2017-12-13 Nr. AB-23514-3-61-3-06407-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1809-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06407-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. J. ir I. V. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja B. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti 10 968,86 Eur (37 873,28 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., taip pat delspinigius nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo iki visiško jos sumokėjimo. Patikslintame prašyme pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. birželio 30 d. priimto Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), 2 straipsnio 2 dalies, 7 ir 8 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat prašė sumažinti prašomą priteisti neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį Inspekcijos iki 2016 m. birželio 15 d. kompensuotomis sumomis – 368, 24 Eur valstybės tarnautojo algų nepriemoka ir 1,02 Eur valstybės tarnautojo nedarbingumo nepriemoka.

2. Pareiškėja I. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti 6 852,76 Eur (23 661,20 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

3. Pareiškėjos nurodė, kad jos yra Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, VDAI) valstybės tarnautojos. Pareiškėjoms ginčo laikotarpiu buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, kadangi jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

4. Pareiškėja B. J. papildomai prašyme nurodė, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato grąžintino neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulę, pagal kurią pareiškėjai apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis 7 385,08 Eur, tai sudaro tik 67 procentus nuo pareiškėjai neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies. Be to, Grąžinimo įstatymas nenumato delspinigių skaičiavimo. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatymas priimtas tik po dviejų metų, nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, o neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo išmokėjimo galutinis terminas numatytas net po 7 metų. Grąžinimo įstatymu nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas tiek dėl juo nustatytų kompensuotinų dydžių, tiek dėl kompensacijų mokėjimo terminų, todėl prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnyje nustatytai nuosavybės apsaugai, 29 straipsnio 1 daliai, bei neatitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateikto išaiškinimo. Akcentuoja, kad Grąžinimo įstatymu nustatomas toks kompensavimo mechanizmas, pagal kurį asmeniui ne tik nekompensuojama visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis, bet asmuo iš esmės netgi gali tapti skolininku (nors susidariusios neigiamos kompensuotinos sumos iš valstybės tarnautojų sumokėti ir nereikalaujama), kas savaime yra nelogiška ir neteisinga.

5. Atsakovas Inspekcija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepimuose su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

6. Atsakovas nurodė, kad neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjoms susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros funkciją. Pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją susidariusių sumų išmokėjimo sąlygas pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes. Kol nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, atsakovas neturi nei teisinių, nei finansinių galimybių išmokėti pareiškėjų prašomų sumų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas nurodė, kad atlyginimas pareiškėjoms buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėjos dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžė, kad tokią poziciją formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Teismas, remdamasis tais pačiais argumentais sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos B. J. pareikštas patikslintas prašymas, kuriame ji nesutinka su neišmokėtos darbo nepriemokos dydžiu, kol kas nėra ir negali būti ginčo objektu teisme, nes pareiškėja nereiškė pretenzijų darbovietei. Tik pareiškus pretenzijas darbovietei galėtų kilti ginčas, nagrinėtinas teisme. Šis teismo sprendimas neužkerta kelio galimam pareiškėjos ir jos darbovietės ginčui dėl neišmokėtos nepriemokos dydžio ateityje. Todėl kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo konstitucingumo šioje byloje pagrindo taip pat nėra.

III. 11. Pareiškėja B. J. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliantė taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

12. Apeliantė laikosi pozicijos, kad Grąžinimo įstatymu nustatytas mechanizmas nėra teisingas juo nustatytų mokėjimo dydžiu požiūriu, kadangi pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą grąžintino neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulę, apeliantei apskaičiuota grąžintino neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudaro tik 67 procentus nuo apeliantei neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, o kai kuriems valstybėms tarnautojams apskaičiuojami neigiami kompensuojami dydžiai.

13. Apeliantė nurodo, kad Grąžinimo įstatyme nustačius, jog delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies laikotarpiu iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami, pažeistas asmenų lygybės principas, kadangi valstybės tarnautojai, kuriems nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, yra diskriminuojami kitų dirbančiųjų atžvilgiu, nes visiems kitiems dirbantiesiems (tiek pagal darbo sutartis, tiek valstybės tarnautojams) yra taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalis. Pažymi, kad išimčių dėl delspinigių mokėjimo už dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamą darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, nėra numatyta.

14. Apeliantė pažymi, kad nėra aišku, kodėl ginčui dėl neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies esant priimtam nagrinėti teisme ir skunde nurodžius, kad apeliantė 2013 m. spalio 2 d. raštu kreipėsi į Inspekciją su prašymu išmokėti dėl pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., teismas nusprendė, jog apeliantė dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies nereiškė pretenzijų darbovietei. Teismas nenurodė, kokia konkrečiai teisės norma vadovaudamasis grindžia tokį savo sprendimą.

15. Apeliantės teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas, o jį priimdamas teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje nustatytos pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, taip pat 86 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas bei jame turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms B. J. ir I. V. 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinį skundą dėl teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo padavė tik pareiškėja B. J., kuri apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo 2016 m. birželio 30 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja I. V. teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo apeliacine tvarka neapskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo tik apeliantės B. J. atžvilgiu.

19. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai B. J. ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

20. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota byloje, kurioje buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos B. J. skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

22. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantė negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

23. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

25. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Inspekcijai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė jos prašomo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Inspekcijos.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

28. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliantės iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apeliantės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

31. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė