2019-11-06 Nr. AB-21135-3-61-3-00485-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1947-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00485-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, negalėjo susirašinėti su pažįstamais, kurie buvo laikomi Lukiškių TI-K ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK), o būtent su R. S., V. G., A. Š., V. A., V. R. ir kt., kadangi galiojo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kurie buvo laikomi kitose įkalinimo įstaigose. Dėl to pareiškėjui teko patirti daugybę neigiamų išgyvenimų, emocinę depresiją, dvasines kančias ir sukrėtimus, nepilnavertiškumo jausmą. BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurių pagrindu buvo ribojama jo susirašinėjimo teisė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Savo reikalavimus pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Lukiškių TI-K taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

4. Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis BVK 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nuostatomis, kurios draudžia bet kokį susirašinėjimą su asmenimis, kurie nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai, pareiškėjas negalėjo iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo įsigaliojimo susirašinėti. Nuo 2015 m. vasario 27 d. iki dabar V. G. siuntė laiškus: V. A. (2017 m. sausio 3 d. ir 2017 m. sausio 31 d.), A. Š. – 2017 m. rugsėjo 11 d., gavo laiškus iš V. A. – 2016 m. spalio 3 d. ir 2017 m. sausio 2 d. Kitiems skunde nurodytiems asmenims laiškų siųsta/gauta nebuvo.

5. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Lukiškių TI-K šiuo atveju vadovavosi BVK 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, aktuali iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), pagal kurią kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2018 m. vasario 6 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko, b. l. 3) ir reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl neturėjimo galimybės susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis minėtais laikotarpiais yra grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi, pareiškėjas, nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d. negalėdamas susirašinėti su draugais, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas kilusią neturtinę žalą sieja su Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, jog BVK nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą neturi reikšmės. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo objektyviai užkirstos galimybės pareiškėjui kreiptis į teismą laiku. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. vasario 5 d. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą. Teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. kovo 1 d., teismas skundą šioje dalyje atmetė. Teismas vertino tik reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d.

8. Teismas išanalizavo BVK 99 straipsnio 2 dalį, Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

9. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Lukiškių TI-K dėl taikomo draudimo negalėjo susirašinėti su Lukiškių TI-K ir Pravieniškių PN-AK laikomais R. S., V. G., A. Š., V. A., V. R. ir kt., tačiau skunde nenurodė, kad apskritai rašė ir kada rašė laiškus minėtiems asmenims ir, kad šie laiškai dėl taikyto draudimo buvo jam grąžinti Lukiškių TI-K administracijos. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir to, kad Lukiškių TI-K administracijai buvo reiškęs pretenzijas dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, todėl vertintina, jog tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tik panaikinus draudimą jis parašė kelis laiškus aukščiau nurodytiems asmenims. Šias aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018 m. kovo 3 d. tarnybinis pranešimas Nr. 24-1943, kuriame nurodyta, kad nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 2 d. nuteistasis V.G. siuntė/gavo šiuos laiškus: V. A. siuntė laiškus 2017 m. sausio 3 d. ir 2017 m. liepos 31 d.; iš V. A. gavo laišką 2016 m. spalio 3 d. ir 2017 m. sausio 2 d.; A. Š. siuntė laišką 2017 m. rugsėjo 11 d. Kietiems skunde nurodytiems asmenims – R. S., V. G. ir V. R. laiškų siųsta/gauta nebuvo (b. l. 17).

10. Teismas padarė išvadą, kad vien tik abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl susirašinėjimo teisės ribojimo nepakanka daryti išvadai, jog jo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįsto ir individualizuoto draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

11. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą ir pareiškėjui priteisti 10 000 Eur.

13. Pareiškėjas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnį skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius akto turinį sudarančius elementus. Pirmosios instancijos teismas neprašė pareiškėjo pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Dėl ribotos interneto prieigos bibliotekoje pareiškėjas negalėjo anksčiau negalėjo susipažinti su teisės aktais ir teismų sprendimais.

14. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) bylas, kuriose buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais dėl pažeistos teisės susirašinėti.

15. Pareiškėjo teigimu, yra nepagrįsta iš jo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius žalą ir kančias.

16. Pareiškėjas pažymi, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją žodžiu dėl laiškų siuntimo, bet jie buvo grąžinami, laiškų neregistravo.

17. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo administracinės bylos aplinkybes.

18. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Byloje nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, todėl nekyla ir civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais, nesuteikiant galimybės susirašinėti su draugais, esančiais kitose kalinimo įstaigose, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas neprašė pateikti prašymo dėl termino atnaujinimo, be to, pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją žodžiu dėl laiškų siuntimo, bet jie buvo grąžinami, laiškų neregistravo.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų papildomai nekartoja.

25. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, jog yra nepagrįsta reikalauti iš jo pateikti įrodymus, patvirtinančius žalą ir kančias. Akcentuotina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.)

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra neteisingos, pareiškėjas taip pat nenurodo jokių konkrečių faktų apie asmenis, kuriems siuntė laiškus, tačiau dėl atsakovo neteisėtų veiksmų šie laiškai nebuvo išsiųsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad kreipėsi į administraciją žodžiu dėl laiškų išsiuntimo, tačiau šių aplinkybių nedetalizuoja ir nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Teismų praktikoje nurodoma, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms būtų galima spręsti, ar atsakovui atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir todėl nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1032-415/2019; kt.). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginius, kad negalėjimas susirašinėti su nurodytais asmenimis sukėlė jam neigiamas emocijas ir depresiją, paneigia tai, kad net ir po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjas delsė rašyti laiškus savo pažįstamiems. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. A. siuntė laiškus 2017 m. sausio 3 d. ir 2017 m. liepos 31 d.; iš V. A. gavo laišką 2016 m. spalio 3 d. ir 2017 m. sausio 2 d.; A. Š. siuntė laišką 2017 m. rugsėjo 11 d.

27. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai ir teisėtai netenkintas.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan