2016-06-14 Nr. BB-2560-1-10-1-01135-2011-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-240-677/2016

Teismo proceso Nr. 1-10-1-01135-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.25.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo B. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (1129,80 Eur) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. K. (D. K.), vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo išteisintas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis, kuria nuteistosios B. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

B. A. nuteista už tai, kad 2011 m. rugsėjo 16 d., apie 18.15 val., Vilniuje, vairuodama A. A. priklausantį automobilį „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir važiuodama Rokantiškių g. nuo Viršupio g. link Uosio g., pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9, 105, 125 punktus, t. y. buvo neatidi ir neatsargi, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip sudarė netikėtą kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui „Mercedes Benz“ S320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamam D. K., ir su juo susidūrė ties Rokantiškių g. 53 pastatu, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Mercedes Benz“ keleivės J. A.-K. sveikata.

Kaltinamasis D. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis vairuodamas transporto priemonę pažeidė KET 9, 105, 125, 132 punktų reikalavimus, t. y. 2011 m. rugsėjo 16 d., apie 18.15 val., Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz“ S320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas Rokantiškių g. nuo Uosio g. link Viršupio g., būdamas neatidus ir neatsargus, ties Rokantiškių g. 53 pastatu, prasilenkdamas su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu B. A., važiavo važiuojamosios dalies kairiąja puse, o ne kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, nepaliko tarpo iš šono automobiliams saugiai prasilenkti ir susidūrė su „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl to buvo sužalota automobilio „Mercedes Benz“ keleivė J. A.-K., kuriai dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistoji B. A. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą jai nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog kelio važiuojamoji dalis įvykio vietoje buvo užnešta gruntu per visą kelio plotį, tą patvirtino visi liudytojai, eismo įvykio schemos, nuotraukos. Jokių įspėjamųjų ar eismą ribojančių ženklų šioje kelio atkarpoje nebuvo, kaip nebuvo realios galimybės nustatyti tikrąsias važiuojamosios dalies ribas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės, kaip pagrindinės eismo įvykio kilimo priežasties, nevertino, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę nepasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų, kai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams.

Kasatorės nuomone, teismas ignoravo tą aplinkybę, kad kelių policijos pareigūnų ne įvykio vietoje sudaryta schema neatspindėjo esminių įvykio aplinkybių ir buvo parengta neprofesionaliai. Schemoje nebuvo tinkamai užfiksuoti įvykio pėdsakai ir atstumai, neužfiksuotas netgi atstumas tarp abiejų automobilių po susidūrimo, nei realūs kelio parametrai, įvykio schemoje nepavaizduotas susikirtimas su šalutiniu keliu, kurį ji nurodė savo paaiškinimuose, kad būtent ji stengėsi „pabėgti“ nuo jos važiuojamąja kelio dalimi lekiančio „Mercedes Benz“, nenurodyta skysčių išsiliejimo valka, o tai taip pat turi įtakos teisingo ir teisėto nuosprendžio priėmimui, nes sprendžiant pagal įvykio vietoje darytas nuotraukas, tiek skysčių išsiliejimo valka, tiek nuolaužos buvo jos važiuojamosios dalies pusėje.

Kasatorė taip pat teigia, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir į tai, jog būtent specialistų išvadose buvo fiksuotas automobilių judėjimo greitis tuoj prieš susidūrimą. Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) 2012 m. spalio 11 d. išvadoje Nr. 11-1181(12) „Mercedes Benz“ greitis prieš susidūrimą įvertinamas 53 km/h, „Toyota Corolla Verso“ greitis 15 km/h. Komisijos kompleksinės ekspertizės 2013 m. birželio 18 d. išvadoje Nr. 11-680(13) nurodoma, kad automobilio „Mercedes Benz“ greitis prieš susidūrimą įvertinamas 40 km/h, „Toyota Corolla Verso“ greitis 12 km/h.

Pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių dėl automobilių stabdymo tiesiogiai prieš susidūrimą. Byloje pateiktos dvi ekspertų išvados dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo. LTEC specialisto išvadoje NR. 11-1181(12) vienareikšmiškai konstatuota, jog techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam įvykiui kilti buvo tai, kad priešpriešinio prasilenkimo su automobiliu „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu B. A., metu „Mercedes Benz“ S320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojas D.

K. važiavo gatvės važiuojamosios dalies kaire puse nepalikdamas tarpo iš šono automobiliams prasilenkti, o objektyvių duomenų, kad automobilis „Toyota“ prieš pat eismo įvykį judėjo kaire Rokantiškių g. važiuojamosios dalies puse, nėra (Išvados 5, 8 punktai). LTEC specialisto išvadoje Nr. 11-680(13) konstatuota, jog automobilio „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) padėtis iš karto po eismo įvykio vietos protokole buvo žymiai arčiau (prie pat) ašinės kelio linijos, nei užfiksuota 2011 m. rugsėjo 16 d. kelių eismo įvykio vietos protokole ir plane.

Šio eismo įvykio eiga (mechanizmas), tikėtina, buvo tokia: automobilio „Mercedes Benz“ S320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojas D. K. važiavo Rokantiškių g. link Viršupio g.; vairuotojo nusuktas į kairę automobilis „Mercedes Benz“ S320, įvažiavęs į priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies pusę, kairiau menamos ašinės kelio linijos, judėdamas apie 40 km/h greičiu priekinės dalies dešine puse, susidūrė su priešpriešiais apie 12 km/h greičiu važiavusios B. A. automobilio „Toyota Corolla Verso“ priekinės dalies dešine puse; automobilio „Mercedes Benz“ S320 vairuotojo D.

K. veiksmai priešpriešinio prasilenkimo metu – nevažiavo savo važiavimo krypties dešine kelio puse, o jeigu jo eismo juostoje buvo kliūtis, nestabdė automobilio arčiau dešiniojo gatvės krašto savo važiavimo kryptimi, manevravo į kairę ir priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies pusėje susidūrė su tuo metu ten priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Toyota Corolla Verso“ – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir lėmė šio eismo įvykio kilimą.

Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje bei 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengdamas BPK normų sistemos nustatytų ribų, todėl nukentėjusiųjų, liudytojų ir kaltinamųjų parodymų įvertinimas jų nuoseklumo požiūriu yra svarbi aplinkybė vertinant šiuos įrodymų šaltinius patikimumo aspektu. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2009).

Taigi, esant išdėstytam faktinių aplinkybių prieštaravimui skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, apeliacinės instancijos teismui jų nepašalinus ir paliekant jas galioti, buvo pažeista jos teisė į teisingą ir nešališką teismą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistosios B. A. kasacinį skundą prašo jį patenkinti iš dalies, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, jog B. A. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairuodama automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 105 ir 125 punktų reikalavimus (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu), dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta J. A.-K. sveikata. Teismo manymu, nors specialisto išvados Nr. 11-1181(12) 6(1) punktu konstatuota, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių schemoje pavaizduotą automobilio „Toyota“ padėtį, nebuvo užfiksuota, ši aplinkybė nesukelia pagrįstų abejonių dėl „Toyota“ vairuotojos kaltės; negalima netikėti kaltinamojo D. K. nurodytomis aplinkybėmis ir negalima pripažinti, kad jis pažeidė KET, kad važiavo per arti kairiojo krašto, kad galėjo pasukti į dešinę vengdamas susidūrimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas B. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių principų nepažeidė, juos vertino laikydamasis BPK reikalavimų, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu, todėl pagrįstai pripažino kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Pasak prokuroro, šios apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos ir teisingos, nes teismas neatsakė į esminius B. A. apeliacinio skundo argumentus, o dalies jų iš viso neaptarė. Nagrinėjamu atveju B. A. kaltė įrodinėjama suinteresuotų bylos baigtimi išteisintojo D. K. ir nukentėjusiosios J. A.-K. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs. 2011 m. rugsėjo 16 d. apklaustas kaip liudytojas D. K. parodė, kad įvykio dieną važiavo Rokantiškių gatve nuo Uosio gatvės link Viršupio gatvės apie 60 km/h greičiu; važiuojant nuokalne ties Rokantiškių kapinėmis už 5–10 m pastebėjo, kad priešpriešiais važiuojantis automobilis išvažiavo į jo eismo juostą. 2012 m. gruodžio 7 d. įtariamojo apklausos metu D. K. teigė, kad važiavo apie 50 km/h greičiu, o „Toyota“ automobilis tiesiog „peršoko“ į jo važiuojamąją pusę ir judėjo apie 50 km/h greičiu; jis intuityviai pasuko vairą į kairę ir tuo pačiu momentu įvyko susidūrimas. Pirmosios instancijos teisme D. K. teigė, kad jo važiavimo greitis buvo apie 60 km/h, matė priešais atvažiuojantį pilką automobilį, kurio greitis buvo tikrai ne 15 km/h, o gerokai didesnis; automobilis atsirado jo eismo juostoje 5–10 metrų atstumu; šio automobilio ratai buvo jo (D. K.) važiavimo juostoje; „Toyota“ šoko į dešinę pusę, norėjo grįžti atgal, gal sumėtė ir įvyko susidūrimas jo važiavimo juostoje.

Prokuroras nurodo, kad specialistų išvadomis Nr. 11-1181-(12) ir Nr. 11-680(13), 11-1721(13) konstatuota, jog eismo įvykį lėmė nepriimtini D. K. veiksmai, t. y. kad jis važiavo gatvės važiuojamosios dalies kaire puse nepalikdamas tarpo iš šono automobiliams prasilenkti, o jeigu jo eismo juostoje buvo kliūtis – nestabdė automobilio arčiau dešiniojo krašto, manevravo į kairę. Specialisto išvada yra vienas iš BPK numatytų įrodymų šaltinių. Nė vienos rūšies įrodymai neturi aukštesnės galios lyginant su kitais įrodymais. Visi įrodymai vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas realias įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pašalinti prieštaravimus. Pasak prokuroro, abiejų instancijų teismai nesiaiškino ir nepašalino esančių prieštaravimų D. K. parodymuose bei specialistų išvadose nustatyto jo vairuojamo automobilio „Mercedes Benz S320“ greičio, atstumo, koks jis buvo iki susidūrimo su B. A. vairuojamu automobiliu metu ir ar tai galėjo turėti įtakos eismo įvykiui kilti ir jo padariniams atsirasti. Pagal KET 135 punktą gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, o pagal D. K. ir liudytojos J. A.-K. parodymus, jie važiavo apie 60 km/h greičiu. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų apie kitokius greičio ribojimus (KET 138 punkto prasme) kelio ruože, kuriame įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, ir šių aplinkybių teismai netyrė ir baigiamuosiuose aktuose nepasisakė.

Be to, pasak prokuroro, teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išskirtinę, prioritetinę reikšmę suteikė D. K. teisinantiems įrodymams, neanalizavo jų neatitikties kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, nevertino aplinkybės, kad nagrinėjamą eismo įvykį galėjo lemti abiejų transporto priemonių vairuotojų veiksmai, kurie prieštaravo KET reikalavimams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2013, 2K-218-942/2015, 2K-632-507/2015) priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurį konstatuoja teismas, ir nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes.

Teismams nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis.

Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvių KET pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį (veikos padarymo aplinkybių, kilusių padarinių, priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių klausimo ir kt.), neišnagrinėjo ir motyvuotų išvadų nutartyje nepateikė.

Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai laikoma esminiu BPK pažeidimu, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Nukentėjusioji J. A.-K. atsiliepimu į nuteistosios B. A. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jai iš B. A. proceso išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Nukentėjusioji nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad dėl eismo įvykio schemos juodraščio nepateikimo teismui nebuvo galima objektyviai išnagrinėti bylos. BPK nėra reikalavimo pridėti prie bylos eismo įvykio schemos juodraštinį variantą. Pirminė eismo įvykio schema nebuvo vienintelis informacijos šaltinis: įvykio vieta buvo apžiūrėta papildomai ir schema pridėta prie bylos; pridėtos liudytojo V. Z. padarytos nuotraukos bei vaizdo įrašas, padarytas iš karto po įvykio. Be to, tam, kad būtų patvirtintos arba paneigtos abiejų vairuotojų (D. K. ir B. A.) versijos, vien eismo įvykio schemos juodraščio neužtenka – reikia įvertinti kartu su kitais bylos įrodymais abiejų eismo įvykio dalyvių parodymus. Ji (nukentėjusioji) yra vienintelė tiesiogine eismo įvykio liudytoja ir ji kategoriškai teigia, kad D. K. iki eismo įvykio važiavo savo eismo juosta neviršydamas leistino greičio, o priešpriešiais važiavęs automobilis „Toyota Corolla Verso“ buvo matomas ir jo išvažiavimas į kitą eismo juostą buvo staigus; D. K. instinktyviai pasuko vairą į kairę, kad išvengtų susidūrimo, tačiau ir tas automobilis pradėjo sukti ta pačia kryptimi, dėl to įvyko susidūrimas. Kiti liudytojai (R. Č., K. G., R. U., S. S., I. S., A. G., J. D., V. S.), nors įvykio nematė, tačiau įvykio vietoje buvo, davė parodymus, kaip ir kokiomis aplinkybėmis B. A. jiems pasakojo apie eismo įvykio aplinkybes ir jos automobilio išvažiavimo į priešingos krypties eismo juostą aplinkybes. Vaizdo medžiagoje gerai matyti, kad po eismo įvykio automobilių detalės, stiklo ir plastmasinių detalių šukės, techninių skysčių pėdsakai išdėstyti daugiausia ties kelio viduriu, ir tai liudija, kad automobilių susidūrimas įvyko ties kelio viduriu, o ne B. A. eismo juostoje, prie pat dešiniojo kelio krašto, jos automobilio važiavimo kryptimi (tai paneigia ir specialistų išvada Nr. 11-680(13), 11-1721(13)).

Nukentėjusioji nesutinka ir su kasatorės argumentais dėl eismo įvykio vietoje padaryto vaizdo įrašo leistinumo: B. A. matė, kad buvo daromas vaizdo įrašas, nes šiame įraše ji stovi ties savo automobiliu ir žiūri filmavusio žmogaus (D. K.) link; pirmosios instancijos teisme nei B. A., nei jos advokatas neprieštaravo įrašų prijungimui prie bylos, neprašė patikrinti jų vientisumo; B. A. nuolat keitė savo poziciją dėl garso įrašo.

Nukentėjusioji nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu, kad, tinkamai įvertinus abiejų automobilių detalių deformavimąsi, galbūt D. K. važiavimo greitis galėjo būti dar didesnis, nei nustatytas 40 km/h. Automobilių deformavimui neabejotinai turi įtakos abiejų automobilių greičiai, todėl taip pat galima būtų teigti, kad deformavimui turėjo įtakos galbūt didesnis B. A. automobilio greitis.

Nukentėjusioji nesutinka ir su argumentu dėl negalimumo staigiai įvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą automobiliui važiuojant apie 12 km/h. Šoninis automobilio slydimas nieko bendro su judėjimo greičiu neturi, todėl nėra pagrindo „pririšti“ automobilio judėjimo greičio prie slydimo greičio. 12 km/h greitis lygus 3,33 m/sek., t. y. per vieną sekundę automobilis galėjo būti nublokštas į priešingos krypties eismo juostą 3,33 m atstumu. Pasak nukentėjusiosios, sprendžiant klausimą, kieno iš eismo įvykio dalyvių padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji įvykio kilimo sąlyga, ir modeliuojant situaciją, jeigu B. A. vairuojamas automobilis nebūtų išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, D. K. vairuojamas automobilis tęstų savo judėjimą tiesiai savo juostoje ir eismo įvykis nekiltų. Nukentėjusioji, remdamasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2010 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje nustatyta, jog B. A., vairuodama automobilį „Toyota Corolla Verso“, buvo neatidi ir neatsargi, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, sudarė netikėtą kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui „Mercedes Benz S320“ ir su juo susidūrė. D. K. savo automobilio vairą pasuko staigiai (tai konstatavo ir eismo įvykio ekspertai), o tai reiškia, kad toks sprendimas buvo priimtas spontaniškai, neturint laiko situacijos apmąstymui, siekiant išvengti susidūrimo. Darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino bylos medžiagą ir padarė teisingą išvadą, kad B. A. padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atsiradimo sąlyga.

Nuteistosios B. A. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistoji B. A. prašo apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo ji nuteista pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir jai baudžiamąją bylą nutraukti, nenustačius jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorės argumentai, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 1 dalis, yra pagrįsti.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti KET pažeidimą, padarinius (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia išsiaiškinti, kurio iš eismo dalyvių padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykio metu 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo sužalota automobilio „Mercedes Benz“ keleivė J. A.-K. Pagal specialisto išvadą Nr. G2851/11(01) J. A.-K. nustatytas stipinkaulio lūžis ir kiti sužalojimai. Būtent nukentėjusiosios patirtas stipinkaulio lūžis ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nagrinėjamoje byloje abu vairuotojai buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, nes dėl jų padarytų KET pažeidimų buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

B. A. buvo kaltinama tuo, kad pažeidė KET 105 punkto reikalavimus – kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse. Priešingų krypčių eismą važiuojamojoje dalyje, jeigu nėra kitaip nustatančių kelio ženklų ar ženklinimo, skiria menamoji išilginė važiuojamosios dalies ašis.

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė KET 9 punktą – kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti; 105 punktą; 125 punktą – kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto; 132 punktą – kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Tiek A. A., tiek D. K. savo kaltės dėl eismo įvykio nepripažino.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvavo padarytas KET pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-578/2011).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kategorišką išvadą, kad <...> neginčytinai įrodyta, jog būtent B. A. padaryti KET 9, 105, 125 punktų pažeidimai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, o D. K. KET nepažeidė ir todėl turi būti išteisintas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šios instancijos teismas darydamas išvadą, kad eismo įvykio kilimą lėmė B. A. veiksmai, nurodo, kad <...> teismas vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo principais negali netikėti kaltinamojo D. K. nurodytomis aplinkybėmis ir negali pripažinti, kad D. K. pažeidė Kelių eismo taisykles, kad jis važiavo per arti kairiojo krašto, kad vengdamas susidūrimo galėjo pasukti į dešinę. Todėl D. K. turi būti išteisintas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, atmetęs nuteistosios B. A. apeliacinį skundą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia kategoriška pirmosios instancijos teismo išvada nėra tinkamai motyvuota ir įtikinama.

Iš byloje esančių objektyvių duomenų nustatyta, kad būtent specialistų išvadose buvo fiksuotas automobilių judėjimo greitis tuoj prieš susidūrimą. 2012 m. spalio 11 d. LTEC išvadoje Nr. 11-1181(12) „Mercedes Benz“ greitis prieš susidūrimą įvertinamas 53 km/h, „Toyota Corolla Verso“ greitis 15 km/h. Komisijos kompleksinės ekspertizės 2013 m. birželio 18 d. išvadoje Nr. 11-680(13) nurodoma, kad automobilio „Mercedes Benz“ greitis prieš susidūrimą įvertinamas 40 km/h, „Toyota Corolla Verso“ greitis 12 km/h. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių objektyvių duomenų dėl automobilių stabdymo tiesiogiai prieš susidūrimą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje pateiktos dvi ekspertų išvados dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo. LTEC specialisto išvadoje Nr. 11-1181(12) vienareikšmiškai konstatuota, jog techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam įvykiui kilti buvo tai, kad priešpriešinio prasilenkimo su automobiliu „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu B. A., metu „Mercedes Benz“ S320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojas D. K. važiavo gatvės važiuojamosios dalies kaire puse nepalikdamas tarpo iš šono automobiliams prasilenkti, o objektyvių duomenų, kad automobilis „Toyota“ prieš pat eismo įvykį judėjo kaire Rokantiškių g. važiuojamosios dalies puse, nėra (Išvados 5, 8 punktai).

Kitoje LTEC specialisto išvadoje Nr. 11-680(13) konstatuota, kad automobilio „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) padėtis iš karto po eismo įvykio vietos protokole buvo daug arčiau (prie pat) ašinės kelio linijos, nei užfiksuota 2011 m. rugsėjo 16 d. kelių eismo įvykio vietos protokole ir plane. Šio eismo įvykio eiga mechanizmas), tikėtina, buvo tokia: automobilio „Mercedes Benz“ S320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojas D. K. važiavo Rokantiškių g. link Viršupio g.; vairuotojo nusuktas į kairę automobilis „Mercedes Benz“ S320, įvažiavęs į priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies pusę kairiau menamos ašinės kelio linijos, judėdamas apie 40 km/h greičiu, priekinės dalies dešine puse susidūrė su priešpriešiais apie 12 km/h greičiu važiavusios B. A. automobilio „Toyota Corolla Verso“ priekinės dalies dešine puse; automobilio „Mercedes Benz“ S320 vairuotojo D. K. veiksmai priešpriešinio prasilenkimo metu – nevažiavo savo važiavimo krypties dešine kelio puse, o jeigu jo eismo juostoje buvo kliūtis, nestabdė automobilio arčiau dešiniojo gatvės krašto savo važiavimo kryptimi, manevravo į kairę ir priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies pusėje susidūrė su tuo metu ten priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Toyota Corolla Verso“ – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir lėmė šio eismo įvykio kilimą.

Šioje specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad jeigu prieš eismo įvykį automobilio „Toyota Corolla Verso“ vairuotoja B. A. priešpriešine kryptimi artėjant automobiliui išvažiavo į priešpriešinio eismo važiuojamosios dalies pusę, taip sudarydama kliūtį priešinga kryptimi prie jos artėjusio automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojui D. K., tai tokie B. A. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir taip pat lėmė šio eismo įvykio kilimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo toks neišsamus byloje surinktų duomenų tyrimas ir vertinimas, pagrindžiant B. A. kaltumą padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Šis pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, paliko galioti faktinėms aplinkybėms prieštaraujantį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir taip pažeidė kasatorės teisę į teisingą ir nešališką teismą.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Taigi apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-148/2014).

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad B. A. išsakytas mintis (įvykio aplinkybes) žemesnės instancijos teismas pagrįstai vertino kaip B. A. kaltę pagrindžiančią aplinkybę, t. y. kasatorės kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ir teisės taikymo klaidos nepadaryta.

Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nei apeliacinį skundą padavusi B. A., nei jos gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo, tačiau tai nereiškia, jog teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ribas bei jame keliamus fakto ir teisės klausimus, negalėjo nuspręsti atlikti įrodymų tyrimo.

Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas apeliantės skundą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

Bylą nagrinėjant kasacinėje instancijoje nukentėjusioji J. A.-K. pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atsiliepimą į nuteistosios B. A. kasacinį skundą. Dėl šio atsiliepimo parengimo nukentėjusioji turėjo išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti. Ji sumokėjo advokatui V. Latušinskiui 400 Eur (pinigų priėmimo kvitas pridedamas). Vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, ji prašo šias išlaidas – 400 Eur – priteisti iš nuteistosios B. A..

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad iš dalies patenkinus nuteistosios kasacinį skundą byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nukentėjusiosios prašymą priteisti turėtas išlaidas palieka nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Artūras Pažarskis

Viktoras Aidukas