b9869b60-4f6d-4444-b261-98779d8e8d77 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-964-492/2010

Procesinio sprendimo kategorija:

30.9.1.; 42.11.3.;45.6.; 121.15.; 121.18.; 121.21.;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės, teisėjų Romualdos Janovičienės, Algirdo Auruškevičiaus, sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,

dalyvaujant apeliantei ieškovei I. M., jos atstovui adv. Jonui Butkui, atsakovės atstovei adv. Joditai Rapalavičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I.

M. ir I. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18-486/2009 pagal ieÅ¡kovų I. M. ir I.

M. ieškinį atsakovams J. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo iš

dalies negaliojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys E. M. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,     n u s t a t ė :

patikslinę ieškinio reikalavimus ieškovai I. M. ir I. M. prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 1995-02-27 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį nuo sudarymo momento dėl atsakovės J.

R. pirkėjo teisių į 12659/41184 dalies žemės sklypo, pripažįstant pirkėjo teises ieškovei I. M. į 12659/41184 dalis žemės sklypo ir ieškovui I. M. į 9525/41184 dalį žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini); priteisti 1/10 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bei 1/10 dalį pagalbinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini).

 Nurodė, kad 1995-01-19 Vilniaus miesto valdyba priėmė potvarkį 151V, kuriuo numatė sudaryti su atsakove J. R. 2 000 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. 1995-02-27 buvo pasiraÅ¡yta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį už pardavėjÄ pasirašė Naujosios Vilnios seniÅ«nijos atstovas Antanas Baronas, veikiantis pagal Vilniaus miesto valdybos 1993-10-23 potvarkį Nr. 1944V, o už pirkėjÄ pasirašė J. R.. Pirkimo – pardavimo sutartį patvirtino Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notarė T. N. IÅ¡ prijungtos prie Å¡ios civilinės bylos žemės sklypo privatizavimo bylos matyti, kad yra 1992-04-30 J.

R. praÅ¡ymas dėl 20 arų žemės sklypo privatizavimo, yra žemės sklypo įkainavimo aktas bei avansinio mokėjimo praneÅ¡imas dėl 41 184 rublių sumokėjimo. Å iame dokumente nurodyta, kad iÅ¡ J. R. investicinės sÄ skaitos nuraÅ¡yta 19 000 rublių, iÅ¡ I. M. sÄ skaitos nuraÅ¡yti 9 525 investiciniai rubliai, o iÅ¡ I. M. sÄ skaitos nuraÅ¡yti 12 659 investiciniai rubliai.

Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str. 3 d. įsakmiai numatė, kad asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė iÅ¡moka ar kita tikslinė kompensacija, gali jÄ perleisti tik savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserims, įraÅ¡ant lėšas į asmens, kuriam perleidžiama iÅ¡moka ar kompensacija, investicinę sÄ skaitÄ . Kadangi privatizavimÄ atlikusi Vilniaus miesto valdyba atsakovę J. R. bei ieÅ¡kovus I.

M. ir I. M. laikė viena šeima, nesant notariškai patvirtinto susitarimo kieno iš šeimos narių vardu turi būti įformintas žemės sklypo pirkimas – pardavimas, 1991-08-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 323 4.2 punkto pagrindu žemės sklypas yra bendroji dalinė šeimos narių nuosavybė, kuri dėl neteisėtų notaro veiksmų, pardavėjo ir pirkėjo veiksmų buvo netinkamai įforminta. Ieškovai, būdami artimi atsakovės J. R. giminaičiai, tikėjo, kad bendrai apmokėtas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, nežiūrint į tai, kad jis yra registruotas tik atsakovės J. R. vardu iki to momento, kol J. R. nepareiškė, jog ieškovams I. M. ir I. M. žemės dalis nepriklauso.

IeÅ¡kovai ne tik perleido savo investicinius čekius žemės sklypo pirkimui, tačiau savo lėšomis rekonstravo jame esantį namÄ , remontavo jį. Po rekonstrukcijos namas tapo per

200 kv.m. ploto, kÄ patvirtino atlikta namo inventorizacija, nors nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog namas yra 94,20 kv.m. ploto. Kadangi gyvenamasis namas buvo pagerintas bendrai tiek atsakovės tiek ieÅ¡kovės lėšomis bei pastangomis, todėl ieÅ¡kovei turėtų bÅ«ti pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į minėtÄ namÄ .

Atsakovė J. R. prašė ieškinio netenkinti, ieškinio reikalavimams taikyti senatį, priteisti iš ieškovų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudarant gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo

sutartį ieÅ¡kovei buvo devyniolika metų. Ji nuo 1982 m. iki 1986-02-26 mokėsi Vilniaus politechnikume, mokindamasi nedirbo, jÄ iÅ¡laikė atsakovė ir

ieÅ¡kovė savo pajamų neturėjo, o tai paneigia ieÅ¡kovės teiginį, kad gyvenamasis namas ir Å«kiniai pastatai buvo įgyti iÅ¡ bendrų santaupų. IeÅ¡kovės prie ieÅ¡kinio pridėti čekiai nėra leistini įrodymai, įrodinėjant bendrosios dalinės nuosavybės sukÅ«rimÄ . IÅ¡ pateiktų čekių nėra aiÅ¡ku, kas pirko statybines

medžiagas ir kokiu tikslu. Namas buvo remontuojamas ir priestatai statomi J. R. lėšomis. Be to, pastatyti priestatai nėra teisiškai įregistruoti

ir įteisinti, laikytini nelegalia statyba, todėl Å¡iuo metu negali bÅ«ti dėl jų ginčo. Nuo 1986-04-10 ieÅ¡kovei yra žinoma, kad namÄ ir Å«kinius pastatus atsakovė yra įgijusi asmeninėn nuosavybėn, tačiau nei sandorio, nei teisinės registracijos daugiau nei 20 metų neginčijo, todėl praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Vykdant žemės reformÄ ir valstybei priklausiusiÄ Å¾emę perleidžiant privačion nuosavybėn, įstatymu buvo suteikta teisė iÅ¡sipirkti naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pagal 1993-07-21 Vyriausybės nutarimÄ Nr. 550, valstybinės žemės sklypai ne žemės Å«kio veiklai buvo parduodami privačių namų valdų savininkams. Kadangi namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė atsakovei nuosavybės teise, todėl atsakovė J. R. pagal tuo metu galiojančius įstatymus įgijo subjektinę teisę pirkti valstybinę žemę, skirtÄ namų valdai, kuriÄ realizavo įstatymo nustatytÄ tvarka ir terminais. IÅ¡perkant iÅ¡ valstybės žemės sklypÄ ieÅ¡kovė savo investicinius čekius padovanojo atsakovei, o atsakovė dovanÄ priėmė ir panaudojo žemės sklypo įgijimui asmeninėn nuosavybėn. Nuo 1995-02-27 ieÅ¡kovei buvo žinoma, kad namų valdai skirtÄ Å¾emės sklypÄ atsakovė yra įgijusi asmeninėn nuosavybėn ir daugiau nei vienuolika metų neginčijo nei sutarties, nei teisinės registracijos, todėl praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kurį atsakovė praÅ¡o taikyti.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieÅ¡kinio netenkinti. Nurodė, kad vykstant privatizacijai, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-07-21 nutarimÄ Nr. 550 bei 1994-06-21 nutarimo Nr. 500 redakcijÄ , valstybinės žemės sklypai ne žemės Å«kio veiklai buvo parduodami privačių namų savininkams, faktiÅ¡ko valdos dydžio. Kadangi namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė J. R., tai ji įgijo teisę Å¡io nutarimo pagrindu pirkti valstybinę žemę, skirtÄ namų valdai. Privatizuojant ginčo žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo pateikta raÅ¡ytinio susitarimo, kad jį nori pirkti keli asmenys, todėl, remiantis praÅ¡ymu, paminėtas žemės sklypas pagrįstai buvo parduotas atsakovei J.

R. Kad ginčo žemės sklypui pirkti buvo panaudoti ieÅ¡kovų investiciniai čekiai, nepatvirtino aplinkybės, kad ieÅ¡kovai bÅ«tų iÅ¡reiÅ¡kę valiÄ Ä¯sigyti žemės sklypo dalį ir neįrodo, kad jie turėjo tokiÄ teisę. Be to, ieÅ¡kovų reikalavimui taikytinas ieÅ¡kinio senaties terminas, kadangi jiems buvo žinoma apie žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pasiraÅ¡ymÄ nuo jo sudarymo momento. Reikalavimas priteisti 1/10 dalį namo ir 1/10 dalį pagalbinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), netenkintinas, nes ieÅ¡kovai iÅ¡ viso nenurodė kokiu pagrindu jie praÅ¡o priteisti šį turtÄ .

Trečiasis asmuo E. M. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovų I. M. ir I. M. reikalavimai pagrįsti.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė ieÅ¡kinio netenkinti. Nurodė, kad ginčas vyksta tarp kelių fizinių asmenų, o Lietuvos Respublika neatsako už notarų veiksmų neteisėtumÄ , neturi pareigos atlyginti žalÄ dėl jų veiksmų, kurie buvo atlikti po 1992-09-15. Todėl neturėtų bÅ«ti įtraukta Å¡ioje byloje trečiuoju asmeniu.

Vilniaus miesto

4 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovų I. M. ir I. M. atsakovės

J. R. naudai 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti (iÅ¡ kiekvieno po 500 litų) bei 74,46  Lt paÅ¡to iÅ¡laidų į valstybės biudžetÄ (iÅ¡ kiekvieno po 37,23 Lt).

Nurodė, kad namų valdos žemės sklypo privatizavimas vyko remiantis Privatizavimo įstatymo Nr. 1-1607 nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr.

89 ir 1993-07-21 nutarimu Nr. 550, pagal kurį valstybinės žemės sklypai ne žemės Å«kio veiklai buvo parduodami privačių namų valdų savininkams. Kadangi namas ir Å«kiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė atsakovei J. R., todėl bÅ«tent ji įgijo subjektinę teisę pirkti valstybę žemę, skirtÄ namų valdai. IÅ¡perkant valstybinį žemės sklypÄ , esantį(duomenys neskelbtini), iÅ¡ ieÅ¡kovės I. M. investicinės sÄ skaitos buvo nuraÅ¡yti 12 659 rubliai, o iÅ¡ I. M. sÄ skaitos nuraÅ¡yti 9 525 investiciniai rubliai, kuriais buvo atsiskaityta už perkamÄ Å¾emės sklypÄ . Tačiau ieÅ¡kovų investicinių čekių panaudojimas žemės sklypo pirkimui visiÅ¡kai nepatvirtino aplinkybės, kad ieÅ¡kovė I. M. bÅ«tų iÅ¡reiÅ¡kusi valiÄ Ä¯sigyti nuosavybės teise namų valdai skirto žemės sklypo dalį

bei neįrodo, kad ieÅ¡kovė turėjo tokia teisę. Byloje nepaneigtas atsakovės J. R. teiginys, kad privatizuojant žemės sklypÄ jos dukra –

ieÅ¡kovė I. M. savo investicinius čekius atsakovei padovanojo, o atsakovė dovanÄ priėmė ir panaudojo investicinius čekius žemės sklypui iÅ¡pirkti. Teismas taikė Å¡iems ieÅ¡kinio reikalavimams ieÅ¡kinio senatį, nes ieÅ¡kovams nuo 1995-02-27 buvo žinoma, kad namų valdai skirtÄ Å¾emės sklypÄ atsakovė yra įgijusi asmeninėn nuosavybėn, tačiau jie daugiau nei vienuolika metų neginčijo valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties bei teisinės registracijos atsakovės vardu, svarbių Å¡io termino praleidimo priežasčių nenurodė.

Netenkindamas reikalavimų priteisti 1/10 dalį gyvenamojo namo ir 1/10 dalį pagalbinio pastato priteisimo, teismas nurodė, kad I. M. nepateikė teismui nei susitarimo pirkti namÄ bendrosios dalinės nuosavybės teise, nei jo rekonstrukcijos teisėtumÄ patvirtinančių dokumentų, nei kad rekonstrukcija buvo atlikta ieÅ¡kovės Å¡eimos lėšomis. Aplinkybė, kad ieÅ¡kovė su Å¡eima gyvena ir naudojasi atsakovei nuosavybės teise priklausančiu namu visiÅ¡kai neįrodo, kad Å¡iuo pagrindu ieÅ¡kovė įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį ir Å«kinius pastatus. IeÅ¡kovės prie ieÅ¡kinio pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai nėra leistini įrodymai, įrodinėjant bendrosios dalinės nuosavybės sukÅ«rimÄ . IÅ¡ pateiktų pirkimo čekių, kvitų, krovinių važtaraščių ir t.t. (1 t., b.l. 4-93) nėra aiÅ¡ku, kas pirko statybines medžiagas, kokiu tikslu bei kur tos statybines medžiagos buvo panaudotos. Liudytojo A. R. parodymai

nepatvirtina pinigų dovanojimo sandorio tarp A. R. ir J. R., nes nėra dovanojimo faktÄ patvirtinančios raÅ¡ytinės

sutarties, kuri pagal 2000 metais galiojusio 1964 m. LR CK 58 str. 2 d. buvo reikalinga tokiam sandoriui patvirtinti. Namas, esantis (duomenys

neskelbtini), buvo rekonstruotas ir jo plotas padidintas be atitinkamų leidimų, projektų ir suderinimų, tai yra nelegali statyba, kuri nėra legalizuota bei įregistruota nekilnojamojo turto registre, todėl negali būti sprendžiamas klausimas dėl nelegalios statybos padalijimo arba nelegalios statybos nuosavybės pripažinimo.

Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovai I. M. ir I. M. prašė atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl žemės sklypo dalies priteisimo ieÅ¡kovams; CPK 326 str. 1 d. 2 p. pagrindu panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2029 m. gruodžio 16 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinio reikalavimus patenkinti.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, netinkami vertino įrodymus. Nei iÅ¡perkant žemės sklypÄ , nei rekonstruojant gyvenamÄ jį namÄ tarp ieÅ¡kovų ir atsakovės J. R. nebuvo sudarytos sutartys, tačiau tarp jų susiklostę teisiniai santykiai turėtų bÅ«ti laikomi kvazisutartiniais. Faktai, kad ieÅ¡kovai nepervedė valstybės vienkartinių iÅ¡mokų į J. R. investicinę sÄ skaitÄ , nebuvo atidaryta bendra Å¡eimos investicinė sÄ skaita įrodo, kad dėl investicinių čekių tarp ieÅ¡kovų ir atsakovės J. R. nebuvo ir negalėjo bÅ«ti dovanojimo teisinių santykių. Ginčijama žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis laikytina niekiniu sandoriu, nes sudaryta pažeidžiant imperatyvias Privatizavimo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, savivaldybė, padariusi civilinį deliktÄ , įgijo prievolę atlyginti ieÅ¡kovams. Atlyginimo dydis yra 22184/41184 dalis 20 arų žemės sklypo. Apeliantai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas taikė ieÅ¡kinio senatį, nors pagal Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2002-12-20 nutarimÄ Nr. 39 20.7 p., turėjo nustatyti, ar nėra pagrindo senaties terminui atnaujinti. Iki 2006-05-23, kuomet J.

R. pareikalavo I. M. ir jos Å¡eimos narių iÅ¡sikėlimo iÅ¡ namo, kas reiÅ¡kė ir naudojimosi žeme pasibaigimÄ , ieÅ¡kovams nebuvo pagrindo reikÅ¡ti ieÅ¡kinį. Atsižvelgiant į tai, 2006-05-23 turėtų bÅ«ti laikoma CK 1.127 str. 1 d. numatyta teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo diena. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojo A. R. parodymus, padarė klaidÄ dėl parodymų esmės. Å ioje byloje nėra nagrinėjama, buvo ar nebuvo pinigų dovanojimo faktas. Abi Å¡io dovanojimo santykio Å¡alys patvirtino, kad dovanojimo faktas buvo. Atmesti Å¡iuos parodymus dėl to, kad nėra raÅ¡ytinės dovanojimo sutarties, neteisinga ir neprotinga. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieÅ¡kovų praÅ¡ymo informuoti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijÄ apie nelegalias statybas, pasielgė neteisingai ir neprotingai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovė J. R. prašė apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimÄ , priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų apeliacinio proceso metu turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad jokio atsakovės susitarimo įgyti ginčo pastatus kartu su I. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise, nebuvo. Priešingai, ji savo teisės prisidėti prie nuosavybės įgijimo aiškiai atsisakė ir pirkimo – pardavimo sutarties bei teisinės gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų registracijos atsakovės vardu daugiau nei 20 m. neginčijo. Nors ieškovai nurodė namo rekonstrukcijai panaudoję savo lėšas, tačiau vien tai, nesant su atsakove jokio susitarimo, neleidžia

daryti iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovai yra ginčijamo namo bendrasavininkiai. Liudytojo A. R. parodymai apie pinigų dovanojimÄ nėra pagrįsti jokiais

rašytiniais įrodymais. Kadangi ginčo namo rekonstrukcija nėra legalizuota, dalies ginčo pastatų priteisimas negali būti nagrinėjamas.

Ä®sigyjant žemės sklypÄ , ieÅ¡kovai valios jį įsigyti nereiÅ¡kė, jokio susitarimo dėl žemės sklypo įsigijimo su ieÅ¡kovais nebuvo, todėl ieÅ¡kovai nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypÄ neįgijo ir jo bendrasavininkais netapo. Be to, nebÅ«dami namų valdo savininkais, teisės įsigyti valstybinės žemės sklypÄ jie apskritai neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo tenkinti esminiai teisės aktų reikalavimai, faktas, kad 41 184 rublių suma už aptariamÄ Å¾emės sklypÄ buvo dalinai nuraÅ¡yta ne tik iÅ¡ atsakovės, bet ir iÅ¡ ieÅ¡kovų investicinių sÄ skaitų, reikÅ¡mės sprendžiant dėl jų teisės į atsakovei priklausančiÄ nuosavybę, reikÅ¡mės neturi. Nors apeliantai nurodė, kad investicinių čekių, kuriais buvo apmokėta dalis žemės sklypo, atsakovei nedovanojo, tačiau Å¡ios aplinkybės jokiais objektyviais duomenimis nepaneigė, pretenzijų dėl to niekada nereiÅ¡kė, namų valdos įsigijimo daugiau nei 11 m. neginčijo. Jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ieÅ¡kovai viso ieÅ¡kinio senaties termino laikotarpiu negalėjo kreiptis į teismÄ dėl savo pažeistų teisių, nebuvo. Nors ieÅ¡kovai teigė, kad tarp jų ir atsakovės susiklostę teisiniai santykiai neleido jiems manyti bÅ«siant tokį jų teisių pažeidimÄ , tačiau tai, kad jie neturi jokių teisių į ginčo turtÄ , žinojo ir galimas to pasekmes galėjo ir turėjo numatyti. Ä®rodymus teismas vertino tinkamai, įvertinęs tiek kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai, tiek jų visetÄ .

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė bylÄ nagrinėti teismo nuožiÅ«ra. Nurodė, kad ginčas vyksta tarp kelių fizinių asmenų, o Lietuvos Respublika neatsako už notarų veiksmų neteisėtumÄ , neturi pareigos atlyginti žalÄ dėl jų veiksmų, kurie buvo atlikti po 1992-09-15.

IeÅ¡kovų I. M. ir I. M. apeliacinį skundÄ atsisakytina tenkinti.

Atsakovė J. R. 1986-04-10 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį su Vilniaus m. Naujosios Vilnios LDT VK, kuria nupirko namų valdÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini), susidedančiÄ iÅ¡ gyvenamojo namo bendro naudingo ploto 92,86 kv.m., tame tarpe gyvenamojo ploto – 56 kv.m., dviejų Å«kinių pastatų ir 2

200 kv.m. ploto žemės sklypo (t. 1, l. 107). Namų valdos įsigijimo metu ieškovė

I. M. studijavo Vilniaus politechnikume (1982 m. – 1986 m.), buvo motinos iÅ¡laikoma ir savarankiÅ¡kų pajamų neturėjo (t. 1, l. 122). Vilniaus notarų kontorai ieÅ¡kovė 1986-04-10 pateikė pareiÅ¡kimÄ , kuriuo atsisakė pirkti namÄ ir sutiko, kad jį įgytų atsakovė, jos motina (t. 2, l 49). Taigi Å¡iuo sandoriu nuosavybės teises į 92,86 kv.m. gyvenamÄ jį namÄ , du Å«kinius pastatus ir namų valdos paskirties žemės sklypÄ Ä¯gijo viena atsakovė, ieÅ¡kovės teisės Å¡iuo sandoriu nebuvo pažeistos, ir nėra jokio faktinio nei teisinio pagrindo tenkinti ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl nuosavybės teisių į 1/10 dalį gyvenamojo namo ir Å«kio pastatų pripažinimo ieÅ¡kovei I. M.. Jos argumentas, kad namas buvo įsigytas iÅ¡ bendrų lėšų, niekuo nepagrįstas, nes

tuo metu ji neturėjo savarankiškų pajamų. Kai nėra nustatytas ieškovės I. M. teisių pažeidimas, nėra pagrindo svarstyti su senaties

termino taikymu susijusius klausimus (CK 1.124 str.). Kitos ieÅ¡kovų nurodytos aplinkybės, kad jie savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos, taip pat negali bÅ«ti pagrindu jiems pripažinti nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo, nors namo plotas ženkliai padidėjo, jis buvo iÅ¡ esmės atnaujintas. IeÅ¡kovai pripažino, kad rekonstrukcija buvo atlikta be statybos leidimo ir projekto, namo ploto padidėjimas ir pagerinimai nėra įregistruoti, nors darbai buvo atliekami kartu su atsakove ir esant jos pritarimui, raÅ¡ytinių susitarimų dėl galimo namo pasidalijimo po rekonstrukcijos tarp Å¡alių nebuvo. Tokios faktinės aplinkybės užkerta keliÄ ieÅ¡kovams reikalauti pripažinti nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto, nes nesudaro įstatymuose numatytų teisėtų nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų (CK 4.47 str.). Taigi pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovai nepateikė leistinų įrodymų apie dalinės nuosavybės sukÅ«rimÄ , yra objektyvios ir pagrįstos, apeliantų argumentai jų nepaneigia. Liudytojo A. R. parodymai Å¡ioje byloje negali bÅ«ti vertinami ir neturi reikÅ¡mės, nes nėra teisinių pagrindų nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ Ä¯gijimui (statybos leidimo, projekto, įstatymo reikalaujamos formos Å¡alių susitarimo dėl pasidalijimo rekonstruotu namu ir kt.). IeÅ¡kovai, manydami, kad savo lėšomis iÅ¡ esmės pagerino atsakovės turtÄ , savo teises galėtų ginti kitais įstatyme numatytais bÅ«dais, pavyzdžiui, reikalaudami tokio pagerinimo iÅ¡laidų atlyginimo. Tačiau tai nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl to teismui nėra pagrindo svarstyti ieÅ¡kovų indėlio į turto pagerinimÄ dydžio.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 6 str. ir 8 str. nustatė, kad ne žemės Å«kio veiklai (namų valdoms) miestuose žemė Lietuvos piliečiams turėjo bÅ«ti parduodama LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo Pavilnio g. 26, Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojęs LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimas Nr. 550 6.1 p. nustatė, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės Å«kio veiklai galėjo bÅ«ti parduodami privačių namų valdų savininkams. Atsakovė, bÅ«dama tinkamu subjektu – teisėta privačios namų valdos savininke ir realizavo Å¡iÄ teisę, 1995-02-27 sudarė 2 000 kv.m. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. Vilniaus miesto valdyba 1995-01-19 potvarkiu Nr. 151 V „Dėl žemės sklypų pardavimo ne aukciono tvarka privačių namų valdų savininkams pagal Vilniaus miesto vyriausiojo architekto iÅ¡vadas“ nusprendė parduoti privačių namų valdų savininkams, tame tarpe atsakovei, teisėtai naudojamus žemės sklypus, nekeičiant valdų paskirties (priv. byla, l. 7-9). IeÅ¡kovai nebuvo namų valdos žemės sklypo savininkais, todėl negalėjo bÅ«ti laikomi tinkamais subjektais įgyti dalį ginčo namų valdos žemės sklypo iÅ¡ valstybės. Vien dėl Å¡ios priežasties jų teisė sudarant žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį negali bÅ«ti laikoma pažeista (nes tokios teisės neturėjo) ir negali bÅ«ti tenkinamas jų ieÅ¡kinio reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į dalį namų valdos žemės sklypo. Kai nėra nustatytas asmens teisių pažeidimas, analogiÅ¡kai nėra pagrindo svarstyti su senaties termino taikymus susijusius klausimus (CK 1.124 str.). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieÅ¡kovų teiginį, kad su atsakove siekė kartu įsigyti

nuosavybės teisėmis žemės sklypÄ . IeÅ¡kovų vienaÅ¡aliÅ¡ki paaiÅ¡kinimai, kai nėra įstatyme

numatytos formos susitarimų, ir kai atsakovė nesutinka su reikalavimais, neturi įrodomosios galios. Pati situacija, kad ieÅ¡kovai su atsakove gyveno kartu viename name, naudojosi žemės sklypu ir jį prižiÅ«rėjo nėra pagrindas nuosavybės teisei į šį žemės sklypÄ atsirasti. IeÅ¡kovai aplinkybės, kad savo investicinius čekius panaudojo ginčo namų valdos žemės sklypo įsigijimui su sÄ lyga, kad bus žemės sklypo bendraturčiais, byloje neįrodė. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str. 3 d. numatė, kad asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė iÅ¡moka ar kita tikslinė kompensacija, gali jÄ perleisti savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserims, įraÅ¡ant lėšas į asmens, kuriam perleidžiama iÅ¡moka ar kompensacija, investicinę sÄ skaitÄ .

Apeliantai teigia, kad jų investicinės lėšos buvo ne įraÅ¡ytos į atsakovės (ieÅ¡kovės motinos) investicinę sÄ skaitÄ , bet buvo pervestos tiesiogiai apmokėti už perkamÄ iÅ¡ valstybės žemės sklypÄ , dėl jie įgijo teisę į atitinkamÄ Å¾emės sklypo dalį, pats žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoris, kai jame savininke nurodyta tik atsakovė, dėl aukščiau nurodyto įstatymo reikalavimų, kurie laikytini imperatyviais, pažeidimo, laikytinas niekiniu. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, ieÅ¡kovai negalėjo bÅ«ti namų valdos žemės sklypo įsigijimo iÅ¡ valstybės subjektais, tokį subjektiÅ¡kumÄ lemia įstatyme numatyta sÄ lyga – buvimas namų valdos savininku, bet ne lėšų mokėjimas už kito asmens perkamÄ daiktÄ . Mokėjimo praneÅ¡ime už perkamÄ Å¾emės sklypÄ (duomenys neskelbtini) pirkėja yra nurodyta atsakovė J. R. (t.1, l. 130), todėl laikytina, kad ieÅ¡kovų investiciniais čekiais tik buvo sumokėta dalis žemės sklypo kainos.

Aukščiau aptartas investicinių čekių panaudojimo bÅ«das neprieÅ¡taravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Atsakovė teigia, kad ieÅ¡kovai savo investicinius čekius perleido jai neatlygintinai, savo ruožtu ieÅ¡kovai leistinais įrodymais tokio teiginio nepaneigė. PrieÅ¡ingai, civilinėje byloje nustatyti faktai, kad Å¡alys gyveno tame pačiame name, naudojosi žemės sklypu, kartu prižiÅ«rėjo turtÄ , tik patvirtina, kad neatlygintinis investicinių čekių perdavimas atsakovei (dovanojimas) tuo metu atitiko visų Å¡alių interesus ir iÅ¡reiÅ¡kė jų tikrÄ jÄ valiÄ .

Vėliau tapę konfliktiÅ¡kais Å¡alių santykiai negali bÅ«ti ta aplinkybe, pagrindu, suteikiančiu teisę keisti anksčiau iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ .

Civilinę bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikÅ¡mingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės ir civilinio proceso teisės normas, priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ . Jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Kadangi nėra tenkinamas apeliacinis skundas, iš ieškovų priteistina lygiomis dalimis atsakovei

500 Lt advokato pagalbos iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme, ir į valstybės biudžetÄ 852 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio buvo atleisti paduodant apeliacinį skundÄ bei 12,75 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinėje instancijoje iÅ¡laidų (CPK 98 str., 96 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p.,

331 str., teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų I. M. ir I.

M. lygiomis dalimis atsakovei J. R. 500 Lt (po 250 Lt iÅ¡ kiekvieno) atstovavimo iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme ir į valstybės biudžetÄ 852 Lt (po 426 Lt iÅ¡ kiekvieno) žyminio mokesčio iÅ¡laidų bei 12,75 Lt (po 6,38 Lt iÅ¡ kiekvieno) teismo procesinių dokumentų siuntimo apeliacinėje instancijoje iÅ¡laidų.

Kolegijos pirmininkė                                                             Virginija

Volskienė                                                                                                                  Â

Teisėjai                                                                                  Romualda

Janovičienė

                                                                                                                                                                                                                                                          Algirdas

Auruškevičius