentuojančio MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, nustatė ir pagrindė, kad R. ir V.

B. nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. sausio 1 d. išlaidos – 1 324 858 Lt, viršijo pajamas – 932 720 Lt (Patikrinimo akto 8 lentelė), ar pareiškėjas gavo minėtą pajamų sumą, nuo kurios buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis ir paskirta bauda.

Teismas konstatavo, kad ginčo klausimą reglamentuoja MAĮ, GPMĮ, Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės). Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1, 2 dalimis, Taisyklių 4 ir 4.1 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A556-554/2014, LVAT administracine byla Nr. A556-2839/2011, kurioje buvo pasisakyta dėl įrodinėjimo pareigos pagal MAĮ 67 straipsnį.

Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius ir Komisija savo sprendimuose, įvertinę nustatytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog nagrinėjama situacija iš esmės atitiko MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kuriomis mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Ginčijamuose sprendimuose smulkiai, detaliai bei išsamiai aprašytas faktinis ir teisinis apskaičiavimo pagrindas, nurodytos sumokėti mokestinės prievolės. Todėl teismas, sutikdamas su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose išdėstytais argumentais, faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu, jų kvalifikavimu, laikė, kad nėra pagrindo iš naujo detaliai atkartoti pateiktų teiginių, taigi šiame sprendime teismas motyvavo pareiškėjo skunde teismui pateiktus nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentus.

Teismo vertinimu, mokesčių teisėje svarbu nustatyti mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumą, t. y. ar pajamos realiai buvo gautos ar negautos. Tokias išvadas apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą daromos sistemiškai ir kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT administracinėse bylose: Nr. A17-301/2007; Nr. A438-201/2011; Nr. A438-953/2011). Bylos įrodymai nepatvirtina fakto, kad ginčo pajamos buvo fiksuojamos kredito įstaigose, todėl pareiškėjas ir jo sutuoktinė, įformindami ginčo paskolos/dovanojimo sutartis, prisiėmė visą riziką dėl jiems tenkančios pajamų gavimo grynaisiais pinigais įrodinėjimo naštos. Įstatymų leidėjas MAĮ yra įtvirtinęs šias mokesčių mokėtojo pareigas – teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.).

Taigi šios teisės normos aiškiai numato, kad mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, privalo saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus, be to, neginčijamai nustatytas 855 750 Lt piniginių lėšų skolinimo UAB „Vaidrena“ ir UAB „Valmanas“ (kurių vieninteliais akcininkais aktualiu laikotarpiu buvo pats pareiškėjas ir jo sutuoktinė) faktas (LVAT administracinė byla Nr. A575-928/2011). Pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateikti dokumentai, teismo vertinimu, laikytini formaliais įrodymais, realiai nepatvirtinantys įvykusių sandorių.

Svarbiomis šios bylos sprendimui teismas laikė nustatytas objektyvias faktines aplinkybes, kad asmenys, skolinę ar dovanoję pinigines lėšas, patys turėjo finansinių sunkumų (J. S., P. M., S. T., B. B., J. K. L.), taigi jie negalėjo disponuoti tokiomis didelėmis piniginėmis lėšomis, kurias neva skolino pareiškėjui ir jo sutuoktinei; asmenys apskritai neturėjo jokių dokumentų (J. K. L., P. M., S. T., S. Č. R.), kurie patvirtintų pinigų skolinimo faktą ir tai, kad pareiškėjas su sutuoktine yra skolingi pinigines lėšas; pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka gautų piniginių lėšų (skolos ar dovanų), kaip ir pinigines lėšas suteikę asmenys, apskritai nedeklaravo.

Aplinkybė, kad keleto fizinių asmenų skolinamos pakankamai didelės pinigų sumos grynaisiais, neterminuotai, apskritai nemokant palūkanų, paskolų grąžinimą neužtikrinant nei įkeitimu, nei kitomis priemonėmis, nėra įprastinė (normali) gyvenimo praktika, kuri galėtų būti paaiškinama ekonomine logika, objektyviomis aplinkybėmis. Toks pagrindimas išsamiai atvaizduotas Komisijos, mokesčių administratoriaus ginčijamuose sprendimuose, kur mokesčių administratorius išanalizavo visus pareiškėjo nurodomus pajamų šaltinius. Analizės metu, surinktų įrodymų pagrindu, ne visos pinigų sumos buvo pripažintos realiai pagrįstos, kaip gautos iš nurodytų asmenų, paaiškintos nepripažinimo aplinkybės. Tokiu būdu teismas laikė, kad Komisija neturėjo pagrindo nesiremti surinktais įrodymais ir padaryti kitokią išvadą nei mokesčių administratorius.

Teismas visus atliktus vertinimus pripažino tinkamais, nes priešingų duomenų administracinėje byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Todėl visi įrodymai, kurie buvo surinkti mokesčių administratoriaus, yra visiškai pakankami teiginiui dėl 357 775 Lt (abiejų sutuoktinių realiai negautos pajamos – 715 550 Lt) sumos realaus negavimo iš pareiškėjo nurodytų asmenų atliekant sandorius (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str., MAĮ 67 str.; LVAT administracinė byla Nr. A556-618/2013).

Teismas kritiškai vertino mokesčių mokėtojo deklaruotas tam tikras formalias su ūkine komercine veikla susijusias aplinkybes, nes LVAT suformuotoje praktikoje yra konstatuota, jeigu tam tikras ūkio subjektas (mokesčių mokėtojas) veikia nepelningai, ir ši situacija tęsiasi visą ūkio subjekto veiklos laiką, o ūkio subjekto dalyviai deklaruoja investuojantys į verslą gana ženklias pinigines lėšas, sudaro pagrįstas prielaidas abejoti ūkio subjekto deklaruojamu veiklos rezultatų tikrumu (LVAT administracinė byla Nr. A602-409/2014).

Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat teismų praktikoje pripažintiną ir mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingumo principą, teismo vertinimu, situacija, kai mokesčių mokėtojas ilgą laiką į savo veiklą tariamai investuoja skolintas, artimųjų giminaičių ir draugų skolintas lėšas (pagal surinktus duomenis tokių veiksmų realumas nėra grindžiamas abejonių nekeliančiais įrodymais), o verslas vystosi nuostolingai (šios aplinkybės verčia abejoti mokėtojo galimybėmis šias lėšas realiai grąžinti) ir pats mokėtojas negali realiai pagrįsti savo galimybių tokias lėšas grąžinti, teismo posėdyje argumentuodamas, kad bendrovių verslas vystosi toliau, yra plečiamas, teismui sudaro pagrindą sutikti su mokesčių administratoriaus pozicija dėl mokėtojo pateiktų pajamų šaltinių formalumo (ABTĮ 57 str.).

Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, pagrindžiančius mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo neteisingumą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė mokėti apskaičiuotus papildomus mokesčius. Teismas laikė, kad mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais, paaiškinimais, mokesčių mokėtojas turi pateikti tokius įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratorius padarytą išvadą.

Teismo vertinimu, pareiškėjas to nepadarė, paneigiančių įrodymų nepateikė, skunde pateikti skaičiavimai (skundo 11 puslapyje pateikta lentelė) nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, todėl atmestas pareiškėjo skundo argumentas, esą mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčių bazę, nes nepagrįstai nepripažino 2008 m. sausio 1 d. turėtų piniginių lėšų ne banke, kurios nustatyta tvarka nurodytos 2005 m. gegužės 2 d. pateiktose Vienkartinėse gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose, kur pareiškėjas ir jo sutuoktinė deklaravo 390 000 Lt pinigines lėšas ne banke.

Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti GPM, todėl tai negali būti laikomas nekaltas veiksmas dėl padaryto pažeidimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas iš esmės nenurodo aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios jis neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti GPM nuo gautų pajamų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės – turėjo pakankamai apmokestintų pajamų išlaidoms pagrįsti, patirtos išlaidos gali būti grindžiamos gautomis paskolomis ir dovanomis, pakankamumo bei patikimumo prasme, yra sietinos su subjektyvių, o ne objektyvių aplinkybių buvimu.

Todėl pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu. Aplinkybių, kurios galėtų būti siejamos su nenugalimos jėgos (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, byloje taip pat nenustatyta, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio pagrindu (LVAT administracinė byla Nr. A556-2839/2011).

Teismas pažymėjo, kad mažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydžio nėra tikslinga, nes nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Baudos dydžio individualizavimui reikšmingos aplinkybės yra nurodytos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje. Konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Teismas, vertindamas ginčo sprendimo pagrįstumą paskirtos baudos dydžio aspektu, laikė, kad pažeidimas pasižymi nuolatiniais veiksmais, kuriais sąmoningai (tyčia) buvo siekiama sumažinti mokėtinų mokesčių dydį, fiksuojant ne visas gautas pajamas, o tik jų dalį, tokiu būdu buvo stengiamasi nuslėpti dalį pajamų, sumažinti mokėtinų mokesčių dydį. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad pažeidimas buvo ne vienkartinis ar atsitiktinis, padarytas dėl neatsargumo ar suklydus, o sąmoningas, pakankamai ilgą laikotarpį, pareiškėjas nepripažįsta pažeidimo, padaryta didelė žala valstybės biudžetui, todėl pareiškėjui paskirta 5 814 Lt gyventojų pajamų mokesčio bauda yra pagrįsta ir teisėta, nėra pagrindo jos mažinti.

Taigi mokesčių administratorius tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Atsižvelgdamas į visas aplinkybes, įvertindamas viešojo intereso surinkti mokesčius svarbą, sąžiningų mokesčių mokėtojų interesus bei nenustatęs jokių pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių ir baudų įstatyminių pagrindų (MAĮ 100, 141 str.), teismas laikė, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, būtent kitoks aiškinimas, teismo vertinimu, pažeistų protingumo, teisingumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 8 str. 3 d., 7 str.).

Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Esant šioms aplinkybėms, teismas priėjo išvadą, kad tiek Komisija, tiek mokesčių administratorius, tinkamai vertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės normas, todėl pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertino tik kelis aspektus, kurie, jo nuomone, leido sutikti su mokesčių administratoriaus ir MGK pozicija, tačiau tai atliko neišsamiai, nepagrįstai apsiribojo tik kelių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu padaryta išvada dėl gautų pajamų nepagrįstumo, analize, taip susiaurindamas bylos nagrinėjimo ribas, neteisingai identifikavo (išvis neidentifikavo) pareiškėjo realiais pajamų šaltiniais pagrįstą sumą.

2. Teismas paprasčiausiai atkartodamas mokesčių administratoriaus poziciją savo išvadų neargumentavo, nenurodė, kokie konkretūs mokesčių administratoriaus argumentai nulėmė teismo vidinį įsitikinimą, kas priimtą sprendimą daro neaiškų, nepagrįstą ir apsunkina ne tik pareiškėjo teisę į teisminę gynybą (apsunkinamas sprendimo apskundimo procesas, kuomet neaišku, kokiais argumentais jis grindžiamas), tačiau ir eliminuojama galimybę apeliacinėje instancijoje ginčą išspręsti iš esmės, kadangi neįvykdoma teismo pareiga įvertinti visus administracinėje byloje surinktus įrodymus ir išsamiai bei objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybių visumą.

3. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl UAB „Valmanas“ ir UAB „Vaidrena“ pelningumo yra nepagrįsta ir prieštarauja objektyviems į bylą pateiktiems buhalterinės apskaitos dokumentams, kurie nėra nuginčyti, o byloje nėra teismo išvadą dėl šių bendrovių pelningumo pagrindžiančių duomenų.

4. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir savo sprendimą grindė vien prielaidomis, taip nepagrįstai perkeldamas įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Pareiškėjas pilnai įvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, jo pateikti rašytiniai dokumentai akivaizdžiai patvirtina faktą, kad tiriami sandoriai yra realūs, iš kurių jų šalims kilo atitinkamos pareigos bei pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo išlaidos patikrintu laikotarpiu (2008 – 2011 m.) viršijo pajamas, t. y., VMI vertinimu, nebuvo pateikti faktiniai duomenys, pagrindžiantys visas patikrinto asmens turėtas pinigines lėšas. Todėl, apskaičiuojant GPM, PSD įmokas, šių mokesčių delspinigius bei baudas, taikytas MAĮ 70 straipsnis. Komisija ir pirmosios instancijos teismas patvirtino mokesčių administratoriaus poziciją, dėl ko paduotas apeliacinis skundas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi bei pabrėžia, kad gautoje patikrinti byloje nekyla disputo dėl pritaikyto teisinio įvertinimo aptariamiems visuomeninimas santykiams, todėl dėl teisės aiškinimo ir taikymo plačiau nebepasisakytina. Byloje yra išsiskyrusios šalių (VMI ir pareiškėjo) pozicijos dėl įrodymų vertinimo, kas iš principo ir lemia bylos baigtį.

Būtina pažymėti, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (MAĮ 67 str.; ABTĮ 57 str. 4 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, gautoje patikrinti administracinėje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių įtvirtinti, kas buvo nustatyta mokestinio patikrinimo akte bei vėliau konstatuota mokesčių administratoriaus, Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose.

Surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų pagrindu atskleista, kodėl paskolų, dovanojimų susitarimais negalėjo būti pagrįstos apmokestintos ginčo pajamos. Tie įrodymai, kurie buvo pateikti mokesčių administratoriaus ir yra administracinėje byloje - visiškai pakankami konkliuzijai dėl bendros ginčo sumos realaus negavimo iš pareiškėjo nurodytų šaltinių. Vilniaus apygardos administracinis teismas detaliai tai išdėstė. Būtų iracionalu atkartoti tuos pačius argumentus tame pačiame baigiamajame teisės akte. Jie (pirmosios instancijos teismo argumentai) yra pripažintini tinkamais ir yra tvirtintini kartu su galutine išvada (ABTĮ 57 str.). Mokesčių mokėtojas, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti prie kitokios išvados. Apeliacinio skundo motyvai labiau abstraktaus pobūdžio be konkrečių įrodymų.

Išskiriant apeliacinio skundo argumentą dėl neva pelningos bendrovių veiklos, nurodant tai, kaip pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Juk esmė, ar pareiškėjas realiai gavo ir disponavo apmokestintomis ginčo sumomis, ko pastarasis neįrodė, todėl bendrovių veiklos nuostolingumas ar ne nedaro įtakos tikrinamos bylos baigčiai. Pareiškėjas (apeliantas) turėjo pateikti nekeliančius abejonės faktinius duomenis, suponuojančius išvadą, kad jis realiai turėjo ginčo sumas 2008 – 2011 m. laikotarpiu, o tai vis dėlto nebuvo padaryta (asmenys, skolinę/dovanoję pinigines lėšas patys buvo finansiškai apsunkintoje padėtyje, tad neturėjo realios galimybės disponuoti tokiomis sumomis, kurias nurodė pareiškėjas kaip gautas pinigines paskolas ir dovanas bei neturėjo tai patvirtinančių dokumentų, t. y., dokumentų, kurie patvirtintų pinigų skolinimo faktą pareiškėjui ir kad pareiškėjas yra skolingas atitinkamas sumas).

Apibendrinus darytina išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo ir jis atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti - teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, savo išvadas pagrindė teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius